Lietuvio mediko svajonių atostogos virto ilgu košmaru
Atostogos - tai laikas, kai galime atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir pasimėgauti naujais įspūdžiais. Tačiau kartais nutinka taip, kad svajonių atostogos virsta tikru košmaru. Apie tai, kaip lietuvio mediko svajonių atostogos virto ilgu košmaru, ir bus šis straipsnis.
Lemtinga kelionė į egzotišką šalį
Vilniaus universiteto ligoninės Radiologijos ir branduolinės medicinos centro direktoriui A.Tamošiūnui atostogos Žaliojo Kyšulio salose prasidėjo 2024 m. kovo 23-iąją, kai jis apledėjusiu keliu važiavo automobiliu iš Vilniaus į Varšuvą. Iš čia kitą dieną kartu su drauge ir jos dukterimi pasiekė egzotiškas salas. Profesorius ketino pailsėti savaitę ir grįžęs į Lietuvą švęsti Velykas. Tačiau gamtos stichija pakoregavo šiuos planus.
A.Tamošiūnas dabar juokauja, kad galėtų tapti egzotiškų kelionių konsultantu, nes savo kailiu patyrė, ką reiškia laukti pagalbos valstybėje, kur šiuolaikinė medicina sunkiai prieinama. Išvykus atostogauti į egzotišką šalį, kur sveikatos apsaugos sistema nėra tokia gera kaip Europos Sąjungoje, tyko daug pavojų. Bet į tokias aplinkybes atostogų pasiilgę žmonės ne visada atsižvelgia.
Planuojantiems atostogauti profesorius A.Tamošiūnas patarė pirmiausia domėtis ne klimato sąlygomis, kainomis, viešbučio patogumais, o galimybe naudotis mobiliuoju telefonu ir internetu.
Alternatyvaus kelionės pasirinkimas
Šalis, į kurią norėta vykti, buvo Kenija, bet tuo metu ten vyko prezidento rinkimai. Kuždėjo nuojauta, kad neverta ten skristi, nes gali kilti riaušės. Nesinorėjo kur nors įstrigti - ligoninėje laukė daug darbų, todėl pasirinktas kitas kraštas. Varšuvos oro uoste pernai kovo pabaigoje buvo siūloma daug užsakomųjų skrydžių į įvairias šalis. Vienas skrydis patraukė dėmesį - tai buvo kelionė į Žaliojo Kyšulio salas.
Taip pat skaitykite: Lietuvio gydytojo nuotykiai
Šis salynas yra beveik toje pat platumoje kaip ir Afrikos valstybė Senegalas. Anksčiau priklausiusios Portugalijai, Žaliojo Kyšulio salos traukia europiečius atostogauti. Pavasarį čia netrūksta poilsiautojų. Velykų atostogos populiarios ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Laiko juostų skirtumas tarp Lietuvos ir šio salyno - tik dvi valandos, Žaliojo Kyšulio salose nėra žiemos, nebūna didelių karščių, ištisus metus vyrauja maždaug 25 laipsniai šilumos. Gamta skurdi, aplinkui vien pilkas žvyras, bet viską atperka šiluma ir puikūs smėlio paplūdimiai. Žaliojo Kyšulio salos man pasirodė idealios trumpai poilsiauti. Salas skalauja Atlanto vandenynas, o didelės bangos traukia vandens sportą mėgstančius žmones. Iki nelaimės aš taip pat plaukiojau burlente ir jėgos aitvaru. Kita vertus, tai skurdi šalis, daugiausia pajamų gaunanti iš turizmo.
Nerimą keliantys ženklai
Prieš kelionę laukė staigmena - paaiškėjo, kad Žaliojo Kyšulio salose bendrovė „Omnitel“ neturi mobiliojo telefono ryšio, o bendrovės „Bitė“ teikiamos ryšio paslaugos yra ribotos. Nors minutės kaina telefonu - apie 11 litų, mobilusis ryšys nėra stabilus. Tai šiek tiek trikdė. Be to, interneto ryšys prieinamas tik viešbutyje. Supratau, kad norėdamas parašyti elektroninį laišką turėsiu viešbutyje atsistoti į eilę ir laukti, kada bus laisva kėdė prie kompiuterio. Tiesa, buvo dar viena galimybė - iš anksto nusipirkti mokėjimo kortelių ir jomis naudotis. Vėliau mums tai labai pravertė.
