Lietuvio gydytojo svajonių atostogos virto košmaru
Dvi seserys dvynės, Ona ir Julija, jau ne vieną dešimtmetį gyvena Gataučių kaime, vos per kelis namus viena nuo kitos. Jų gyvenimo istorija, kupina sutapimų ir artimo ryšio, atspindi tvirtą šeimos ryšį ir gebėjimą kartu įveikti gyvenimo iššūkius. Tačiau šiame straipsnyje aptarsime ir kitą lietuvio, mediko, patirtį, kurio svajonių atostogos egzotiškame krašte virto tikru košmaru.
Dvynių seserų ryšys
Seserys viena pas kitą užsuka ne kartą per dieną, o pastaruosius metus net ir drauge nakvoja. Kai O.Džiugienės kaimynė mirė, Onai tapo nyku ir baugu nakvoti, nes aplinkui liko tušti namai. Tuomet Julija pasiūlė Onai nakvoti jos namuose, nes tiek ji, tiek sesuo - našlės ir gyvena vienos. Trys Julijos sūnūs - užsienyje, du vyresnieji įsikūrę Jungtinėse Amerikos Valstijose, jauniausias - Čekijoje. Onos dukra ir sūnus gyvena arčiau motinos - Joniškyje.
Seserų vaikai, kai susiruošia atostogų, neišskiria dvynių - kviečia abi. Užpernai Ona ir Julija su artimaisiais buvo Romoje, pernai drauge vasarojo Nidoje. Tačiau kone ištisus metus dvynės praleidžia Gataučiuose, retkarčiais nuvyksta tvarkyti reikalų į Joniškį ar pasižvalgyti į Šiaulius. Julijos ir Onos gyvenime daugiau sutapimų nei skirtumų, todėl jos labai sutaria, bendrauja lyg sielos draugės. Seserys viena apie kitą viską žino - atvirai pasikalba. Kitaip ir būti negalėtų, nes nuo tos akimirkos, kai jos 1932 metų liepos 16-ąją išvydo pasaulį, gyvenimas teka panašia vaga.
Šį rudenį seserys siuntė savo nuotraukas šalyje ne pirmą kartą rengiamam dvynių konkursui „Twins Peak 2019“ ir tapo vyriausiomis jo dalyvėmis. Bet į šventę sostinėje jos nevyko - įsitikinusios, kad tokie renginiai smagiausi vaikams. Joms geriausia kaime, kuriame prabėgo nemažai gyvenimo metų.
Joniškio rajono Vaizgučių kaime gimusios dvynės po tėvo Stanislovo mirties su motina Rozalija persikėlė į Gataučius. Čia seserys ir įleido šaknis. „Tiktai kai mokėmės, gyvenome atskirai, bet vis tiek bendravome“, - vos vieną išsiskyrimo etapą prisiminė buvusi biologijos ir chemijos mokytoja J.Verbušaitienė. Ona buhalterinės apskaitos mokėsi Kėdainių rajono Lančiūnavos žemės ūkio technikume, o Julija - Panevėžio mokytojų seminarijoje. Vėliau seserys studijavo neakivaizdiniu būdu - Ona buhalterio žinių sėmėsi technikume sostinėje, o Julija - Vilniaus universitete.
Taip pat skaitykite: Lietuvos mediko išgyvenimai
Kol dvynės mokėsi mokykloje, mėgo pagudrauti - eidavo atsakinėti viena už kitą, nes nuo mažens buvo labai panašios. „Labai atsargiai elgėmės, nieko blogo dėl to nenutiko“, - apie tai, kaip apgaudavo mokytojus, pasakojo pedagogės kelią pasirinkusi J.Verbušaitienė. Įdomus sutapimas, kad net dabar buvę J.Verbušaitienės mokiniai ją painioja su O.Džiugiene ir sutikę sveikinasi. Kai seseris pamato atskirai, painioja ir kaimo gyventojai. Bet kai dvynės būna kartu, daugelis jas nesunkiai atskiria, nesupainioja vardų. Plaukus į kuodukus susisukusios Julija ir Ona turi nedidelių skirtumų. Ona nuo mažens buvo truputį apkūnesnė, dabar ji taip pat stambesnė. Tik vaikai, anūkai niekada nesupainioja dvynių močiučių. „Abi turime kasas, jas auginome nuo mažens. Mūsų mama taip pat buvo ilgaplaukė, džiaugdavosi ilgomis kasomis“, - apie šeimos moterų tradiciją pasakojo J.Verbušaitienė.
