Saulėta virtuvė: obuolių pyrago receptai, pripažinimo sulaukę metai iš metų
Kai kalba pasisuka apie saldumynus, sunku atsispirti pagundai. Šokoladiniai gardėsiai, jaukūs sausainėliai, širdį džiuginantys gabalėliai pyrago ar mažučiai nuodėmingi saldainėliai - jie visi tiesiog dievinami. Bet kas svarbiau - pats gaminimo procesas, kūrimas ar rezultato naikinimas, šalimais pasidėjus linksmą puslitrinį puodelį kavos? Rinktis receptus į savo neišsiamamą lobyną yra dar vienas malonumas. Ir visiškai nesvarbu, kad dalies aš jų tikriausiai niekad ir neišbandysiu, bet koks kaifas yra žiūrėti į tas nuostabiai gardžias nuotraukas, skaityti stulbinamai skaniai skambančius receptus ir įsivaizduoti save ten, kitoje ekrano pusėje, šalia viliojančios lėkštelės… Visa diena taip gali praeiti ir tada - mirkt mirkt -pabundi iš transo.
Obuolių pyrago kerai
Ruduo - tai metas, kai žolė po obelimi tampa raudona nuo žemyn bumbsinčių obuolių. Jis ateina tyliai, nelauktai ir netikėtai. Nuspalvina žemę tūkstančiais margaspalvių medžių lapų, nubarsto naktinį dangų daugybe žvaigždžių ir sugrąžina į namus kepamų pyragų kvapą. Ruduo. Kartais truputį saulėtas, kartais lietingas. Vakarais priverčiantis įsisupti į šiltesnį megztuką ir užsikaisti arbatinį. Ar gali būti tikresnių rudens malonumų nei puodelis kvapnios arbatos ir gabalėlis obuolių pyrago? Kol žolė dar žalia, o popietės šiltos, taip gera šiomis skaniomis akimirkomis mėgautis gryname ore, išsitiesus ant pievos, saule švelniai glostant skruostus… Kartais akimirką norisi sustabdyti labiau nei visada.
Yra dalykų, kurie niekad nepabosta, kurių niekad nebus per daug. Dalykų, kurie vi-sa-da džiugina. Pataisykit mane, jei klystu, bet obuolių pyragai rudenį - ir laimė, ir meilė! O jei dar su puriu kreminio sūrio sluoksneliu. Su dosniu žiupsniu cinamono, kruopščiai nutarkuota citrinos žievele. Pasičepsėdami, kartais net užsimerkę iš skanumo, iki paskutinio mažo trupinėlio, - štai taip mes valgom obuolių pyragus.
Receptų įvairovė ir atradimų džiaugsmas
Prieš kelias dienas prisirankiojau kelias dešimtis biskočių receptų, bet jie dar laukia savo eilės - niekaip nesiruošiu. Dar turiu didžiulius glėbius įvairiausių brownie receptų, bet reikia bent mažutės pertraukėlės nuo šokoladoooo… Ir dar turiu maišą obuolių, liūdinčių virtuvėje ir laukiančių, kada ir kas juos išgelbės iš tos gąsdinančios tragiškos ateities, žiūrinčios į rausvus jų žandukus.