Manau, kiekvienas poilsiautojas, vykstantis į egzotišką šalį, kurioje prasta sveikatos apsaugos sistema, kur normaliai neveikia mobilusis ryšys ir internetas, turi suprasti, kad smarkiai rizikuoja. Jei žmogų ištiktų infarktas, būtų sunku išvengti tragedijos. Ir aš būčiau greičiau sveikęs, jeigu likimo kirčio būčiau sulaukęs civilizuotoje šalyje.
Atvykus naktį į keturių žvaigždučių viešbutį poilsio zonoje, nebuvo didelės prabangos - beveik kaip Lietuvos pajūryje, Šventojoje, kur vienas namukas prie kito. Niekuo nenustebino ir viešbučio maistas. Stebuklo nesitikėta, nes daug kur esame buvę, bet skųstis taip pat negalėjau - viskas atrodė neblogai.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: „Svajonių Šefas“
Lemtinga banga
Kitą rytą buvo apsiniaukę, pasivaikščiojome po miestelį, vėliau nutariau paplaukioti. Atkreipiau dėmesį, kad bangos kur kas galingesnės, nei buvau įpratęs. Prie Žaliojo Kyšulio salų pietinės ir rytinės pakrančių nėra bangas laužiančių rifų, todėl bangos ritasi per visą Atlanto vandenyną. Jos būna ilgos ir retos, iš tolo nematyti baltų keterų.
Bangos lūžta prie pat kranto, todėl maudytis paplūdimyje taip pat pavojinga. Privalai būti stiprus, kitaip atsidūręs po vandeniu būsi taršomas. Bangos ritasi ciklais, pavyzdžiui, penkios ar šešios mažos bangos, o tada viena didelė, arba bangos vis aukštėja.
Žaliojo Kyšulio salose - plokščias vanduo. Kitaip sakant, tik priartėjusi prie kranto banga virsta vandens siena, nušluojančia viską pakeliui. Šiose salose taip pat yra vietų, kur atsirita maždaug šešių metrų aukščio bangos. Šeši metrai - ne juokas, reikia fizinio pasirengimo, kad galėtum lįsti į tokį judantį vandens kalną. Jei negali ramiai dvi minutes išbūti po vandeniu, nėra ko vaikytis tokių bangų, nes žūsi. Kai atslenka didelė banga, reikia po ja nerti - atsidūrus vandens paviršiuje banga bus negailestinga. Jei netoliese yra rifų, banga gali taip sutrinti žmogų, kad iš jo liks vien kaulai. Menki juokai - aukštomis bangomis geriau grožėtis iš toli. Kur kas saugesnės bangos būna tada, kai jos lūžta į rifus, todėl pasiekia krantą kur kas silpnesnės ir ne tokios pavojingos. Kad galėčiau plaukioti burlente ir jėgos aitvaru, man reikėjo ne tik bangų, bet ir vėjo.
Trečią atostogų dieną pasisamdęs taksi nuvykau į dar vieną paplūdimį, kur išmėginau jėgos aitvarą, o grįžęs dar paplaukiojau burlente. Apie 15 valandą grįžau į viešbutį. Oras buvo puikus, jaučiau malonų nuovargį. Sumanėme nueiti nusimaudyti. Viešbučio paplūdimyje nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų, kad maudytis pavojinga. Šalia turškėsi net vaikai.
Iki kelių įbridęs pamačiau, kad atslenka šiek tiek didesnė banga, žengiau kelis žingsnius gilyn ir šokau į ją. Buvau atsipalaidavęs, todėl nėriau į vandenį šiek tiek pasukęs galvą. Tai buvo esminė klaida. Pajutau, kaip banga trenkė į galvą. Kaip kokiame veiksmo filme man buvo nusukta galva į vieną šoną. Jei būčiau įtempęs raumenis, nieko nebūtų atsitikę. Aš nėriau atsipalaidavęs - neįvertinau bangos grėsmingumo. Po smūgio atsidūriau dugne, nevaldydamas nei rankų, nei kojų.
Taip pat skaitykite: Sėkmės istorijos iš „Svajonių šefo“
Nieko negalėjau padaryti - dar viena banga risdamasi mane priplojo prie smėlio, pasijutau kaip skalbyklėje - vanduo mane vartė iš visų pusių, o aš negalėjau išnirti. Atsidūręs po vandeniu galėjau tik sulaikyti kvėpavimą - kūnas manęs visiškai neklausė, negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Mano valiai pakluso tik kaklas, kurį galėjau valdyti.
