Naminiai Pietų Amerikos paukščiai

Vištiniai paukščiai (Galliformes) - tai būrys, kuriam priklauso 8 šeimos ir 253 rūšys. Šie paukščiai paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Lietuvoje sutinkamos 7 šio būrio rūšys. Nors straipsnio tema yra apie naminius Pietų Amerikos paukščius, verta susipažinti su vištinių paukščių įvairove pasaulyje.

Bendrosios vištinių paukščių charakteristikos

Vištiniai paukščiai pasižymi tvirtu kūnu, stipriu, nežymiai lenktu snapu ir maža galva. Jie gerai bėgioja ir retai gyvena medžiuose. Jų galingi krūtinės raumenys padeda greitai pabėgti, tačiau sunkus kūnas neleidžia įveikti ilgų atstumų. Kojos keturpirštės su stipriais nagais, kuriais kapsto žemę ieškodami maisto. Sparnai trumpi ir apvalūs. Ant galvos dažnai būna plikų vietų, skiautėtų odos ataugų arba ilgos, įspūdingos uodegos, ypač būdingos patinams.

Vištiniai paukščiai vengia vandens, tačiau mėgsta smėlio vonias. Jų mityba įvairi: uogos, pumpurai, sėklos, vabzdžiai ir kirmėlės. Patinai dažnai būna labai spalvingi ir laikosi su daugeliu patelių, tačiau jaunikliais beveik nesirūpina. Dauguma vištinių paukščių peri paprasčiausioje duobutėje arba ant žemės susuktame lizde. Patelės deda daug kiaušinių, kai kurios rūšys net iki 20. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę (viščiukinio tipo) ir pradeda skraidyti vos išsiritę, dažniausiai po savaitės, vedžiojami patelių.

Pietų Amerikos vištinių paukščių įvairovė

Pietų Amerikoje sutinkama įvairių vištinių paukščių rūšių, priskiriamų kelioms šeimoms. Šiame regione ypač paplitę hoacininiai ir ortalis motmot.

Hoacininiai (Opisthocomidae)

Šeimoje tik 1 rūšis: Hoacinas (Opisthocomus hoazin) - varnos didumo, ilgomis uodegos plunksnomis. Gyvena Amazonės baseino tropiniuose miškuose. Minta šiurkščiais medžių lapais, kuriuos pertrina labai išsivysčiusiame raumeningame gūžyje. Skraido menkai. Jauniklių sparnuose yra po du gerai išsivysčiusius nagus, kuriais kabinasi karstydamiesi tarp medžių šakelių, virš vandens.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Kitos rūšys

  • Ortalis motmot: Šis paukštis yra mažiausias iš visų Cracidae šeimos rūšių; šiai Amerikos vištinių paukščių šeimai dar priklauso kraksai, šie paukščiai yra liekni ir lygių spalvų, jie neturi skiauterių. Visos 12 rūšių yra triukšmingos. Gyvena daugiausia medžiuose, minta uogomis ir vaisiais. Paplitimas: Pietų Amerikos šiaurinė dalis.

Naminiai vištiniai paukščiai

Naminiai vištiniai paukščiai yra svarbūs žmonėms dėl mėsos, kiaušinių ir plunksnų. Jie skirstomi pagal produkciją, ūkinį pritaikymą, konstitucines savybes ir geografinį paplitimą.

Kilmė

Daugelio mokslininkų nuomone, naminės vištos yra kilusios iš laukinių bankivinių vištų (Gallus bankivi), nors yra nuomonių, kad naminės vištos yra kilusios iš kelių laukinių vištų porūšių. Laukinių vištų ir šiuo metu yra Indijos, Birmos ir Malaizijos salyno atogrąžose. Vištos sveria 500-700 g, o gaidžiai - 900-1250 g. Jų gerai išsivystę sparnai ir uodega. Plunksnos raudonai rusvos. Gaidžių krūtinės ir uodegos plunksnos juodos, kaklo, nugaros ir juosmens yra aukso atspalvio. Yra vištų ir kurapkų atspalvio. Mėsos skonis primena fazanų mėsą. Padeda po 8-14 baltų kiaušinių. Peri daugiausia du kartus per metus. Archeologijos duomenimis, Indijoje buvo sunamintos jau 3250 metų prieš mūsų erą, iš ten ir paplito į Kiniją, Egiptą ir Iraną.