Vaikystėje seserys rengėsi vienodais drabužiais, kuriuos pasiūdavo motina. Suaugusios jos puošėsi skirtingais rūbais, tad ir dabar to paties laikosi, tikisi, kad tai pagaliau padės pažįstamiems atskirti, kuri yra kuri. Vaikystėje Ona greičiau išaugdavo rūbus, tad jie atitekdavo kiek smulkesnio sudėjimo Julijai. Jos dalydavosi ne tik drabužiais, bet ir žaislais, mokymosi priemonėmis. Nors seserys kartu eidavo į šokius, jas vienu metu šokdindavo ir kalbindavo vaikinai, abi ištekėjo ne tuo pačiu metu. Pirma šeimą sukūrė Ona, po to - Julija. Dvynėms vaikai gimė skirtingu metu. J.Verbušaitienė daug laiko paskyrė šeimos istorijai tyrinėti, ji sudarė giminės medį. Buvusi mokytoja daug laiko praleido archyvuose, bibliotekose ieškodama giminės šaknų. Ji giminės šaknis atkasė iki 1860-ųjų, kai gyveno moters seneliai - tėvo tėvai.
Kol nebuvo pasinėrusi į šeimos istoriją, Julija daugiau laiko skyrė mezgimui, kaip ir sesuo Ona. Netgi per gimtadienį dvynės viena kitai dovanodavo mezginius, tačiau dabar įteikia gėlių, ištaria gražius žodžius. Moterys vienai kitai tiek pridovanojo megztų drabužių, kad jau nieko nebereikia. Jos nusprendė, kad megzti nebeverta ir dėl to, jog visko, ko panorėjai, gali nusipirkti. Kasdien susitinkančios dvynės pasikalba apie savijautą, pastebi viena kitos nuotaikas. Kai kurie seserų negalavimai - panašūs. Nors Juliją vargina kojų skausmai, Ona to nejaučia. Abiem dvynėms pakeisti akių lęšiukai - Julijai šiemet, Onai - prieš metus. Dvynės geria vaistus nuo padidėjusio kraujospūdžio.
„Rimtų ligų neturime, abi pakeliaujame, todėl kitiems su mumis vargo nėra“, - patikino Julija, prieš metus pasikvietusi seserį nakvoti į savo namus. Julija ir anksčiau Onai sakydavo: „Ateik pas mane pernakvoti, man vienai liūdna, baimė ima.“ Ona pas seserį užsuka kelis kartus per dieną, aplanko eidama į parduotuvę ar į medicinos punktą. O kai susiruošia nakvynės, Ona pas Juliją traukia po pietų, nes nori ką nors drauge nuveikti, pasišnekėti, paskaityti rajoninius laikraščius, knygas. Tačiau dvynės neruošia vakarienės, nes vakarais nevalgo, išgeria tik arbatos. Ar seserys niekada nejautė nepatogumo dėl to, kad nuolat būna kartu ir neturi paslapčių? Abi purtė galvą, nes joms nesinori pabūti atskirai. Pastaruoju metu dvynės daug kalbasi apie praeitį, prisimena savo vaikystę ir jaunystę, lygina buvusius ir dabartinius laikus. Joms malonu prisiminti tą laikotarpį, kai gyveno tėvų namuose, kaip dirbo žemę ir kaip nuo mažens girdėjo raginimus gerai mokytis. „Šio to pasiekėme ir visus ūkio darbus mokame dirbti“, - patikino Julija.
