Religijos atspindžiai lietuvių vaikų poezijoje: nuo rykštės pašlovinimo iki šventumo perspektyvos
Religija yra vienas iš šaltinių, kuris įtakojo lietuvių vaikų poeziją nuo jos ištakų ir maitina ją iki šiol. Šiame straipsnyje siekiama aptarti lietuvių vaikų poezijos sąlyčio su religija raidą, išryškinant būdingiausias tendencijas.
Pirmieji žingsniai: didaktika ir bausmės
Pirmasis spausdintas vaikams adresuotas eilėraštis „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“ (1763) lietuvių vaikų literatūros istorijoje laikomas pirmuoju pasaulietiniu vaikų eilėraščiu, tačiau kartu jis yra ir pirmasis krikščioniškai angažuotas eiliuotas kūrinys vaikams. Žodis kalėdaitis kūrinio kontekste suvoktinas metaforiškai - kaip kalėdinis pasveikinimas ar kalėdinė dovana. Tačiau ši dovana vaikų nudžiuginti negalėjo, nes eilėraščio esmė - rykštės pašlovinimas. Vaikai kūrinyje traktuojami apibendrintai - tai jauni žmonės, kurių prigimtis ydinga ir taisytina.
Šiandieninį skaitytoją šokiruojantis fizinių bausmių motyvas, persmelkęs „Kalėdaitį dėl mažų vaikelių“, išlieka ir specialiai vaikams kurtoje XIX a. poezijoje, kurią geriausiai reprezentuoja Kajetonas Aleknavičius.
XIX amžius: proginė poezija ir moralizavimas
Eilėraščiu „Vaikai ir velykė“ Aleknavičius tęsia „Kalėdaičiu dėl mažų vaikelių“ pradėtą proginės, su krikščioniškomis kalendorinėmis šventėmis sietinos vaikų poezijos linkmę, kuri ateityje taps itin gyvybinga. Krikščioniškasis Kristaus mirties ir prisikėlimo motyvas eilėraštyje neplėtojamas, atspindimas vietinės kilmės paprotys dovanoti vaikams kiaušinių, neva atvežtų ir paliktų mitinės būtybės Velykės. Nors su velykiniais kiaušiniais susiję papročiai yra ikikrikščioniškos kilmės, jie natūraliai įsiliejo į krikščioniškąsias tradicijas, tapo jų savastimi.
Pasak Vytauto Vanago, utilitariniais tikslais Aleknavičiaus eilės mažai kuo išsiskiria iš XIX a. lietuvių didaktų kūrybos, jis - „moralistas, žmogaus tobulinimo programą grindžiąs dievo ir bažnyčios sakymais“. Kaip ir „Kalėdaityje dėl mažų vaikelių“, Aleknavičiaus eilėraščiuose dėmesys sutelktas į vaikų ydas, tik su jomis kovoti bandoma ne vien mušant, bet ir humaniškesniu būdu - barant bei pamokant. Eilėraštyje „Vaikai ir arklys senas“ vaikas keikia, tąso, lazda pliekia persenusį arklį, eilėraštyje „Vaikai ir vaikai paukštės“ vaikai išdrasko rastą paukštės gūžtą, mažus paukštukus išmeta ant purvyno ir, grįžę namo, tuo giriasi.
Taip pat skaitykite: Poezija vaikams: Ramutė Skučaitė
XX amžiaus pradžia: religinio eilėraščio žanro formavimasis
Keliantis į XX a. pažymėtina, kad, daugėjant specialiai vaikams rašančių poetų, šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais susiformuoja žanrinė religinio vaikų eilėraščio atmaina. Ypač prie to prisidėjo periodiniai katalikiškos krypties leidiniai „Šaltinėlis“ ir „Žvaigždutė“, be kitokio pobūdžio tekstų, religingumo jausmus skiepiję ir gausiai publikuojamais eilėraščiais. Religinių eilėraščių esama pirmajame spausdintame vaikų poezijos rinkinyje - Mato Grigonio knygoje „Kvietkelis“ (1913), daugiau mažiau jų pasirodo nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940) į vaikų poeziją atėjusių autorių kūryboje. Bet visos to meto poezijos kontekste religiniai eilėraščiai atrodo blankokai.
