Duonos raugo keramikos gamybos technologija
Duonos raugo keramika - tai archajiškas molio apdirbimo būdas, kuriame susijungia duonos gamybos ir keramikos tradicijos. Ši technika leidžia sukurti unikalius, ekologiškus ir praktiškus dirbinius, kurie pasižymi ne tik estetine verte, bet ir istorine svarba. Šiame straipsnyje panagrinėsime duonos raugo keramikos gamybos technologiją, pradedant nuo raugo paruošimo ir baigiant galutiniu dirbinio apdirbimu.
Raugo keramikos esmė
Raugo keramika - tai molio apdirbimo technika, kuri skiriasi nuo kitų tuo, kad molinis dirbinys apdirbamas ne glazūra, o raugu. Ši technika užkepina molio poras, todėl indas nepraleidžia vandens ir įvairiai išmargina jo paviršių. Tokie moliniai indai yra ekologiškai švarūs, nes nenaudojamos jokios papildomos cheminės medžiagos.
Manoma, kad žmonės ieškojo būdų, kaip apdoroti molį, kad jis būtų tinkamas naudoti buityje. Ši technologija, nugrimzdusi į užmarštį, šiandien vėl išgyvena renesansą. Daugelis meistrų, įkvėpti senųjų tradicijų, eksperimentuoja su raugo keramika ir kuria unikalius dirbinius.
Raugo paruošimas
Norint pradėti gaminti raugo keramikos dirbinius, būtina pasiruošti raugą. Raugas - tai ne tik duonos kepimo ingredientas, bet ir svarbi keramikos technologijos dalis.
Kas yra raugas?
Raugą sudaro miltai, vanduo ir natūraliai apsigyvenančios mielės bei gerosios bakterijos. Tiek mielės, tiek bakterijos patenka į raugą iš aplinkos, oro ir natūraliai yra miltuose. Norint greitesnio rezultato, patariama naudoti ekologiškus miltus, kuriuose bakterijų lieka daugiau nei įprastuose.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Anot specialistų, be gerųjų bakterijų, aplinkoje bei miltuose galima aptikti ir kenksmingų sveikatai. Būtent dėl šios priežasties raugą reikia maitinti mažiausiai septynias dienas iš eilės, o susidarančių likučių nenaudoti, o tiesiog išmesti. Po septynių dienų rauge nusistovės tik gerosios bakterijos ir jį bus saugu naudoti.
Raugo auginimas namuose
Raugą labai lengva ir paprasta užsiauginti namuose, prireiks tik trupučio kantrybės, miltų ir vandens.
- Indo paruošimas: Pasirinkite indą su dangteliu, kuriame auginsite raugą. Jis turėtų būti šiek tiek didesnis už pusės litro stiklainį. Tinkamiausia medžiaga raugui augti yra stiklas, tačiau tiks ir plastikas. Pasverkite pasirinktą indą ir jo svorį pasižymėkite, taip bus paprasčiau atlikti kasdienius raugo maitinimus.
- Pirma diena: Sumaišykite 100 g viso grūdo ruginių miltų su 150 g drungno vandens.
- Antra diena: Nuimkite 70 g raugo, įdėkite 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų ir 115 g drungno vandens. Gerai išmaišykite.
- Trečia diena: Nuimkite 70 g raugo, įdėkite 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų ir 115 g drungno vandens. Gerai išmaišykite.
- Ketvirta diena: Nuimkite 70 g raugo, įdėkite 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų ir 100 g drungno vandens. Gerai išmaišykite.
- Penkta diena: Nuimkite 70 g raugo, įdėkite 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų ir 100 g drungno vandens. Gerai išmaišykite.
- Šešta diena: Nuimkite 50 g raugo, įdėkite 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų ir 100 g drungno vandens. Gerai išmaišykite.
- Septinta diena: Nuimkite 25 g raugo, įdėkite 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų ir 100 g drungno vandens. Gerai išmaišykite.
Maitinimus stenkitės kasdien atlikti tuo pačiu metu ir visą laiką raugą laikykite šiltai, pridengę dangteliu (tik neužsukite!). Nuo septintos dienos, po maitinimo ir pilno išrūgimo, raugą galima perkelti į šaldytuvą ir išimti pamaitinimui vieną kartą per savaitę - užmaišykite taip, kaip septintą dieną, leiskite išrūgti ir statykite atgal į šaldytuvą.
Pilnai išrūgęs raugas yra tada, kai jis pakyla ir pradeda leistis - paviršiuje matysite įdubimą, o vėliau raugas ir visai nusės. Maitinimus tęskite tol, kol raugas rūgdamas pakils mažiausiai dvigubai (dar geriau, jei ir 3-4 kartus).
Nenusiminkite, jei tam pasiekti prireiks daugiau nei septynių dienų - tiesiog tęskite maitinimus taip pat, kaip septintą dieną ir anksčiau ar vėliau norimą rezultatą tikrai pasieksite! Duonos kepimui geriausia naudoti šviežiai užmaišytą ir pakilusį raugą. Visuomet truputį raugo pasilikite ir jį pamaitinkite, kad nuolat jo turėtumėte.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Keramikos dirbinių gamyba
Ruošiantis keramikos dirbinių gamybai, svarbu pasirinkti tinkamą molį. Raugo keramikai dažniausiai naudojamas šamotinis molis, nes jis yra atsparesnis aukštai temperatūrai ir didelio masės traukimosi greičiui. Paprastas molis tokių temperatūrų neišlaikytų - iškart suskiltų.