Seserys patyrė ir džiaugsmo, ir skausmo. Keturių vaikų šeimoje augusios dvynės dabar turi tik jaunesnę seserį. Jaunėlė Adelė (84 m.) įsikūrusi Šiauliuose. Seserys brolio Stasio neteko 1979 metais. Jis, būdamas penkiasdešimties, mirė nuo žarnyne susidariusio ir pratrūkusio pūlinio. Stasio sūnaus šeimoje auga broliai dvyniai. Daugiau giminėje dvynių nėra. Keturi vaikai savo tėvo Stanislovo neteko 1952 metais. Būdama 46 metų Rozalija liko našlė. Ji amžino poilsio atgulė 1990 metais. J.Verbušaitienė našle tapo 2011 metais, kai mirė jos sutuoktinis Jonas. O.Džiugienė našlės dalią, netekusi sutuoktinio Vinco, patyrė metais anksčiau nei sesuo dvynė. Julija ir Ona turi po 4 anūkus. Tačiau Ona pralenkė seserį proanūkių skaičiumi - jų turi 3, o Julija dar nė vieno. „Sūnūs beveik kasmet sugrįžta, nes jau mato, kad motina šitokio amžiaus“, - apie kitose šalyse įsikūrusias atžalas užsiminė J.Verbušaitienė.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: „Svajonių Šefas“
Dvynių statistika Lietuvoje
Remiantis Gyventojų registro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje gyvena 50 394 dvynukai, arba daugiau kaip 25 tūkst. dvynių porų. Vyriausiai dvynių porai yra po 90 metų. Šalyje taip pat yra 238 trynukų grupės, arba iš viso 714 asmenų. Vyriausia trijulė yra 68 metų. Lietuvoje gyvena ir šeši ketvertukai, arba 24 asmenys. Vyriausiam ketvertukui šiuo metu yra 23-eji.
Brolių Lavrinovičių patirtis Kinijoje
Keturiasdešimtmečiai broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai penkias dienas praleido Kinijoje, Modziango mieste, vykusiame dvynių konkurse. Šioje vietovėje susirinko 12 tūkstančių dvynių. Šventė prasidėjo dvynių paradu, kuriame dalyvavo svečiai iš viso pasaulio, o eitynės nusidriekė per pagrindines miesto gatves. Dar nespėjusius užsiimti vietų eitynėse Darjušą ir Kšištofą užpuolė gerbėjai - visus stebino krepšininkų brolių, kilusių iš Lietuvos, ūgis, todėl žmonės nuo pirmųjų akimirkų stojo į eiles darytis asmenukių.
„Dvynių šventėje mums labai patiko, bet pasilikti ilgiau negalėjome, mūsų laukia darbas - krepšinis“, - grįžęs iš konkurso pasakojo K.Lavrinovičius, su broliu Darjušu žaidžiantis Londono „Royals“ klube. Kai broliai Lavrinovičiai buvo pakviesti į sceną pasakyti kalbos, prisipažino, kad nebuvo jai pasiruošę, nes nesitikėjo tokio dėmesio. Visiems rūpėjo vienintelis klausimas: kodėl jie tokie aukšti? Jie greitai nesurezgė, ką atsakyti, o vienas jų pajuokavo, neva valgo daug spagečių, todėl ir yra aukšti. Darjušo ūgis siekia 212 centimetrų, o Kšištofo - 209 centimetrus. Aukščiausiais pasaulio dvyniais laikomi Lavrinovičiai kvietimą į festivalį gavo tiesiogiai iš Modziango regiono užsienio reikalų ministerijos.
Broliai Lavrinovičiai kinams - žvaigždės, kurios padės populiarinti festivalį visame pasaulyje, todėl būtent jų atvykimui buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. „Visus patraukė ne tik mūsų ūgis, bet ir tai, kad mano brolis - gražus. Jeigu dar ir aš būčiau gražus, būtų iš viso puiku. Vienas šiame konkurse buvo gražus, kitas - protingas“, - grįžęs iš renginio juokavo K.Lavrinovičius. Broliai šventėje susipažino su dvyniais iš Graikijos, Indijos, Afrikos.
