Žemaičių Kalvarija: istorija, tradicijos ir dabartis
Šis straipsnis siekia objektyviai atsakyti į dažnai kylančius klausimus apie maldą šokiu, aptarti Žemaičių Kalvarijos istoriją, tradicijas ir šiuolaikinį gyvenimą.
Įvadas
Žemaičių Kalvarija - vienas svarbiausių religinių centrų Lietuvoje, garsėjantis Didžiaisiais atlaidais, Kryžiaus keliais ir kalnų giesmėmis. Ši vietovė, turinti gilias istorines šaknis, yra svarbi ne tik religiniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Be to, straipsnyje paliečiama ir šokio kaip maldos forma tema, nagrinėjant jos vietą katalikų tradicijoje.
Maldos šokiu klausimai ir atsakymai
Vis dažniau susiduriama su parapijų, maldos grupių ir Bažnyčios vyresniųjų kritika dėl maldos šokiu. Kyla klausimai: ar katalikams pridera šokiu melstis Dievui? Ar galima melsdamiesi šokti kartu su žydais? Ar šokis liturgijos metu yra šventvagystė? Šie klausimai aktualūs šiandienos Bažnyčios horizonte, taip pat ir Lietuvoje.
Šokis katalikų liturgijoje
Romos Katalikų Bažnyčios tradicijoje liturginiai šokiai nėra visuotinai priimtini. Remiantis Vatikano nuorodomis, šokis katalikiškoje liturgijoje leidžiamas kai kuriuose pasaulio kraštuose, pavyzdžiui, Afrikoje, Azijoje, rečiau Pietų Amerikoje, tačiau Vakarų kultūros liturgijoje laikomas nederamu. Vatikano dokumentuose teigiama, kad skirtingi socioreliginiai kontekstai lemia tai, jog šokių elementų įtraukimas į liturgiją Vakarų kultūroje galėtų lengvai pavirsti profanacija. Vakarietiškame mentalitete šokis dažnai siejamas su pasilinksminimu arba pasirodymu.
Šokis Dievui: garbinimo išraiška
Žydų tautos tradicijoje šokiu šlovinamas Jahvė. Psalmėse rašoma: „Šlovinkite jį būgnelio žvangučiais ir šokiu, šlovinkite jį stygomis ir trimitais!“ (Ps 150). Taip pat ir 2 Samuelio knygoje teigiama: „Dovydas ir visi Izraelio namai šoko VIEŠPATIES akivaizdoje, lydimi giesmių ir skambių instrumentų: lyrų, arfų, būgnelių su žvangučiais, tarškynių ir cimbolų. […] Dovydas šoko iš visų jėgų VIEŠPATIES akivaizdoje.” (2 Sam 6, 5; 14). Paschos, Sukotų ir Šavuot šventėse žydai liturgiškai šoka Viešpačiui, džiūgaudami Jo akivaizdoje ir garbindami Jį.
Taip pat skaitykite: Šokiai Jurbarke: ką verta žinoti
Istoriniai tyrinėjimai rodo, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčia buvo išskirtinai žydiška, o krikščionys bendruomenėse garbino Dievą ir šokiu bent iki V amžiaus. Vėliau iš pagonybės atsivertusių krikščionių skatinta supersesija judaistinės krikščionybės atžvilgiu šokių elementus galutinai išstūmė iš Bažnyčios maldos būdų.
Bažnyčios tėvų požiūris į maldą šokiu
Bažnyčios tėvų raštuose galima rasti indikacijų apie maldą šokiu. Šv. Bazilijus Didysis rašė: „Atmename tuos, kurie dabar kartu su angelais šoka angelų šokį aplink Dievą, visai taip, kaip būdami kūne, jie šoko dvasinį gyvenimo šokį, ir kaip čia, žemėje, šoko dangišką šokį.“ Šv. Metodijus Olimpietis ragino: „Linksmai prisijunkite prie dangaus kareivijų, kurios iškilmingai švenčia jūsų išganymą.“ Šventasis Tomas Akvinietis kalbėjo apie angelų ir šventųjų šokį Dievo akivaizdoje danguje, šventoji Teresė Avilietė šokdavo Dievui, taip pat ir šventasis Pilypas Neris.
