Šiaurės Amerikos paukščių rūšys
Šiaurės Amerika, apimanti didžiulę teritoriją nuo arktinių regionų iki tropinių zonų, pasižymi neįtikėtina paukščių įvairove. Žemyno geografinė įvairovė, apimanti kalnus, lygumas, miškus, dykumas ir pakrantes, sukuria įvairias buveines, kuriose gyvena daugybė paukščių rūšių. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias Šiaurės Amerikos paukščių rūšis, aptarsime jų buveines, elgesį ir apsaugos būklę.
Šiaurės Amerikos kraštovaizdis ir jo įtaka paukščių įvairovei
Šiaurės Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus ekvatorinę. Klimatui didžiausią įtaką turi Aleutų žemo slėgio centras subarktinėse platumose, Havajų ir Azorų aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės. Šiaurės Amerikos didžiausia dalis išsidėsčiusi vidutinio ir subtropinio klimato juostose, todėl žemyne vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno. Kordiljerų padėtis Šiaurės Amerikos šiaurės vakaruose sukuria kritulių šešėlio efektą Didžiosiose Lygumose.
Šiaurės Amerikos paviršiaus vidutinis aukštis 720 m, didžiausias - 6194 m (McKinley kalnas), žemiausia vieta - Didžiojo Baseino Mirties Slėnyje (86 m žemiau jūros lygio). Žemumos iki 200 m aukščio užima apie 25 %, 200-500 m aukščio aukštumos ir plynaukštės apie 30 %, 500-1000 m aukščio plotai apie 18 %, 1000-2000 m - apie 18 %, daugiau kaip 2000 m - apie 9 % Šiaurės Amerikos paviršiaus.
Šiaurės Amerikos vakariniu pakraščiu driekiasi Kordiljerų kalnų sistema, per Panamos sąsmauką susijungianti su Pietų Amerikos Andais. Į vakarus nuo Kordiljerų vakarinių gūbrių juostos plyti žemumos, kurios nuo Šiaurės Amerikos vakarinio kranto atskirtos siaurų gūbrių: Kenai, Aleutų kalnagūbrių, Aleksando salyno, Vancouverio salos kalnų, Pakrantės kalnagūbrių. Šiaurės Amerikos rytinė dalis žemesnė, vyrauja lygumos ir neaukšti kalnai. Šiaurės Amerikos rytine pakrante tarp Meino ir Meksikos įlankų driekiasi žemumų (Atlanto pakrantės, Meksikos įlankos pakrantės) juosta. Šiaurės rytuose yra Laurentijos plokščiakalnis, į pietus nuo jo - Apalačų kalnai (didžiausias aukštis - 2037 m, Mitchellio kalnas). Šiaurės Amerikos vidurinėje dalyje plyti Centrinės Lygumos, kurios vakaruose palaipsniui pereina į aukštesnes Didžiąsias Lygumas (500-1500 m) - Kordiljerų prieškalnes. Į šiaurę nuo Didžiųjų Lygumų yra Mackenzie žemuma. Kanados Arktinio salyno rytinei daliai ir Grenlandijos pakraščiams būdingas kalnuotas reljefas, didelė salų dalis padengta ledynų kepurėmis. Salyno vakaruose vyrauja plynaukštės ir žemumos.
Tokia kraštovaizdžio įvairovė lemia, kad Šiaurės Amerikoje susidaro įvairios buveinės, kuriose gyvena skirtingos paukščių rūšys.
Taip pat skaitykite: Pietų Amerikos naminiai paukščiai
Miškų paukščiai
Šiaurės Amerikos miškuose gyvena daugybė paukščių rūšių, prisitaikiusių prie gyvenimo medžių tankmėje.
- Geniniai: Šiaurės Amerikoje aptinkamos kelios genių rūšys, įskaitant pūkuotąjį genį (Picoides pubescens) ir didįjį margąjį genį (Picoides villosus). Girdėtas ir šių paukščių skleidžiamas barbenantis garsas. Ypač įdomus dramblio kaulo spalvos snapu pasižymintis genys, kuris mėgsta pelkėtas miško gilumas JAV pietryčiuose. Anot J. Fitzpatricko, pamatę tokį paukštį, žmonės sušukdavo: "Viešpatie, Dieve, koks genys!" Šie geniai - margaplunksniai, sparnai baltai dėmėti, ilgis - apie 34 cm. Patinų kuodas raudonas. Gyvena iki 15 metų. Jo išnykimas siejamas su miškų naikinimu nuo 1880 iki XX amžiaus penktojo dešimtmečio.
- Pelėdos: Didysis apuokas - vienas įspūdingiausių Lietuvos miškų gyventojų, taip pat paplitęs ir Šiaurės Amerikos miškuose. Tai stambiausia krašte gyvenanti pelėda. Iš kitų pelėdinių paukščių didysis apuokas išsiskiria ilgų plunksnų kuokšteliais galvos šonuose - „auselėmis“, kurios didžiąją laiko dalį būna stačios, o skrendant visiškai priglunda. Skraido neaukštai. Dieną neaktyvus ir tupi nuošaliose vietose medyje ar ant žemės. Taip pat Šiaurės Amerikoje aptinkama žvirblinė pelėda - mažiausia iš šalyje aptinkamų pelėdų. Aktyvi prietemoje, anksti ryte ar net dieną. Peri medžių drevėse bei uoksuose, kuriuos miške iškala geniai.
