Tylioji malda kaip kasdieninė duona: reikšmė ir prasmė
Įvadas
Malda - tai tiltas tarp žmogaus ir Dievo, būdas išreikšti savo jausmus, prašymus, padėką ir meilę Kūrėjui. Tyli malda, nors ir ne tokia pastebima kaip garsios apeigos ar bendruomeniniai susibūrimai, turi ypatingą reikšmę kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Tai intymus pokalbis su Dievu, vykstantis širdies gilumoje, kasdienis penas sielai, padedantis išgyventi, priimti sprendimus ir atrasti ramybę. Šiame straipsnyje panagrinėsime tylios maldos esmę, jos reikšmę ir kaip ją praktikuoti kasdieniame gyvenime.
Rašto skaitymas: Dievo žodis man asmeniškai
Šventasis Raštas yra ne tik istorinių įvykių ir moralinių pamokymų rinkinys, bet ir gyvas Dievo žodis, skirtas kiekvienam iš mūsų asmeniškai. 2007 vasario 28, Nr. 4 teigia, kad daugelį Jėzaus posakių dera skaityti kaip skirtus asmeniškai mums, jei norime teisingai juos suprasti. Skaitydami Raštą turime sau tarti: „Aš esu tas žmogus“; šie Rašto žodžiai kalba apie mane. Ne tik Petras neteisingai suprasdavo Jėzų ir veikė negalvodamas. Aš taip pat dažnai nesuprantu ir veikiu skubotai. Ne tik kunigas ir levitas palyginime apie gerąjį Samarietį praėjo pro sužeistą žmogų Jericho kelyje. Aš kasdien darau tą patį. Ir ne tik Lozorių Jėzus mylėjo ir prikėlė gyventi. Jis myli ir mane ir nori prikelti gyvenimui.
Asmeniškai skaitant Raštą, kaip mums ir apie mus bylojantį žodį, vis tiek išlieka pareiga jį studijuoti. Jei nesistengsime suvokti Biblijos knygų bei ištraukų prasmės, jas suprasti ir taikyti galime netinkamai. Tačiau reikia turėti omenyje ir tai, kad Rašto prasmė turi tapti prasme mums. Galima turėti skvarbių įžvalgų apie gerojo samariečio palyginimą, tačiau nesuvokus, kaip jį taikyti savo gyvenime, tai nebus Dievo žodžio skaitymas.
Net iš pažiūros neaiškios Senojo Testamento vietos skelbia mums skirtą žinią: „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Rom 15, 4). Vargiai rastume tokią Rašto vietą, kuria Dievas negalėtų mums prabilti.
Dievas kalba tyliai, bet aiškiai
Dievas kalba tiems, kas maldingai skaito Bibliją kaip jo žodį. Jis nekalba girdimu balsu, netgi neformuluoja žodžių mūsų mintyse. Dievas kalba tais žodžiais, kuriuos skaitome, - jie įgyja ypatingą reikšmę ir tampa gyvi, tarsi Dievas pats dalyvautų, kalbėdamas tiesiogiai mums. Mes aiškiai jaučiame, kad Rašto žodžiai tikrai skirti mums ir byloja apie mus; suvokiame, jog jie reikšmingi ir pritaikomi mūsų gyvenime ir ypatingomis jo situacijomis. Taigi Biblija yra ne vien Dievo žodis, ji tampa Dievo žodžiu man.
Taip pat skaitykite: Kaip paskatinti plaukų augimą?
Mes negalime valdyti Dievo kalbėjimo. Negalime savęs sužadinti ir garantuoti, kad kažkas įvyks. Mes galime tiktai studijuoti, melstis, skaityti atvira ir dėmesinga širdimi, klausytis. O Dievui priklauso kalbėti, mūsų protui duoti supratimą, paliesti mūsų širdis. Negalime kontroliuoti jo malonių. Klaidinga stengtis prievarta išgauti Viešpaties kalbėjimo patirtį. Klaidinga reikalauti, kad jis kalbėtų dramatiškiau, negu jis pasirinko tai daryti.