Tikriausiai man pritars daugelis maisto tinklaraštininkų: kai ateina šventės, artimų žmonių gimtadieniai ar tiesiog progos, kuriomis norime nustebinti bei pasveikinti tuos, kuriuos mylime labiausiai, mes neriamės iš kailio. Ieškodami skaniausio torto, gražiausios papuošimo idėjos. Kažko naujo, stebinančio ir netikėto, tačiau visuomet užtikrintai labai gardaus. Puolame vartyti knygų, žurnalų, blaškomės po beribes interneto platybes, skęstame tarp daugybės receptų, nuotraukų ir galimybių. Didelė tikimybė - tikriausiai šimtaprocentinė -, kad ieškodami to vienintelio ir nepakartojamo naujojo recepto, sugaištame keliskart daugiau laiko nei jį ruošdami. Ir dėl ko visa tai? Norisi sakyti, jog dėl tų, kuriuos šitaip labai mylime. Bet ar ne tiesa, kad vis tik tai labiau dėl mūsų pačių? Nes tai dar viena proga priimti sau mestą iššūkį, dar viena proga išbandyti kažką tikrai naujo (ir ne kokius keksiukus, kuriems tereikia pusvalandžio) ir pažiūrėti, kaip daug mes galime virtuvėje. Bent jau aš būsiu sąžininga - tikrai neretai nutinka, kad taip elgiuosi. Kartais net nepagalvoju, kad šventės kaltininkas galbūt net nelabai mėgsta tortų, jam arčiau širdies pyragai. Kartais įtikinu save, kad ne taip svarbu, jog gimtadienį švenčiantis žmogutis nemėgsta riešutų sviesto - juk tiek čia jo ir tėra, o dar su šokoladu sumaišytas. Puikiai žinau, jog kartais reikia labai nemažai laiko, kol supranti, kad šalia esantis Tavo žmogus labiausiai apsidžiaugs ne šešiolikos sluoksnių tortu su aštuoniais skirtingais pertepimais, o kažkuo tūkstantį kartų paprastesniu. Jis toks… kasdieniškas. Keptas šitiek kartų: labai paprastas, bet geras. Visuomet tikrai pavykstantis. Visuomet skanus. Visuomet jaukus ir tikras. Kaip mylimo žmogaus šypsena. Kaip glėbys, kuriame gera paskęsti. Kaip žiemos vakarai susiglaudus. Kaip meilė.
Taip pat skaitykite: Receptai su chia sėklomis
Saulėtos virtuvės obuolių pyrago receptai
Tobulas varškės pyragas ir obuolių pyrago iššūkis
Visų laikų pats skaitomiausias „Saulėtos virtuvės“ receptas, lankomumo rekordus mušantis metai iš metų, yra tobulas varškės pyragas (jo receptą tinklaraštyje rašiau net tris kartus, bet, dievaži, jis tikrai to vertas!). Rugpjūčio mėnesį, pirmąkart iškepusi ir pilnais žandais valgydama šį pyragą, galvojau štai ką - jei šį obuolių pyragą pavadinsiu tobulu, ar jis taip pat sulauks tokio jūsų pripažinimo? Jį kepdama nesitikėjau jokio stebuklo; tiesiog namuose buvo obuolių, man norėjosi kažką iškepti ir pripildyti namus jaukaus kepinių aromato, o už akių užkliuvo šis receptas. Planas buvo daugmaž toks: paragauti vieną gabalėlį, galbūt nufotografuoti (jei tas paragautas gabalėlis pasirodys to vertas), o likusiu vakare pradžiuginti savo obuolių pyragus mėgstantį vyrą. Bet juk žinote, kaip kalbama apie planus? Gavau progą prisiminti ir aš, nes buvo štai taip: jau kepamas pyragas taip dieviškai kvepėjo, kad praktiškai trepsėjau prie orkaitės stiklo. Jam iškepus, nors ir būtų tai labai protinga, nesulaukiau, kol visiškai atvės, ir jau kėliau iš kepimo indo (ačiūdie, sėkmingai). Po kokių dviejų minučių pilnais žandais jau valgiau trečią (!!!) gabalėlį, tuo pat metu rašydama žinutę vyrui, kad aš jam iškepiau pyragą, bet jau nebesu tikra, ar jam liks, nes šią akimirką man visiškai nerūpi pilna spinta drabužių, į kuriuos aš netelpu. Seniau, pradėjusi rašyti „Saulėtą virtuvę“, kiekvieną receptą vertindavau dešimtbalėje sistemoje. Vėliau, pati supratusi, kad receptais, kuriuos aš ar šeimynykščiai