Šiandien kai kuriuose kontinentuose Katalikų Bažnyčioje Dievo garbinimas šokiu yra visuotinai priimtas liturgijoje. Vatikano dokumentai kalba apie Kristaus mokymo inkultūracijos skirtumus įvairiuose regionuose, todėl šiame globaliame amžiuje katalikams tenka mokytis gerbti ir priimti kitokias kultūrines / religines išraiškas.
Liturgijos esmė ir maldos formos
Šventųjų Mišių liturgijoje esminis dalykas yra ne maldos formos ir tradicijos, o realus Kristaus aukos sudabartinimas, Jo prisikėlimo vyksmas bei Šventosios Dvasios išliejimas. Šventosios Mišios yra katalikiškos maldos ašis ir kulminacija, todėl Mišiose deramas dėkingas susikaupimas, ypač per atgailą ir aukos liturgiją, taip pat džiūgavimas dėl Dievo suteikiamo išganymo.
Iš popiežių vizitų Afrikos kraštuose matyti, kaip šokio elementai suderinami švenčiant šv. Mišias. Tačiau būtinas perspėjimas: savo patirtimi ir išmokta maldos forma apribotas tikėjimas gali tapti rigidiško, inkliuzinio, net elitiško - savo išskirtinumą virš kitų pabrėžiančio - charakterio.
Taip pat skaitykite: Kaip šokiai keičia gyvenimą po 40-ties
Maldos šokiu anapus liturginio konteksto
Katalikų Bažnyčios santykyje su protestantų, evangelikų ir sekmininkų Bažnyčiomis situacija kitokia - kompleksiškesnė. Skirtumai yra ne vien tradicijų, tačiau ir dogminiai, todėl kelia daugiau iššūkių. Protestantiškų Bažnyčių tikėjimo pažinimo šaltinis yra Biblija (be apaštalinės Tradicijos), todėl pripažįstama tik tai, kas Šventajame Rašte paraidžiui randama. Kadangi Dievo Žodis aiškiai pasisako už Dievo garbinimą šokiu, toks maldos būdas daugelyje šių bendruomenių yra priimtinas, kai kur visiškai normatyvus.
Šiuo metu kultūrinės ir krikščioniškos tradicijos Bažnyčioje yra susipynusios - daugeliu atveju šios patirtys praturtina - pavyzdžiui, ekumeninių ryšių vaisiai - Katalikų Bažnyčioje plintantis ikonų gerbimas, Dievo Žodžio svarbos akcentas, išėjimas evangelizuoti į gatves, šlovinimo malda giesmėmis. Šiame kontekste telpa ir žydiškų šokių, maldos šokiu ar šokio su vėliavomis tradicijos. Šios maldingumo raiškos ypač branginamos mesijinių žydų bendruomenėse, taip pat daugelyje „krikšto Šventojoje Dvasioje“ - charizminio atsinaujinimo - paliestų bendruomenių, tiek katalikų, tiek kitų krikščionių.
Išmintis ir nuolankumas parapijų lygmeniu
Parapijų lygmeniu svarbu išmintis ir nuolankumas. Apaštalas Paulius taria: „Jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio“ (1 Kor 8, 1-13). Svarbu suprasti, kad nebūtinai esame atsakingi už kitų žmonių jausmus - neigiamos reakcijos gali palydėti ir teisingus bei gerus, net šventus mūsų veiksmus.
Atsargumas ir dvasinis budrumas
Kunigų ir vyskupų pareiga saugoti kaimenę: „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo“ (1 Jn 4, 1). Katalikams yra priimtina tik sąmoninga, valinga ir natūraliai tvarkinga maldos šokiu išraiška - visiškai kontroliuojama! Bet koks transas, ekstazė, pasidavimas kūną judinančioms jėgoms, energijoms krikščionims nepriimtina.