Naminiai kalakutai taip pat yra kilę iš laukinių kalakutų (Meleagris mexicana ir Meleagris americana), kurie ir dabartiniu metu veisiasi Meksikos ir Šiaurės Amerikos miškuose. Suaugusi laukinė patelė sveria 3 kg, patinas 4 kg. Perlinės vištos kilusios iš laukinių perlinių vištų (Numida meleagris), kurios dabar veisiasi vakarinėje Afrikos dalyje.

Klasifikacija

Šiuo metu pagrindinė paukščių produkcija yra kiaušiniai ir mėsa. Be to, sėkmingai kaip natūralus produktas naudojami pūkai ir plunksnos. Dėsliųjų paukščių produktyvumas vertinamas pagal tai, kiek kokio svorio kiaušinių padeda per metus.

Dekoratyviniai paukščiai

Plečiant netradicinio ūkio gamybos ir kaimo turizmo ūkius, tikslinga laikyti dekoratyvius ir retus paukščius, kurių tikrai yra pasiilgę dauguma miesto gyventojų bei kiti gamtos mylėtojai. Paukščių dekoratyvumas sąlygoja žmogaus teigiamas emocijas, keliančias nuotaiką, bei pinigais neįkainojamą sveikatą. Kiekvieną žmogų vilioja egzotika, retieji gyvūnai ir maisto produktai iš laukinių ar retųjų gyvūnų. Kai kurių naminių paukščių mėsa primena laukinių gyvūnų ir gali būti nepakeičiama gaminant egzotinius patiekalus restorane.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

  • Feniksas: Tai dekoratyvinė vištų veislė, išsiskirianti itin ilgomis, žemę siekiančiomis uodegos plunksnomis.
  • Šilkinės vištos: Viena švelniausių, vaikams ir miestui draugiškiausių kiemo veislių. Šie mieli paukščiai mėgsta žmonių draugiją ir, jei tik leistų, visą dieną sėdėtų ant žmogaus kelių.
  • Indijos bėgikė antis: Tai išskirtinės, vertikalios laikysenos paukštis, garsėjantis savo gebėjimu greitai bėgti.

Papūgos

Apie papūgas žino daugelis žmonių. Jeigu žmogus ir nelaiko papūgų, tai apie jas girdėjo pasakojimus, matė pas draugus, klausėsi apie jas anekdotus. Sakoma, kad anekdotų kiekis atspindi populiarumą. Šiuo atžvilgiu papūgos - patys populiariausi paukščiai. Senovėje papūgos džiugino graikų ir romėnų aukštuomenę, o mūsų laikais šie paikščiai suteikia džiaugsmo daugeliui žmonių. Žmonijos istorijoje pasitaikė ir juodasis periodas šiems paukščiams: papūgas gaudė dėl jų skanios mėsos ir gražių plunksnų, tam, kad darytų damoms gražias skrybelaites. Papūgų būrys susideda iš vienos šeimos - papūgų, į kurią įeina 7 pošeimiai ir 320 rūšys. Papūgos labiausiai mėgsta tropikų klimatą, nors kai kurios rūšys prisitaikiusios ir vidutinio klimato juostoje, be to papūgų yra ir aukštikalniuose. Daugiausia rūšių yra Aaustralijoje. Ten gyvenančios papūgos sudaro pusę visų egzistuojančių rūšių. Apie trečdalis rūšių kilusios iš Centrinės ir Pietų Amerikos ir tik apie 50 rūšių gyvena Pietų Azijoje ir Afrikoje. Papūgų giminystės ryšiai su kitais paukščiais tik nuspėjami. Vieni ornitologai lygina kojų sudeties panašumą ir kalba apie giminystę su retaplunksnėmis gegutėmis ir geniais. Kiti teigia papūgas turinčias giminystės ryšius su pelėdiniais.