įvertiname menkais balais, aš tiesiog nesidalinu, su šiuo vertinimu atsisveikinau. Bet iki šiol vis kartais sulaukiu komentarų iš skaitytojų, kuriems ta mokyklą kiek primenanti sistema patiko. Tai štai, mielieji, valgydama tą trečią gabalėlį pyrago aš galvojau ir apie jus - galvojau, kad būtinai parašysiu, kad šitas pyragas tiesiog negali būti įvertintas dešimtbalėje sistemoje. Tešlos sluoksniai - tiek viršutinis, tiek apatinis - yra nuostabiai purūs, minkštučiai ir lengvi. Saldūs, kaip ir priklauso desertui, bet net tas saldumas tobulas - nei per daug, nei per mažai. Na, o vidurinis obuolių sluoksnis, drėgnas, kvepiantis cinamonu ir super-duper-obuolinis, negalėtų būti dar geresnis šios tešlos palydovas. Žodžiu, pasakysiu labai nuoširdžiai, - man pačiai sunku suprasti, kur šio pyrago stebuklas, bet jis tikrai yra. Todėl kepkite, prašau, kepkite! O aš lauksiu jūsų komentarų, liaupsių, džiaugsmo šūksnių ir visos puokštės pačių įvairiausių teigiamų emocijų, nes, patikėkite, jų tikrai bus. Gali būti, kad tokio gardaus obuolių pyrago dar nevalgiau nei aš, nei jūs. Net jaučiuosi truputį kalta, kad nuo pat rugpjūčio mėnesio niekaip neradau laiko pasidalinti receptu. Bet vakar, iškepusi jį dar kartą, priminiau sau - skaniausiais atradimais būtina dalintis, o tobulų receptų niekada nebus per daug. O nuotraukose, be pyrago, vaidmenį taip pat atlieka ir lininis virtuvės rankšluostėlis „Miško uogos“. Mėgstu kartoti, kad jaukių namų stebuklą visi mes kuriame iš mažų smulkmenų. Taip jau sutapo, kad šįkart į vieną tekstą supuolė du nuostabiai jaukūs dalykai - dieviškų aromatų namus pripildantis obuolių pyragas ir rankų darbo namų tekstilė iš lino.
Pyragas su obuoliais ir karameliniu sluoksniu
Pyragas su obuoliais ir karameliniu sluoksniu. Purus, saikingai drėgnas, su traškiu paviršiumi.
Skonis: 8/10. Asmeniškai aš esu mėgėja drėgnesnių obuolių pyragų, kur daug obuolių ir mažai tešlos. Šitą pasirinkau dėl „Rududu“, dėl kurio esu lengvai pamišusi, tačiau man labiau patiktų, jei pats tešlos sluoksnis būtų kiek plonesnis. Bent čiut čiut. Va tada būtų idealu! O dabar? Dabar skanu 🙂 Ir tikrai verta dėmesio, jei jums patinka biskvitiniai pyragai, neišradinėjant jokių „dviračių“. Kur radau? žurnale „Moters savaitgalio virtuvė.
Obuolių pyragas su džemu
Skonis: 10/10. Fantastiškai skanus pyragas! Biskvitas labai purus, labai aromatingas, labai teisingai drėgnas. O džemas - rekomenduoju naudoti saldžiarūgštį - čia puikiai papildo švelniai karamelizuotų obuolių ir biskvito skonį. Tai neabejotinai vienas iš pyragų, kuris pateisina žodžius, jog idealumas slypi paprastume. Tikra tiesa! Kur radau?
Obuolių pyragas su ypatingai minkšta tešla
Skonis: 10/10. Nepaprasto minkštumo ir gardumo tešla! Tik paviršius pyrago trupučiuką trapesnis, tačiau tai jam suteikia tik dar vieną papildomą balą! Kur radau?
Taip pat skaitykite: Receptas: Morkų tortas su varškės kremu
Pyragas su maskarpone
Skonis: 9,5/10. Gardus obuolinis pyragas, kurio didžiausias išskirtinumas - į tešlą įmaišoma maskarponė. Kuo ji praturtina pyrago skonį? Biskvitas tampa daug švelnesnis, kreminės konsistencijos, palyginti daug sunkesnis ir ne toks purus - kitoks nei įprastas. Jis turtingesnis, sunkesnis, bet kitaip - gal net maloniau - tirpstantis burnoje. Žinoma, jei sąžiningai, geriau tą pusę kilogramo maskarponės panaudoti dangiškam sūrio tortui ar Tiramisu, bet jei per akciją jos nusipirkote kiek daugiau nei reikia - išbandykite. Kur radau? Gaminimo laikas: 1 val.