Apibendrinimas
Dievo išrinktosios tautos istorija, kurioje augo, mirė ir prisikėlė Jėzus Kristus, yra visų krikščionių, taip pat ir Katalikų Bažnyčios gyvoji Tradicija. Izraelitas meldžiasi Dievui visa siela ir visu kūnu! Taip pat esame kviečiami Vakarų Bažnyčioje gerbti ir kitų kontinentų katalikiškas kultūrines bei religines išraiškas.
Taip pat skaitykite: Kaip šokiai veikia kūną ir protą po 40
Žemaičių Kalvarija: istorija ir reikšmė
Jau kelis šimtmečius liepos 1-12 dienomis tikintieji iš visos Lietuvos ir net kitų šalių plūsta į Žemaičių Kalvariją. Istorijos šaltiniai byloja, kad 1417 metais, įkūrus Žemaičių vyskupiją, Žemaičių Kalvarija kartu su netoliese esančiais Alsėdžiais buvo atiduota Žemaičių vyskupo nuosavybėn. XVI a. pabaigoje buvusios gynybinės pilies vietoje pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplyčia.
1637 metais vyskupo Jurgio Tiškevičiaus kvietimu į Žemaičių Kalvariją (tuometinius Gardus) atvyko dominikonai. Vienuoliams pavesta rūpintis parapija. 1639-aisiais čia įsteigtas dvidešimties stočių Kryžiaus kelias su koplyčiomis. Joms 1644 metais popiežius Urbonas VIII suteikė visuotinius atlaidus. XVII a. pirmojoje pusėje iš Romos į Gardus pargabentas stebuklingomis malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas.
Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia tapo pagrindine Telšių vyskupijos šventove ir piligrimystės centru. 1988-aisiais popiežius Jonas Paulius II šią bažnyčią pakėlė į bazilikų rangą. 2006 metais stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas vainikuotas popiežiškomis karūnomis.
Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai
Kasmetiniai Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai visada prasideda liepos 1-ąją. Pirmosios šv. Mišios aukojamos ne bazilikoje, o už kelių kilometrų nuo Žemaičių Kalvarijos esančiame Panų kalne, kur meldžiamasi už katalikiškas organizacijas ir Marijos legiono narius. Kiekviena atlaidų diena skirta skirtingoms intencijoms ir dekanatams.
Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija
Nacionalinio Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade garbingą vietą užima Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija. Šios maldos ir giesmės, skirtos apmąstyti Jėzaus kančią, yra Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose paplitusi katalikiška liaudies pamaldumo praktika, pradžią gavusi Žemaičių Kalvarijos šventovėje ir paplitusi po visas Telšių vyskupijos parapijas.
Tradcijos ištakos siekia 1637-1639 m., kai žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose, vėliau pavadintuose Žemaičių Kalvarija, įsteigė 19 stočių, arba 20-ies vietų Kryžiaus kelius, ir jiems apvaikščioti užsakė sukurti maldas bei giesmes. Iš pradžių vietinė giedojimo tradicija plito po visą tuometę Žemaičių vyskupiją. Kalnų giesmyną-maldyną sudaro daugiausia iš lenkų kalbos verstos gavėnios laikui skirtos giesmės, paimtos iš to meto maldynų ir tinkamai dominikonų vienuolių pritaikytos. Dvi baigiamosios giesmės sukurtos specialiai Žemaičių Kalvarijai.
Kalnų giesmės labai artimos žemaičių liaudies dainoms: panašus jų garsaeilis, giedama lėtai, „plaukiančiai“, giesmės vedančiajam pritariama dviem ar net trimis balsais. Seniau kaimuose tradiciškai giedodavo vyrai ir moterys paeiliui, dabar giedama ir atskiromis grupėmis, ir kartu. Kalnų giedojimas tebėra suvokiamas ir vertinamas ne tik kaip krikščioniškosios kultūros paveldas bei religingumo raiškos būdas, bet ir kaip žemaitiškas tapatumo ženklas.
