Leonardo da Vinči "Paskutinė vakarienė": Šedevras, apipintas istorija ir paslaptimis
Leonardo da Vinči "Paskutinė vakarienė" - tai freska, kurią drąsiai galima vadinti vienu žymiausių meno kūrinių pasaulyje. Šis šedevras, nutapytas XV amžiaus pabaigoje, puošia Santa Maria delle Grazie vienuolyno valgomojo sieną Milane, Italijoje. "Paskutinė vakarienė" ne tik atspindi svarbų krikščionybės įvykį, bet ir yra apipinta paslaptimis bei interpretacijomis, kurios jau daugelį metų domina istorikus, meno kritikus ir mokslininkus. 1980 metais freska buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
Kelionė į šedevrą: bilietai ir lankymo ypatumai
Norint pamatyti šį unikalų kūrinį, būtina iš anksto pasirūpinti bilietais. Dėl didelio susidomėjimo ir riboto lankytojų skaičiaus, bilietus įsigyti vietoje praktiškai neįmanoma. Į muziejų kas 15 minučių įleidžiama tik nedidelė grupė žmonių, todėl rekomenduojama atvykti šiek tiek anksčiau, kad atsiimtumėte internetu įsigytus bilietus. Tokie griežti reikalavimai yra būtini siekiant apsaugoti freską nuo tolesnio blogėjimo.
Užsakymas ir aplankymas
Norėdami pamatyti Leonardo da Vinči "Paskutinę vakarienę", gali tekti registruotis ir laukti eilėje iki pusės metų. Apsilankymas muziejuje "Paskutinė vakarienė" ir Santa Maria delle Grazie bazilika trunka apie 1-1,5 valandos.
"Paskutinės vakarienės" gimimas: užsakymas, kūrybos procesas ir technika
Freska "Paskutinė vakarienė" (it. "La ultima cena" arba "Il Cenacolo") yra reikšmingas Leonardo da Vinči kūrinys, prie kurio jis dirbo keletą metų - nuo 1494 iki 1498 metų. Leonardas į Milaną atvyko 1483 metais Milano kunigaikščio Ludoviko Maria Sforcos kvietimu. Ludovico il Moro siekė išgarsinti miestą, parodyti savo turtus ir įtaką, tad kvietėsi žymiausius renesanso periodo dailininkus, architektus, skulptorius. Vienas iš Ludovico il Moro užsakymų Leonardui buvo nutapyti paveikslą "Paskutinė vakarienė" domininkonų konvento "Santa Maria Delle Grazie" refektoriume.
Menininkas tuo metu studijavo šviesą, garsą, judesį, o ypač žmogaus emocijas bei veido išraišką. "Paskutinė vakarienė" buvo tarsi kūrėjo eksperimentas, kuriame panaudojamas ir perspektyvinis vaizdas (gylio ir erdvės išraiška), ir nauja tapymo technika - tempera ant sausos sienos. Leonardas pasirinko šią techniką, kad galėtų išgauti daugiau atspalvių, dirbti su pauzėmis ir reikalui esant darbą koreguoti. Svarbiausias paveikslo motyvas: Jėzus ir dvylika apaštalų, jo mokinių, sėdi prie stalo paskutinei vakarienei.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: menas ir istorija
Prieš tapant "Paskutinę vakarienę" Leonardas piešė eskizus: kiekvieno apaštalo veidą, jų išraiškas, rankų ir kūno padėtį. Galiausiai per 4 metus Leonardui pavyko nutapyti freską, kuri tarsi kalba pati už save. Žiūrėdami į ją, matydami apaštalų veidus, regis, galime suprasti, ką jie norėjo pasakyti ir ką jautė, kuomet Kristus ištarė lemtingus žodžius, kad vienas jų jį išduos.
Jėzus ir Judas: prototipų paieška
Piešiant paveikslą Leonardui tarp žmonių ieškojo Jėzaus veido ir jam buvo sunku surasti tokį dievišką atvaizdą. Apie tai, jog darbas trunka taip ilgai Milano kunigaikščiui skundėsi ir domininkonų vyresnysis. Leonardas kunigaikščiui atsakęs, jog „trūksta dviejų veidų, viena iš jų Jėzaus, jos negalįs surasti žėmėje…kita Judo, apie ją jis galvoja, nes sunku surasti tokį panašų, kuris išdavė savo mokytoją, pasaulio gelbėtoją."
Freskos likimas: iššūkiai ir restauracijos
Vis dėlto Leonardo pasirinkta technika nebuvo tobula. Nors ir leido jam ilgiau dirbti ir tobulinti kūrinį, praėjus vos kelioms dešimtims metų po darbo užbaigimo, dėl drėgmės ir kitų aplinkos veiksnių freska pradėjo luptis. Jau 1550 metais menininkas ir istorikas Vasari rašė, jog paveikslas „atrodo kaip didelė dėmė”. Nebuvo jis labai ir pačių vienuolių saugomas, norint palengvinti praėjimą iš refektoriumo į kitas patalpas, sienoje buvo iškirstos durys, taip visam laikui „nukertant” Kristaus kojas. II PK metu refektoriumas buvo subombarduotas, tačiau siena su Leonardo paveikslu bei priešais buvusi pietinė siena su Giovanni Donato Montorfani freska „Nukryžiavimas” išliko. Po 20 metų darbo atkuriant tai, ką Leonardas sukūrė prieš 500 metų, galime šiandien pamatyti ir įvertinti.