1942-1943 m. „Žiburėlio“ žurnale publikuotoje istorinėje apybraižoje „Lietuvių vaikų literatūra“ jos autorius Bernardas Brazdžionis, į religinės tematikos kūrybą šiaip jau žvelgiantis palankiai, religiniams eilėraščiams prikiša meniškumo stoką. Kritiškas jis yra ir Vytės Nemunėlio, t. y. savo paties, su religija sietiniems eilėraščiams.
Vytė Nemunėlis: naujas požiūris į vaiko ir Dievo santykį
Religinių Vytės Nemunėlio eilėraščių poetinės raiškos įvairovė liudija pastangas rasti mažiesiems prieinamą, patrauklų ir paveikų kalbėjimo būdą. Mažiausiai vykę yra bandymai kurti pagal bažnytinės giesmės modelį („Vilniaus Malda Aušros Vartų Marijai“, „Švenčiausiajai Širdžiai“). Tinkamo kalbėjimo būdo poetas ieško ir tautosakoje, visų pirma liaudies dainose apie našlaičius. Trečias šaltinis, kuris patraukė Vytės Nemunėlio dėmesį, yra individuali laisvoji malda. Ji sakoma savais žodžiais, tad atrodo, kad ir sueiliuota turėtų skambėti itin autentiškai. Vis dėlto Vytės Nemunėlio eilėraščiuose taip yra ne visada, nes maldos teiginiai gali būti primesti vaiką auginančių suaugusiųjų, kaip yra eilėraštyje „Vakarinė“, kuriame lyrinis subjektas prašo Dievulio dovanoti, jei per dieną nusidėjo, meldžia laimingai sulaukti rytojaus, pripažįsta, kad, pakalbėjus poterius, ramu širdyje. Bet yra ir vaikišku paprastumu bei nuoširdumu žavinčių eilėraščių-maldų, pavyzdžiui, „Dvi maldelės“. Į mažųjų lūpas įdėtos maldos atspindi šiems būdingą egocentriškumą. Ūgtelėjęs vaikas, kreipdamasis į Dievą, rūpinasi nebe vien savo santykiu su juo, o meldžia globos ir artimiesiems, tėvynei: „Tai palaiminki šią naktį, kad nebūt joje skriaudų, / Tai apsaugoki mūs šalį nuo nelaimių ir vargų. / Leiski tėčiui ir mamytei dar gyvent ilgai ilgai, / Leiski broliui ir sesutei augti mylintis dorai. // Aš gi, mokslą pamylėjęs, dirbsiu labui Lietuvos, / Tik, Aukščiausias, man padėki visame ir visados.“
Pacituota eilėraščio „Vakarinė malda“ ištrauka stilistiniu požiūriu nevienalytė, nes vieni prašymai formuluojami giesmių leksika, kiti - paties vaiko žodžiais, bet šis pavyzdys puikiai atspindi nepriklausomos Lietuvos mokykloje propaguojamą ugdymo principą - į vienumą jungti religinį, dorinį ir patriotinį auklėjimą.
Sekdamas kryptingai atsirinktais tautosakos žanrais ir perimdamas laisvajai maldai būdingą asmeniškumą, Vytė Nemunėlis pasaulį ima vaizduoti iš vaiko perspektyvos ir, kas itin svarbu, iš esmės keičiasi vaiko santykis su Dievu. „Kalėdaityje dėl mažų vaikelių“ ir Aleknavičiaus eilėraščiuose, skiepijant Dievo baimę ir paklusimą jo nustatytai tvarkai, diegtas vaikui tolimo ir ganėtinai rūstaus Dievo supratimas. Vytės Nemunėlio eilėraščiuose vaiko ir Dievo santykis darosi asmeniškas ir šiltas. Įtvirtinamas Dievo - didžiojo globėjo ir sergėtojo - vaizdinys. Ankstesnėje poezijoje Dievo autoritetu buvo remiamasi suaugusiesiems kovojant su vaikų ydomis. Vytės Nemunėlio eilėraščiuose labai svarbi vaiko saviaukla: „Vaikas netgi sąmoningai formuoja save pagal pavyzdingo, t. y. religingo, klusnaus, mylinčio artimuosius, sūnaus ar dukters modelį.“ Dievas Vytės Nemunėlio eilėraščiuose, ypač eiliuotose maldose, bet ne tik jose, iškyla kaip pagalbininkas pačiam vaikui kuriant savo asmenybę.
