Juozo Apučio pasaulis: gyvenimas, kūryba ir duonos valgytojų simbolika
Įvadas
Juozas Aputis - žymus lietuvių prozininkas, eseistas, vertėjas, kurio kūryba įamžino kaimo žmogaus buitį, jo santykį su gamta ir tradicijomis. Šis straipsnis skirtas panagrinėti J. Apučio gyvenimą, kūrybą, atskleidžiant jo pasaulėjautą ir kūrybos bruožus, bei aptarti vieną iš žymiausių jo novelių - „Duonos valgytojai“, atskleidžiant šio kūrinio simbolinę prasmę.
Juozo Apučio gyvenimo kelias ir kūrybinė veikla
Apie Juozą Aputį dažnai kalbama kaip apie darbštų lietuviškų apsakymų meistrą. Rašytojas vienąkart prasitarė, kad novelę parašo iš karto, negali atidėti į šalį nepabaigęs, matyt, viskas jau būna iš anksto sugalvota.
J. Aputis gimė 1936 m. balandžio 18 d. Balėnėliuose, Šiaulių apskrityje. 1955 m. baigė Žagarės vidurinę mokyklą, 1960 m. - Vilniaus universitetą. Dirbo įvairiose redakcijose, nuo 1976 m. buvo profesionalus rašytojas. J. Aputis išvertė kūrinių iš rusų, latvių, lenkų kalbų. Rašytojas mirė 1999 m. vasario 13 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.
J. Apučio kūryba apima noveles, apsakymus, esė. Jo kūriniuose vaizduojamas kaimo žmogaus gyvenimas, jo dvasinis pasaulis, santykis su gamta, tradicijomis ir istorija. J. Apučio kūrybai būdingas lyriškumas, metaforiškumas, psichologinis įsigilinimas į žmogaus vidų.
Kaimo žmogaus pasaulėjauta J. Apučio kūryboje
J. Apučio kūryboje svarbią vietą užima kaimo žmogaus pasaulėjauta. Rašytojas vaizduoja kaimo žmogaus santykį su žeme, gamta, tradicijomis. Kaimo žmogus J. Apučio kūryboje yra artimas gamtai, jis jaučia jos ritmą, supranta jos kalbą. Kaimo žmogui svarbios tradicijos, papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
J. Aputis savo kūryboje atskleidžia kaimo žmogaus dvasinį pasaulį, jo vertybes, idealus, rūpesčius ir džiaugsmus. Rašytojas vaizduoja kaimo žmogaus gyvenimo sunkumus, jo kovą už būvį, jo santykius su kitais žmonėmis.
Anot J. Apučio, jam ypač patinka Zervynose žiemą, kai šalta, tas sniego kasimas kieme. Bet tada dar labiau jauti, kad vis mažiau žmonių, kurie nori kaime žmogiškai įsitvirtinti. Kaip seniau buvo: to paties kelmo palikuonių šeima stoja toliau gyventi toje pačioje vietoje, ir karta keičia kartą. O dabar vis daugiau atsiranda tokių, kurie svetimi kaimui, kaimo tradicijoms, bet nesvetimi tik pinigui.
Novelės „Duonos valgytojai“ analizė
Novelė „Duonos valgytojai“ - vienas iš žymiausių J. Apučio kūrinių. Šioje novelėje vaizduojamas kaimo žmonių susibūrimas, kurio metu jie valgo duoną. Duona novelėje tampa svarbiu simboliu, atspindinčiu kaimo žmogaus gyvenimą, jo vertybes ir tradicijas.
Novelės pabaigoje aprašomas duonos valgymo ritualas. Senieji Rimkai ir jų kaimynai iš lėto, ramiai „paima po riekę ir artina prie veido, traukdami giliai į save visaapimantį duonos kvapą“. Tai atskleidžia, jog šis duonos valgymas nėra eilinis, veiksmai yra kupini rimties, pagarbos, tai ritualas, kurio kiekviena dalis turi savo simbolinę prasmę. Kaimynai valgo duoną ir užsigeria ją pienu. Šie du maisto produktai tampa vyriškojo ir moteriškojo pradų simboliais, kurie abu iškilmingai susijungia valgymo rituale.