"Paskutinė vakarienė": scena ir simbolika
Svarbiausias paveikslo motyvas: Jėzus ir dvylika apaštalų, jo mokinių, sėdi prie stalo paskutinei vakarienei. Tačiau Leonardas pasirenka momentą, kuomet Jėzus ištaria: „Vienas iš jūsų mane išduos”.
"Paskutinė vakarienė" vaizduoja akimirką, kai Jėzus pasako mokiniams, kad vienas iš jų jį išduos. Paveiksle galima matyti 12 apaštalų, sėdinčių prie ilgo stalo, o Jėzus sėdi centre. Visi apaštalai yra vaizduojami skirtingose emocinėse būsenose, atspindinčiose jų reakcijas į Jėzaus pranešimą. Paveiksle Jėzus su išskėstomis rankomis ramiai žvelgia į priekį, tuo tarpu jo mokiniai yra sukrėsti, susijaudinę arba klausiantys vieni kitų, kuris galėtų būti išdavikas.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: geriau nei bet kada
Ypatingas dėmesys skiriamas apaštalui Judui Iskarijotui, kuris, kaip žinoma, išdavė Jėzų už 30 sidabrinių. Da Vinci subtiliai nurodo į Judą, padėdamas jį į šešėlį, tuo tarpu kiti apaštalai yra apšviesti. Judas taip pat yra vienintelis, kuris laiko maišelį su pinigais, simbolizuojantį jo išdavystę. Tačiau Leonardo siekė, kad visų apaštalų reakcijos būtų aiškios ir išskirtinės, todėl kiekvienas jų perteikia skirtingas emocijas: šoką, nepasitikėjimą, liūdesį ar baimę.
Svarba religijoje
"Paskutinė vakarienė" vaizduoja vieną iš svarbiausių įvykių krikščionių tikėjime - Eucharistijos arba Komunijos įsteigimą. Būtent per šią vakarienę Jėzus paėmė duoną ir vyną, laužydamas duoną ir duodamas mokiniams, tardamas: „Tai yra mano kūnas“ ir „Tai yra mano kraujas“. Ši scena simbolizuoja Eucharistijos sakramentą, kuris tapo svarbia krikščioniškosios liturgijos dalimi. Katalikų Bažnyčioje Komunija (arba Šventoji Vakarienė) yra centrinė religinė praktika, kurioje tikintieji priima Kristaus kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalu.
Taip pat paveikslas rodo Jėzaus išpranašautą išdavystę, kuri buvo aprašyta Evangelijose. Tai yra esminis momentas, nes jis paskatino Jėzaus suėmimą, nukryžiavimą ir vėliau prisikėlimą. Religinis paveikslo turinys glaudžiai susijęs su Evangelijomis pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną, kuriose aprašoma paskutinė Jėzaus vakarienė.
Leonardo da Vinci novatoriškumas
"Paskutinė vakarienė" laikoma ne tik religine, bet ir menine ikona. Leonardo da Vinci į šį darbą įnešė naujovių, ypatingą dėmesį skirdamas kompozicijai, šviesai ir emocijų išraiškai. Paveiksle naudojama viena iš perspektyvos formų, kai dėmesys sutelkiamas į Jėzaus figūrą centre, taip sukuriant optinę iliuziją, kad Jėzus yra pagrindinis taškas, į kurį krypsta visos figūros.
Be to, da Vinci sukūrė neįprastą techniką freskai tapyti, bandydamas naudoti aliejinius dažus ant sauso tinko. Nors ši technika nebuvo patvari ir lėmė, kad paveikslas pradėjo trupėti dar praėjus kelioms dešimtims metų po jo užbaigimo, jo meninė reikšmė ir įtaka išliko didžiulė.
Taip pat skaitykite: Eucharistijos teologija
"Paskutinė vakarienė" ir kitos paslaptys: meno kūrinių užkulisiai
Leonardo da Vinčio kūryba neapsiriboja vien "Paskutine vakariene". Jo palikimas - tai daugybė šedevrų, kuriuose slypi paslaptys ir simboliai.
- Dievo palyda po ypatingos formos skraiste: Italų renesanso atstovo Michelangelo ištapytų Siksto koplyčios lubų fragmentas „Adomo sutvėrimas" slepia netikėtą detalę. Už Dievo plevenanti skraistė yra lygiai tokios pat formos kaip žmogaus smegenys, o mokslininkai net pavyko išskirti kai kurias smegenų sritis.
- Vyras veidrodyje: XV a. olandų tapytojas Janas van Eyckas įsiamžino savo paveiksle „Arnolfinių portrete". Veidrodyje, kabantį ant sienos, galima pastebėti du personažus, stovinčius maždaug toje vietoje, kurioje turėtų būti Arnolfinių porą tapęs menininkas.