Skaudi Jadvygos gyvenimo istorija
Vis dėlto net ir rūpestingas partneris negali praskaidrinti pilkos Jadvygos kasdienybės. Jos gyvenimą temdo pirmojo vyro ir dukros netektys. Avarijos metu prieš daugiau nei 20 metų tragiškai žuvusi vienturtė paauglė paliko neišdildomus randus Jadvygos širdyje. Vaikščioti ir judėti negalinti moteris prisipažįsta, kad šiuo metu didžiausia paguoda - vyras, kuris ne tik finansiškai išlaiko šeimą, bet ir moteriai atstoja rankas ir kojas. Jis, pasak pašnekovės, yra tas žmogus, kuriam namuose tenka visa darbų našta.
Taip pat skaitykite: Sėkmės istorijos iš „Svajonių šefo“
Ligų sąrašas
Jadvyga neįgali nuo 1994-ųjų, o nuo 2010-ųjų turi specialiųjų poreikių statusą. Kitaip tariant, moteriai kiekvieną dieną reikalinga įvairiapusė pagalba. Sveikatos problemų nuo paauglystės turėjusi moteris prisimena patyrusi traumą dar mokykloje. Tada ji nuo stataus kalno lėkė su dviračiu ir rėžėsi į smėlio duobes. Niekas iki šiol negali atsakyti, kiek laiko Jadvyga buvo be sąmonės, tačiau po to išliko nemenki sužeidimai - žaizda ant peties, galvoje - guzas. Jai buvo atlikta dešinės ausies operacija, kurios metu pašalintas ausies būgnelis.
Lėtinė galvos smegenų išemija su vestibuloataksiniu sindromu (padariniai po neuroinfekcijos), erozinė gastropatija, hipertenzinė kardiopatija, autoimuninės kilmės skydliaukės sutrikimai, hipotirozė, lėtinės skrandžio ir žarnyno ligos, opos, cistos, polipai, dinaminė ataksija, lėtinis vidinės dešinės ausies uždegimas, abipusis klausos nervo pažeidimas, grybelinės kilmės susirgimai, alerginiai bėrimai. Tai ne atsitiktinių ligų sąrašas, o diagnozės, kurias 2015-aisiais Jadvygai surašė medikai į jos medicinos kortelę. Moteris pripažįsta, kad buvusios ir vėliau atsiradusios ligos itin glaudžiai susijusios su tragiškai žuvusia dukterimi. Itin skaudūs išgyvenimai nualino moters sveikatą, o nusilpusi imuninė sistema leido vystytis sudėtingoms ligoms.
Būklė blogėjo 2016-aisiais. Tada moteriai buvo atlikti privatūs tyrimai, neurologų konsultacijos. Išvadose rašoma, jog moteriai - hidrocefalija. Būtent dėl šių ligų Trakų gyventoja jau šešerius metus gyvena įkalinta namuose. Ji negali kalbėti, jos raumenys - nusilpę, o maisto rijimo funkcija - sutrikusi. Kasdien moteris valgo tik specialiai paruoštą - susmulkintą, sutrintą arba suplaktą maistą. Taip pat akivaizdūs judesių ir koordinacijos sutrikimai, nuolatiniai skausmai.
Tragedija pasibaigusi avarija
Vis dėlto labiau už sunkių ligų sąrašą, Jadvygą gniuždo dukros netektis. Apie tai pasakodama ji netramdė ašarų. „Mano dukra skubėjo gyventi. Lyg nujausdama, kad neilgai šiame pasaulyje bus. Ji lankė dramos ir šokių būrelį, baigė muzikos mokyklos pianino klasę. Dalyvavo respublikinėse dainų šventėse, giedojo bažnyčios chore. Buvo ateitininkų seniūnė, bendravo su bažnyčios klebonu. Mano dukra žuvo 1995 metais. Tada jai buvo 16 metų. Ji, deja, taip ir neišgirdo paskutiniojo skambučio mokykloje“, - jaudinosi Jadvyga.