Duona - gyvybės ir gerovės simbolis
Duona novelėje simbolizuoja gyvybę, gerovę, derlingumą. Duona yra pagrindinis kaimo žmogaus maistas, be kurio neįsivaizduojamas jo gyvenimas. Duona yra sunkaus darbo rezultatas, todėl ji vertinama ir gerbiama.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Duonos valgymo ritualas - bendrumo ir susiklausymo išraiška
Duonos valgymo ritualas novelėje atspindi kaimo žmonių bendrumą, susiklausymą, pagarbą tradicijoms. Susibūrę aplink stalą, žmonės valgo duoną, dalijasi mintimis, prisiminimais, patirtimi. Šis ritualas stiprina kaimo bendruomenę, padeda jai išsaugoti savo identitetą.
Duona kaip atminties ir istorijos saugotoja
Duona J. Apučio novelėje taip pat simbolizuoja atmintį ir istoriją. Valgydami duoną, žmonės prisimena savo protėvius, jų gyvenimą, darbus, kovas. Duona tampa tarsi tiltu tarp kartų, jungiančiu praeitį su dabartimi.
J. Apučio kūrybos reikšmė lietuvių literatūrai
J. Apučio kūryba reikšminga lietuvių literatūrai dėl kelių priežasčių:
- Kaimo žmogaus įvaizdžio sukūrimas: J. Aputis sukūrė įsimintiną kaimo žmogaus įvaizdį, kuris atspindi jo dvasinį pasaulį, vertybes ir tradicijas.
- Lietuvių kalbos puoselėjimas: J. Aputis savo kūryboje puoselėjo lietuvių kalbą, vartojo daug liaudies kalbos elementų, metaforų, palyginimų.
- Moralinių vertybių akcentavimas: J. Aputis savo kūryboje akcentavo moralines vertybes, tokias kaip sąžiningumas, teisingumas, atsakomybė, meilė artimui.
- Istorinės atminties išsaugojimas: J. Aputis savo kūryboje atsigręžė į Lietuvos istoriją, vaizdavo svarbius istorinius įvykius, atskleidė jų poveikį žmogaus likimui.
J. Apučio kūrybos įtaka kitiems rašytojams
J. Apučio kūryba turėjo didelės įtakos kitiems lietuvių rašytojams. Jo kūrybos bruožai, tokie kaip lyriškumas, metaforiškumas, psichologinis įsigilinimas į žmogaus vidų, kaimo žmogaus vaizdavimas, buvo perimti ir plėtojami kitų autorių.
J. Apučio kūryba įkvėpė daugelį rašytojų atsigręžti į kaimo žmogaus gyvenimą, jo dvasinį pasaulį, vertybes ir tradicijas. Jo kūryba padėjo išsaugoti lietuvių tautos identitetą, puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
J. Apučio kūrybos aktualumas šiandien
J. Apučio kūryba išlieka aktuali ir šiandien. Jo kūriniuose nagrinėjamos problemos, tokios kaip žmogaus santykis su gamta, tradicijų išsaugojimas, moralinių vertybių svarba, yra aktualios ir šiuolaikinei visuomenei.
J. Apučio kūryba skatina mus susimąstyti apie savo šaknis, savo identitetą, savo vertybes. Jo kūryba padeda mums geriau suprasti save ir savo vietą pasaulyje.
Juozas Aputis ir Zervynos
Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame šio darbštaus lietuviškų apsakymų meistro už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo? Tiesa, vieną kartą prasitarė, kad novelę parašo iš karto, tiesiog negali atidėti į šalį nepabaigęs. Matyt, viskas jau būna iš anksto sugalvota.
J. Aputis pasakoja: Pradedu bijot čia gyvent, nieko neliko, numirė mano paskutinė kaimynė. Buvo invalidė, tokia mokytoja buvo, ir nei mes čia su ja kaži kaip bendraudavom, nei ką, bet vis pasimatydavom. ,,ką darai? - vis paklausiam viens kito. - Kaip sveikata?“, o išvažiuoju kur, tai mano kates pašeria, kai ji išvažiuoja, aš nueinu pažiūrėti jos namų. Numirė staigiai. Būdavo viens į kitą pasižiūrim, kad languos šviesos dega, daug smagiau, o dabar bijau - labai akivaizdi ta nyka, tas nykimas, nė vieno žmogaus nebeliko, kurie čia buvo, kai aš atvažiavau prieš trisdešimt penkerius metus, nė vieno. Bet ką daryt, šitiek aš čia to prakaito išliejęs, tą namą šitiek glostęs, palikt viską? Parduot būtų nesąmonė, tegu ir milijoną duotų - nesugrįš ta vertė.
