Pietų Azijos elnias: informacija apie Lietuvoje paplitusias ir naujas rūšis
Klimato pokyčiai, žmogaus veikla ir kiti veiksniai daro įtaką ne tik mūsų kraštovaizdžiui, bet ir faunai. Lietuvoje galima rasti įvairių elninių žvėrių rūšių - nuo tradicinių iki naujų ir egzotiškų. Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvoje paplitusius elnius, jų istoriją, ypatumus ir paplitimą.
Briedis
Lietuvoje paplitęs europinis briedis (lot. Alces alces alces). Briedžių Lietuvoje buvo gausu iki XIX amžiaus. Po Pirmojo pasaulinio karo jų buvo likę apie 30, o po Antrojo - apie 90. Iki 1962 metų briedžius medžioti buvo draudžiama. 1972-1975 metais jų skaičius siekė apie 10 000. Daugiausia briedžių sumedžiota 1973-1976 metais (vidutiniškai po 3000 kasmet). Per 1998-1999 metų medžioklės sezoną sumedžioti 306 briedžiai, 2002 metais jų buvo 4458, o 2019 metais - 18 182.
Oficialiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje gyvena 19 789 briedžiai.
Briedžio galva kompaktiška ir galinga, platesnis snukis, plačios šnervės. Viršutinė lūpa aiškiai nukarusi. Snukio išraiška labai vyriška, išdidi, savimi pasitikinti. Barzda sutrumpėjusi, plokštesnė, pradedanti susilieti su apykakle.
Taurieji elniai
Taurusis elnias (lot. Cervus elaphus) - viena populiariausių aptvaruose laikomų elninių gyvūnų rūšių. Tai ketvirta pagal dydį elninių rūšis po briedžių, vapičių ir indinio zambaro. Tai atrajotojas, ryjantis maistą dviem etapais. Europos taurieji elniai turi gana ilgą plauką, palyginti su Azijos ir Šiaurės Amerikos giminaičiais.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Paprastai suaugę taurieji elniai būna 175-230 cm ilgio ir sveria nuo 160 iki 240 kg, patelės būna 160-210 cm ilgio ir sveria nuo 120 iki 170 kg. Rudenį visi tauriojo elnio porūšiai augina storesnį kailį, kuris padeda apsisaugoti žiemą. Rudenį patinai taip pat augina karčius.
Suaugę taurieji elniai paprastai didžiąją metų dalį laikosi vienos lyties grupėse. Per rują suaugę patinai konkuruoja dėl patelių baubdami ir kovodami tarpusavyje. Paprastai laimi daugiau patirties ir didesnius ragus turintis elnias. Elnių kovos dėl patelių kartais baigiasi sužalojimais ar net vieno jų mirtimi. Tauriojo elnio patinai per rują mauroja - tai yra miške gyvenančių elnių požymis ir tuo jie skiriasi nuo savo amerikietiškojo giminaičio vapičio. Tauriojo elnio patelės pavasarį paprastai atsiveda vieną, retkarčiais du elniukus. Po dviejų savaičių elniukai jau gali prisijungti prie bandos ir po dviejų mėnesių būna visiškai atjunkomi.
Taurieji elniai gimsta dėmėtu kailiu, kurį pakeičia vasaros pabaigoje, paprastai patelių gimsta daugiau negu patinėlių. Elniukai su motinomis lieka apie metus, kol patelės veda naują vadą. Nelaisvėje taurusis elnias gyvena iki 20 metų, laukinėje gamtoje - vidutiniškai iki 10-13 metų, esant palankesnėms sąlygoms - iki 15 metų.
Elniena nėra plačiai vartojama, palyginti su kita mėsa, bet turi daugiau baltymų ir mažiau riebalų nei jautiena ar vištiena, todėl yra sveikesnė.
Aplinkos ministerijos duomenimis, praėjusį medžioklės sezoną Lietuvoje buvo 68 816 elnių.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Elninių gentis (Cervus) pradėjo formuotis Centrinėje Azijoje prieš 1 mln. metų. Dabar taurieji elniai paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje ir dalyje Š. Amerikos žemyno. Aptinkami miškuose, stepėse, miškastepėse, kalnuose ir net dykumose. Taurieji elniai sėkmingai aklimatizuoti N. Iš viso sistematiškai žinoma 20 tauriojo elnio porūšių. Lietuvoje aptinkamas taurusis elnias priklauso hippelaphus porūšiui. Visoje Europoje priskaičiuojama apie 1 milijonas taurųjų elnių.
Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame holocene. Vėliau čia elniai išnyko. Taurieji elniai pradėti reaklimatizuoti Žagarės miškuose. Pirmosios Lietuvoje žvėrių apskaitos metais (1934 m.) Žagarės miške priskaičiuota 18 tauriųjų elnių. Į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities. Norint pagreitinti tauriųjų elnių plitimą, nuo 1969 m.
Tauriojo elnio kūnas proporcingas, tvirtas. Kojos santykiškai plonos, bet tvirtos. Kaklas iš šonų plokščias. Vyresnių patinų jis storesnis, todėl atrodo vizualiai trumpesnis. Uodega trumpa. Ausys didelės, judrios. Akių lėliukės juodos, rainelė gelsvai ruda. Elnių odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų. Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria prie akių ir užpakalinės pėdos apatinės dalies išorinėje pusėje. Elniai šeriasi du kartus per metus. Pavasarinis šėrimasis prasideda balandžio antroje pusėje ir tęsiasis iki birželio. Rudens šėrimasis prasideda rugsėjo mėn. Lietuvoje gyvenančių suaugusių patinų kūno masė (be vidaus organų, kojų apatinės dalies ir galvos) siekia 142,8 kg, patelių vidutiniškai - 69 kg.
Elnių ragai - tai antrinis lyties požymis, turnyrinis ginklas, imponuojantis bei teritorijos žymėjimo organas. Ragų didumas yra svarbus lytinės atrankos ir ranginės žvėrių kaimenės struktūros veiksnys. Ragų paviršiuje esantys įvairūs kauburėliai vadinami perlais. Suaugę elniai ragus pradeda mesti vasario pabaigoje. Pirmieji ragus numeta vyresni patinai, o jauni žvėrys juos nešioja iki balandžio mėn. Numetus ragus, po savaitės ima augti nauji.
Tauriesiams elniams tinkamiausias biotopas - plačialapiai miškai. Tačiau šie žvėrys gali prisitaikyti gyventi ir blogesnėmis sąlygomis. Nustatyta, kad suaugęs patinas per parą suėda apie 15 kg pašaro (patelė - 11). Elniai noriai ėda sumedėjusių augalų - uosių, ąžuolų, drebulių, karklų, šaltekšnių, šermukšnių, pušų lapus bei spyglius, ūglius. Žievę dažniausiai laupo nuo uosių, drebulių, eglių. Mėgstamiausias elnių maistas: viržiai, mėlynės, bruknės.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Taurieji elniai lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais, bet dauguma patelių rujoti pradeda tik trečiaisiais metais. Ruja prasideda paskutinę rugpjūčio dekadą ir tęsiasi iki spalio pradžios. Jos kulminacija - rugsėjo antroji dekada. Nėštumas trunka 8 mėnesius. Jaunikliai gimsta gegužės pabaigoje - birželio pabaigoje. Tik ką gimęs elniukas sveria apie 8 kg.
Taurieji elniai visai metų laikais laikosi būriais. Būna patelių, patinų ir rujojančių žvėrių būriai. Patelių būriui vadovauja viena iš vyresnių, turinti jauniklį patelė. Taurieji elniai gana sėslūs gyvūnai.
Taurusis elnias yra svarbus medžiojamasis žvėris. Septintąjame dešimtmetyje Europoje kasmet buvo sumedžiojama 250 00 elnių, daugiausiai Austrijoje, Škotijoje ir Vokietijoje. Lietuvoje elnius medžioti buvo leista nuo 1938 m. Po Antrojo pasaulinio karo elniai Lietuvoje pradėti medžioti nuo 1971 m. Iš vieno sumedžioto tauriojo elnio vidutiniškai gaunama 68 kg skerdienos. Nemaža dalis elnienos yra eksportuojama, kailiai yra žaliava odos pramonei. Iš numestų arba menkos trofėjinės vertės ragų gaminami įvairūs dekoratyviniai dirbiniai bei papuošalai. Labiausiai vertinami trofėjiniai elnių ragai. Elnių patinų medžioklė prasideda nuo rugpjūčio mėnesio 15 dienos (medžioti gali tik selekcininkai). Rugsėjo 1 dieną prasideda tauriųjų elnių jauniklių patelių, antramečių bei bergždžių patelių medžioklė.
Stirna
Stirna (lot. Capreolus capreolus) - vienas dažniausiai žmonių matomų stambesnių žinduolių, visų gerai pažįstamas ir mėgstamas. Paplitusi visoje Europoje, išskyrus šiaurinę dalį ir Airijos salą. Plačiai paplitusi visoje Lietuvoje, labai dažna.