Taip pat skaitykite: Trys lietuviškos pasakos apie stebuklus
Dar vienas vaiko ir Dievo santykių aspektas - religinių jausmų ugdymas žadinant meilę Dievui. Paisant vaiko, ypač mažamečio, pasaulėjautos ypatumų, meilė nukreipiama į kūdikį Jėzų. Jau minėtas šią meilę demonstruojantis eilėraštis „Bernelio auka“, kolektyvinio subjekto vardu šis jausmas tiesiai išsakomas eilėraštyje „Dievulio vaikai“.
Velykiniai ir kalėdiniai eilėraščiai
Atskiro dėmesio verti vadinamieji velykiniai ir kalėdiniai Vytės Nemunėlio eilėraščiai. Vieni jų šliejasi prie religinės vaikų poezijos, kiti prie pasaulietinės, bet ryškios ribos tarp jų nėra. Pirmiesiems artimi patetiški, pakylėtą šventinę nuotaiką skleidžiantys kūriniai, tokie kaip „Kalėdos“, „Kalėdų gėlės“, „Pavasario šventė“. Juose operuojama krikščioniškomis realijomis, jas suliejant su lietuviška aplinka: „Atlėks žirgais lediniais, / Sparneliais greito vėjo, / Apgaubs mūs baltą žemę / Šventa naktis Betliejaus“, „Kaip pasakos paukštė pavasario rytas / Linksmai „Aleliuja“ pasauliui giedos, / Šypsosis dangus kaip margutis dažytas / Ir žemė kaip sesė žibučių žieduos“.
O pasaulietinio turinio minėtų švenčių eilėraščiai yra nukreipti į mažąjį. Juose vyrauja dovanų motyvas. Kaip ir aptartame Aleknavičiaus eilėraštyje, svarbiausias Velykų atributas vaikams yra kiaušinis, tik Vytės Nemunėlio eilėraščiuose įvardijamas tiksliau - margučiu. Vienur ratus margučių veža Velykė, kitur žaismingai nupieštas kiškučių apsuptas vežimas („Velykos“, „Velykų rytas“). Kitaip nei Aleknavičiaus kūrinyje, vaikai nebeskirstomi į vertus ir nevertus gauti velykinių kiaušinių, margučiais apdalijami visi. Kad religinėms šventėms skirtuose pasaulietiniuose Vytės Nemunėlio kūriniuose didaktinę funkciją keičia žaidybinė, akivaizdu ir kalėdiniame eilėraštyje „Kalėdų Senelis“.
Pokario laikotarpis: religijos nutraukimas sovietinėje Lietuvoje
Po Antrojo pasaulinio karo vaikų poezijos ryšiai su religija išlieka tik išeivių kūryboje, sovietų okupuotoje Lietuvoje valdžios draudimais jie nutraukiami. Į Vakarus pasitraukę vaikų poetai rašo pagal anksčiau išbandytus modelius, tad santykiai su religija jų kūryboje, ypač kalėdiniuose ir velykiniuose eilėraščiuose, iš esmės yra tokie pat kaip ir prieškario Lietuvoje. Iš naujovių reikia minėti visai išeivijos poezijai būdingus emigranto jausenos ir paliktos tėvynės ilgesio motyvus, jie pastebimi ir religinės pakraipos kūriniuose. Vytės Nemunėlio lyrinis subjektas mintimis keliasi į sava laikomą, kaip iš konteksto galima nuspėti, Lietuvoje lankytą bažnyčią, kur užmiršta vargus, karą ir kad yra be namų likęs našlaitis („Mūsų bažnyčia“).
Atgimimas: švenčių poezija ir archetipiniai įvaizdžiai
Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, vėl imamos švęsti sovietmečiu buvusios uždraustos Kalėdos ir Velykos, tad labai greit atsiranda kalėdinių ir velykinių vaikų eilėraščių poreikis. Atgyja šių eilėraščių rašymo tradicija, kai kas, reaguodamas į paklausą, net ima savotiškai specializuotis, pavyzdžiui, Zita Gaižauskaitė, kuri metai iš metų leidžia šioms šventėms skirtas knygeles. Reikia pritarti Gustaitienei, teigiančiai, kad „poezijoje vaikams religinės šventės (Kalėdos, Velykos) neretai redukuojamos į dovanų Kalėdas ir margučių Velykas“. Vis dėlto kai kuriems poetams, iš kurių Gustaitienė labiausiai išskiria Almą Karosaitę ir Martyną Vainilaitį, pavyksta perteikti krikščioniškųjų švenčių dvasią, atverti šventumo perspektyvą.