Išvaizda ir spalvos

Papūgų plunksnų spalva yra pagrindinai ryški ir marga, dažniausiai sutinkami žolių žalumo atspalviai. Yra papūgų rūšių, kurių plunksnos visiškai raudonos, baltos ir ryškiai melsvos spalvos. Kiekvienai rūšiai būdingas skirtingas plunksnų piešinys, kuris vienodas patinėliui ir pateliai. Pas kai kurias papūgas (nimfas) plunksnų spalva ryškesnė pas patiną. Pas dvispalvias papūgas abiejų lyčių spalvos ryškios, tik patinėlis žalias, o patelė raudona.

Papūgoms charakteringa ypatinga snapo struktūra: išoriškai jis primena plėšrūnų snapą, bet pralenkia jį savo mase ir judrumu. Prie pagrindo platus ir auštas antsnapis baigiasi siauru aštriu kabliuku, išsikišusiu už trumpesnio posnapio. Išskirtinis snapo judrumas užtikrinamas sąnariu, kuris sujungia snapą su kaukolės kaktos ir nosies kaulais. Papūgų oda visiškai neturi liaukų. Pas papūgas 4 stori pritrinti pirštai, iš kurių 2 nukreipti į priekį, o 2 atgal. Pas kai kurias rūšis priekiniai prštai pilnai suaugę, o pas kai kurias sujungti tik plėvele. Tokia kojų konstrukcija papūgoms užtikrina tvirtą laikymąsį ant šakų ir vikrų laipiojimą medžiais. Šie paukščiai žeme vaikšto nevikriai ir kartais remiasi snapu. Išimtis sudaro žemės ir banguotosios papūgos, lakstančios greitai ir vikriai. Visų papūgų aštrus gerai išvystytas spalvinis regėjimas. Jos geriau mato iš šonų, negu prieš save. Papūgos turi gerą klausą, jos mėgsta klausytis muzikos, joms būtinas bendravimas tame tarpe ir pašnekesys. Daugelis jų sugeba pakartoti žmogaus balso garsus. Taipogi pas jas gerai išvystyti lytėjimo ir skonio pojūčiai. Šiems paukščiams ypatingai patinka saldus skonis, jie taip pat atskiria sūrų ir rūgštų skonį. Sprendžiant iš atliktų tyrymų, papūgos visai neskiria kartaus skonio. Priimant informaciją uoslė pas papūgas vaidina mažą rolę. Šnervės pas jas yra ne snapo gale, o pagrinde ( pradžioje ), todėl pasirenkant maistą papūgos orentuojasi rega.

Gyvenimo būdas

Papūgų gyvenimo trukmė netiesiogiai priklauso nuo kūno matmenų. Banguotosios ir neperskiriamos, teisingai maitinant ir laikant, gyvena iki 20 metų. Papūgos gyvena tropiniuose miškuose atvirose erdvėse su retais medžiais. Tai socialiniai paukščiai, kurie linkę sudaryti būrius arba nedideles kolonijas. Toks paukščių kiekis negali maitintis vienoje vietoje, jie turi pastoviai migruoti, nuskrisdami didelius atstumus, ieškant vandens ir maisto. Papūga yra dieninio gyvenimo paukštis. Prieš nusiledžiant saulei pulkas susranda atskirai stovintį medį ir keldami didžiulį triukšmą sutupia ant jo šakų. Kartais du pulkai išsirenka tą patį medį, tada tarp jų prasideda peštynės. Silpnesnieji turi pasitraukti ir ieškotis kito medžio. Triukšmas ir klyksmai nutyla tik sutemus, bet kai tik pasirodo saulė, tuojau ore pasigirsta vapaliojimas, pulkas pakyla ir skrenda ieškoti maisto. Lijant tropiniam lietui papūgos tupi ant šakos nejudėdamos, išskleidžia sparnus ir slepia po jais galvą. Natūraliomis sąlygomis papūgų racionas susideda pagrindinai iš riešutų, vaisių ir sėklų. Išimtį sudaro šiurkščialiežuvės papūgos ( pošeimis lorinės papūgos ) mintančios žydinčių medžių ir krūmų nektaru bei medžių sula.