Amerikoje, pavyzdžiui, Havajuose, kur tokios bangos - kasdienybė, paplūdimiuose yra užrašai „Atsargiai, tai bangos, kurios gali nusukti galvą“. Žaliojo Kyšulio salose niekur nemačiau tokių įspėjimų. Tik sutikti amerikiečiai mane įspėjo, kad bangos stiprios. Bet aš neėmiau to į galvą. Man atrodė, kad reikia tik džiaugtis bangomis, kai eini plaukioti burlente ar jėgos aitvaru.
Nebuvo jokių grumtynių, negalėjau priešintis, kūnas manęs neklausė. Nežinau, kiek ilgai tai tęsėsi - tas laikas vos nekainavo gyvybės. Buvo iškviesti greitosios pagalbos medikai. Po šios nelaimės dar du mėnesius iš nosies ir burnos byrėjo smiltelės, tiek bangos privarė smėlio.
Pragaras Afrikos ligoninėje
Ligoninė buvo panaši į Lietuvos kaimo ambulatoriją. Vietiniai gydytojai bendrauja tik kreolų kalba, tai - portugalų ir prancūzų kalbų mišinys. Aš mokėjau kelis žodžius portugališkai, bet to nepakako. Dar stengiausi kalbėti ispaniškai, nes anglų kalbos nemokėjo vietiniai medikai. Trukdė kalbos barjeras.
Padarę rentgeno tyrimą vietiniai medikai nerado lūžių, bet dėl visa ko paliko mane gulėti ant lentos, vėliau - ant kieto čiužinio, pastatė lašelinę. Toje ligoninėje nebuvo interneto ryšio, neveikė nei tarptautiniai telefono tinklai, nei mūsų mobilieji telefonai, todėl buvo keblu pranešti draudimo bendrovei, kas atsitiko, kodėl reikia skubios pagalbos.
Ligoninė nutolusi nuo kurortinio miestelio, kuriame yra oro uostas, apie 20 kilometrų. Nuo viešbučio iki ligoninės mano artimieji važinėdavo taksi. Priežiūra ligoninėje buvo prasta - to tikrai negalima vadinti gydymu. Kol neįbrukome vietiniams gydytojams eurų, į mane beveik niekas nekreipė dėmesio. Laimė, medikai pasitenkindavo 10-20 eurų banknotais, nes afrikiečiams tai dideli pinigai.
Tai buvo beviltiška. Toje pačioje Žaliojo Kyšulio saloje atostogavęs mano kolega - Santariškių klinikų pilvo chirurgas Vytautas Lipnickas - bandė patarti vietiniams gydytojams. Bet jie nieko nepaisė. Vienintelis darbas, kurį padarė, - ant palatos durų pakabino lentelę „Prašom netrukdyti“. Taip buvo improvizuota reanimacijos palata. Vietiniai gydytojai nerodė jokių emocijų, neatsižvelgė net į patarimus, kaip dozuoti vaistus, kokias taikyti priemones. Negalėjo būti net kalbos apie neurochirurginę operaciją, kurią reikėjo skubiai atlikti.
Aš gulėjau dvi paras - viskas suvienodėjo, nežinojau, kiek valandų, kuri diena. Suleidus narkotinių analgetikų palengvėdavo. Pasnaudi, prabundi ir vėl nieko nežinai.
Kelionė į Kanarus ir viltis
Kadangi Žaliojo Kyšulio salų vietinėje ligoninėje pagalbą teikė bendrosios praktikos gydytojas, per keletą dienų pavyko suorganizuoti skrydį lėktuvu į Kanarų salose esančią Las Palmaso universitetinę ligoninę. Prie šio skrydžio daug prisidėjo draudimo bendrovė, ji padengė visas išlaidas. Kai mažu lėktuvėliu iš Žaliojo Kyšulio salų pasiekiau Kanarus, tai buvo pirmas sugrįžimo namo etapas.
Nors atsidūriau geroje ligoninėje, Ispanijoje buvo prasidėjusi Velykų savaitė, kai operuojama tik tada, kai gyvybei gresia pavojus. Tai moderni ligoninė, geros sąlygos, bet aš gavau tik minimalią pagalbą, nes nepriklausiau skubiai operuojamų pacientų grupei.
