Eucharistija: Duonos Pavidalas ir Tikėjimo Paslaptis
Žodžiai „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas…“ katalikų liturgijoje, ypač per šventąsias Mišias, kai vyksta Eucharistijos apeigos, yra vieni svarbiausių. Šiuos žodžius kunigas taria per Mišias, kai konsekruoja duoną - Ostiją - ir ji tampa Kristaus kūnu. Šie žodžiai tiesiogiai atkartoja Jėzaus Kristaus ištarmę per Paskutinę vakarienę, kai jis dalijo savo mokiniams duoną, sakydamas, kad tai yra jo kūnas, kuris bus paaukotas už jų išganymą. Tai esminė krikščioniškosios tikėjimo doktrinos dalis, vadinama Eucharistija arba Komunija.
Eucharistijos Įsteigimas ir Prasmė
Evangelijose pasakojama, kad Paskutinės vakarienės metu Jėzus paėmė duoną, laužė ją, padalijo savo mokiniams ir tarė: „Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas“. Po to, jis paėmė taurę su vynu ir sakė: „Imkite ir gerkite, tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už jus ir už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“. Šie žodžiai tapo katalikų ir kitų krikščionių bendruomenių Eucharistijos pagrindu. Jie simbolizuoja Kristaus auką už žmoniją ir yra centrinė Mišių dalis.
Transsubstanciacija: Didžioji Paslaptis
Katalikų bažnyčioje tikima, kad šie Jėzaus žodžiai sukelia realų stebuklą - duona ir vynas perkeičiasi į tikrąjį Kristaus kūną ir kraują. Šis perkeitimas, vadinamas transsubstanciacija, reiškia, kad nors išorinis duonos ir vyno pavidalas lieka nepakitęs, jų esatis tampa Kristaus kūnu ir krauju. Tai yra didžioji Eucharistijos paslaptis, kuria tikima per Mišias, ir būtent todėl Eucharistija laikoma vienu iš svarbiausių sakramentų Katalikų bažnyčioje.
Eucharistijos Atnaujinimas Mišiose
Kai kunigas taria šiuos žodžius Mišiose, jis atkartoja ir atgaivina Paskutinės vakarienės įvykį. Tai nėra tik paprastas prisiminimas ar simbolis - pagal katalikų tikėjimą, šie žodžiai atnaujina Jėzaus auką ant kryžiaus ir leidžia tikintiesiems tapti šios aukos dalyviais. Tai gilus dvasinis momentas, kai tikintieji priima Eucharistiją, simbolizuodami savo vienybę su Kristumi ir jo auka.
Dvasinė Žinia Tikintiesiems
Kunigo tariami žodžiai neša dvasinę žinią: jie kviečia tikinčiuosius ne tik atsiminti Jėzaus kančią ir mirtį, bet ir aktyviai dalyvauti išganymo plane per Eucharistijos sakramentą. Ši žinia glaudžiai susijusi su Bažnyčios misija ir sakramentų teikiamomis malonėmis.
Taip pat skaitykite: Eucharistijos teologija
Bažnyčios Mokymas Apie Eucharistiją
Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK) pateikia išsamų mokymą apie Eucharistiją, pabrėždamas jos svarbą krikščioniškajam gyvenimui. KBK nuorodos atskleidžia įvairius Eucharistijos aspektus, įskaitant jos ryšį su kitais sakramentais, Bažnyčios vienybe ir maldos formomis.
Eucharistija Kaip Krikščioniškojo Gyvenimo Pagrindas
KBK 1322 teigia, kad įkrikščioninimo sakramentai - Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija - deda pamatus visam krikščioniškajam gyvenimui. Šie sakramentai suteikia tikintiesiems dalyvavimą dieviškojoje prigimtyje, panašų į jų prigimtinio gyvenimo pradžią, augimą ir stiprėjimą. Krikštu atgimę tikintieji būna sustiprinami Sutvirtinimo sakramentu, o Eucharistijoje maitinami amžinojo gyvenimo duona.
Bažnyčia Kaip Eucharistijos Sakramentas
KBK 775 pabrėžia, kad Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis. Būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia žmones iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, ženklas ir įrankis.
Eucharistija Kaip Dangaus Liturgijos Pranašystė
KBK 1090 teigia, kad žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje. Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi.
Tikėjimo ir Maldos Ryšys
KBK 1124 pabrėžia, kad Bažnyčios tikėjimas yra ankstesnis už tikinčiojo, kuris kviečiamas jį priimti. Teikdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta iš apaštalų gautą tikėjimą. „Lex orandi, lex credendi“ (pagal Prosperą Akvitaną: „Legem credendi lex statuat supplicandi“). Maldos įstatymas - tikėjimo įstatymas. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Liturgija yra vienas grindžiamųjų šventos ir gyvos Tradicijos elementų.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė
Eucharistija Kaip Dėkojimo Auka
KBK 2637 teigia, kad Bažnyčios maldai būdinga dėkoti; švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia parodo ir vis labiau tampa, kas ji yra. Juk išganydamas Kristus išlaisvina kūriniją iš nuodėmės ir mirties, kad ją iš naujo pašventintų ir sugrąžintų Tėvui ir Jo garbei. Kristaus Kūno narių dėkojimas yra jų Galvos dėkojimo dalis.
Dieviškasis Palaiminimas Liturgijoje
KBK 1082 teigia, kad Bažnyčios liturgijoje dieviškasis palaiminimas pilnutinai apreiškiamas ir perduodamas: Tėvas pripažįstamas ir garbinamas kaip visų kuriamųjų bei išganomųjų palaiminimų šaltinis ir tikslas; Jo palaiminimų viršūnė yra dėl mūsų įsikūnijęs, miręs ir prisikėlęs Jo Žodis, per kurį mūsų širdims dosniai teikiama didžiausia iš visų dovanų - Šventoji Dvasia.
Eucharistija Kaip Šlovinimo Auka
KBK 1359 pabrėžia, kad Eucharistija, Kristaus ant kryžiaus įgyvendinto mūsų išganymo sakramentas, yra ir šlovinimo auka dėkojant už sukūrimą. Eucharistinėje aukoje visa Dievo mylima kūrinija atnašaujama Tėvui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Per Kristų Bažnyčia gali aukoti šlovinimo auką dėkodama už visa, ką gero, gražaus ir teisingo Dievas yra padaręs kūrinijoje ir žmonijoje.
Susivienijimas Su Kristumi Per Komuniją
KBK 1382 teigia, kad Mišios neatsiejamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama Kryžiaus auka, ir šventasis susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis. Tačiau Eucharistijos aukos šventimas ištisai krypsta į visišką tikinčiųjų susivienijimą su Kristumi per Komuniją. Priimti Komuniją reiškia priimti patį Kristų, kuris už mus save paaukojo.
Kristaus Gyvybė Tikinčiuosiuose
KBK 790 pabrėžia, kad tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“ Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje.
Taip pat skaitykite: Esminiai Eucharistijos aspektai
Eucharistinis Susirinkimas
KBK 1348 teigia, kad visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas (veikiantis in persona Christi Capitis) vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Jo gyvenimo, Jo mirties, Jo prisikėlimo ir užtarimo pas Tėvą atminimą.
Eucharistija Kaip Maldos Forma
KBK 2643 pabrėžia, kad Eucharistija apima ir išreiškia visas maldos formas: ji yra viso Kristaus Kūno „švari atnaša“, aukojama Jo vardui, pagal Rytų ir Vakarų tradiciją - „tikroji šlovinimo auka“.
Kristaus Auka
KBK 614 teigia, kad Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas. Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi. Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės paaukoja savo gyvybę Tėvui per Šventąją Dvasią, kad išpirktų mūsų neklusnumą.
Eucharistija Kaip Sakramentų Sakramentas
KBK 1169 pabrėžia, kad Velykos nėra paprasta šventė tarp kitų, o „švenčių šventė“, „iškilmių iškilmė“, lygiai kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas (Švenčiausiasis Sakramentas). Šv. Atanazas Velykas vadina „Didžiuoju sekmadieniu“, o rytiečiai Šventąją savaitę - „Didžiąja savaite“. Prisikėlimo slėpinys, kuriuo Kristus sunaikino mirtį, mūsų senąjį laiką pripildo galingos jėgos laukiant, kol visa bus pajungta Kristui.
Sakramentų Bendrystė
KBK 950 teigia, kad visų sakramentų vaisiai priklauso visiems tikintiesiems; sakramentai lyg šventi saitai juos tarpusavyje suvienija ir tvirtai sujungia su Kristumi; užvis labiau tai padaro Krikštas, per kurį tartum pro duris įeiname į Bažnyčią. Šventųjų bendrystė - tai sakramentų kuriama vienybė. „Sancta sanctis!“ („Kas šventa, šventiems!“) - taip daugelyje Rytų liturgijų skelbia celebrantas, iškėlęs šventąsias Dovanas prieš dalydamas Komuniją. Tikintieji (sancti) maitinami Kristaus Kūnu ir Krauju (sancta), kad augtų bendrystėje su Šventąja Dvasia (koinōnia) ir tą bendrystę perduotų pasauliui.
Eucharistija Kaip Vilties Ženklas
KBK 1405 pabrėžia, kad Eucharistija yra tos didžiosios vilties - naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, - tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“, o mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“.
Bažnyčia Kaip Išganymo Sakramentas
KBK 849 teigia, kad tautoms dieviškai pasiųsta būti „visuotiniu išganymo sakramentu“, Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms. „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19-20).
Atnašavimas
KBK 1350 apibūdina atnašavimą (offertorium): prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje Aukoje, ir jie taps Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu, kai „paėmė duoną ir taurę“. „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“ Atnašaujant ant altoriaus kartojamas Melchizedeko veiksmas, ir Kūrėjo dovanos sudedamos į Kristaus rankas. Savąja auka Jis ištobulina visas žmonių pastangas aukoti aukas.
Dievas Kalba Per Kūrinius
KBK 1147 teigia, kad Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus. Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.
Kūriniai Kaip Ženklai
KBK 1148 pabrėžia, kad kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus. Tas pat atsitinka ir su žmonių socialinio gyvenimo ženklais ir simboliais: nuplauti ir patepti, laužti duoną ir gerti iš tos pačios taurės gali reikšti ir pašventinamąjį Dievo artumą, ir žmogaus dėkingumą savo Kūrėjui.
Sandoros Ženklai
KBK 1150 teigia, kad išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.
Atminimas Šventajame Rašte
KBK 1363 pabrėžia, kad Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Taip Izraelis supranta savo išlaisvinimą iš Egipto vergijos: kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą.
Kristaus Perimti Ženklai
KBK 1151 teigia, kad skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais. Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais. Jėzus iškilmingai pareiškė apie savo laisvą auką. Kančios išvakarėse, dar būdamas laisvas, Paskutinę vakarienę su savo apaštalais Jėzus padarė savanoriškos aukos Tėvui dėl žmonių išganymo atminimu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).
Naujosios Sandoros Kunigai
KBK 611 teigia, kad Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“. Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).
Bažnyčios Įžengimas Į Karalystę
KBK 677 teigia, kad Bažnyčia į Karalystės garbę įžengs tik per tas paskutines Velykas, sekdama paskui mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Tada iš dangaus nužengs Kristaus Sužadėtinė. Po šio praeinančio pasaulio galutinio, kosminio sukrėtimo įvyks Paskutinis teismas; tai bus Dievo triumfas prieš blogio maištą.
Pirmoji Jeruzalės Bendruomenė
KBK 2624 teigia, kad pirmoje Jeruzalės bendruomenėje tikintieji „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Bažnyčios maldai būdinga tokia seka: ją pagrindžia apaštalų tikėjimas, patvirtina meilė, maitina Eucharistija.
Viešpaties Diena
KBK 1166 teigia, kad sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, kuri „yra VIEŠPATIES duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“. Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.
Eucharistijos Šventimas
KBK 2177 teigia, kad sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras. „Taip pat turi būti švenčiamos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo, Apsireiškimo, Žengimo į dangų, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo, Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos, jos Nekaltojo Prasidėjimo ir Dangun Ėmimo, šventojo Juozapo, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ir galiausiai Visų Šventųjų dienos.“
Viešpaties Atėjimas Eucharistijoje
KBK 1404 teigia, kad Bažnyčia žino, kad jau dabar Viešpats ateina savo Eucharistijoje ir yra čia, tarp mūsų. Vis dėlto tas Jo buvimas yra pridengtas. Dėl to Eucharistiją švenčiame, „su palaiminga viltimi laukdami mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“, prašydami: „Priimk į dangaus karalystę, kur tikimės drauge su jais [mirusiaisiais] tavo garbe amžinai gėrėtis. Ten nušluostysi mums nuo akių kiekvieną ašarą, o mes tave, Dieve, regėdami veidas į veidą, per amžius būsime į tave panašūs ir nesiliaudami tave šlovinsime per Kristų, mūsų Viešpatį.“
Gyvenimo Duona
KBK 103 teigia, kad Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.
Liturginiai Veiksmai
KBK 1140 teigia, kad švenčia visa bendruomenė, su Galva - Kristumi suvienytas Jo kūnas. „Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra 'vienybės sakramentas', tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis. Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai - pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą.“ Todėl, „kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų.
Mišios Kaip Auka
Šventoji Eucharistija virš kitų sakramentų iškyla ne tik dėl to, kad joje tikrai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, bet ir todėl, kad ją atliekant įvyksta Auka. Šv. Mišios yra būtent Jėzaus Kristaus kryžiaus Aukos sudabartinimas. Tai dogmatizavo prieš protestantus kovojęs Tridento Susirinkimas. Kaip jau matėme paskutiniame skyriuje, Liuteris neigė ne realų Kristaus buvimą šiame sakramente, bet ginčijo ir bjauriais posakiais koneveikė mokymą apie Mišių Auką. Protestantams Mišios yra tik maldų ir mokymo apeigos, o Eucharistija - tik Paskutinės vakarienės prisiminimo šventė. Todėl tai, kad šiandien pamaldų tvarkoje nebegali rasti posakio „Mišių Auka“, o kalbama beveik visada tik apie „Eucharistinę puotą“, yra protestantiškų tendencijų oficialioje Bažnyčios laikysenoje požymis. Prieš kalbėdami apie Mišių Auką, pirmiausia turime iš esmės išsiaiškinti, kas yra auka. Čia reikia pastebėti, kad Šv.
Aukos Samprata
Bendresne prasme auka galima pavadinti kiekvieną gerą darbą, remiantis šv. Augustino žodžiais: „Tikroji auka yra kiekvienas geras darbas, atvedantis mus į bendrystę su Dievu“ (De civ. Dei X, 6). Tuo būdu maldą, išmaldą galima pavadinti auka, šia prasme turbūt ir protestantai Mišias vadintų auka. Tokią auką turi aukoti kiekvienas krikščionis, ir šia prasme kiekvienas tikintysis yra kunigas. Tai ir yra visuotinė tikinčiųjų kunigystė, kaip ją aprašo šv. Siaurąja prasme žodis „auka“ reiškia kultinį aukojimą. Tai yra apčiuopiamos materialios aukos pateikimas Dievui, norint išreikšti Jo aukščiausiosios didybės ir mūsų visiško nuolankumo pripažinimą. Kas yra auka, galima suprasti iš Senosios Sandoros aukų, kurios buvo nustatytos Dievo, kad parengtų žmones tikrajai Naujosios Sandoros Aukai - Kryžiaus ir Mišių Aukai. Ką reiškė tai, kad senajame Izraelyje žmogus iš savo bandos paimdavo gražiausią gyvulį, atnešdavo jį į šventyklą Jeruzalėje, kur jis būdavo nužudomas ir kunigo sudeginamas ant altoriaus? Tuo žmogus norėdavo pabrėžti, kad jis pats nori Dievui pasiaukoti, kad jis visiškai priklauso nuo Dievo ir yra pasirengęs Jam tarnauti. Taigi auka yra šventas ženklas. Kadangi žmogus nėra savo paties gyvybės šeimininkas ir negali savęs nužudyti, tai jis paima kai ką vertingo iš savo nuosavybės ir atneša Dievui kaip ženklą, kad pats nori Dievui pasiaukoti ir pašvęsti Jam savo paties sielą. Aukos gyvulys tik pavaduoja jo paties sielą. Kaip ši auka išsisklaido dūmais, kylančiais į dangų, taip jis nori sielą atiduoti Dievui ir nueiti pas Jį. Auka yra visiško žmogaus atsidavimo Dievui, savo Kūrėjui ir galutiniam tikslui, ženklas. Todėl ją galima aukoti tik Dievui ir niekada - kūriniui, nes visiškai nusižeminti žmogus turi tik prieš Dievą. Jei skaitomos šv. Iš šių samprotavimų matome, kad svarbiausia aukoje yra vidinis atsidavimas. Auka, kuriai trūksta šio vidinio atsidavimo, yra fariziejiška, tuščias kiautas ir galiausiai melas, nes aukojimas ir vidinis aukotojo įsitikinimas nebeatitinka vienas kito.