Dauginimasis

Vestuvinis papūgų periodas vyksta tais mėnesiais, kai gausu joms įprasto maisto. Daugelis papūgų įsitaiso lizdus medžių drevėse. Yra papūgų, kurios panaudoja lizdams medžiuose termitų buveines, urvus, uolų plyšius. Daugelis papūgų (banguojančios, nimfos, dainuojančios ) deda kiaušinius tiesiog drevės dugne, kitos savo būstą įrengia jaukiai. Rožinės kakadu drevėje lizdą iškloja šakutėmis ir lapais, o neišskiriamieji įrengia dar sudėtingesnius lizdus su laka nukreipta į užpakalinę drevės sienelę. Jokios praktinės reikšmės sudėtingų lizdų sukimas neturi, tai tik parodo papūgų evoliucjos išsivystymą : vienos iš jų perėjo į lizdų sukimą drevėse, kitos įrenginėja lizdus ( ne drevėse ) ir tęsia šį darbą toliau taip kaip joms diktuoja instinktas, paveldėtas iš protevių. Drevės panaudojimas lizdo įrengimui turi savo teigiamas ir neigiamas puses. Iš vienos pusės drevė patikimai apsaugo jauniklius nuo orų kaitos, drevėje nesijaučia temperatūros svyravimai, išlaikoma pastovi dregmė. Smulkios ir vidutinės papūgų rūšys užima gatavas dreves, o stambios gali pačios pasidaryti. Stambios papūgos išsirenka papuvusį medį ir pradžioje iškanda nedidelę kiaurymę - laką, po to patelė praplatina ją ir išima šerdį, formuodama reikiamo dydžio drevę. Vienoje dėtyje smulkių rūšių papūgų 4-5 kiaušiniai, o stambių 2-3. Stambios papūgos peri daugiau nei 40 dienų, o smulkios - 18-19 dienų. Jaunikliai išsirita ne vienu metu, nes patelė pradeda tupėti tik po 2-3 kiaušiniais. Tai palengvina mažylių išmaitinimą, kadangi nuo jauniklio amžiaus priklauso jo maisto kiekis ir sudėtis. Maitinant pačius mažiausius duodamas skystas maistas - gurklio „pienelis“, vyresniems jaunikliams „pienelis“ su nedideliu kiekiu pusiau suvirškintų grūdų, o dar vyresniems - išbrinkusius gurklyje grūdus. Suaugusių papūgų gurklyje yra simbiotinė mikroflora, reikalinga maisto suvirškinimui. Jaunikliai tai gauna kartu su maistu. Kiaušinių perėjimu užsisima patelė, patinas ją tik neilgam pakeičia. Papūgų jaunikliai išsirita iš kiaušinio pliki, akli ir visiškai bejėgiai. Po 14 dienų jiems atsidaro akys, po to apsiplunksnuoja, vėliau atsiranda vairinių ir mosuojančių plunksnų pradžios. Kitos plunksnos užauga per 10-15 dienų iki jiems išskrendant iš lizdo. Stambių rūšių jaunikliai lizdus palieka po 3 mėnesių, o smulkių po 1-1,5 mėnesio. Kažkurį laiką jaunikliai laikosi kartu su tėvais ir nakvoja lizde, po to jaunikliai susiburia į pulkus ir išskrenda.