Las Palmaso universitetinėje ligoninėje man buvo atlikta kompiuterinė tomografija ir magnetinio rezonanso tyrimas. Viskas būtų gerai, bet tuo metu ligoninėje dirbo tik rezidentai, o operuojantys neurochirurgai atostogavo. Kai paskambinau draugams į Vilnių, man buvo patarta kuo greičiau grįžti ir kuo anksčiau atlikti neurochirurginę operaciją.
Sugrįžimas į Lietuvą ir ilgas kelias į sveikimą
Po dviejų dienų, praleistų Las Palmaso ligoninėje, manęs laukė kitas skrydis privačiu lėktuvu - jis Bazelyje (Šveicarija) nusileido papildyti degalų atsargų, ir pagaliau pasiekiau Vilnių. Šį skrydį organizavome patys, padedami tarptautinės draudimo bendrovės AIG, kuri apmokėjo kelionės išlaidas. Po traumos buvo praėjusi beveik savaitė.
Lietuvoje buvo pakartotas magnetinio rezonanso tyrimas, o naktį buvo pradėta neurochirurginė operacija - ji truko septynias valandas. Operavo gydytojas Robertas Kvaščevičius, taip pat iš Šveicarijos buvo atvykęs neurochirurgas profesorius Evaldas Česnulis, konsultavęs dėl operacijos.
Neurochirurginė operacija buvo sėkminga, tačiau reabilitacija vyko kur kas sudėtingiau, nei įprasta tokiais atvejais, nes buvo uždelsta operuoti. Į darbą grįžau praėjus 8,5 mėnesio. Dar negaliu savarankiškai paeiti, nors kojos stiprėja, rankų funkcijos taip pat pamažu grįžta.
Patyrus tokią traumą Valstybinė ligonių kasa paprastai kompensuoja reabilitacijos paslaugas tik 3,5 mėnesio. Tačiau mano atveju akivaizdus pagerėjimas įvyko praėjus tik 8-9 mėnesiams po nelaimės. Europos Sąjungos senbuvėse tokia reabilitacija tęsiama 12-18 mėnesių ir ilgiau, kol pacientas sveiksta, kol yra teigiamų pokyčių.
Dar viena aplinkybė, kuri trukdė greičiau sveikti, pragula. Taip atsitiko, nes vietiniai medikai Žaliojo Kyšulio salose net nesistengė manęs vartyti, palikę kelias paras gulėti ant kietos lentos.
Stiprybės šaltinis
Padėjo nuolatinis Santariškių klinikų kolegų, reabilitacijos centro medikų, artimųjų dėmesys ir pagalba. Fizinė ir dvasinė kančia - viena greta kitos. Iš tikrųjų tėra du variantai - mirti arba pasveikti. Atsidūręs tokioje situacijoje kiekvienas žmogus turėtų apsispręsti, kokios laikytis nuostatos.
Pabandykite atsikelti po dviejų dienų gulėjimo - jau maudžia sąnarius. Reabilitacija turi prasidėti tą pačią dieną, kai tik padaroma operacija. Turi būti taikoma ir ergoterapija, kad žmogus galėtų būti savarankiškas, sugebėtų pats susišukuoti, pavalgyti, apsirengti. Dažniausiai pratimai skiriami rankų judesiams lavinti. Taip pat būtina kineziterapija, kad žmogus neprarastų judėjimo įgūdžių, galėtų valdyti savo kūną, kad stiprėtų viso kūno raumenys. Kurį laiką gerdavau tik pro šiaudelį, negalėdavau atsisėsti, todėl valgydavau maitinamas šaukštu lovoje.
Pirmomis dienomis dar nelabai turėjau jėgų, tik vėliau patyrinėjau tas nuotraukas. Lūžus kaklo slanksteliams plyšta tarpslanksteliniai diskai, o išsiveržusios kremzlės užspaudžia nervus. Operacija padeda išlaisvinti nervines skaidulas, kad jos nežūtų. Dėl sutrikusios mitybos žūva neuronai, o nauji neatauga, tačiau jų funkcijas perima kitos nervinės ląstelės. Stebuklų nėra, tik reikia nuolat treniruotis. Tai - kasdienis darbas, naudoju įvairias pagalbines priemones, treniruoklius, turiu dirbti su savimi.
Jei mane būtų operavę Ispanijoje, nežinau, ar būtų buvę geriau. Manau, kad būčiau pakliuvęs į rezidento rankas, nežinau, kokia būtų buvusi neurochirurginės operacijos kokybė. Santariškėse nuolat susiduriame su svetur operuotais lietuviais.
tags: #lietuvio #mediko #svajoniu #atostogos #virto #ilgu