Mūsų dvasinis gyvenimas sąlygojamas laiko tėkmės ir įvairių laikotarpių. Kai kada Rašto žodžiai gyvai byloja iš skaitomo puslapio tiesiog į širdį. Kartais jie atrodo suguldyti eilutėse negyvi ir neįkvepiantys. Būna savaičių, kai skaitome su supratimu ir įžvalga. Tačiau būna ir toks metas, kai skaitydami nepajuntame jokios dvasinės atmokos, ir mus palaiko tik tvirtas pasiryžimas nesiliauti skaičius.
Malda liturgijoje ir kasdienybėje
Viešpats kalba Rašto žodžiais ne vien tik tuomet, kai skaitome Raštą. Dažnai Dievas kalba asmeniškai klausantis Rašto skaitinių per liturgijos šventimą. Taip ir turi būti: tai klausymasis pažodine prasme, kai tikintieji bažnyčioje susirenka klausytis jiems skelbiamo Dievo Žodžio. Rašto skaitymas ir studijos ne liturgijos metu parengia klausyti Dievo žodžio per liturgiją. Kartais Rašto žodžius gyvai prisimename, kai į galvą paprasčiausiai ateina mintis iš Šventojo Rašto. Viešpats kalba per savo žodį, iškeldamas mintyse Rašto vietas, atitinkančias dabartinę situaciją arba tai, ką mums dabar privalu išgirsti. Tačiau kasdienis skaitymas išlieka nepavaduojamas, nes tokiu būdu perteikiama medžiaga, kurią Viešpats iškelia mūsų mintyse. Skaitymas leidžia suprasti įvairių Rašto vietų pagrindinę reikšmę ir kontekstą. Svarbu tai, kad reikia mokytis klausytis mums skirto Dievo žodžio. Ištikimas Rašto skaitymas čia atlieka esminį vaidmenį net tomis dienomis, kai žodžiai atrodo tarsi negyvi surikiuoti eilutėse.
Ne kiekviena Biblijos knyga mums kalbės vienodai aiškiai, ne kiekviena vienodai teiks įžvalgų. Turėtume nebijoti pripažinti, kad Biblijoje yra daug mums nesuprantamų vietų - vietų, kurios mūsų gyvenimo situacijoje mums nieko nesako. Kadangi Dievas trokšta kalbėtis su mumis kasdien, galime tikėtis, kad jo balsas skambės garsiausiai ir bus lengviausiai išgirstamas kritinių išbandymų ar gyvenimo virsmo momentais. Tikėtina, kad maldingai atsigręžę į Viešpatį išgirsime jo balsą tuomet, kai mums labiausiai reikės vadovavimo bei tikrumo.
Šventosios Dvasios vaidmuo maldoje
Šventosios Dvasios įkvėpimas yra esminis dalykas skaitant Raštą kaip Dievo žodį. Stengiantis suprasti Raštą ir ryžtantis skaityti jį atvira širdimi, Šventoji Dvasia turi tame dalyvauti - jei iš tikrųjų rengiamės klausytis Dievo, kalbančio mums per Rašto žodžius, ir paklusti uolia širdimi. Esame gavę Šventąją Dvasią Krikšto metu. Krikštu Tėvas mus įsūnija ir leidžia dalyvauti savo gyvenime. Būdami Dievo vaikai turime galimybę klausytis jo balso.
Taip pat skaitykite: Lietuvos kaimo bendruomenių tradicijos
Jėzus žadėjo, kad jo žinia ir toliau gyvens mumyse per Šventosios Dvasios darbą: „Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas - Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 25-26). Šventoji Dvasia įvykdė per pranašą Jeremiją Dievo duotą pažadą: „Šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, - tai Viešpaties žodis, - įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Jėzus žadėjo: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, - Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, - jis toliau liudys apie mane“ (Jn 15, 26). Neatsitiktinai Jėzus Šventąją Dvasią vadina Tiesos Dvasia. Tiesa, kurią liudija Dvasia, yra tai, kad per Jėzų Kristų esame atpirkti ir tapę Dievo vaikais.
Šventosios Dvasios veikimu mūsų skaitomi Rašto žodžiai tampa gyvi. Per jos vidinį veikimą jie tampa gyvenimo žodžiais. Per Dvasios buvimą ir mumyse esančią jos galią galime skaityti Raštą kaip Dievo žodį ir patirti, kaip šie žodžiai perkeičia mūsų gyvenimą. Panašiai kaip ir kiekviena Šventosios Dvasios dovana, mums reikalinga tinkamo Rašto skaitymo malonė yra suteikiama kaip atsakas į mūsų maldą. Jei norime Šventosios Dvasios pagalbos, turime jos prašyti. Šventoji Dvasia, žinoma, padeda mums ir tomis dienomis, kai pamirštame paprašyti, tačiau derėtų tvirtai pasiryžti kasdienį Rašto skaitymą pradėti malda. Mūsų malda neturi būti ilga ar sudėtinga. Tai gali būti tiesiog: „Ateik, Šventoji Dvasia, įkvėpk ir vesk mane šiandien, kai skaitysiu Bibliją.“ Arba tiesiog melsti Šventosios Dvasios: „Ateik, Šventoji Dvasia.“ Svarbu išreikšti savo priklausomybės nuostatą, prašant, kad Šventoji Dvasia mums vadovautų. Svarbu taip pat pripažinti, kad mums reikia Dievo pagalbos skaityti Raštą kaip jo žodį.
Kas yra malda?
Šv. Jonas Damaskietis sako: tai yra sielos pakėlimas į Dievą. O šv. Grigalius Nysietis ją vadina pokalbiu su Dievu. Tai yra patys trumpiausi ir žinomiausi maldos apibrėžimai. Taigi Dievas nėra kažkoks abstraktus principas, kažkokia pasaulio siela, kažkokia nepažįstama jėga. Jis yra asmuo, gyvasis Dievas, todėl su Juo bendrauti reikia kaip su asmeniu, analogiškai kaip su kitais asmenimis. Tik nuolat atsimindami šią paralelę, galėsime išvengti įvairių meldimosi klaidų ir ydų. Pavyzdžiui, kitus asmenis matau, girdžiu, o Dievo nematau, todėl Jis man atrodo tolimas arba apskritai nebejaučiu, kad Jis yra asmuo, su kuriuo bendrauju. Tačiau mes turime tikėjimą, kuris sako, kad Dievas yra, kad Jis mums artimas ‒ artimesnis nei mes patys sau. Jis ne tik mus sutvėrė, bet nuolat yra su mumis, palaiko mūsų būtį, veda kiekvieną mūsų veiksmą ir, kaip sako šventieji mistikai, Jis yra mūsų „sielos siela“. Jis yra mūsų centre, mūsų širdies viduje. Taigi tereikia atsitraukti nuo pasaulio triukšmo, susikaupti savyje, ir Jį išgirsime. Jis visada yra šalia. Dievas yra girdintis, mylintis ir suprantantis Tėvas.
Malda - tai ne monologas, o dialogas
Tačiau Dievas netyli. Jis atsako savo malonėmis. Mes Jo negirdime tik todėl, kad dėl gimtosios nuodėmės esame apkurtę ir akli. Prieš nuopuolį rojuje Adomas Dievą aiškiai matė ir girdėjo. Tai turėtų būti normali būsena, mes turėtume galėti lengvai bendrauti su Dievu. Dabar, po nuopuolio, tai yra ypatinga malonė, pasiekiama tik šventiesiems mistikams. Tačiau ir mes galime su kalbėtis su Dievu, nes žinome, kad Jis iš tikrųjų mus girdi ir mums atsako.
Jonas Tauleris rašo: „Dievas dažnai mus šaukia, bet dažniausiai mūsų nebūna namuose.“ Mes neatsiliepiame, nes būname aklinai uždarę savo širdies langines. Arba šv. Kiprijonas rašo: „Kaip gali reikalauti, kad Dievas tave girdėtų, jei pats savęs negirdi? Nori, kad Dievas apie tave galvotų, bet pats apie save negalvoji.“ Mes bėgame nuo vidinio gyvenimo, bėgame nuo minčių apie dvasinius dalykus. Tada patys savęs negirdime, patys save pamirštame ir kartu pamirštame mumyse esantį Dievą.
Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus su bananais
Kaip melstis teisingai?
Visų pirmiausia pajungiamas protas: malda turi atitikti mūsų protui pateiktas tikėjimo tiesas. Protas turi mokytis teologiškai teisingų maldų, tokių, kokios būna tradicinėse maldaknygėse. Malda turi būti pagarbi, nes Dievas nėra familiarus draugas. Mums reikia vartoti tam tikras formules, kurios formuotų mūsų protą, mūsų kalbėjimą su Dievu. Taip pat turi dalyvauti mūsų lūpos. Reikia kalbėti lūpomis, bet ne vien jomis. Šv. Teresė Avilietė sako: vien lūpų malda, tai yra tokia, kurioje juda vien lūpos, visai nėra malda, nes siela nepakeliama į Dievą. Tai būna tik kūno veiksmas.
Antra vertus, neturime galvoti, kad jei esame išsiblaškę, pavargę ar negalintys susikaupti, mūsų malda bus vien lūpų malda ir todėl bevertė. Tokiu argumentu tik pateisintume savo tingumą. „Jei negaliu susikaupti, geriau visai nesimelsiu arba pasimelsiu vėliau.“ Šitaip žmogus pats apleidžia tas maldas, kurioms yra įsipareigojęs arba yra įpareigotas Bažnyčios, ir galiausiai visai nustoja melstis. Taigi lūpų maldą, pavyzdžiui, ryto ir vakaro maldas, reikia atlikti, net jei negalime susikaupti, net jeigu jos atrodo šaltos ir mechaniškos. Tokiu atveju užtenka turėti intenciją atlikti maldos pareigą. Tokios maldos tampa dvasinio gyvenimo pagrindu. Jeigu išlaikome įprotį melstis, jei visada atliekame tas maldas, išlieka viltis, kad galų gale imsime bendradarbiauti su Dievo malone ir karštas pamaldumas sugrįš. Kita sielos galia yra jausmai. Jausmai turi būti tik proto ir valios palydovas. Jie pagyvina ir palengvina maldą. Jie nėra tikslas savaime, bet tik priemonė.
Malda neturėtų būti atitrūkusi nuo mūsų konkretaus gyvenimo, nuo nuo mūsų norų ir ketinimų. Reikia prašyti visų reikalingų dalykų, netgi pačių menkiausių, ir negalvoti, kad Dievui jie nerūpi. Reikia daryti pasiryžimus, reikia Dievui duoti pažadus padaryti ką nors gero, taisyti savo gyvenimą. Reikia dėkoti už kiekvieną malonę. Reikia melstis už konkrečius artimuosius ir jų reikalus. Tai yra didžiausias artimo meilės darbas. Mes meldžiamės: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“. Pati malda turi tapti kasdiene mūsų duona, mūsų sielos penu ir poilsiu.
Malda - tai atsigręžimas į Dievą
Taigi melstis pirmiausia reiškia atsigręžti į Dievą, bendrauti su Dievu kaip su asmeniu. Jeigu nesimelsiu, būsiu atsigęžęs tik į save ir į materialius daiktus. Tada aš pats sau ar tie materialūs daiktai taps mano dievu, tam tikru stabu. Taigi yra tik dvi alternatyvos: arba Dievas, arba klaidingi dievai. Tais klaidingais dievais tampa mano egoizmas ir aplink mane esantys materialūs daiktai. Melstis reiškia jungtis su Dievu. Jei nustosi melstis, liksi vienas. Nors tave sups daug daiktų ir daug kitų žmonių ar reikalų, galų gale liksi vienišas, nes tikras sielos draugas yra Dievas. Tikra, amžius trunkanti bendrystė yra tik su Dievu. Žmogui reikia Dievo, žmogus turi Jam melstis, o jeigu nesimels, ims save patį laikyti dievu. Išganymas yra malonė, o malonė duodama tada, kai jos prašome. Todėl malda yra pagrindinė išganymo priemonė.
Be abejo, Dievas ir taip žino, ko mums reikia. Jo nereikia informuoti. Malda nėra Dievo informavimas. Ji yra mūsų formavimas. Dievas nori, kad mes prašytume, kad pripažintume savo skurdą ir Jo viršenybę, ir tuo būdu per maldą gautume malonę. Ta malonė mus formuoja, t. y. suteikia antgamtinę, dievišką formą. Tai yra maldos prasmė. Malonė kyla tik iš Jėzaus Kristaus nuopelnų, jos galima gauti tik per Jėzų Kristų, per Jo užtarimą. Pirmiausia reikia melsti atleidimo. Be vidinės atgailos negalioja net išpažintis. Gailesčio malda yra būtina atleidimui, vadinasi, ji būtina išganymui. Turime melsti, kad mums būtų atleistos mūsų nuodėmės, netgi tos, kurias išpažinome per išpažintį. Turime visą gyvenimą už jas atgailauti. Atgaila turi tapti nuolatine sielos būsena. Ypač privalome melstis pagundose. Visi šventieji, išskyrus Švč. Mergelę Mariją, buvo gundomi. Velnias yra už mus stipresnis, ir jeigu nesimelsime, jis mus nugalės. Kaip sakoma Šventajame Rašte, „teisusis puola septynis kartus per dieną“ (Pat 24, 16). Taigi net teisusis, netgi šventasis puola, t. y. pasiduoda netobulumams, lengvosioms nuodėmėms. Su malone, su malda yra įmanoma išvengti kiekvienos mirtinosios nuodėmės. Todėl pagundose turime šauktis Dievo pagalbos. Lengvosios nuodėmės veda į mirtinas nuodėmes. Toliau melsti reikia aktualiųjų malonių. „Be manęs jūs nieko negalite“, ‒ sako Jėzus Kristus. Aktualiosios malonės yra malonės, kurios yra būtinos kiekvienam mūsų žingsniui, kiekvienam judesiui. Nuolatinės pašvenčiamosios malonės neužtenka. Kiekvienam sielos veiksmui dar reikalinga ir speciali malonė. Joks antgamtiškai nuopelningas darbas neįmanomas be aktualiosios malonės. Todėl tų malonių reikia nuolat prašyti. Galbūt mums atrodo, kad paprastus dalykus galime nuveikti savarankiškai, be Dievo pagalbos, nes jau turime pašvenčiamąją malonę ir esame pasiekę reikalingą dvasinę būseną. Tai yra klaidingas įsitikinimas. Kiekvienam veiksmui reikalinga atskira Dievo pagalba, kurios reikia prašyti malda. Taip pat per maldą reikia pašvęsti savo darbus ir kančias. Tie darbai yra nuopelnų šaltinis. Per kentėjimus, per gerus darbus mes ką nors pelnome savo išganymui. Taip pat tai yra atsilyginimas už nuodėmę. Taigi matome, kad be maldos neįmanomas nė vienas dvasinis veiksmas. Viskas yra susiję su malda, nes malda yra tas kanalas, per kurį gauname malones. Jeigu esame susirūpine savo išganymu ir amžinuoju likimu, turime melstis. Tai yra vienintelė išvada. Taip, kaip natūraliai gyvybei būtinas kvėpavimas, taip antgamtinei gyvybei būtina nuolatinė, reguliari malda, įtraukianti visą mūsų sielą, užmezganti gyvą ryšį su gyvuoju Dievu. Apie tai turime mąstyti ir tuo pasinaudodami atgaivinti savo kasdienes maldas.
Praktiniai patarimai, kaip praktikuoti tylią maldą
- Raskite tinkamą vietą ir laiką: Pasirinkite ramią vietą, kur galėtumėte netrukdomi pabūti su savimi ir Dievu. Tai gali būti jūsų kambarys, bažnyčia, gamtos kampelis ar bet kuri kita vieta, kur jaučiatės patogiai ir ramiai. Skirkite maldai konkretų laiką kiekvieną dieną, kad tai taptų jūsų įpročiu.
- Atsipalaiduokite ir susitelkite: Prieš pradėdami maldą, atsipalaiduokite, giliai įkvėpkite ir iškvėpkite kelis kartus. Tai padės nuraminti protą ir susitelkti į Dievo buvimą.
- Pradėkite nuo Šventojo Rašto: Perskaitykite trumpą Šventojo Rašto ištrauką ir apmąstykite jos prasmę savo gyvenime. Leiskite Dievo žodžiui kalbėti jūsų širdžiai.
- Kalbėkite su Dievu iš širdies: Nebijokite išreikšti savo jausmų, rūpesčių, prašymų ir padėkų Dievui. Būkite atviri ir nuoširdūs.
- Klausykite Dievo balso: Po to, kai išsakėte savo mintis ir jausmus, pabūkite tyloje ir klausykite, ką Dievas nori jums pasakyti. Tai gali būti įkvėpimas, ramybė, atsakymas į jūsų klausimus ar tiesiog Dievo buvimo pajautimas.
- Užbaikite maldą padėka: Padėkokite Dievui už jo buvimą, meilę ir malones.
tags: #Tyli #malda #kaip #duona #kasdienine #reikšmė