Paklausta, kokiomis aplinkybėmis įvyko avarija, moteris teigė iki šiol nežinanti, kas ir kodėl nulėmė tragediją. „Jų buvo keturi. Įvyko avarija. Nemačiau, kaip viskas vyko, todėl visų aplinkybių nežinau. Ji tiesiog atsidūrė netinkamu laiku, netinkamoje vietoje ir su netinkamais draugais. Tik man iki šiol keista, kodėl žuvo ji. Juk aš ją vieną teturėjau.“ Pasak moters, nėra baisesnio skausmo už tą, kurį patiria tėvai, kuriems tenka laidoti savo vaikus. „Manau, kad lengviau susitaikyti nebent tiems, kurių šeimose dar lieka vaikų. Taip pat mintis nuginti į šalį padeda darbas, artimų žmonių palaikymas. Mano atveju to nebuvo. Jau buvau palaidojusi vyrą, todėl neturėjau į ką remtis. Po laidotuvių buvau palikta viena su savo skausmu. Turėjau negalią. Alberto, dabartinio vyro, tada šalia manęs dar nebuvo. Ką galėjau daryti? Beliko tik lankyti velionės dukros kapą. Beveik metus tai man buvo kasdieninis ritualas. Išeidavau visai dienai ir ten būdavau. Namo grįždavau tik nakčiai. Per šventes ten eidavau ir naktį. Pasikalbėti“, - širdgėlą liejo moteris.
Su Albertu, kuriam moteris negaili pačių gražiausių žodžių, ji susipažino per radijo stotį. Į vieną laidą tada buvo galima siųsti žinutes ir skelbti apie norą susipažinti. Būtent jos metu ir susikirto Jadvygos bei Alberto keliai. „Likimas“, - šypteli Jadvyga.
Lemtinga pažintis po dukros netekties
Metus gedėjusi dukros, moteris nusprendė pradėti dirbti su neįgaliaisiais. Tada ji tapo Trakų seniūnijos poskyrio pirmininke. Užimtumas darbo reikalais leido moteriai šiek tiek atitolti nuo netekties skausmo. Ji iki 2005-ųjų organizavo renginius, projektus, labdaros gavimą bei dalijimą. Pablogėjus sveikatos būklei, teko gulėti ligoninėje, moterį ištiko insultas, vėliau - vidinis kraujavimas, prakiurusios opos. Būtent tais metais, kai moteris vienui viena gydėsi sielos ir kūno skausmus, jos gyvenime atsirado Albertas. Kaip ji pati sako, tai žmogus, kurį jai atsiuntė pats likimas. Vyras Jadvygai padėjo susitvarkyti buityje, prisidėjo ir prie dalinio susitaikymo su dukros netektimi. „Visiškai susitaikyti su vaiko netektimi neįmanoma. Man ir dabar skauda širdį, tačiau puikiai suprantu, kad netekties skausmo nenumalšins jokie vaistai.“
Dukrą ir pirmąjį vyrą palaidojusi moteris prisiminė po šių netekčių patyrusi įvairiausių emocijų - pyktį, savęs ir kitų kaltinimus. Vis galvojau, kad, galbūt, kažko nepadariau arba pasielgiau netinkamai. Vis dėlto, išgyvenusi netektį, galiu pasakyti, kad negalima bėgti nuo netekties skausmo, jo malšinti vaistais arba alkoholiu. Jausmai niekur nedings, - įsitikinusi Jadvyga. - Jei galite išsiverkti, verkite. Aš verkti negalėjau. Leiskite sau jausti liūdesį, nerimą, pyktį ir baimę.
Apie kelionės organizatoriaus atsakomybę
Kaip skelbiama, 134 iš beveik 4 tūkst. keleivių pajuto virškinimo sutrikimo simptomus, įskaitant viduriavimą, vėmimą ir pilvo spazmus. Be to, panašūs negalavimai pakirto dar bent 7 įgulos narius. Tiksli protrūkio priežastis nėra nustatyta. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC) savo pranešime spaudai atskleidė, kad protrūkio metu „Royal Caribbean International“ įgula sugriežtino valymo ir dezinfekavimo tvarką, izoliavo sergančius asmenis, rinko išmatų mėginius tolesniems tyrimams ir konsultavosi su laivų sanitarijos programos specialistais.