Tėvo vaizdavimas literatūroje: J. Aputis, J. Biliūnas, R. Granauskas
Literatūroje vyras dažniausiai yra vaizduojamas tradiciškai - tai asmuo, kuris priima pagrindinius sprendimus. J Aputis, J. Biliūnas, R Granauskas savo kūriniuose aptaria skirtingų tėvų charakterius, detales, atskleidžia jų gyvenseną, poveikį aplinkiniams ir kitus svarbius veiksnius, leidžiančius pamatyti ir sugretinti skirtingas jų charakteristikas. Taigi, perskaičius šiuos visus kūrinius supratau, kad tėvo ir vaikų santykiai yra visiškai skirtingi.
Jono Biliūno novelėse aprašomi tėvo ir vaiko santykiai kurie yra žiaurūs, negailestingi, jog sūnui visiškai nerūpi tėvo savijauta, jam jo visiškai negaila ir jam nerūpi kaip tėvas gyvens toliau. Apučio novelėje „ Vakarėjant gražios dobilienos “ yra visiška priešingybė J. Biliūno novelėms. Apučio novelėje yra aprašomi tėvo ir sūnaus geri santykiai, kur sūnus labai rūpinasi pačiu tėvu ir jo sveikata. Bei linki tėvui tik gero. Romualdo Granausko apysakoje „Su peteliške ant lūpų“ rašoma, jog Vaitkaus tėvui mirus , jis negali nustoti galvoti apie tėvą, ypač apie jo laidotuves bei pamatytą peteliškę per tėvo laidotuves, kurią palaidojo su tėvu kartu. O pamatęs tokią pačią peteliškę savo naujuose namuose jį vėl apėmė prisiminimai apie tėvo laidotuves. Taigi, iš šio kūrinio galime spręsti, kad sūnų pastoviai persekioja mintys apie tėvo laidotuves bei apie patį tėvą ir peteliškę.
Mano manymu, tėvo ir vaiko santykiai šiuose kūriniuose yra skirtingi. Ir vaiko bei tėvo santykiai priklauso nuo to, kokie yra patys tėvai vaikams. Su šiuo pasakymu galime suprasti, kad ne visi tėvai buvo geri savo vaikams ir visų vaikų auklėjimas yra skirtingas.
Romualdas Granauskas ir jo kartos atspindžiai
Danielius Mušinskas kelia klausimą: kodėl mes šiandien čia susirinkome? Kodėl reikia tokio pokalbio apie Romualdą Granauską? Kodėl tokio pokalbio nebuvo išėjus Sigitui Gedai, Juozui Apučiui, Justinui Marcinkevičiui, Marcelijui Martinaičiui?
Regimantas Tamošaitis teigia, kad iš mūsų gyvenimo beveik vienu metu, spalio mėnesį, išėjo du žymūs autoriai, svarbūs prozos kūrėjai, Bitė Vilimaitė ir Romualdas Granauskas. Abu jie, mano nuomone, yra epochos didžiausi, bet kartu ir skirtingi, nepalyginami.
Jūratė Sprindytė primena, kad šiandien su R. Granausku reikėtų minėti ir kitus išėjusius: B. Vilimaitę, J. Aputį, M. Martinaitį, Joną Strielkūną, S. Gedą… Šviesuliai gęsta vienas po kito. Tarsi atlaisvina vietą, bet klaustukas - kam? Jie visi yra rimtieji rašytojai - XX a. antros pusės, įžengę su savo kūriniais ir į XXI a. Visi jie - epochos ženklintojai, ir jų kūryboje socialinė bei moralinė problematika vienaip ar kitaip yra gyva, svarbi. Tie gyvieji mums svarbūs ir darosi vis svarbesni. Svarbūs turbūt todėl, kad kūryba, anot A. Nykos-Niliūno, esanti šalia Būties ir Nieko dialogo, jame nedalyvaujanti, yra nieko verta.
tags: #duonos #valgytojai #aputis #kas #tai