Žemaičių Kalvarijos geografija ir lankytinos vietos
Žemaičių Kalvarija - mažas miestelis Plungės rajone, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje, prie Varduvos upės, įtekančios į Ventą. Anksčiau miestelis buvo vadinamas Gardais. Rašytiniuose šaltiniuose Gardai minimi nuo 1253 m. Miestelis - urbanistikos paminklas, savito radialinio plano. Senieji keliai čia susipynė su kalvarijomis ir susiformavo raizgių gatvių tinklas.
Žemaičių Kalvarija yra viena iš labiausiai lankomų Lietuvos sakralinių vietovių, įtraukta į popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminį kelią. Žemaičių Kalvarijos bazilika - tai ketvirtoji bažnyčia, mūrinė, pastatyta XIX a. pr. pagal architekto Augustino Kasauskio projektą. 1896 m. bažnyčia degė, atstatyta įgijo dabartinę išvaizdą. Popiežius Jonas Paulius II 1988 m. bažnyčiai suteikė Mažosios bazilikos vardą. 2006 m. popiežiškomis karūnomis vainikuotas stebuklingasis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas.
Kitos lankytinos vietos:
- Šv. Jono kalnas - senasis Gardų piliakalnis, ant kurio stovėjo pilis, vėliau - pirmoji šv. Jono koplyčia.
- Kryžiauninkės kalnas - čia stovi trys Kryžiaus kelio koplyčios. Garsiąją Kryžiauninkės koplyčią yra ištapęs dievdirbys Kazys Varnelis.
- Žvizdro kalnas - senovės kuršių kapinynas.
- Kapinės (Beržų kalnas) - buvusi alkavietė.
- Gardų ozas - kalvotas, puslankio formos pylimas - kalvagūbris, nuo Varduvos upės Žemaičių Kalvarijoje į šiaurės vakarus besitęsiantis net 3,5 km.
- Netoli Žemaičių Kalvarijos yra Šarnelė - nuo XVI a. pr. žinomas kaimas. Čia gimė, kūrė ir palaidotas poetas Vytautas Mačernis. Kraštotyrininko Konstantino Bružo sumanymu, poeto mėgstamos vietos įamžintos Akmeninėse vizijose. Žemaičių Kalvarijoje veikia poeto Vytauto Mačernio muziejus.
- Šarnelės piliakalnis, dar vadinamas Švedkalniu - archeologijos paminklas, kurio papėdėje buvo senovės gyvenvietė, o šalia - ir alkvietė.
Žemaičių Kalvarijos bendruomenė "Gardai"
Bendruomenė ,,Gardai“ susikūrė 2003 metais ir veikė visos Žemaičių Kalvarijos seniūnijos teritorijoje. Bendruomenė dirba pagal šūkį, kad ,,Žemaičių Kalvarijoje būtų gera gyventi“, todėl visų darbų centre yra žmogus. Vienas iš tikslų, kad visos organizacijos, esančios Žemaičių Kalvarijoje, parapija, seniūnija, kultūros centras, mokykla ir bendruomenė siektų vieno bendro tikslo ir dirbtų kartu.
Bendruomenės veiklos kryptys:
- Pagalba žmogui.
- Kultūriniai - švietimo projektai.
- Viešųjų erdvių ir pastatų renovacija ir jų pritaikymas bendruomenės poreikiams.
Švietimas Žemaičių Kalvarijoje: istorinis kontekstas
Žemaičių Kalvarija garsi ne tik savo istorine praeitimi, šventove bei nuostabiu Kristaus kančios vietų ansambliu Kalvarijos kalneliuose, bet yra ir viena seniausių mokyklų Žemaitijoje.
Parapijinė mokykla
Vykdant 1636 m. sinodo nutarimus, 1644 metais Žemaičių Kalvarijoje pradėjo veikti parapijinė mokykla. Mokymas vykdavo tik žiemos metu, o mokinių buvo vos kelios dešimtys. 1778 m., vyskupui Jonui Lopacinskui leidus, parapijinė mokykla buvo perorganizuota į aukštesnio tipo mokyklą, atidaryta trečia klasė, čia dirbo du dėstytojai.