- Paslėpta Džokondos draugužė: Po garsiuoju paveikslu „Mona Liza" slypi kitos moters portretas. Remiantis tokia prielaida, buvo prieita prie išvados, kad toji kita moteris buvo L. da Vinci juodraštis, kurį dailininkas užtapė sukurdamas lig šiol dėmesio nestokojantį šedevrą.
- Botanikas Botticelli: Sandro Botticelli paveiksle „Pavasaris" mokslininkai suskaičiavo net 500 skirtingų rūšių augalų, nutapytų taip skrupulingai, kad visus galima palyginti nesunkiai atpažinti.
- "Paskutinėje vakarienėje" per duoną į muziką: Italų muzikantas Giovanni Maria Pala aptiko paveiksle užrašytą muzikinį motyvą. Nubrėžus paveiksle penkias linijas, kitaip sakant, penklinę, o ant jos atsidūrusias apaštalų rankas ir duonos kepalus traktuojant kaip natas, sugrotas motyvas nuskambės kaip nedidukas 40 sekundžių trukmės į himną panašaus kūrinio fragmentas.
- V. Van Gogho „Paskutinė vakarienė"? Vincento van Gogho paveiksle „Kavinės terasa naktį" galima įžvelgti šiuolaikinę L. da Vinci „Paskutinės vakarienės" versiją. Paveiksle nutapyta lygiai 12 kavinės lankytojų, o kėdės, ant kurių jie sėdi, sustatytos aplink pačiame centre esančią ilgaplaukę žmogystą, tarsi atsitiktinai stovinčią priešais kryžiaus pavidalo lango rėmą.
- Ypač meniškas būdas skandinti liūdesį vyne: Caravaggio paveiksle „Bakchas" ant vyno paviršiaus galima įžiūrėti mažytį Caravaggio portretą.
Milanas: miestas, įkvėpęs šedevrą
Milanas - mados sostinė, tačiau kartu ir miestas, kuriame gausu įstabaus istorinio paveldo. Be "Paskutinės vakarienės", Milanas siūlo daugybę lankytinų vietų:
- Milano katedra (Duomo): Didžiausia pasaulyje gotikinė katedra, kurioje telpa 40 tūkst. žmonių.
- Galleria Vittorio Emanuele II: Dengtas parduotuvių pasažas su įspūdingais stikliniais skliautais.
- Castello Sforzesco: 14 a. pilis, kurioje įkurtas muziejus.
- Milano traukinių stotis: Antra pagal dydį Italijoje ir ketvirta pagal dydį Europoje, tikras meno šedevras.
- La Scala Opera House: Visame pasaulyje žinomas 18 a. operos teatras su muziejumi.
- Cimitero Monumentale: Vienos didžiausių ir gražiausių kapinių Italijoje su daugiau negu 6000 skulptūrų.
- Parco Sempione: Milano centrinis parkas, įkurtas 1888 m.
- Monte Napoleone: Pasaulio mados podiumas, gatvė, kur apsiperka visos pasaulio įžymybės.
- La Rinascente: Universalinė parduotuvė greta Milano katedros.
Leonardo da Vinči: renesanso žmogus
Leonardo Da Vinci, dažnai apibūdinamas kaip esminis „renesanso žmogus“, gimė 1452 m. Florencijoje. Tapytas tapytoju, skulptoriumi ir dailininku da Vinci toliau plėtojo savo interesus ir įgijo inžinerijos, anatomijos, architektūros ir botanikos įgūdžių. Leonardo daugiau nei 20 savo gyvenimo metų gyveno Milane ir jam buvo pavesta padėti įgyvendinti daugelį ambicingų „Sforza“ meninių ir inžinerinių projektų. Da Vinči mirė 1519 m., būdamas 67 metų, sukaupęs neįtikėtiną darbą daugelyje sričių.
L.da Vinčio paveikslų, kurių autoryste neabejojama, yra išlikę ne tiek ir daug - 14, dar dėl penkių autorystės ginčijamasi, o 6 jo darbai yra dingę.
Žymiausi Leonardo da Vinči kūriniai:
- „Turino autoportretas“. Tapytojas sukūrė šį šedevrą 7 metai iki mirties.
- „Vitruvijaus žmogus“. Piešinys buvo sukurtas kaip knygos iliustracija. L.da Vinčis pavaizdavo nuogą žmogų 2 padėtyse, uždėtose viena ant antros, įrėmintas apskritimu ir kvadratu. Darbas laikomas ir meno kūriniu, ir mokslo darbu. Čia dailininkas pavaizdavo auksines kūno proporcijas ir aukso pjūvį.
- „Madona Lita“. Tai religinio siužeto paveikslas, skirtas Dievo Motinai (Madonai) ir Kūdikėliui Jėzui.
- „Mona Liza“. Tai garsiausias ir mįslingiausias L.da Vinčio paveikslas.
- „Paskutinė vakarienė“. „Paskutinė vakarienė“ - freska, kurioje įamžinta paskutinė Kristaus vakarienė Žemėje.
tags: #paskutinė #vakarienė #italija #da #vinci