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

Laikymo sąlygos

Patalpos papūgoms laikyti privalo būti sausos, gerai apšviestos, turi būti pastovi temperatūra ( optimali 20-25 laipsniai C, minimali 15-18 laipsniai C ), gera ventiliacija, apsaugota nuo skersvėjų ir plėšrūnų. Geriausiai tinka metaliniai nikeliuoti narveliai, nes jie higieniški, patvarūs ir ilgaamžiai, o taip pat praleidžia pakankamai šviesos. Narvelio strypai daromi iš storos metalinės vielos, sujungtos taškiniu suvirinimu. Susriegti varžtais ir veržlėmis arba sulituoti minkštu alavu visiškai netinka papūgoms. Priklausomai nuo paukščio matmenų pasirenkamas narvo dydis, kuo didesnis tuo geriau. Minimalus narvo dydis turi užtikrinti papūgai laisvai ištiesti sparnus ir užsikabinti nagais už narvo lubose pakabinto žiedo, kybant galva žemyn nepasiekti kartelės. Praktiškiausia keturkampė narvo forma, kadangi lengviausia palaikyti švarą. Žmonės, kurie užsiima papūgų veisimu pirmumą teikia keturkampiai formai su plokščiu viršumi, leidžiančiu narvelius statyti vieną ant kito. Atkreipkite dėmesį į durelių vietą. Ji turi būti įrengta žemiau kartelės ir užsidaryti. Tokiu būdu įtaisytos durelės užtikrina laisvą maisto ir gertuvės įdėjimą, taip pat užkerta kelią neplanuotam papūgos išskridimui. Optimalios durelės - pakeliamos į viršų - jų nepaliksi atsitiktinai atidarytų. Stambioms papūgoms reikia ypač atidžiai pasirinkti durelių užtvarą, nes tarp papūgų atsiranda specialistų sugebančių paprastą sklastį arba kabliuką atidaryti. Reikia įsigyti narvą su išstumiamu dugnu, tai maksimaliai palengvina valymo procesą ir leidžia netrukdyti paukščio. Renkantis narvą reikia atsižvelgti į papūgos rūšies ypatybes. Papūgų pora, kuri laikoma dauginimuisi, turi būti laikoma dideliame narvelyje, kuris leistų perskristi nuo vienos kartelės ant kitos, tai sustiprina raumenis ir palaiko reikiamą medžiagų apykaitą. Jaunus paukščius reikia laikyti grupėmis, kol apsiplunksnuoja ir prasideda lytinis brendimas, praskrendančiajame narvelyje, kurio ilgis viršija plotį 4 kartus. Įdeal patalpa papūgoms yra voljeras, nes ten papūgos gyvena panašiomis į natūralią aplinką sąlygomis. Erdvų voljerą galima įrengti namie, atitveriant jam pačią šviesiausią kambario dalį arba jeigu leidžia klimatinės sąlygos - atvirame ore. Voljerui patartina panaudoti tvirtą metalinį tinklą su 1,5X1,5 cm akutėmis smulkioms rūšims ir 2,5X2,5 cm stambesnėms papūgoms. Narve arba voljere turi būti maitinimo priemonė, girdyklos, talpos mineraliniam maitinimui ir įvairaus storio kartelės. Poroms lytiškai subrendus sodelyje arba voljere pakabinami nameliai primenantys dreves, kad galėtų dėti kiaušinius ir išperėti jauniklius.

Priežiūra

Gertuvės gali būti stiklinės, plastmasinės arba geležinės. Puikiai tinka pneumatinės girdyklos, vanduo jose ilgam išsilaiko švarus. Kategoriškai draudžiama naudoti molinius indus arba koncervų dėžutes. Taip pat negalima naudoti cinkuotų arba varinių indų arba žaislų, šie metalai oksiduojasi ore, jų oksidai ypač vario nuodingi ir labai pavojingi papūgoms. Papūgoms naudingas maudymasis, per karščius jos atsivėsina, geriau perneša plunksnavimąsį ir tvarkingai palaiko savo plunksnas. Maudyklė su kambario temperatūros vandeniu kasdien rytais pastatoma ir paimama tuojau pat, kai papūgos išsimaudo. Smulkioms papūgoms užtenka talpos su 1-2 cm gylio vandeniui, o stambios papūgos turi turėti galimybę kojom atsistoti vandenyje. Tiesa daugelis stambių papūgų nemėgsta pačios maudytis, joms patinka kai jas aplieja dušu. Maudykloms naudojama, priklausomsi nuo papūgos dydžio, vonelės iš stiklo arba plastmasės. Zooparduotuvėje galima įsigyti patogią iš trijų pusių įstiklintą maudyklę su stogu. Kartelėms tinka tvirto medžio rūšys: ąžuolas, beržas. Kartelės diametras turi būti toks, kad papūga galėtų savo nagais jį apglėbti, bet pirštai apie kartelę neturi susisiekti, kitaip paukštis negalės normaliai ilsėtis, nes jo kojos bus pastovioje įtampoje. Per plati kartelė tuo blogai, kad paukštis pastoviai nuo jos nuslysta ir dėl to sutrina ant pėdų mazolius, o ant siaurų kartelių papūga sužeidžia kojas savais nagais. Atvirame ore įrengtame voljere galima pasodinti agrastą, serbentą, šermukšnį arba beržą. Narvuose ir voljeruose reikia palaikyti švarą ir stebėti, kad nebūtu drėgna. Nuo kartelių ir išimamo dugno su muilu nuplaunamas purvas, o įsigėrusį purvą nugramdom peiliu. Į dugną paberiamas plonas upės smėlio sluoksnis, kuris keičiamas, kai užsiteršia paukščių išmatomis. Maitinimo indą ir girdyklą būtina plauti kiekvieną dieną, nes kitaip jie apgliaumija. Gliaumaluose yra daug pavojingų mikroorganizmų, kurie pavojingi paukščių sveikatai. Karščių metu vandenį reikia keisti kelis kartus per dieną. Kada padūgos augina jauniklius, lizduose susikaupia išmatų sluoksnis, todėl patartina kartą per savaitę ten padaryti tvarką. Palaukus kada tėvai palieka lizdą, reikia jį nuimti, jauniklius atsargiai patupdyti į dežutę, išklota vata arba audeklu, pakeisti pjuvenas, grąžinti jauniklius į vietą ir pakabinti lizdą. Papūgoms reikalinga 14-16 valandų dienos šviesa, vidutinėse platumose reikia naudoti dienos šviesos lempas, kurios išdėstytos 1,5-2m atstumu nuo narvelių. Šviesos trūkumas per ilgesnį laiką sukelia papūgoms medžiagų apykaitos sutrikimus. Elektrinis apšvietimas skiriasi nuo saulės šviesos, kadangi jame nėra ultravioletinių spindulių, kurie užtikrina vitamino D gamybą ir baktericidinį paveikį. Be to būtent ši spektro dalis sulaikoma stiklu, todėl visi paukščiai gyvenantys bute negauna ultravioletinių spindulių.