Taip pat skaitykite: Auksinio ūso nauda plaukams
Švenčių poezijoje yra nusistovėję keletas poetizmų, kurie nūnai vertinami kaip klišės, tačiau pasigilinus į jų kilmę paaiškėja, kad jie - archetipiniai, senojoje apeiginėje poezijoje vartoti šventybės apsireiškimui parodyti. Iš jų kalėdinėje vaikų poezijoje įsitvirtinę žvaigždės, varpo, angelo įvaizdžiai, archetipines šaknis turi ir švenčių poeziją nutvieskiantis baltumas, šviesumas, švytėjimas, aukso ar sidabro žėrėjimas.
Šiuolaikinė poezija: daugiareikšmiškumas ir paslaptis
Skučaitė archetipinę simboliką yra linkusi jungti su emociškai konotuotais, vaiko pasaulio autentiką išduodančiais vaizdiniais. Skučaitė - moderniosios vaikų poezijos atstovė, tad jos eilėraščių religinės atodangos susijusios su šios poezijos daugiareikšmiškumu, orientacija į dvigubą adresatą - vienu metu ir į vaiką, ir į suaugusįjį. Daugiareikšmis ir prisiglaudimas prie mamos cituotoje strofoje. Skaitytojui vaikui jis turėtų būti susijęs su asmenine emocine patirtimi - tai gerumo, saugumo, ramaus buvimo džiaugsmo išgyvenimas.
Poetinio turinio daugiareikšmiškumas Skučaitės eilėraščiuose skleidžiasi įvairiomis formomis įkūnyta paslaptimi. Antai eilėraštyje „Žvaigždelė“ yra užslaptintas krikščioniškasis šventės turinys. Vienaip, kaip peizažinį žiemos paveikslą, jį suvoks vaikas, nesusidūręs su krikščioniškąja simbolika, kitaip - mokantis iššifruoti ir į vienumą sujungti eilėraštyje minimus apsnigtą varpinėlę su varpu, šventą naktį, baltą žinią ir šviečiančią žvaigždelę. Bet akivaizdžių nuorodų, kaip atverti kūrinyje glūdinčią paslaptį, gali ir nebūti. Mįslingo turinio eilėraštis „Kada mes pasimatysim“ kai kam gali pasirodyti esąs tik žaidimas spėlionėmis, kokia bus mūsų visų pasimatymo diena (ar sidabrinė šarkų diena, ar auksinė lapių, ar tamsiai žalia rūtų, ar marga drugelių ir t. t.). Tačiau mąslesniam skaitytojui gali kilti klausimas, apie kokį pasimatymą kalbama. Atsakant telieka kliautis savo paties interpretacine spėlione: ko gero, šis eilėraštis yra apie mūsų visų pasimatymą anapusinėje realybėje - fantazuojant kuriami įvairiausi jos vaizdiniai. Tokių atspindžių galima pastebėti meditacinėje Juozo Erlicko lyrikoje vaikams.
Mirtis ir Dievo įvaizdis šiuolaikinėje poezijoje
Anapusinę erdvę visų pirma siejame su mirusiųjų pasauliu. Mirtis yra didžioji paslaptis, į kurią susitelkusios visos religijos. Lietuvių vaikų poezijoje žmogaus mirties tema ilgai buvo tabu, Erlickas pirmasis ryžosi jį pažeisti. Kad kalba apie mirtį vaikų netraumuotų, jo eilėraščiais skleidžiama šviesioji religinė mintis: mirtis nėra galutinė žmogaus baigtis, tai tik egzistencijos formos pasikeitimas. Poetinis šios minties įvaizdinimas skirtinguose kūriniuose įvairuoja.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į vaikų poeziją sugrįžo Dievo įvaizdis. Koks jis, susitelkusi į tradicines krikščioniškąsias įvaizdžio prasmes, yra rašiusi Gustaitienė. Tačiau šiuolaikinėje vaikų poezijoje esama su krikščionybe vos susiliečiančių, meninės vaizduotės perkeistų ar krikščionybei oponuojančių šio įvaizdžio interpretacijų. Daugiausia jų - Sigito Gedos poezijoje vaikams.