Stirnos neretai apkandžioja jaunų eglaičių, ąžuoliukų, uosiukų viršūnėles, aplaupo ir apskabo medžius, o valydami arba mesdami ragus stirninai nutrina jaunų medelių stiebus. Iš numestų ragų gaminami vertingi papuošalai.
Aplinkos ministerijos skaičiavimais, praėjusį medžioklės sezoną Lietuvoje buvo 169 312 stirnų.
Dėmėtasis elnias
Dėmėtasis elnias (lot. Cervus nippon) - elninių šeimos žinduolis. Dėmėtojo elnio ir kitų šios genties gyvūnų bendri protėviai žinomi iš Europos ir Azijos ankstyvojo plioceno. Praeito šimtmečio pradžioje dėmėtasis elnias buvo paplitęs Pietryčių Azijoje. Vėliau daugelyje vietų jis buvo išnaikintas arba tapo labai retas, todėl pradėtas veisti aptvaruose. Į Lietuvą 24 dėmėtieji elniai pirmą kartą atvežti 1954 metais iš buvusios Sovietų Sąjungos Gorno Altaisko srities Šabalino elnininkystės ūkio ir paleisti Dubravos miške netoli Kauno. Lietuvoje dėmėtųjų elnių auginimas aptvaruose buvo pradėtas tikintis parduoti pantus. Tačiau apie elnių auginimą ir pantų paruošimą buvo žinoma nedaug, tad šios veiklos buvo atsisakyta. Dabar dalis aptvaruose auginamų elnių būna sumedžiojami.
Kai kuriose Europos šalyse pastebimas introdukuotų dėmėtųjų elnių poravimasis su vietiniais tauriaisiais elniais, gimsta hibridiniai palikuonys ir nuo to kenčia tauriųjų elnių genofondas. Saugant tauriųjų elnių kaip vietinės rūšies genofondą nuo šio pavojaus, būtina dėmėtuosius elnius laikyti tik aptvaruose ir iki minimumo riboti jų populiaciją Lietuvoje, ypač vengiant abiejų populiacijų kontaktų gamtoje. Galbūt vertėtų visai eliminuoti dėmėtuosius elnius iš Lietuvos faunos, nes tai yra įvežtinė rūšis iš Tolimųjų Rytų regiono, neturinti pranašumų prieš vietinius tauriuosius elnius.
Dovydo elnias
Dovydo elnias (lot. Elaphurus davidianus) - elninių rūšis, kilusi iš Kinijos subtropikų, todėl mėgsta drėgnas, pelkėtas vietas, tarp kanopų turi plėvę, kuri padeda vaikštant per pelkes. Laisvėje Dovydo elniai yra išnykę. Paskutinė banda, laikyta Kinijos imperatoriaus soduose šalia Pekino, buvo sunaikinta per karą. Dovydo elnių populiaciją buvo bandoma atkurti iš į Europą atvežtų individų.
Danielius
Danielius (lot. Dama dama) - elninių šeimos žinduolis, panašus į dėmėtąjį elnią. Nuo senų laikų įvairiuose Europos kraštuose danieliai pusiau nelaisvės sąlygomis veisiami parkuose kaip dekoratyviniai žvėrys, taip pat medžioklei skirtuose miškuose.
Danieliaus kilmė iki šiol nėra visiškai aiški. Artimos jam rūšys Europoje ir Azijoje žinomos iš pleistoceno laikų. Natūralus danieliaus arealas apima Viduržemio jūros kraštus ir dalį mažosios Azijos. Europoje iš viso dabar gyvena apie 130 tūkst. danielių. Lietuvoje danieliai pradėti aklimatizuoti dar XVIII amžiuje. Feodalų medžioklės miškuose danieliai būdavo veisiami, medžiojami ir vertinami kaip įdomūs medžiojamieji žvėrys.
1976-1977 metais danieliai į Marijampolės ir Šilutės rajonus buvo atvežti iš Čekoslovakijos, Vengrijos, Vokietijos ir Askanija Novos rezervato (Ukraina). Marijampolės rajone esantis aptvaras buvo nedidelis (4,5 ha), todėl čia laikomiems danieliams pradėjus sėkmingai veistis ir baiminantis, kad žvėrys per daug neprijunktų prie žmonių, po pusantrų metų jie buvo išleisti į laisvę. Tokiu būdu danieliai sėkmingai išplito po kitus miškus.