Mityba

Idealus atvejis, maitinti papūgas tuo maistu, kurį jos gauna natūraliomis sąlygomis gamtoje, bet tai dėja neįmanoma. Nepatyrusių šeimininkų pagrindinė klaida maitinti papūgas vieninteliu grūdu, pavyzdžiui aliejinėmis sėklomis. Arba pridedant į racioną netinkamus produktus, tokius kaip kepta mėsa, vynas ir kitus. Pagrindinis pašaras daugeliui papūgų rūšių yra grūdiniai mišiniai. Daugiau kaip 50% grūdinių mišinių tenka soroms. Papūgoms reikalingos visos sorų rūšys, tama tarpe ir raudonųjų, kurias paukščiai lesa nelabai noriai, bet jose yra labai didelis naudingo karotino kiekis. 20-30% mišinio sudaro avižos, jų daugiau papūgoms duoti netikslinga, nes paukščiams gali užkietėti viduriai. Avižos pilnai įsisavinamos garintame pavidale, būtent tokias reikia duoti paukščiams maitinantiems vaikus. Garintos avižos ruošiamos taip: 10 min avižos verdamos pasūdytame vandenyje, po to nupylus vandenį grūdai lengvai nudžiovinami ir duodami papūgoms. Būtina mišinio sudėtinė dalis yra riešutai ir saulėgrąžų sėklos. Kviečiai pagal savo maistngumo savybes labai reikalingi augimo, dauginimosi ir plunksnavimosi periodu. Papūgos kviečius blogai lesa mišinių sudėtyje, todėl juos duodame atskirai jau peraugusius arba dar neprinokusius. Vienintelis kanarėlių sėklų (auga Kanarų salose) trūkumas, jų kaina, pagal galimybes šių sėklų reikia įdėti į grūdinius mišinius. Galima drąsiai į papūgų racioną įdėti pusiau prinokusių salotų sėklas ir piktžoles, ypatingai naudingos kiaulpienės ir gyslotis. Kukurūzai - skanus ir maistingas pašaras, bet kietus grūdus gali lesti tik stambios papūgos, smulkioms reikia duoti tik virtus arba vaškinėje nokimo stadijoje. Vaisiai, daržovės, uogos ir švieži žalumynai - tai mikroelementų ir vitaminų šaltinis. Iš vaisių tarp virbų galima pakabinti obuolius (būtinai saldžios rūšies), abrikosus, vyšnias ir vynuoges. Iš daržovių - virtas bulves (galima su gabalėliu sviesto) ir šviežias morkas supjaustytas gabalėliais. Būtinas žalumynas kurio gaunant galima apseiti be mineralinio lesalo ( išskyrus, žinomą, kalcį) - tai salotos, kiaulpienės, špinatai, kopūstas, dilgelės ir gyslotis. Gyvulinės kilmės pašaras periodiškai reikalingas visoms papūgoms, kai kurioms rūšims būtinas. Duodama kasneliais šviežia varškė, virtas trinys sumaišytas su bulve arba grūdinėmis košėmis (atskirai trinys gali sukelti užsikimšimą), išdžiūvusias vabzdžių lervas ir gyvus kirminus. Racione naudojamas ir pienas: išmirkant jame baltą duoną arba jame paruošiant grūdines košes. Kartais paruošiamas mišinys iš sutrintų morkų ir sutrintų džiuvesėlių pridedant kiaušinių, varškės, sauso pieno, šviežios žuvies miltus. Šis pašaras turi būti paruoštas prieš pat maitinimą. Papūgas reikia maitinti 1-2 kartus dienoje, vienu ir tuo pačiu laiku įpilant pusę paros grūdinio davinio arb…

