Eucharistija, bendruomenė, brolystė ir teologija Paskutinėje vakarienėje
Eucharistija yra kertinis krikščionių tikėjimo akmuo, apimantis bendruomenės, brolystės ir teologijos sąvokas. Šiame straipsnyje nagrinėjamas Eucharistijos sakramento vaidmuo bendruomenės formavime, brolystės skatinime ir teologinė reikšmė.
Eucharistijos svarba Bažnyčios gyvenime
Bažnyčios mokymas apie Švenčiausiąją Eucharistiją, kurioje glūdi visas dvasinis Bažnyčios gėris, būtent pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis, yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė, kurios priežastinė įtaka jautėsi jau pačiose Bažnyčios ištakose. Šis mokymas amžių raidoje su budriu rūpestingumu ir dideliu autoritetingumu išdėstytas susirinkimų ir popiežių raštuose. Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras, nes ji yra Kristaus mirties ir prisikėlimo atminimas.
Bendruomenės formavimas per Eucharistiją
Eucharistija yra ne tik individualus susitikimas su Kristumi, bet ir bendruomeninis įvykis. Jėzus Kristus nori surinkti savo Bažnyčią, kad ji su juo būtų „vienas kūnas ir viena dvasia“. Šventųjų Mišių šventimas, kaip Kristaus ir Bažnyčios veiksmas, yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras tiek visuotinei ir dalinei Bažnyčiai, tiek pavieniams tikintiesiems, kuriuos tai paliečia įvairiopai - pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą. Taip krikščioniškoji tauta, išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, išreiškia savo darnią ir hierarchinę tvarką.
Visi Kristų tikintieji, krikštu išlaisvinti iš savo nuodėmių ir įrikiuoti į Bažnyčią, sakramentine žyme paskiriami krikščioniškosios religijos kultui, idant savo karališkosios kunigystės galia, ištvermingai melsdamiesi ir garbindami Dievą, aukotų save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią ir visais savo darbais patvirtintą auką ir visoje žemėje liudytų Kristų, pasirengę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie juose esančią amžinojo gyvenimo viltį.
Brolystės skatinimas per Eucharistiją
Eucharistija ne tik formuoja bendruomenę, bet ir skatina brolystę tarp tikinčiųjų. Priimdami Kristaus kūną ir kraują, mes tampame vienu su juo ir vieni su kitais. Tai reiškia, kad turime mylėti vieni kitus kaip broliai ir seserys. Juk Eucharistija yra per brangi dovana, kad būtų galima toleruoti dviprasmybes ir sumenkinimus.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė
Eucharistijos teologinė reikšmė
Eucharistija yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tikras Kristaus kūno ir kraujo priėmimas. Bažnyčia neturi galios dalykams, nustatytiems paties Kristaus ir sudarantiems nekintamą liturgijos dalį. Nutraukus ryšį, jungiantį sakramentus su pačiu Kristumi, kuris juos įsteigė, ir įvykiais, kuriais buvo įsteigta Bažnyčia, naudos tikintiesiems nebūtų, veikiau priešingai, tai jiems labai pakenktų. Eucharistijos slėpinys yra per daug didis, kad kas nors galėtų sau leisti elgtis su juo kaip panorėjęs, negerbdamas nei jo sakrališkumo, nei visuotinumo. Tas, kas, vadovaudamasis savo polinkiais, elgiasi priešingai, net jei būtų kunigas, griauna esminę Romos apeigų vienybę, kurią būtina ryžtingai stengtis išlaikyti, ir atlieka veiksmus, kurie niekaip neatitinka mūsų laikų tautos jaučiamo Dievo alkio ir troškulio, nei pasitarnauja autentiškai pastoracijai ar tinkamam liturgijos atnaujinimui, bet kuriais iš tikinčiųjų veikiau atimamas jų turtas ir paveldas. Juk savavališki veiksmai neskatina autentiško atsinaujinimo, bet pažeidžia Kristų tikinčiųjų teisę į liturginį veiksmą, išreiškiantį Bažnyčios gyvenimą pagal jos tradiciją ir tvarką. Galiausiai iškraipymo ir netvarkos pasitaiko net švenčiant Eucharistiją, kuri savo iškilumu bei prigimtimi orientuota žymėti ir įstabiai įgyvendinti bendrystę su dieviškuoju gyvenimu ir Dievo tautos vienybę.
