Paskutinės Vakarienės Reikšmė Krikščionybėje
Paskutinė vakarienė, dar žinoma kaip Velykų vakarienė, yra vienas iš svarbiausių įvykių krikščionybės istorijoje ir teologijoje. Tai Naujajame Testamente aprašyta vakarienė, kurią Jėzus Kristus valgė su dvylika apaštalų Jeruzalėje, prieš pat savo kančią ir nukryžiavimą. Šis įvykis simbolizuoja naują sandorą tarp Dievo ir žmonijos, įsteigtą per Jėzaus auką.
Istorinė Ir Religinė Reikšmė
Paskutinė vakarienė vyko per žydų Pesachą, naktį prieš Jėzaus nukryžiavimą. Apie šią vakarienę rašo visi keturi kanoniniai Evangelijos autoriai: Morkus, Matas, Lukas ir Jonas. Jos svarba krikščionybėje yra didžiulė.
Vakarienės Elementai ir Jų Simbolika
Per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistiją, sakramentą, kuris tapo svarbiausiu krikščionybės elementu. Eucharistijai naudojama nerauginta kviečių duona (Rytų Bažnyčioje - rauginta, prosfora) ir vynuogių vynas. Jis paėmė duoną, dėkojo Dievui, ją sulaužė ir davė savo mokiniams, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22,19). Tada jis paėmė taurę vyno, sakydamas: „Ši taurė yra Naujas sandoras mano krauju, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,20). Šie veiksmai simbolizuoja Jėzaus auką ir mirtį, kaip atpirkimo auką už žmonių nuodėmes.
Jėzus pasakė savo apaštalams, kad jis paliks jiems naują įsakymą - mylėti vienas kitą, kaip jis juos mylėjo (Jn 13,34). Jis taip pat pranešė apie savo artėjančią mirtį ir išdavystę, kad vienas iš jo mokinių jį išduos.
Teologinė Reikšmė
Naujas Sandoras
Paskutinė vakarienė žymi naujo sandoro įsteigimą tarp Dievo ir žmonijos. Per Jėzaus kūną ir kraują, atiduotą už žmonių nuodėmes, Dievas sukūrė naują kelią į išganymą, kuris pakeitė senąjį sandorą, įsteigtą per Mozę ir Izraelio tautą.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: menas ir istorija
Eucharistija
Eucharistija, kaip sakramentas, yra centrinis krikščionių tikėjimo elementas, reiškiantis Jėzaus kūno ir kraujo buvimą duonoje ir vyne. Krikščionių bendruomenės kasdienėje liturgijoje, Eucharistija yra laikoma vienu iš pagrindinių būdų, kaip tikintieji gali dalyvauti Jėzaus aukos ir atnaujinti savo ryšį su Dievu.
Apie pirmųjų krikščionių paprotį švęsti Eucharistiją minima Plinijaus Jaunesniojo laiške (112) imperatoriui Trajanui, iš krikščioniškų raštų apie Eucharistiją rašoma Didachėje, Justino Kankinio, Polikarpo Smirniečio ir kitų autorių veikaluose. Iš 3 a. yra liudijimas, kad Mišios buvo švenčiamos katakombose ant kankinių kapų.
4 a. pabaigoje Eucharistijos apeigos pradėjo plėtotis, ėmė ryškėti Eucharistijos šventimo skirtumai įvairiose šalyse; pradėta sudaryti liturgines knygas, kurti Eucharistijos maldas ir giesmes, Eucharistijos garbinimo literatūrinius tekstus ir sudarinėti jų rinkinius.
9 a. vienuolynuose kilo ginčas dėl Eucharistijos - vieni teigė realų Jėzaus Kristaus buvimą duonos ir vyno pavidalais, kiti - simbolišką (ši nuomonė nebuvo priimta), 11 a. ginčą tęsė Berengaras Tūrietis teigdamas, kad duonos ir vyno substancija tik simbolizuoja Jėzaus Kristaus kūną ir kraują. Laterano IV susirinkime (1215) įtvirtintas transsubstanciacijos terminas, nusakantis duonos ir vyno tapimą Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju.
16 a. prasidėjus reformacijai ginčai dėl Eucharistijos vėl atsinaujino. 20 a. pradžioje išplito liturginio atsinaujinimo judėjimas. Vatikano II susirinkime (1962-65) sugrįžta prie ankstyvosios krikščionybės Eucharistijos šventimo tradicijų.
Taip pat skaitykite: Leonardo da Vinči šedevras ir jo istorinis kontekstas
Mylėjimo Įsakymas
Jėzaus įsakymas mylėti vienas kitą kaip jis mylėjo savo mokinius yra pagrindinis krikščioniško gyvenimo principas. Tai reikalauja besąlygiškos meilės, tarnystės ir pasiaukojimo, kurie turi būti praktikuojami krikščionių gyvenime.
Paskutinės Vakarienės Įamžinimas
Tradiciniai Ritualai
Paskutinė vakarienė yra švenčiama kasdienėje Mišių liturgijoje, kuri yra pagrindinis krikščionių garbinimo ritualas. Krikščionys per Mišias dalyvauja Eucharistijoje, kurioje atnaujinama Jėzaus aukos prisiminimas ir dalyvavimas.
Liturginiai Vaidmenys
Katalikų ir Ortodoksų bažnyčiose, taip pat daugelyje protestantiškų konfesijų, Paskutinės vakarienės simbolika ir praktika yra esminė religinių ritualų dalis. Ji rodo ne tik istorinius įvykius, bet ir dvasinę tikėjimo dimensiją, kuri palaiko tikinčiųjų bendruomenę ir stiprina jų dvasinį gyvenimą.
Eucharistijos Įsteigimo Slėpinys Naujajame Testamente
Naujame Testamente yra keturi aprašymai, kurie tiesiogiai liudija Eucharistijos įsteigimo slėpinį. Šie aprašymai turi dvi tradicijas: šv. Morkaus (14, 22-24) ir šv. Pauliaus (1 Kor 11, 23-26). Vėliau naudojant Morkaus liudijimą atsiranda jam priklausomas šv. Mato (26, 26-28) ir dalinai šv. Luko (22, 19-20) tekstas. Ką Paulius (1 Kor 11, 23-26) perteikė kaip iš anksčiau gautą paprotį, virto liturgine tradicija. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie sinoptinius tekstus, kurie išsiskiria iš bendro konteksto glaustumu ir tikslumu. Tai labai vertingi liudijimai apie Paskutinės vakarienės šventimą pirmosiose bendruomenėse. Esantys aprašyme panašumai ir skirtingumai paaiškinami liturginės tradicijos kilmės aplinkybėmis. Turinti daug aramėjiškų bruožų, Morkaus redakcija atspindi Palestinos tradiciją, o tuo tarpu Pauliaus aprašymas, kuriame pastebima graikų įtaka, sietinas su Antiochijos ir Mažosios Azijos tradicijomis. Evangelistas Matas, perteikia tą pačią tradiciją kaip Morkus. Šiandieninėje egzegezėje reliatyviai manoma, jog seniausią formą turintis tekstas yra šv. Morkaus, nors šv. Luko ir šv.
Pačioje teksto analizės pradžioje reiktų apibrėžti: kokiu būtent laiku Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą. Pirmos trys evangelijos sieja Paskutinę vakarienę su žydų švenčiamomis Velykomis: Matas kalba apie „Neraugintos duonos dieną” (26, 17), o Morkus ir Lukas sako: „kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį” (Mk 14, 12; Lk 22, 7). Ketvirtoji evangelija kalba apie Velykų vigiliją arba išvakares (Jn 13, 1). Visi šie aprašymai tarpusavyje sutinka, kadangi Jėzaus laikais Palestinoje naudojo du kalendorius: „Saulės kalendorių” - fariziejai ir dauguma žmonių, o „Mėnulio kalendorių” - sadukiejai, kunigai ir dalis žmonių. Sinoptikai (Mt, Mk, Lk) rėmėsi fariziejų kalendoriumi, tuo tarpu šv.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: geriau nei bet kada
Žvelgiant į Paskutinės vakarienės seniausią redakciją (Mk 14, 22-24) reikia pasakyti, kad jos autorius besąlygiškai norėjo susieti Eucharistijos įsteigimą su žydų švenčiamomis Velykomis. Ši Morkaus mintis vienija krikščionybę su visais Senojo Testamento dvasiniais turtais. Jėzaus žodžiai pasakyti Paskutinės vakarienės metu yra glaudžiai susiję su visa Izraelio tautos istorija, ypatingai su Sandoros auka ant Sinajaus kalno (Iš 24, 1-11), o taip pat su žydų švenčiamomis Velykomis. Analizuojant eucharistinius tekstus reikia pasakyti, kad tiek sinoptikai, tiek Paulius nėra prisirišę prie pažodinės Paskutinės vakarienės eigos. Pats Eucharistijos įsteigimo faktas yra aprašytas tarytum kažkokios žydiškos liturgijos nuotrupa.
Nėra konkrečiai pasakyta koks gėrimas buvo taurėje. Bet tuometiniams Naujojo Testamento autoriams tai nebuvo svarbiausia. Šie dalykai yra antraeiliai. Anot evangelistų, svarbiausia yra tai, jog Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, kad perdavė jį savo mokiniams ir kad jis yra išlikęs iki mūsų dienų kaip brangiausia Jėzaus palikta dovana žmonijai. Taigi Jėzus švęsdamas savo Paskutinę vakarienę žemėje rėmėsi žydų tradicija, kuri buvo plačiai išplitusi visoje Palestinoje ir netgi už jos ribų. Žydų puota, kaip ir Velykos, prasidėdavo rankų plovimo simboliniu gestu. Paskui puotos vadovas (tėvas arba vyresnysis) į vyno taurę įpildavo vandens ir sukalbėdavo palaiminimo maldą, po to visi esantys gerdavo pirmąją taurę.
Po pirmosios taurės atnešdavo velykinius valgius: keptą avinėlį, dvi neraugintas duonas (hebr. mazzot), karčias žoles ir kompotą vadinamą haroseth, o taip pat actą. Visi tie patiekalai priminė sunkią Izraelio vaikų dalią Egipto nelaisvėje. Kada suvalgydavo karčiąsias žoles mirkant jas haroseth puota įgydavo anamnezinį charakterį ir žydai skaitydavo iškilmingą Avinėlio istoriją (Iš 12). Vėliau pripildavo antrąją velykinę taurę vyno ir jauniausias iš esančiųjų užduodavo klausimus apie šią ceremoniją. Vadovas skelbdavo išsamią velykinę haggadą, kuri aiškindavo šventės tikslą, o vėliau giedodavo „mažąjį Hallel” (Ps 113-114). Po giedojimo išgerdavo antrąją velykinę taurę vyno, o po šitos puotos dalies pabaigoje nusiplaudavo rankas. Paskui prasidėdavo tikroji puota, kurios pradžioje laimindavo duoną, vėliau ją laužydavo ir valgydavo, taip pat valgydavo velykinį avinėlį ir uždegdavo žvakes (Eucharistijos įsteigimo momentas).
Tuomet po vakarienės paruošdavo ir laimindavo trečiąją taurę. Kai suvalgydavo vakarienę, puotos vadovas giedojo Birkat ha - Mazon, sudarytą iš įvairių palaiminimų (berakhot) vadinamą dėkojimu. Birkat ha - Mazon atitinka krikščionių pirmosios struktūros “Eucharistijos” maldą. Kada išgerdavo trečiąją taurę (Eucharistijos įsteigimo momentas) giedodavo “mažąjį Hallel” (Ps 115-118). Vėliau išgerdavo ketvirtąją taurę ir pabaigoje giedodavo „didįjį Hallel“ (Ps 136). Tuo būdu puota baigdavosi ir būdavo galima tinkamai pavalgyti. Yra prielaida, kad Jėzaus Kristaus duonos - kūnu ir vyno - krauju permainymas įvyko duonos palaiminimo metu prieš pradedant valgyti Velykų avinėlį. Kada sugiedojo „didįjį Hallel” Jėzus su savo mokiniais patraukė į Alyvų sodą (Getsemanę) esantį ant vakarinio Alyvų kalno šlaito.
Iki II a. nėra išsamių aprašymų, kokiu būtent būdu pirmieji krikščionys šventė Eucharistijos slėpinį. II a. dokumente Didachėje (9-10; 14, 1-3) kalbama apie Eucharistijos šventimą, kurioje naudojo vyną ir duoną. Taip pat II a. gyvenantis šv. Justinas kankinys savo Apologijoje aptaria Eucharistijos šventimą tokiais žodžiais: „Vėliau prie vyresniojo broliai atneša duoną ir taurę pripiltą vyno ir vandens. […] nesantiems Eucharistijos puotoje diakonai duoną ir vyną su vandeniu atnešdavo jiems į namus” […]. Šv. Daug egzegetų laikosi nuomonės, jog šie Jėzaus žodžiai buvo pasakyti pačioje puotos pradžioje kada buvo geriama pirmoji taurė, o tik vėliau prasidėjo Eucharistijos įsteigimas, ką mums liudija ir šv. Lukas (22, 18). Jų nuomone, šios eilutės informacija, paskelbta po Eucharistijos įsteigimo, nesiharmonizuoja nei su konsekracijos žodžių iškilumu, nei su momentiniu nuotaikos pakylėjimu.
Vis dėlto nepriklausomai nuo momento, kada šie žodžiai buvo ištarti, jų reikšmė pasilieka labai gili ir labai svarbi. Antai Jėzus aiškiai ir autentiškai patvirtina, kad tai yra Jo paskutinė akimirka žemėje. Šią tiesą Jis išreiškė metafora, kad jau negers „šito vynmedžio vaisiaus”, tai yra žemiško vyno, kuris sudarė tuometinės Palestinos paprastam gyventojui svarbią dalį kasdieninio valgio, kurį ką tik perkeitė (arba perkeis) į savo Kraują. Tačiau pranašauja savo eschatologinį triumfą („iki tos dienos”) ir būsiančią savo mokinių garbę („su jumis” - tik pas Matą). Taigi Tėvo karalystę Jėzus pristato simboliškai kaip eschatologinę puotą (plg. Iz 25, 6), kurioje Jis su savo mokiniais gers naują (gr. kainon) vyną, vertą naujos tvarkos, naujos realybės, kuriuos Eucharistija pralenkia ir tampa jų simboliniais tikslais. Iš šių žodžių galima spręsti, jog Paskutinė vakarienė Jėzaus supratimu, kurią Jis įsteigė, yra ne tik slėpinys, primenantis Jo mirtį ir aktualaus buvimo ženklą, bet taip pat džiaugsmingai skelbiantis Jo paruzijos dieną. Taigi Eucharistija yra ne vien tik Jo tikrosios mirties skelbimas ir prisikėlimo išpažinimas, bet taip pat džiaugsmingas Jėzaus atėjimo laukimas.
Jėzaus Kojų Plovimas
Jn 13, 1-20 aprašyta, kad Jėzus, apaštalus mokydamas nuolankumo, per Paskutinę vakarienę šiems nuplovė kojas. Jėzus plauna kojas, nes kojos nemeluoja. Jos parodo viską: kas esame, iš kur atėjome, kur einame ir su kuo keliaujame. Šia prasme kojos yra sielos žemėlapis. Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu', ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Šį, Didžiojo Ketvirtadienio, vakarą Viešpats kviečia mus visus drauge su Juo sėsti prie stalo. Be abejonės, visi esame pavargę, susirūpinę, nusivylę, į mūsų širdis yra įsibrovęs netikrumas dėl ateities… Atrodo, jau perėjome pandemijos iššūkius, kai laukiamų Velykų džiaugsmą pradėjo temdyti netoliese vykstančio karo šmėkla. Tarsi norėtųsi klausti: kada tai baigsis? Išganytojas labai gerai žino, ką mes jaučiame, nes visa tai jau yra perėjęs pats. Ir Jis jautė baimę, nerimą ir žino, ką reiškia laukti ateinančios kančios. Artimiausiomis dienomis, susirinkę bažnyčiose, ar savo namuose maldoje palydėsime Jį kelyje link kryžiaus.
Visas miestas rengėsi švęsti Velykų šventes, primenančias žydams jų tautos išvadavimą iš Egipto vergijos. Jėzaus mokiniai nieko neįtarė ir net negalėjo įsivaizduoti, kad su Mokytoju valgys vakarienę paskutinį kartą, tačiau Jėzui visa tai buvo gerai žinoma ir todėl „vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Jėzus plauna kojas, nes kojos nemeluoja. Jos parodo viską: kas esame, iš kur atėjome, kur einame ir su kuo keliaujame. Viešpats kviečia mus sėstis drauge su Juo prie Paskutinės Vakarienės stalo, nes nori į savo palaimintas rankas paimti ir mūsų kojas. Tą akimirką jau nebesvarbu, kiek kartų esame nupuolę ir nebeturi reikšmės, kiek kartų iki tol esame nuėję klaidingais keliais. Svarbu tik viena: Jėzus nori nukreipti mūsų žingsnius meilės, solidarumo ir švelnumo takais. Reikia tik nebijoti.
Paskutinės Vakarienės Scena Ikonografijoje
Paskutinės vakarienės scena itin populiari ikonografijoje; pabrėžiama išdavystė - Judas Iskarijotas vaizduojamas sėdintis atskirai nuo apaštalų, o Jėzaus mokiniai vaizduojami pagal jų vaidmens svarbą - vieni arčiau jo, kiti toliau. Apaštalas Jonas, mylimiausias mokinys, - arčiausiai Jėzaus, už Jono - Petras: žilas, trumpais plaukais ir barzda, mėlynu apsiaustu ant aukso spalvos tunikos, kartais su peiliu (užuomina, kad per Jėzaus išdavimą nupjaus vyriausiojo kunigo tarnui ausį). Andriejus - pagyvenęs ilgokais žilstelėjusiais plaukais ir barzda, dažniausiai perskirta pusiau. Jokūbas Jaunesnysis ir Jokūbas Vyresnysis - panašūs į Kristų. Pilypas ir Tomas - bebarzdžiai, dažniausiai vaizduojami priešinguose stalo galuose. Simonas ir Judas Tadas - senyvi, sėdintys vienas šalia kito.
Eucharistijos Reikšmė Krikščionims
Eucharistija yra vienas iš svarbiausių sakramentų krikščionybėje, dažnai laikomas tikinčiųjų dvasinio gyvenimo centru. Žodis „Eucharistija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio eucharistia, reiškiančio „dėkojimas“. Per Eucharistiją krikščionys dalyvauja Jėzaus Kristaus aukoje, priimdami Jo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalu.
Eucharistijos reikšmė ir teologija:
- Paskutinė vakarienė: Eucharistija yra tiesiogiai susijusi su Paskutine vakariene, kai Jėzus, prieš savo nukryžiavimą, susitiko su savo mokiniais ir pasakė jiems: „Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas“, ir „Gerkite iš jos visi; nes tai yra mano kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Evangelija pagal Matą 26:26-28). Ši vakarienė yra laikoma pirmuoju Eucharistijos sakramento įsteigimu.
- Kūnas ir kraujas: Krikščionys tiki, kad per Eucharistiją duona ir vynas tampa tikruoju Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju. Šis tikėjimas remiasi Jėzaus žodžiais per Paskutinę vakarienę. Katalikų Bažnyčioje ir Stačiatikių Bažnyčioje ši tikėjimo tiesa vadinama transsubstanciacija, kurioje duona ir vynas yra paverčiami Kristaus kūnu ir krauju, nors jų išorinės savybės (skonis, kvapas, išvaizda) lieka nepakitusios.
- Šventųjų Mišių centras: Eucharistija yra pagrindinė dalis Šventųjų Mišių (katalikybėje) arba Dieviškosios liturgijos (stačiatikybėje). Tai yra kulminacija, kai tikintieji susirenka švęsti Kristaus aukos ir vienytis su Juo per Komuniją. Mišių metu kunigas arba vyskupas, vadovaujantys pamaldoms, atlieka konsekraciją - sakramentinį duonos ir vyno pavertimą Kristaus kūnu ir krauju.
- Dvasinis maistas: Eucharistija laikoma dvasiniu maistu, kuris stiprina tikinčiųjų sielą ir padeda augti tikėjime bei meilėje Dievui ir artimui. Per Komuniją tikintieji tampa vienu kūnu su Kristumi ir visais tikinčiaisiais, kurie sudaro Bažnyčią.
- Atsimainymo ir padėkos auka: Eucharistija yra ne tik Kristaus aukos atminimas, bet ir realus jos sudabartinimas. Tikintieji, dalyvaudami Eucharistijoje, atnaujina ir aukoja save Dievui kartu su Kristaus auka. Tai yra taip pat ir padėka už visus Dievo palaiminimus bei išgelbėjimą.
Eucharistijos šventimas įvairiose krikščionių tradicijose:
- Katalikų Bažnyčia: Katalikų Bažnyčioje Eucharistija yra vienas iš septynių sakramentų ir laikoma „sakramentų sakramentu“. Katalikai tiki, kad Eucharistija yra tikrasis Kristaus kūnas ir kraujas. Jie švenčia Eucharistiją per Mišias, kuriose Eucharistija yra centrinė dalis.
- Stačiatikių Bažnyčia: Stačiatikiai taip pat tiki, kad Eucharistija yra tikrasis Kristaus kūnas ir kraujas. Dieviškoji liturgija, kurioje švenčiama Eucharistija, yra laikoma pagrindiniu stačiatikių pamaldų elementu. Stačiatikių tradicijoje pabrėžiamas Eucharistijos sakralumas ir slėpinys.
- Protestantizmas: Protestantų tradicijose Eucharistijos (arba Viešpaties vakarienės) supratimas ir šventimas gali skirtis. Kai kurios denominacijos, tokios kaip liuteronai ir anglikonai, tiki tikruoju Kristaus buvimu Eucharistijoje, nors jų aiškinimas skiriasi nuo katalikų ir stačiatikių. Kitos, pvz., reformatų ir baptistų bažnyčios, mato Eucharistiją labiau kaip simbolinį aktą, skirtą prisiminti Kristaus auką ir vienytis su Jo dvasia.
tags: #Paskutinė #vakarienė #reikšmė #krikščionybėje