Kiaušiniai

Kiaušinis - nepaprastas gamtos kūrinys. Viena iš priežasčių, kodėl paukščiai deda kiaušinius, yra ta, jog jauniklių nešiojimas su savimi gerokai apsunkintų jų skrydį. Kiaušinis yra tarsi išorinė gimda, kurioje jauniklis auga ir vystosi tol, kol gali išvysti pasaulį ir maitintis tėvų parūpintu maistu. Kaip ir viskas gamtoje, kiaušinių dėjimas turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Pirmiausia, lizde palikti kiaušiniai yra lengvas grobis plėšrūnams. Bandant apsisaugoti nuo liūdnos baigties evoliucijos eigoje kiaušiniai spalvomis ir raštais prisiderino prie savo aplinkos ir lizdų - taip aštriadančiams plėšrūnams sunkiau juos pastebėti. Vis tik mokslininkams sunkiau paaiškinti, kodėl kai kurių paukščių rūšių kiaušiniai yra itin ryškių spalvų. Vienas iš paaiškinimų - dauguma žinduolių plėšrūnų yra dichromatai ir jų spalvinis regėjimas yra ribotas (panašiai kaip žmonių, kurie yra daltonikai). Užtat paukščiai yra gerokai jautresni spalvoms, todėl tikėtina, kad spalvingi kiaušiniai atlieka kažkokią kitą, jiems svarbią funkciją. Blyškūs, taškuoti, dėmėti ir kelių spalvų - kad ir kokios to būtų priežastys, kiaušiniai yra be galo gražūs pažiūrėti.

Didžiausi ir mažiausi kiaušiniai

Didžiausius kiaušinius deda strutis (lot. Struthio camelus) - didžiausias paukštis pasaulyje. Stručių kiaušinių ilgis vidutiniškai yra apie 15 cm, plotis - 13 cm, o sveria apie 1,4 kg. Įdomu tai, jog nepaisant jų įspūdingo dydžio, stručių kiaušiniai yra mažiausi lyginant su paties paukščio dydžiu - jie sudaro vos 1 - 4 proc. patelės kūno masės. Tam pačiam strutinių paukščių būriui priklausantys kiviai deda didžiausius kiaušinius lyginant su jų kūno mase - maždaug vištos dydžio paukščio kiaušinis gali sverti iki 450 gramų. Mažiausio kiaušinio rekordas priklauso paprastajam kamaniniam kolibriui (lot. Mellisuga helenae), kuris, kaip manoma, yra mažiausias pasaulio paukštis. Suaugęs kamaninis kolibris sveria vos 1,6 - 2 gramus, o jo ilgis yra tik 5 cm. Kolibrių žirnio dydžio kiaušinukas sveria vos pusę gramo. Net ir didžiausių kolibrių kiaušiniai yra miniatiūriniai - jų ilgis nesiekia ir 2 centimetrų.

tags: #naminiai #Pietų #Amerikos #paukščiai

Populiarūs įrašai: