Eucharistija: bendruomenė, Paskutinė vakarienė ir reikšmė
Eucharistija yra vienas svarbiausių sakramentų krikščionybėje. Ji siejama su Paskutine vakariene, kurios metu Jėzus Kristus įsteigė šį sakramentą. Ši vakarienė - tai ne tik paskutinė Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo vakarienė, bet ir vienas reikšmingiausių įvykių visoje krikščionybės istorijoje. Paskutinės vakarienės metu buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį.
Paskutinė vakarienė ir žydų Velykos
Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą (Lk 22, 7-8). Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente - laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės (plg. Iš 12). Vienas iš svarbiausių Pesacho vakarienės simbolių buvo nerauginta duona, hebrajiškai vadinama maca. Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną - paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26).
Pesacho metu taip pat buvo geriamos keturios taurės vyno, kurios atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui - išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą (plg. Iš 6,6-7). Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27-28).
Pesacho vakarienėje tradiciškai valgomas ir avinėlis. Tai nuoroda į avinėlį, kurio krauju buvo patepti izraelitų namai Egipte, kad mirtis jų nepaliestų (Iš 12,3-13). Evangelijos tiesiogiai nemini avinėlio valgymo, tačiau ankstyvoji Bažnyčia suprato, kad pats Kristus yra tikrasis Avinėlis, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29).
Kitas tradicinis Pesacho valgis - karčios žolės (maror). Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23). Ant kryžiaus Jėzui buvo duotas actas gerti (plg. Jn 19,29). Taip pat Pesacho vakarienėje vartojamas saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, vadinamas charoset. Jis simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą. Paskutinės vakarienės metu valgoma ne sėdint, bet gulint prie stalo. Tai buvo tuo metu įprasta laisvųjų valgymo poza - taip žydai pabrėždavo savo laisvę, kurią gavo iš Dievo.
Taip pat skaitykite: Eucharistijos teologija
Be liturginių valgių, Paskutinės vakarienės metu galėjo būti patiekti ir kiti kasdieniai to meto Jeruzalės produktai: alyvuogės, figos, datulės, džiovinta ar sūdyta žuvis, lęšiai, avinžirniai, alyvuogių aliejus, duonos papločiai ir vynuogių sirupas.
Eucharistijos įsteigimas
Paskutinės vakarienės tradicijos branduolys yra vadinamasis pasakojimas apie Eucharistijos įsteigimą, tai yra žodžiai ir judesiai, kuriais Jėzus duonos ir vyno pavidalu dovanojo save mokiniams. Apie Eucharistijos įsteigimą pasakojama ne tik sinoptinėse - Mato, Morkaus, Luko - evangelijose, bet ir šventojo Pauliaus Pirmajame laiške korintiečiams (11, 23-26). Galima skirti du pagrindinius tipus: Morkaus pasakojimą, su kuriuo didžia dalimi sutampa Mato tekstas, ir Pauliaus tekstą, giminingą Luko tekstui. Pauliaus pasakojimas yra literatūriškai seniausias tekstas: Pirmasis laiškas korintiečiams parašytas maždaug 56 m. Morkaus evangelija sukurta vėliau, tačiau neginčijama, kad jis perteikia labai seną tradiciją. Rudolfas Peschas įspūdingais argumentais įrodinėjo, kad Morkaus tradicija senesnė, datuotina ketvirtuoju dešimtmečiu. Tačiau ir Pauliaus pasakojimas kyla iš to paties dešimtmečio. Paulius sako čia perduodąs tai, ką pats gavęs iš Viešpaties. Pasakojimui apie Eucharistijos įsteigimą ir prisikėlimo tradicijai (1 Kor 15, 3-8) Pauliaus laiškuose tenka ypatinga vieta: tai nusistovėję tekstai, kuriuos apaštalas jau yra „gavęs“ kaip tokius ir rūpestingai žodis žodin perduoda. Abu kartus pareiškia, jog perduoda, ką yra gavęs. 1 Kor 15 jis primygtinai reikalauja pažodiškumo, kurį išlaikyti būtina dėl išganymo.
Suprantama, egzegezėje plačiai diskutuojama, kokie buvę tikrieji Jėzaus žodžiai. Mes remiamės prielaida, kad Jėzaus žodžių tradicija be gimstančiosios Bažnyčios priėmimo neįmanoma, o ši griežtai laikėsi ištikimybės esmei, bet sykiu suvokė, jog Jėzaus žodžių su jų subtiliomis užuominomis į Rašto žodžius virpesių amplitudė leido perteikti juos šiek tiek skirtingai. Tad Jėzaus žodžiuose buvo galima nugirsti tiek Iš 24, tiek Jer 31 ir labiau pabrėžti viena ar kita, nesulaužant ištikimybės tiems žodžiams, kuriuose vos girdimai ir kartu nedviprasmiškai aidėjo Įstatymo ir Pranašų atgarsiai.
Visuose keturiuose tekstuose pasakojimai apie Eucharistijos įsteigimą prasideda dviem ištaromis apie Jėzaus veiksmus, visumos recepcijai Bažnyčioje įgijusioms esminę reikšmę. Mums sakoma, kad Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimo ir padėkos maldą ir tada duoną padalijo. Pradžioje minimos eucharistia (Paulius/Lukas) ir eulogia (Morkus/Matas): abi sąvokos nurodo į berākāh, žydų tradicijos didžiąją padėkos ir palaiminimo maldą, būdingą Paschos apeigoms ir valgymui kitomis progomis. Nevalgoma Dievui nepadėkojus už Jo dovanojamas dovanas - už duoną, kuriai Jis leidžia rastis iš žemės, už vynuogyno vaisius. Abu skirtingi žodžiai, vartojami Morkaus/Mato ir Pauliaus/Luko, veda abiem šioje maldoje glūdinčiomis kryptimis: tai - padėka ir gyrius Dievui už Jo dovanas. Tačiau tas gyrius kaip palaiminimas grįžta dovanai, kaip parašyta 1 Tim 4, 4 ir t.: „Kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda.“ Jėzus taiko šią tradiciją per Paskutinę vakarienę (kaip ir per duonos padauginimą, Jn 6, 11). Bažnyčia nuo ankstyviausių ištakų perkeitimo žodžius laikė ne tam tikru tarytum magišku paliepimu, bet meldimosi kartu su Jėzumi dalimi, pagrindine dalimi dėkojamojo gyriaus, kuriuo mums žemiškosios Dievo dovanos iš naujo dovanojamos kaip Jėzaus kūnas ir kraujas, kaip Dievo dovanojimasis atsiveriančia savo Sūnaus meile. Louis Bouyer pamėgino bendrais bruožais apžvelgti krikščionių Eucharistijos - iškiliausiosios maldos - raidą iš žydų berākāh. Paaiškėja, kad „Eucharistija“ tapo viso Jėzaus dovanoto naujojo liturginio vyksmo pavadinimu.
Paskui mums sakoma, kad Jėzus „laužė duoną“. Laužti ir dalyti duoną visiems pirmiausia yra namų tėvo funkcija, kuria jis kažkaip atstovauja ir Dievui Tėvui, mums visiems per žemės vaisingumą duodančiam tai, kas būtina, kad gyventume. Tai taip pat vaišingumo veiksmas, nes su ateiviu pasidalijama tuo, kas sava, jis priimamas į stalo bendrystę. Laužti ir dalyti: kaip tik dalijimasis kuria bendrystę. Tas žmogaus pirmapradis davimo, dalijimosi ir vienijimo judesys per Jėzaus Paskutinę vakarienę įgauna naują gelmę: Jis atiduoda pats save. Dalijamas Dievo gerumas tampa neparastai radikalus tą akimirką, kai Sūnus duonos pavidalu dalija ir išdalija pats save. Jėzaus veiksmas taip tapo viso Eucharistijos slėpinio simboliu: Apaštalų darbuose ir apskritai ankstyvojoje krikščionijoje „duonos laužymas“ yra Eucharistijos pavadinimas. Ja patiriame vaišingumą Dievo, dovanojančio mums save nukryžiuotame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje. Caritas, rūpinimasis kitais, nėra antra po kulto krikščionybės sritis, bet šaknijasi pačiame kulte ir jam priklauso. Horizontalė ir vertikalė Eucharistijoje, „duonos laužyme“, neatskiriamai susijungusios.
Taip pat skaitykite: Esminiai Eucharistijos aspektai
Pereikime dabar prie žodžių, ištartų apie duoną. Pasak Morkaus ir Mato, jie tokie: „Tai mano kūnas.“ Paulius ir Lukas priduria: „kuris už jus atiduodamas“. Taip jie paryškina, kas jau glūdi dalijimo judesyje. Kalbėdamas apie kūną, Jėzus, savaime suprantama, omenyje turi ne kūną kaip skirtingą nuo sielos ar dvasios, bet visą kūnišką asmenį. Šia prasme Rudolfas Peschas pagrįstai komentuoja, kad Jėzus, „aiškindamas duoną, suponuoja ypatingą savo asmens reikšmę. Mokiniai galėjo tai suprasti kaip: tai esu aš, Mesijas“ (Markusevangelium II, p. Bet kaip tai gali įvykti? Jėzus juk stovi tarp savo mokinių - ką Jis daro? Gyvybė iš Jo atimama ant kryžiaus, tačiau ją Jis laisvai jau atiduoda dabar. Ir Jis žino: „Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti“ (ten pat). Jis atiduoda gyvybę ir žino, kad kaip tik taip iš naujo ją pasiima. Gyvybės atidavimas apima prisikėlimą. Tad užbėgamai į priekį Jis jau dabar gali save dalyti, nes atiduoda gyvybę - save - ir per tai jau dabar vėl ją susigrąžina.
Žodžiai apie taurę, prie kurių dabar pereiname, išsiskiria nepaprastu teologiniu tankiu. Pamėginkime dabar suvokti kiekvieno iš šių trijų tekstų savitą reikšmę ir suprasti juos naujame kontekste. Anot Iš 24, Sinajaus sandora remiasi dviem elementais: pirma, „Sandoros krauju“, paaukotų gyvūnų krauju, kuriuo apšlakstomas altorius - Dievo simbolis - ir tauta, antra, Dievo žodžiais ir Izraelio pažadu būti klusniam: „Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius“ - iškilmingai ištarė Mozė po pašlakstymo apeigų. Šis pažadas būti klusniems, Sandoros steigiamasis elementas, iškart po to, Mozei esant ant kalno, buvo sulaužytas aukso veršio garbinimu. Visa tolesnė istorija yra vis naujo atsimetimo nuo klusnumo pažado istorija, tai liudija Senojo Testamento istorinės ir pranašų knygos. Šią valandą gimsta „Naujosios Sandoros“ viltis - Sandoros, kuri remtųsi nebe trapia žmogaus valios ištikimybe, bet būtų neišdildomai įrašyta širdyse (plg. Jer 31, 33). Naujoji Sandora, kitaip tariant, turi remtis neatšaukiamu ir nepažeidžiamu klusnumu. Dievas žmogaus neklusnumo, viso istorijos blogio negali tiesiog ignoruoti, laikyti nesvarbiu ir bereikšmiu dalyku. Toks „gailestingumas“, „besąlygiškas atleidimas“ ir būtų ta „pigi malonė“, kurią, turėdamas prieš akis savo meto blogio bedugnę, pagrįstai kritikavo Dietrichas Bonhoefferis. Neteisingumo, blogio kaip tikrovės nevalia ignoruoti, tiesiog palikti ramybėje. Tą tikrovę būtina įveikti, nugalėti. Tik tai yra tikrasis teisingumas. O kad dabar tai, ko žmogus neįstengia, padaro pats Dievas, lemia „besąlygiškas“ Dievo gerumas, niekada negalintis stoti prieš tiesą ir nuo jos neatsiejamą teisingumą. Šios Jo ištikimybės esmė ta, kad Jis dabar veikia ne tik kaip Dievas žmogaus atžvilgiu, bet ir kaip žmogus Dievo atžvilgiu ir per tai neatšaukiamai tvirtai įsteigia Sandorą. Todėl daugelio nuodėmes nešančio Dievo tarno figūra (Iz 53, 12) neatsiejama nuo nesugriaunamai įsteigtos Naujosios Sandoros. Sandora šitaip nesugriaunamai žmogaus, visos žmonijos, širdyje įsteigiama pakaitine Sūnaus, tapusio tarnu, kančia. Nuo tada visam purvinam blogio srautui priešpriešinamas klusnumas Sūnaus, kuriame kentėjo pats Dievas ir kurio klusnumas dėl to be galo didesnis už daugybę blogio (plg. Gyvūnų kraujas negalėjo nei „permaldauti“, nei sujungti Dievo ir žmogaus. Tai tegalėjo būti vilties ir tikrai gelbinčio didesniojo klusnumo laukimo ženklas. Jėzaus žodžiuose apie taurę visa tai sutraukta ir tapę tikrove: Jis dovanoja „Naująją Sandorą mano kraujyje“. Jo „kraujas“ - tai visiškas dovanojimasis, iškenčiant visas žmonijos nelaimes, visus ištikimybės sulaužymus įveikianti besąlygiška ištikimybe. Per Paskutinę vakarienę Jis įsteigia būtent naują kultą - įtraukia žmoniją į savo pakaitinį klusnumą.
Tada galime pamatyti, kaip gimstančios Bažnyčios kelyje kartu pamažu auga Jėzaus užduoties supratimas ir kaip mokinių „atmintis“, vedama Dievo Dvasios“ (plg. Jn 14, 26), pamažu ima suvokti visą už Jėzaus žodžių slypintį slėpinį. 1 Tim 2, 6 apie Jėzų Kristų kalbama kaip apie Dievo ir žmonių Tarpininką, „kuris atidavė save kaip išpirką už visus“. Istoriškai diferencijuotų ir savo esme visiškai vienas su kitu sutampančių atsakymų į klausimą dėl Jėzaus išganomojo darbo - netiesioginių atsakymų į „daugelis/visi“ problemą - galime rasti Pauliaus laiškuose ir Jono evangelijoje. Paulius romiečiams rašo, kad turi būti išganyta pagonių „visuma“ (plērōma) ir tik tada bus išgelbėtas visas Izraelis (plg. 11, 25 ir t.). Jonas sako, kad Jėzus mirsiąs „už tautą“ (žydus), ir ne tik už tautą, bet ir tam, kad suburtų vienybėn išsklaidytuosius Dievo vaikus (11, 50 ir tt.).
Evangelikų teologas Ferdinandas Kattenbuschas 1921 m. mėgino parodyti, kad Jėzaus steigiamieji žodžiai per Paskutinę vakarienę yra tikrasis Bažnyčios įsteigimo aktas. Taip Jėzus savo mokiniams dovanojęs nauja, kas juos subūrė ir pavertė bendruomene. Kattenbuschas teisus: su Eucharistija įsteigta pati Bažnyčia. Eucharistija yra regimas subūrimo vyksmas, įžengimas - toje vietoje ir peržengiant vietas - į bendrystę su gyvuoju Dievu, kuris suartina žmones vidumi. Bažnyčia randasi iš Eucharistijos. Gauna iš jos savo vienybę ir užduotį.
Pauliaus ir Luko tekstuose po žodžių: „Tai mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ iškart eina įsakymas šitai kartoti: „Tai darykite mano atminimui!“; Paulius išsamesniu pavidalu jį pateikia dar kartą po žodžių apie taurę. Morkus ir Matas tokios užduoties neperteikia. Bet tada kyla klausimas: ką tiksliai Viešpats pavedė kartoti? Tikrai ne Paschos vakarienę (jei tokia buvo Jėzaus Paskutinė vakarienė). Pascha buvo metinė šventė, jos pasikartojantį šventimą Izraelyje aiškiai reglamentavo šventoji tradicija, o ji pati buvo susijusi su tam tikra data. Kartoti pavesta tik tai, ką Jėzus tą vakarą padarė nauja: laužti duoną, sukalbėti palaiminimo ir padėkos maldą ir su ja ištarti duonos ir vyno perkeitimo žodžius. Galime sakyti: šiais žodžiais mūsų „dabar“ paimamas į Jėzaus akimirką.
Taip pat skaitykite: Tikėjimo Paslaptis
Jėzaus žodžiais ir veiksmais buvo dovanota naujojo „kulto“ esmė, bet dar ne gatavas kulto pavidalas. Šis turėjo išsirutulioti Bažnyčios gyvenime. Savaime siūlėsi iš pradžių bendra vakarienė Paskutinės vakarienės pavyzdžiu, o po jos Eucharistija. Pirmajame laiške korintiečiams (11, 20 ir tt. 34) matome, jog kitoje visuomenėje tai vykdavo kitaip: pasiturintieji atsinešdavo maisto ir gerokai užkasdavo, o vargšams ir ten tekdavo tenkintis vien duona. Tokia patirtis gana anksti paskatino atskirti Viešpaties vakarienę nuo valgymo, kad pasisotintum, ir sykiu paspartino liturginio pavidalo tapsmą. Jokiu būdu nevalia įsivaizduoti, jog per „Viešpaties vakarienę“ recituojami būdavo tiesiog tik perkeitimo žodžiai. Už ką Jėzus dėkojo? Už „išklausymą“ (plg. Žyd 5, 7). Jis iš anksto padėkojo už tai, kad Tėvas nepaliks Jo mirties rankose (plg. Ps 16, 10). Dėkojo už prisikėlimo dovaną, leidusią Jam jau dabar duonos ir vyno pavidalu duoti savo kūną ir kraują kaip prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo laidą (plg. Galime prisiminti ir įžado psalmių schemą; jose bėdų prispaustasis pareiškia, jog išgelbėtas padėkosiąs Dievui ir apie Dievo gelbėjamąjį darbą paskelbsiąs didžiojoje sueigoje. 22-oji psalmė apie kančią, prasidedanti žodžiais: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“, baigiasi pažadu, kuriuo nuvokiamas išklausymas: „Iš tavęs kyla mano šlovės giesmės didžiojoje sueigoje, tarp tavęs pagarbiai bijančiųjų vykdysiu, ką tau pažadėjau. Pasotinti bus visi vargšai, šlovins Viešpatį, kurie jo ieško…“ (26 ir t.). Žinoma, šie sąryšiai mokiniams paaiškės pamažu tik vėliau.
Josefas Andreasas Jungmannas, didysis Eucharistijos šventimo istorijos tyrinėtojas ir vienas iš liturgijos reformos architektų, visa tai apibendrina sakydamas: „Pagrindinis pavidalas yra Eucharistijos malda. Mišių liturgija kilo iš padėkos maldos pavalgius Paskutinę vakarienę, ne iš paties valgymo. Valgymas laikytas tokiu neesminiu ir pakeičiamu, kad atpuolė dar pirmapradėje Bažnyčioje. O liturgija ir visos liturgijos toliau plėtojo Eucharistijos maldą… Tai, ką Bažnyčia švenčia Mišiose, yra ne Paskutinė vakarienė, bet tai, ką Viešpats įsteigė per Paskutinę vakarienę ir perdavė Bažnyčiai, - savo mirties kaip aukos atminimą“ (Messe im Gottesvolk, p. Tai atitinka, kas nustatyta istoriškai, būtent, „kad, Eucharistiją atsiejus nuo tikrojo valgymo (kur pasirodo duonos laužymas ir Viešpaties vakarienė), visoje krikščionijos tradicijoje iki XVI a. Reformacijos Eucharistijos šventimui niekada netaikomas vardas, reiškiantis valgymą“ (p. 23, pstr.
Bet krikščioniškosios liturgijos tapsmui esmingai svarbus dar vienas momentas. Viešpats, būdamas tikras, kad yra išklausytas, jau per Paskutinę vakarienę davė mokiniams savo kūną ir kraują kaip prisikėlimo dovaną: kryžius ir prisikėlimas nuo Eucharistijos neatsiejami, be jų ji nebūtų savimi. Bet kadangi Jėzaus dovana iš esmės yra dovana remiantis prisikėlimu, sakramento šventimas neišvengiamai turėjo susijungti su prisikėlimo atminimu. Pirmas susitikimas su Prisikėlusiuoju įvyko savaitės pirmosios dienos - trečiosios po Jėzaus mirties - rytą, vadinasi, sekmadienio rytą. Toks krikščioniškosios liturgijos chronologinis nustatymas, nulėmęs jos vidinę esmę ir sykiu pavidalą, labai ankstyvas. Štai tiesioginis liudytojas Apd 20, 6-11 pasakoja mums apie šventojo Pauliaus ir jo palydovų kelionę į Troadą ir sako: „Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužyti duonos…“ (20, 7). Archaizmas, kai trokštama grįžti į laiką iki prisikėlimo bei prie jo dinamikos ir pamėgdžioti Paskutinę vakarienę, neatitiktų Viešpaties mokiniams paliktų dovanų esmės.
Eucharistija ir bendruomenė
Eucharistija - tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną - Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės - Jo Kraujo taurės. Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio - dalyvavimas, bendrystė). Kas priima Šv. Šventosios Mišios, nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu (lot. Šventoji auka - tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu. Duonos laužymas - tai Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis palaiminta Duona. Per Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Viešpaties vakarienė - tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Švenčiausiasis altoriaus sakramentas - tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv. Vilniaus arkikatedroje tabernakulis įrengtas Švenčiausiojo sakramento koplyčioje.
Prie tabernakulio nuolat dega raudonos spalvos amžinoji lempelė kaip ženklas, kad čia saugomas Švč. Tikinčiajam dera priklaupti arba bent pagarbiai nusilenkti kai jis prisiartina ar praeina pro Švč. Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Eucharistija teikiama šv. Mišių metu kiekvienam Katalikų Bažnyčioje pakrikštytam ir tikinčiajam asmeniui, kuris suvokia esminį skirtumą tarp paprastos duonos ir šv. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti. Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Vaikai, kartu su tėvais nuolat besimeldžiantys Vilniaus arkikatedroje ir norintys priimti šį sakramentą, kviečiami iki spalio mėn. 1 d. užsirašyti bažnyčios zakristijoje. Pasiruošimas Pirmosios Šv. Komunijos ir Atgailos sakramentams vyksta parapijos namuose, Tilto g. Atgailos ir Eucharistijos sakramentams rengiančios katechezės uždavinys - lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje. Suaugusieji Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams ruošiami specialiuose susitikimuose, kurie prasideda spalio mėn. ir trunka iki šv. Velykų.
Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Eucharistijos šventimo - šv.
tags: #eucharistija #bendruomene #paskutine #vakariene #reikšmė