Dominikonų mokykla
Domininkonai, gavę universiteto leidimą, Žemaičių Kalvarijoje įkūrė keturių klasių mokyklą. Vilniaus universitetas, pripažindamas rūpestingą domininkonų mokymą, leido jiems praplėsti mokyklą iki šešių klasių. 1819 metais mokykloje mokėsi jau 476 mokiniai. 1818 - 1821 m. m. šioje mokykloje mokėsi būsimasis vyskupas Motiejus Valančius.
Nuo 1825 metų, domininkonams prašant, Žemaičių Kalvarijos mokykla pripažinta gimnazija.
Mokyklos uždarymas ir daraktoriai
Po 1831 metų sukilimo rusų valdžia ėmė spausti katalikų bažnyčią ir uždarinėjo mokslo įstaigas. 1836 m. uždarė Žemaičių Kalvarijos gimnaziją. Uždarius domininkonų gimnaziją Žemaičių Kalvarijoje nebeliko jokios mokyklos. Vaikus mokė daraktoriai. Bene pusę kalvariškių lietuviškai skaityti išmokė daraktorė ir knygų platintoja Emilija Pocaitė.
"Saulės" draugijos mokykla
1907 ar 1908 metais Žemaičių Kalvarijoje klebono Jono Petrauskio rūpesčiu įsteigta lietuviška „Saulės“ draugijos pradžios mokykla, veikusi iki 1912 metų. Mokyklos įkūrimo darbą organizavo vikaras Vituvis, o mokytojavo mokytoja Spudytė iš Aukštaitijos.
Mokykla nepriklausomoje Lietuvoje
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais rugpjūčio 19 d. prasidėjo mokslas ir Žemaičių Kalvarijos pradžios mokykloje. Nuo 1927 metų Žemaičių Kalvarija pavedama Marijonų Kongregacijai. Apsigyvenę marijonai ėmė rūpintis ne tik bažnyčios tvarkymu, bet ir švietimo reikalais: įkūrė parapijos knygyną ir skaityklą. Žemaičių Kalvarijoje veikė vienuolių kazimieriečių pradžios mokykla, įkurta kunigo Dvaranausko.
Pokario metai ir sovietinis laikotarpis
1949 m. Žemaičių Kalvarijoje įkuriama septynmetė mokykla buvusio marijonų vienuolyno patalpose. 1954 metais Žemaičių Kalvarijoje atidaroma 8 klasė, o vėliau mokykla perauga į vidurinę. 1965 m. vaizdingoje miestelio vietoje ant kalnelio prie upelio pradėta statyti triaukštė tipinė mokykla.
Žemaičių Kalvarijos dekanatas
Telšių vyskupo dekretu Plungės dekanatą nuspręsta pavadinti Žemaičių Kalvarijos dekanatu. Pagal ankstesnę bažnytinę teritorinę administravimo sistemą Telšių vyskupija buvo suskirstyta į dešimt dekanatų. Nuo šių metų birželio 1 dienos Telšių vyskupo dekretu administravimas dar pakoreguotas: Plungės dekanatas pervadintas, tiksliau - jam sugrąžintas senasis istorinis pavadinimas - Žemaičių Kalvarijos dekanatas.
"Žemaičių Kalvarijos kalnai" - žemaitiškos tapatybės dalis
„Žemaičių Kalvarijos kalnai“ arba tiesiog „Kalnai“ - Kristaus kančios istoriją pasakojančios giesmės, kurios kelis šimtus metų giedamos gavėnios, šermenų, mirties metinių minėjimo metu. Ši išskirtinė tradicija 2019 m. buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
„Žemaičių Kalvarijos kalnų“ giedojimo tradicija pradėjo formuotis maždaug XVII a., kai buvusiame Gardų kaime buvo pastatytos tikrosios Kalvarijos kalnus ir Kristaus kančios istoriją primenančios stotelės - koplytėlės, o ši vieta pradėta vadinti Naująja Jeruzale, dar vėliau ir iki šiandien - Žemaičių Kalvarija.
tags: #sokiai #Žemaičių #Kalvarijoje #istorija