Dideli aptvarai (210-220 ha) 1990-1995 metais buvo įrengti Klaipėdos, Kretingos ir Kauno rajonuose, kuriuose kartu su dėmėtaisiais elniais buvo laikomi ir danieliai. Per pastarąjį dešimtmetį nemažai aptvarų, priklausančių Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai, valstybiniams medžioklės ūkiams bei miškų urėdijoms, buvo išardyti, o juose gyvenę žvėrys pabėgo į laisvę.
Aplinkos ministerijos duomenimis, 2021-2022 metų medžioklės sezonu Lietuvoje buvo 10 127 danieliai.
Londono universiteto koledžo mokslininkai nustatė, kad artimiausias likęs gyvas išnykusio airiško elnio giminaitis (didžiojo elnio) gyvena Didžiosios Britanijos pakrantėse. Tyrimo rezultatai parodė, kad didysis elnias turi DNR, panašų į elnių danielių, vienų iš labiausiai paplitusių Didžiojoje Britanijoje elnių, kuriuos į šią šalį vienuoliktame amžiuje atvežė normanai. Elnias danielius yra paskutinis išlikęs didžiųjų elnių grupės atstovas, kuris gerokai pasikeitė nuo priešistorinių laikų. Nors šio elnio kilmę galima nustatyti pagal jo ragus ir ragų šakas (danielius turi tokius pat plokščius ragus, pagal kuriuos buvo atpažįstamas didysis elnias), pagal savo dydį šiuolaikinis elnias yra sąlyginai mažas. Didysis elnias (arba Megalopceros giganteus) gyveno prieš 400000 iki išnykimo prieš maždaug 8000 metų.
Stumbras
Stumbras (lot. Bison bonasus) - jaučių pošeimio dykaraginis žinduolis. Tai stambiausias kanopinis žvėris Lietuvoje, kurio kilmės vieta yra Pietų ir Rytų Azija.
Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 3500 stumbrų. Vieni garsiausių stumbrynų yra 1948 metais įkurtas Prioksko-Terrasny rezervatas (Maskvos sritis, Rusija) bei Kaukazo valstybinis gamtos draustinis, įkurtas 1924 metais Krasnodaro krašte, Adygėjoje, Karačiajų Čerkesijoje. Dabar laisvėje stumbrai paplitę Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje (30 km zonoje aplink Černobylį), Rumunijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Kirgizijoje, o nuo 2005-ųjų ir Moldovoje.
Lietuvoje stumbrai iki 1930 metų buvo visai išnykę arba išnaikinti brakonierių. 1923 metais lenko J. Štolcmano iniciatyva buvo įkurta Tarptautinė stumbrų apsaugos draugija, kurios tikslas - apsaugoti rūšį nuo išnykimo, atkurti ir išsaugoti jai būdingus bruožus.
Muflonas
Muflonas (lot. Ovis ammon musimon) - porakanopių žinduolių būrio dykaraginis gyvūnas. Tai kalnų avinas, kurio kilmė neaiški. Natūralus muflonų arealas - tik Korsikos ir Sardinijos salos. Šie gyvūnai sėkmingai aklimatizavęsi daugelyje pasaulio vietų. Lietuvoje pradėti aklimatizuoti 1976-1977 metais. Iš Askanija Novos ir Čekoslovakijos atvežti muflonai buvo paleisti į Kaišiadorių rajono miškus ir į aptvarą Lazdijų rajone. Muflonų aklimatizavimasis Lietuvoje vyko labai sunkiai.
Auginti muflonus aptvaruose nėra labai sudėtinga, nes šie žvėrys gyvena būriais, nėra išrankūs maistui. Minta žoline augalija, medžių ir krūmų lapais, ūgliais, žieve, net samanomis ir paparčiais. Tačiau trūkumas tas, kad muflonai mėgsta kalvotas vietas, tad ir aptvaras šiems žvėrims turi būti įrengtas kalnuotuose miškuose. Labai statu neturi būti, nes muflonai vengia stačių uolėtų šlaitų.
Svetimžemiai elniniai Lietuvoje: ar verta eksperimentuoti?
Nors kalbėdami apie svetimžemius mūsų krašte gyvenančius žvėris stengiamės akcentuoti plėšriųjų būrį, tačiau, pasirodo, nesame labai išradingi ir tikslūs: žymiausiai „papildėme ir atkūrėme“ ne jų, o kanopinių žvėrių įvairovę. Nepriklausomai nuo žmogaus vykdomo perkėlimo, įvežimo ar platinimo išliko tik briedis, stirna ir šernas. Tauriųjų elnių (tenka tai pripažinti!) vietinę rūšies populiaciją formavome neturėdami regimo ir aiškaus modelio, juos įsiveždami iš skirtingų populiacijų. Įsiveisėme dėmėtuosius elnius - ačiū Dievui, neišlikusius. Apgyvendinome danielius - gana lengvai pritapusią ir kultūriniame miško bei medžoklės ūkyje neblogai derančią rūšį. Bandėme įveisti (ir vėl, laimei, nesėkmingai) sibirines stirnas. Laisvėje nepavyko įkurdinti muflonų. Susigrąžinome stumbrus, kurie net gyvendami laisvėje netapo tikraisiais laukiniais gyvūnais.