Ketveriopas Aukos Tikslas
Kiekviena auka turi ketveriopą tikslą. Pirmasis ir svarbiausias yra šlovinimas ir garbinimas, apie tai jau kalbėjome. Kadangi žmogus save atiduoda Dievui, pripažindamas Jo aukščiausią viršenybę, jis turi skirti Jam aukščiausią šlovę ir pagarbinimą, kokį tik gali. Kadangi žmogus yra nusidėjėlis, auka visada turi ir atgailos už nuodėmes aspektą. Šis atgailos charakteris Senojoje Sandoroje buvo aiškiausiai išreikštas kruvinomis aukomis, nes gyvulio nužudymu norėta parodyti, jog pats žmogus dėl savo nuodėmių yra nusipelnęs mirties. Ir čia gyvulys tik pavaduodamas priima bausmę, kuri turėtų tekti pačiam žmogui. Ką bendrai kalbėjome apie auką, randame aukščiausia prasme įgyvendintą Jėzaus Kristaus Kryžiaus Aukoje, kuri yra visų Senojo Testamento aukų išpildymas. Kristus, pavaduodamas mus, savo kančia ir mirtimi prisiėmė visas bausmes už mūsų nuodėmes. Jis paaukojo save Tėvui kaip tobulą auką ant kryžiaus ir permaldavo Jį dėl žmonių nuodėmių. Joje mes taip pat randame keturis kiekvienos aukos tikslus. Visiškas Jėzaus atsidavimas Tėvui buvo begalinio pašlovinimo ir pagarbinimo aktas. Tai buvo ir pakankama atgaila už visų žmonių visų laikų nuodėmes. Kristus taip pat iš tikrųjų vertai padėkojo už visas gėrybes, suteiktas žmonių giminei, ir pelnė mums visas malones, kurių gali prireikti žmogui siekiant savo tikslo. Bet norime pastebėti, kad kryžiaus Aukoje lemiamas buvo vidinis Kristaus atsidavimas, o ne Kristaus nužudymas, nes tada galima būtų sakyti, kad Kristų paaukojo romėnų kareiviai. Pats Kristaus nužudymas buvo nusikaltimas ir tik išorinis Aukos pavidalas, o kryžiaus Aukos esmės reikėtų ieškoti toje meilėje ir atsidavime, kuriuo Kristus pats save Tėvui paaukojo.
Mišių Aukos Ryšys Su Kryžiaus Auka
Kryžiaus Auka yra Naujojo Testamento Auka, nes per ją buvo pilnai įvykdytas mūsų atpirkimas. Mišių Auka yra šios kryžiaus Aukos sudabartinimas arba nekruvinas atnaujinimas. Tai buvo paskelbta ir paruošta dar Senojoje Sandoroje, pavyzdžiui: Melchizedekas savo aukoje atnašavo duoną ir vyną - išorinius Mišių Aukos pavidalus. Todėl Kristus vadinamas kunigu Melchizedeko būdu, o ne Aarono būdu, nes Mozės Sandoros aukos su Kristumi turėjo pasibaigti. Labiausiai Mišių Auka buvo skelbiama pranašo Malachijo, kuris rašė: „Nes nuo saulėtekio iki saulėdžio mano vardas didis tarp tautų, ir visose vietose mano vardui aukos ir neš tyras aukas.“ (Mal 1,11) Prieš tai einančiose eilutėse pranašas kalba apie Dievo nepasitenkinimą žydų aukomis, nes jie, nešdami Jam ligotus ir luošus gyvulius, rodė aukos suvokimo trūkumą. Bet tai reiškia, kad ateityje bus tokia auka, kuri bus aukojama visoje žemėje, nuo saulėtekio iki saulėdžio. Ši auka bus tyra, jos, kaip kitų aukų, negalės sutepti žmonių nuodėmės. Hebrajišką žodį „auka“ šiuo atveju galima išversti ir kaip „valgomoji auka“, o tai nurodo Mišių Auką, nes ji yra atnašaujama išorinėmis valgio formomis. Šioje vietoje negalėjo būti minima kryžiaus Auka arba reformuotas žydų aukojimo kultas, nes Kryžiaus Auka buvo paaukota tik vienąkart, o žydų aukos teisėtai galėjo būti aukojamos tik vienoje vietoje - Jeruzalės šventykloje, taigi ne visose žemės vietose.
#
tags: #katekizmas #eucharistija #duonos #pavidalas