„Mūsų svečių, įgulos narių ir bendruomenių, kuriose lankomės kruizo metu, sveikata bei saugumas yra svarbiausias prioritetas“, - teigė kelionę organizavusios bendrovės „Royal Caribbean Group“ atstovas. „Taikome griežtas valymo procedūras, kurių daugelis gerokai viršija visuomenės sveikatos gaires“, - pabrėžiama įmonės pranešime. Tai - ne pirmas panašus protrūkis.
Žiaurumas vaikams
Kai vos 41 dienos sulaukęs Jody Simpson sūnus Tony Hudgellas, kuriam dabar 10 metų, buvo nuvežtas į ligoninę, gydytojai nustatė, kad jo mažam kūneliui padaryta katastrofiškų sužalojimų, o tėvai pagalbos neieškojo, kol tapo per vėlu. Jo motina, kuriai dabar 33 metai, ir jos partneris Anthony Smithas buvo nuteisti už tai, kad sukėlė ar leido vaikui patirti sužalojimus, taip pat už sūnaus nepriežiūrą, nes nedelsiant nesikreipė į gydytojus. Abu 2018 m. buvo įkalinti 10-čiai metų. Praėjusių metų vasarį motina siaubūnė buvo paleista į laisvę, tačiau 2024 m. birželį buvo vėl sugrąžinta į kalėjimą, kai pažeidė griežtas paleidimo sąlygas, nes „palaikė santykius su nuteistu seksualiniu nusikaltėliu“.
Šių metų pradžioje siaubūnė motina turėjo būti automatiškai vėl paleista į laisvę, tačiau įsikišo teisingumo ministrė Shabana Mahmood - gegužės 19 d. J.Simpson buvo priversta dalyvauti lygtinio paleidimo posėdyje. Dabar paaiškėjo, kad ji netrukus bus išleista į laisvę, tačiau jos veiksmus kontroliuos griežtos licencijos sąlygos. J.Simpson turės pranešti apie bet kokius naujus santykius savo probacijos pareigūnui, reguliariai tikrintis dėl narkotikų vartojimo ir privalės nešioti GPS.
Įmotės nuomonė
Tačiau mažylio Tony įmotė 57 metų Paula Hudgell nemano, kad teisinga, jog J.Simpson bus laisvėje, o jos sūnus visą likusį gyvenimą turės kęsti siaubingo žiaurumo pasekmes. Paula sakė „The Sun“: „Mes žinojome, kad tai įvyks, kai dalyvavome lygtinio paleidimo posėdyje, ir įvertinus tai, ką vyriausybė daro, kad sumažintų kalėjimų perpildymą, todėl to tikėjomės. Mus nuvylė tai, kad ji dvejus metus turės licenciją, o paskui galės gyventi laimingą gyvenimą, o Tony visą gyvenimą turės problemų dėl jos ir Anthony Smitho veiksmų. Naujosios vyriausybės politika anksčiau laiko paleisti kalinius, įskaitant vaikų išnaudotojus ir pedofilus, yra tarsi pasityčiojimas. Esame dėkingi, kad Shabana Mahmood įsikišo ir užblokavo jos paleidimą į laisvę be lygtinio paleidimo posėdžio, tai reiškia, kad ji kalėjime buvo ilgiau, nei būtų buvusi kitu atveju. Tačiau tiesiog neteisinga, kad ji bus laisva, o Tony visą gyvenimą turės gyventi su savo veiksmų pasekmėmis. Visi politikai, su kuriais kalbamės, žino apie Tony bylą, ir tai, manau, padėjo. Jie visi žino šią istoriją ir mato, kad, nepaisant negalios, Tony yra normalus 10 metų berniukas, kuris tiesiog nori daryti viską, ką daro normalūs 10 metų berniukai. Manau, kad tai padėjo mūsų kampanijai, o dabar norime tuo pasinaudoti, kad vaikų skriaudėjai būtų tinkamai nubausti.“
Kraupūs sužalojimai
Mažylio gyvenimas prasidėjo košmariškai. Kai biologinė motina pagaliau nuvežė mažąjį Tony, kuriam tuomet buvo vos šešios savaitės, pas gydytoją, jis greitosios pagalbos automobiliu buvo nedelsiant nuvežtas į ligoninę, nes kūdikio būklė buvo kritinė. Jis buvo prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato, o paskui išvežtas į Londono ligoninę. Kūdikiui buvo taikoma intensyvi priežiūra, o kai jį apžiūrėjo medicinos ekspertai, buvo nustatyti daugybiniai lūžiai ir sepsis. Biologiniai tėvai buvo apklausti ir neigė padarę sužalojimus ar žinoję, kaip jie buvo padaryti. Jie taip pat neigė, kad delsė kreiptis medicininės pagalbos. Vėliau abiem buvo pateikti kaltinimai dėl sunkaus fizinio sužalojimo sukėlimo arba leidimo vaikui patirti sunkų fizinį sužalojimą ir nepriežiūros. Jų vaikas, išrašytas iš ligoninės, buvo atiduotas socialinių tarnybų globai.