Šiandien galima iš karto pasakyti, kad to daryti - išleisti svetimžemiių gyvūnų į gamtą - niekas neleis.
Baltauodegis elnias: ar tinkamas Lietuvai?
Baltauodegis arba virgininis elnias (Odoceileus virginianus) - Šaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje (šiaurėje) gyvenanti kanopinių rūšis. Dideliame areale mokslininkai išskiria bent 30 šio elnio porūšių, kurie skiriasi ne tik spalva ir ragų dydžiu, bet ir daugybe kitų parametrų. Kūno ilgis svyruoja nuo 115 iki 190 cm, aukštis - nuo 60 iki 105 cm, patino svoris -nuo 30 iki 130 kilogramų, patelės - nuo 25 iki 85 kilogramų. 1900 metais buvo likę tik maždaug 0,5 milijono baltauodegių elnių. 1990 m. jų gyveno jau apie 28,5 milijonus, dabar, manoma, vien tik JAV gyvena apie 34 milijonus baltauodegių elnių.
Baltauodegius elnius įsiveisė ir kai kurios kitos šalys - jie buvo įkurdinti Suomijoje, Čekijoje, Serbijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kuboje. Dažnam medžiotojui, viešėjusiam Suomijoje, įspūdingai atrodo pietinėje šios šalies dalyje gyvenanti baltauodegių elnių populiacija. Šie elniai gana atšiauriame klimate jaučiasi gerai, populiacija auga.
Tačiau čekų mokslininkai jau seniai kalba apie šios rūšies platinamus endoparazitus, kurie gali būti labai pavojingi vietinėms rūšims. Be to, gausi populiacija gali tapti mitybiniais konkurentais vietinėms rūšims. Baltauodegiai elniai Suomijoje medžiojami, tačiau visa tai - mėsos paruošos. Bene didžiausia grėsmė įveisiant tokią daugiatipinę (turinčią daug porūšių) rūšį - ilgainiui turėti „tiesiog baltauodegį elnią“, sukurtą iš skirtingų porūšių protėvių, taigi - tikrai ne gryną laukinį žvėrį, o mėsą produkuojantį gyvį.
Kitos svetimžemės elninių rūšys Europoje
Visų pirma reikia prisiminti elnią aksį (Axis axis) - iš Indijos ir Pietryčių Azijos kraštų kilusią rūšį. Tai stambus elnias, kuris (gal ir gerai mums) gyvena tik šiltesnio klimato regionuose. Ši rūšis mūsų gamtoje neišgyventų. Daug kam patraukliai atrodo muntjakai (Muntiacus reevesi), 45-50 cm ūgio ir 14-15 kg svorio Pietryčių Azijos elniai dvišakais, plaukuotame „lizde“ augančiais ragais. Iš Kinijos šios rūšies muntjakai buvo įvežti į Britų salas, dabar čia jų keletas tūkstančių, nemažai medžiojama. Anglijos klimatas, kur nėra šaltų sniegingų žiemų, jiems tinkamas. Anglijoje introdukuota kininė vandeninė stirna (Hydropotes iner-mis), 50-55 cm ūgio, 10-15 kg sveriantis beragis į mūsiškę stirną panašus žvėris. Šios rūšies patinai turi iltis, kyšančias iš viršutinio žandikaulio. Vandeninės stirnos labai vislios - vadoje būna 1-5 jaunkliai, gana dažnai - 3.
Iš visų čia minėtų svetimžemių kanopinių Lietuvos klimatas gali būti priimtinas tik baltauodegiui elniui. Tačiau - ar šis žvėris priimtinas mums? Ko gero, turime pačius geriausius etninius žvėris, kuriuos mokame prižiūrėti, puoselėti jų populiacijas. Nežinomo naujoko įkurdinimas būtų dar vienas nelemtas projektas. Beje - niekas nedraudžia šiuos žvėris laikyti voljeruose ir juos veisti. Kadangi per paskutinius dvidešimt metų bandymų juos įvežti ir laikyti nebuvo, darytina išvada, kad jų mums nereikia.
tags: #pietu #azijos #elnias #informacija