Pyragas su marcipanu
Iškepkite pyragą - tai lyg terapija, lyg ramybės oazė, lyg nebylus, jausmo pilnas „myliu“. Iškepkite jį minkštą ir purų, pagardintą sultingais obuoliais ir saldžiu marcipanu, kvepiantį vanilės ir cinamono debesimis. Iškepkite jį sau, savo šeimai, draugams, o gal kaimynams. Dalinkitės su tais, kuriuos mylite - ar tais, kuriuos dar pamilsite. Maistas suartina, maistas gydo, maistas kuria prisiminimus. Nebeskaičiuoju šiemet dienų iki Velykų, bet žinau - jų liko visai nedaug, vos keli savaitgaliai. Aukščiausioje virtuvės spintelėje jau paslėpiau porą šokoladinių zuikių, o šį pyragą drąsiai galiu išliaupsinti kaip tą, kuris puikiausiai tiktų šventinei popietei pasaldinti. Nesudėtingai paruošiamas, bet labai gardus: burnoje tirpstantis marcipaninis biskvitas su traškiomis migdolų riekutėmis, aromatingas obuolių įdaras, traškūs migdoliniai trupiniai.
Prancūziško stiliaus obuolių pyragas su vanile
Pasakykit, kuo kvepia jūsų ruduo? Šis - prancūziško stiliaus, ruošiamas vos iš kelių ingredientų, neįtikėtinai minkštas, drėgnas ir kvapnus. Labiausiai nuo mums įprastų obuolių pyragų šis skiriasi turbūt tuo, kad cinamoną čia keičia vanilė - kokybiška, sodri, aromatinga. Aš naudojau maltas džiovintas vanilės ankštis; galbūt jau matėt, vanilės malūnėliai - naujiena „Dr. Oetker“ asortimente. Veikia jie taip pat kaip ir mums įprasti pipirų ar druskos malūnėliai, tik šių viduje - maždaug keturių džiovintų vanilės ankščių gabalėliai. Turbūt nereikia nė sakyt, kaip gardžiai kvepia malant šios vanilės į pyrago, blynų ar keksiukų tešlą. Kad jau odė šįkart vanilei, prie pyrago paruošiau ir vanilinio padažo, Prancūzijoje vadinamo crème anglaise. Man skaniausia pyragą šiek tiek atvėsinti, tuomet - išvirti padažą ir patiekti jį dar šiltą. Teprasideda savaitgalis.
Obuolių pyragas su daug obuolių
Obelys, aplipusios raudonskruosčiais obuoliukais, jau pradėjo marginti pievas. Įsiklausius į tylą ramioje sodyboje, lengviausiai gali išgirsti periodiškai pasikartojančius duslius “dunkst” - dar vienas obuolėlis nukrito žemyn. Tai reiškia ne ką kita, kaip artėjantį obuolių pyragų sezoną. Daug įvairiausių obuolių pyragų, ieškant to vienintelio ir nepakartojamo. Šiandien kepiau pirmą obuolių pyragą šią vasarą. Norėjau tokio su daaaug obuolių, sultingo ir nepaprastai skanaus. Jau buvau beįpusėjusi obuolių pjaustymo skiltelėmis etapą, kai paskambino mama. Ką veiki?, paklausė - kepu obuolių pyragą, atsakiau. Pasirodo, mama šiandien irgi keps obuolių pyragą, ir ar skanus maniškis, nes tuomet keptų tą patį. Ir po valandos su keliom minutėm namai kvepia cinamonu ir obuoliais. Taip saldžiai ir taip viliojančiai, kad reikia visų valios pastangų išlaukti, kol pyragas bent kiek pravės. Mama, žinok, kepk šį pyragą. Tikrai tikrai - jis nuostabus. Tirpstantis burnoje. Verčiantis primerkti akis iš malonumo. Ir pasižadėti sau iškepti jį dar ne kartą (o juk abi žinom, kaip “dažnai” ar kartoju kepinius). Taigi, kepk.
Skonis: 10/10. Po visų tų ditirambų, kaip gi dar galėčiau įvertinti? Ak, ir štai, kas man labai patiko - tešla. Ji absoliučiai nė trupučiuko ne kieta, net pačiuose kraštuose. Trapi ir tokia lyg… karamelizuota, net jei tai skamba ir kvailai. Sugėrusi dalį obuolių sulčių, todėl verčiau ir jūs palaukite tas sunkias minutes, o tik tada dėkite gabalėlius į lėkšteles. Nes kitaip gali ir neišlaikyti formos. Kur radau? Gaminimo laikas: 1 val.
Taip pat skaitykite: Rudens vakaro desertas: šokoladiniai keksiukai
tags: #sauleta #virtuve #obuoliu #pyragas #receptas