Sigitas Geda: pasaulėkūra ir Dievo mirties motyvas
Knygoje „Aukso karietaitė“ dalis tekstų yra suformuoti iš spontaniškų mergaitės Urtės komentarų, išsakomų jai piešiant ir tuo pat metu aiškinant savo piešinius. Viename iš tekstų Urtė pasakoja, kaip buvo sukurtas pasaulis, pagrindinį vaidmenį paskirdama Dievui. Pasaulėkūros procesas čia artimas pateiktam lietuvių etiologinėse sakmėse, bet drauge ir kitoks, mat Urtės kalboje susipynę bibliniai ir folkloriniai vaizdiniai dar yra transformuoti jos vaikiškos fantazijos: „Pradžioje pasaulio buvo tik sušalęs MOLIS, / Dievas turėjo kurt KROSNĮ, viską atšildyti, / kad pamažu pradėtų lipdymo darbelius. / Paėmė Dievulis Dratą ir - padarė Gyvatę! / Daug padarė gyvulių, / Kol pritrūko pagalių. / Tada pastatė - BAŽNYČIĄ. / Prasidėjo visos didžiosios NAMŲ, BAŽNYČIŲ IR ŠULINIŲ statybos.“
Religinį pasaulėvaizdį galima atverti ir iš suaugusio žmogaus, ir iš vaiko perspektyvos. Lietuvių vaikų poezijoje vyrauja pirmoji. Tačiau reikia pripažinti, kad tarp Gedos eilėraščių apie Dievą yra ir šokiruojančių - jų gausa išsiskiria poezijos vaikams rinkinys „Testamentas mažai mergaitei“. Jame greta naujų eilėraščių įdėta ir atrinktų iš seniau tiek vaikams, tiek suaugusiesiems leistų knygų. Nors suaugusiųjų poezijoje gana dažnas Dievo mirties motyvas, abejotina, ar knygoje vaikams reikėjo tokio juodo pesimizmo persmelkto kūrinio kaip „Preliudas“: „Mažiausias brolelis / teisybės ieško. / Praneškite broliui: / tegu jis neieško, / nes nieko nėra / danguje / nei žemėj. // Vos tiktai sukūręs / šitąjį pasaulį, / ėmė mirti Dievas, / o su juo - / teisybė…“
Eilėraščiuose „Šiaip taip susikalbėjo“, „Pasiutpolkė sodžiuje“ atpažįstami etiologinių sakmių ir folklorinių legendų apie vaikščiojusį po žemę senelį Dievą ar Kristų motyvai. Jie plėtojami pasitelkus karnavalinei kultūrai būdingas komiškas situacijas, žemąją leksiką, nevengiant vulgarybių. Taip, remiantis folklorine tradicija, vaikų poezijoje atsiranda humoristinė Dievo įvaizdžio traktuotė. Tik minėtų Gedos eilėraščių humoras yra ganėtinai drastiškas, ne visiems skaitytojams priimtinas.
Eiliuota biblinių siužetų adaptacija vaikams
Minėtina dar viena kultūriniu požiūriu reikšminga vaikų poezijos linkmė - tai eiliuota biblinių siužetų adaptacija vaikams, tik poetų, bandžiusių jos imtis, nedaug. Taikydamiesi prie vaikų, poetai ieško, kas šiems galėtų būti artima, patrauktų dėmesį. Geda „Knygoje apie vaikelį Mozę“ išplečia Mozės vaikystės epizodą (pamestinukas, meldų lopšyje atplukdytas, surastas ir užaugintas Egipto karalienės), o Evelina Daciūtė, eilėraštyje „Trys karaliai“ pasakodama apie juos, įterpia itin familiarų buities vaizdelį: karaliai, atvykę aplankyti kūdikėlio Jėzaus, apšąla, tad Marija juos vaišina karšta arbata.
tags: #skucaites #auksinis #kiausinis #istorija