Vandens paukščiai
Šiaurės Amerikos ežerai, upės ir pakrantės yra svarbios buveinės įvairiems vandens paukščiams.
- Antys: Muskusinių ančių gimtinė yra Meksika, Centrinė ir Pietų Amerika. Maitinasi ant žemės poromis ar mažais būreliais (~30 individų). Rudoji urvinė antis paplitusi Šiaurės - Vakarų Afrikoje ir Etiopijoje, taip pat Eurazijoje. Ši rūšis yra labai atsargi ir visada atkreipia dėmesį į galimą pavojų.
- Ereliai: Jūriniai ereliai paplitę Rytų Azijoje ir netoli jūrų pakrančių. Dažniausiai aplinkui Ochotsko jūrą, prie Japonijos jūros ir Didžiojo vandenyno šiaurės vakarų pakrantėse. Jūrinis erelis - tarptautiniu mastu saugoma paukščių rūšis. Tai didžiausias Lietuvoje perintis plėšrus paukštis, pasižymintis masyviu snapu, trumpa pleišto formos uodega (suaugusių paukščių ji yra balta, o jauniklių - tamsi). Sveria apie 5 kg.
- Kragai: Stambiausias iš šalyje aptinkamų kragų, vienas grakščiausių vandens paukščių. Veisimosi metu lengvai atpažįstami iš ryškaus juodos spalvos kuodo ir rudos su juodu kraštu „apykaklės“.
Lygumų ir pievų paukščiai
Šiaurės Amerikos lygumos ir pievos yra atvira buveinė, kurioje gyvena daugybė paukščių rūšių.
- Nandu: Nandu - didžiausias Šiaurės ir Pietų Amerikos paukštis. Nandu negali skraidyti, tačiau trumpą atstumą gali bėgti 50 km/h greičiu.
- Kuolinga: Didžioji kuolinga išsiskiria labai ilgu dalgio formos lenktu snapu, kurį kaišiodama į minkštą dirvą, ieško įvairių kirmėlių ir kt. Renkasi pusiau atvirą kraštovaizdį - ganyklas, krūmynus, medžių grupes, upių pakrantes, vengia didelių miškų.
Kalnų paukščiai
Šiaurės Amerikos kalnų regionuose gyvena paukščiai, prisitaikę prie aukščio ir atšiaurių sąlygų.
- Fazanas: Vidutinio dydžio fazanas, gyvenantis dideliame aukštyje. Skirtingai nuo daugelio kitų fazanų šie renkasi lizdus medžiuose ir aptinkami 1000 - 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio.
Paukščių migracija
Daugelis Šiaurės Amerikos paukščių rūšių yra migruojančios, keliauja didelius atstumus tarp veisimosi ir žiemojimo vietų.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
- Sakalas keleivis: Sakalas keleivis - greičiausias paukštis, galintis skristi 180 km/val. greičiu, o gaudydamas grobį ore pasiekia net 300 km/val. Sakalas keleivis - kosmopolitas, gyvena Eurazijoje, Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje. Tai labai ištvermingas, migruojantis paukštis, atskrendantis pavasarį, kai žemė vis dar yra padengta sniegu, o aplinkos temperatūra dažnai būna gerokai žemiau nulio. Apsisaugo nuo ekstremalių oro sąlygų, sniege kasdamos mažas įdubas. Gyvena šiauriniame pusrutulyje, aplink arktinę zoną, žiemą migruoja į vidutinio klimato zoną.
Nykstančios paukščių rūšys
Deja, daugelis Šiaurės Amerikos paukščių rūšių susiduria su grėsmėmis dėl buveinių naikinimo, klimato kaitos ir kitų veiksnių.
- Baikštusis paukštis (dramblio kaulo spalvos snapu pasižymintis genys): "Šis genys yra vienas iš šešių Šiaurės Amerikos paukščių rūšių, įtariamų arba laikomų išnykusiomis nuo 1880 metų", - teigia straipsnio autoriai, kuriems vadovavo Kornelio universiteto ornitologijos laboratorijos Niujorke bendradarbis Johnas Fitzpatrickas. Jie išvardijo ir likusius penkis paukščius, tai: Labradoro antis (Camptorhynchus labradorius), eskimų kuolinga (Numenius borealis), Karolinos papūga (Conuropsis carolinensis), karvelis keleivis (Ectopistes migratorius) ir Bachmano miškinukas (Vermivora bachmanii). J. Fitzpatrickas tikisi, kad reto genio atradimas paskatins Arkanzaso gamtosaugos pareigūnus išplėsti draustinį "Big Woods", kuriame prieglobstį randa ir kitos nykstančios paukščių rūšys.
- Balinis varnėnas: Tai itin retas paukštis, natūraliai paplitęs tik Balio saloje, Indonezijoje.
- Viktorijos karūnuotasis karvelis: Tai ant žemės gyvenanti rūšis, o į medį pakyla tik nakčiai, kai pabaidomi ar sukant lizdą. Nyksta dėl medžioklės bei miškų kirtimo. Tai stambiausia karvelių rūšis.
Paukščių apsauga
Norint išsaugoti Šiaurės Amerikos paukščių įvairovę, būtina imtis apsaugos priemonių. Tai apima buveinių apsaugą, invazinių rūšių kontrolę ir visuomenės švietimą apie paukščių svarbą.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
tags: #Šiaurės #Amerikos #paukščių #rūšys