Kūdikis buvo siaubingai sužalotas: rentgenas parodė, kad lūžę abu šlaunikauliai ir blauzdikauliai, dešinė kulkšnis, dešinės kojos nykštys ir du didžiojo piršto kaulai. Ekspertai padarė išvadą, kad sužalojimai galėjo atsirasti ne mažiau kaip dešimt dienų iki atvykstant pas gydytoją dėl traukimo, tempimo ir sukimo, naudojant didelę jėgą. Kūdikio dešinės blauzdos ir kulkšnies išnirusį lūžį galėjo sukelti sukimas paėmus už kojos. Vien dėl šio sužalojimo jis kentė tokius didelius skausmus, kad net ir ligoninėje, kai jam buvo suleisti raminamieji vaistai, jis rodė kančios požymius. Deja, sepsis buvo toks stiprus, kad Tony visam gyvenimui liko sužalotas - teko amputuoti abi kojas.
Įtėviai iš karto pamilo
2015 m. vasario 9 d. jis buvo išrašytas iš ligoninės ir atiduotas globėjams, kurie vėliau jį įsivaikino. Kūdikis buvo baisios būklės - būdamas keturių mėnesių svėrė vos 4,28 kg, įskaitant ir dviejų gipso įtvarų, kuriuos jis turėjo ant kojų, svorį. „Jis kentė didelius skausmus. Pirmuosius kelis mėnesius jis buvo gydomas morfijumi ir labai stipriais antibiotikais. Labai liūdna, bet jis buvo emociškai visiškai užsidaręs - jo akys buvo stiklinės, o veidas visiškai neišraiškingas. Jo globėjų šeima juo labai rūpinosi ir jis grįždavo į Evelinos ligoninę bent du kartus per savaitę. Jis dažnai atrodė labai prislėgtas, ypač tada, kai gydytojai jį išrengdavo, kad apžiūrėtų. Jam buvo taikoma gana intensyvi fizioterapija, taip pat kalbos ir kalbėjimo terapija, nes dėl ligoninėje praleisto laiko jo kalba buvo sulėtėjusi“, - teisme sakė prokurorė. Dėl sužalojimų ir vėliau prasidėjusio sepsio buvo pažeisti jo kaulai, sąnariai ir augimo plokštelės. Vėliau vaikui buvo amputuotos abi kojos. Tačiau jo įtėviai iš karto jį pamilo ir pritaikė savo gyvenimą, kad galėtų juo rūpintis.
Lėšos ligoninei
Praėjusį mėnesį mažasis Tony buvo garbės svečias Bekingemo rūmų sodo vakarėlyje, kur jis susitiko su princu Williamu. Jis buvo įvertintas už ypatingas pastangas rinkti lėšas labdarai. 2020 m., būdamas vos penkerių, Tony Hudgellas nusprendė pabandyti surinkti 509 svarus sterlingų vaikų ligoninei, nueidamas 10 km su savo kojų protezais. Iš viso ligoninei, kuri išgelbėjo jam gyvybę, jis surinko net 1,8 mln.
tags: #lietuvio #mediko #svajoniu #atostogos #virto #kosmaru