Eucharistija yra ne tik Kristaus mirties ir prisikėlimo atminimas, bet ir sakramentinis sudabartinimas. Tai reiškia, kad per Eucharistiją Kristus tampa realiai esantis tarp mūsų. Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė.
Piktnaudžiavimai Eucharistijos sakramente
Deja, pasitaiko piktnaudžiavimų, net labai didelių, prieštaraujančių liturgijos ir sakramentų prigimčiai, Bažnyčios tradicijai bei vadovybei ir mūsų laikais vienokioje ar kitokioje bažnytinėje aplinkoje darančių žalą liturginiam šventimui. Piktnaudžiavimai neretai šaknijasi klaidingame laisvės supratime. Tačiau Dievas mums Kristuje dovanojo ne tą iliuzinę laisvę daryti tai, ką norime, bet laisvę daryti tai, kas kilnu ir teisu. Tai taikytina ne tik tiesioginiams Dievo įsakymams, bet ir Bažnyčios paskelbtiems įstatymams, atitinkamai atsižvelgiant į kiekvieno nuostato prigimtį.
Vyskupo vaidmuo liturgijoje
Diecezinis vyskupas, pagrindinis Dievo slėpinių dalytojas jam pavestoje dalinėje Bažnyčioje, yra viso liturginio gyvenimo tvarkytojas, skatintojas ir saugotojas. Bažnyčia ypatingai atsiskleidžia tada, kai švenčiamos Mišios, pirmiausia katedros bažnyčioje, visapusiškai ir aktyviai dalyvaujant visai Dievo tautai, jungiamai vienos maldos ir vieno altoriaus, kur jai vadovauja vyskupas, supamas savo kunigų, diakonų ir patarnautojų. Tad dieceziniam vyskupui tenka pareiga jam pavestoje Bažnyčioje, neperžengiant savo kompetencijos ribų, leisti visus saistančius liturginius nuostatus. Vyskupas valdo jam pavestą dalinę Bažnyčią, ir jo užduotis yra tvarkyti, vadovauti, skatinti ir kartais taip pat papeikti; tai šventoji tarnyba, kurią jis gavo vyskupo šventimais savo kaimenės statydinimui tiesoje ir šventume.
Kunigų atsakomybė
Kunigai, vyskupiškojo luomo dori, rūpestingi ir būtini bendradarbiai, pašaukti tarnauti Dievo tautai, kartu su savo vyskupu sudaro vieną kunigiją, kad ir skirtą įvairioms pareigoms. Laikydamiesi to, ką iškilmingai pažadėjo per šventimų apeigas ir kasmet atnaujina per Krizmos Mišias, kunigai privalo Kristaus slėpinius, ypač per Eucharistijos auką ir Susitaikinimo sakramentą, maldingai ir ištikimai švęsti pagal Bažnyčios tradiciją Dievo garbei ir krikščioniškosios tautos išganymui. Iš savo tarnybos jie neturi eliminuoti jos giliosios reikšmės, savavališkai iškreipdami liturgijos šventimą pataisymais, sutrumpinimais ar pridėjimais. Tad tenebūna Bažnyčia sužeidžiama kunigų, taip iškilmingai atidavusių save šiai tarnybai.
Taip pat skaitykite: Esminiai Eucharistijos aspektai
Diakonų vaidmuo liturgijoje
Diakonai, kuriems rankos uždedamos ne kunigauti, bet tarnauti, turi būti vyrai, turintys gerą vardą, ir, Dievo padedami, elgtis taip, kad būtų pažįstami kaip tikri Jėzaus mokiniai, Jėzaus, kuris atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir buvo tarp mokinių kaip tas, kuris patarnauja. Sustiprinti Šventosios Dvasios, suteiktos rankų uždėjimu, jie tarnauja Dievo tautai, bendraudami su vyskupu ir jo kunigais.
Tikro liturgijos supratimo svarba
Priešingai, visi Kristų tikintieji turi teisę į tikrą liturgiją ir ypač į šventųjų Mišių šventimą, kokio norėjo ir kokį nustatė Bažnyčia, vadinasi, į tokį, koks nurodomas liturginėse knygose ir kitokių įstatymų bei nuostatų. Katalikiškoji tauta taip pat turi teisę į tai, kad šventųjų Mišių auka būtų švenčiama išlaikant jos integralumą, pagal visą Bažnyčios magisteriumo mokymą.
Taip pat skaitykite: Tikėjimo Paslaptis
tags: #eucharistija #bendruomene #broliska #paskutine #vakariene #teologija