Žiedimas ir lipdymas
Keramikos dirbinius galima gaminti dviem būdais: žiedžiant ant žiedimo staklių arba lipdant rankomis. Žiedimas reikalauja įgūdžių ir patirties, tačiau leidžia sukurti taisyklingos formos dirbinius. Lipdymas rankomis yra paprastesnis būdas, leidžiantis realizuoti įvairias kūrybines idėjas.
Panevėžietė Martyna Žakevičiūtė, grįžusi į Lietuvą, atrado pašaukimą keramikoje. Iš pradžių Martynai keramikos paslaptis atskleidė Jurgita. Tikriausiai todėl praėjusį rudenį M. Žakevičiūtė žengė naują žingsnį kūrybinėje kelionėje ir pradėjo mokytis keramikos specialybės Kauno taikomosios dailės mokykloje. Anot Martynos, keramika turi daug skirtingų etapų - lipdymas, džiovimas, pirmas degimas, glazūravimas, tada - antras degimas.
Džiovinimas ir pirmasis degimas
Pagamintas dirbinys turi būti lėtai ir tolygiai išdžiovinamas, kad nesuskiltų. Džiovinimo trukmė priklauso nuo dirbinio dydžio ir aplinkos sąlygų. Išdžiovintas dirbinys degamas krosnyje pirmojo degimo metu. Pirmasis degimas vyksta žemoje temperatūroje, kad molis sukietėtų ir būtų galima glazūruoti.
Apdirbimas raugu
Po pirmojo degimo dirbinys apdorojamas raugu. Tai yra pagrindinis raugo keramikos gamybos etapas, kuris suteikia dirbiniui unikalų išvaizdą ir savybes.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
Iš degimo krosnies ištrauktas gaminys pirmiausiai kelis kartus įkišamas į raugą, kad tamsėtų. Norėdamas sustabdyti dirbinio tamsėjimą, M. Turolevičius naudoja specialias priemones. Sumaišius kvietinius ir ruginius miltus, pasiekiama didesnių kontrastų. Meistras sako, kad raugą reikia pasidaryti, o pirmiausia - nuspręsti, kokį.
Simona raugo keramika sužavėjo technologiniu paprastumu. Norint sukurti patrauklų raštą, nereikalingi ypatingi meniniai sugebėjimai. Tai už tave padaro pats procesas, pats šitos technologijos išmanymas. Karštas dirbinys traukiamas su žnyplėmis iš krosnies. Puodas turi būti įkaitęs iki raudonumo - 800-1 000 laipsnių. Tuomet jis panardinamas į specialų raugo mišinį. Paprastai kalbant, tai tėra miltai su vandeniu. Atitinkamai įmerkus puodą į raugą, palaikius, ištraukus ir palaikius ore, raugas prikepa prie dirbinio mikroporų ir ant puodo išryškėja raštai.
Antrasis degimas
Apdirbtas raugu dirbinys degamas antrą kartą aukštesnėje temperatūroje. Antrojo degimo metu molis visiškai sukietėja, o raugas įsigeria į molio paviršių, suteikdamas jam unikalų raštą ir spalvą. Pasak M. Turolevičiaus, kad molio masė būtų visiškai išdegta, reikia 1300 laipsnių, bet užtenka ir bent tūkstančio. Krosnyje paprastai palaikoma 1050 laipsnių temperatūra.
Įranga
Duonos raugo keramikos gamybai reikalinga speciali įranga:
- Keramikos žiedimo staklės (jei gaminami žiesti dirbiniai).
- Keramikos degimo krosnis.
- Įrankiai molio apdirbimui (mentelės, peiliukai, kempinės ir kt.).
- Indai raugui ruošti.
- Žnyplės karštiems dirbiniams išimti iš krosnies.
Meistrų patarimai
Patyręs keramikas Vytautas Valiušis sako, kad su šamotiniu moliu degti šia technologija yra labai paprasta. Vienas nesudėtingas degimas - ir darbas baigtas. Ir jokios glazūros. Tačiau „jei gerai darai - paprasto nebūna“.
M. Turolevičius teigia, kad nuo kasdieninio paprastojo molio degimo visai neblogai pereiti prie raugo keramikos - „pasidaryti atrakciją“.
Raugo keramika Lietuvoje
Raugo keramikos tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Anksčiau indai dažniausiai būdavo degami duonkepėse krosnyse, naudojant nuo duonos kepimo likusį raugą. Ši technika buvo itin populiari dar XIV amžiuje.
Pasak E. Aleksejevos, meistrai nulipdavo indus, juos kraudavo degti į duonkepį „pečių“, pamerkdavo greit kelis kartus į atskiestą nuo duonos likusį raugą. Tik išdegęs indas praleisdavo skysčius. Todėl indus reikėjo kaip nors apdirbti, kad raugas užsandarintų poras ir jis taptų nepralaidus vandeniui.
Šiandien raugo keramika vėl tampa populiari. Daugelis meistrų kuria unikalius dirbinius, naudodami senąsias technologijas ir pritaikydami jas šiuolaikiniams poreikiams.
Etno Elfas: keramikos meistro istorija
Etno Elfu pasivadinęs keramikos meistras savo kūrybinį kelią apibūdina kaip nuolatinį ieškojimą ir atradimą. Anot jo, etno apibūdina gilią žmonių patirtį, kurioje telpa ir amatai, ir darbas, ir kultūra.
Meistras pasakoja, kad trauką keramikai jautė jau seniai, tačiau vis kažkaip neįtaikydavo į tą nišą. Galiausiai, supratęs, kad nori gaminti puodą, kuriame galėtų virti valgyti, ėmė domėtis keramikos mokymais ir rado Kauno Taikomosios dailės mokyklą.
Etno Elfas teigia, kad darbas jam padeda įgyti tinkamą būvį tiek puodams, tiek ir sau pačiam. Dažniausiai dirbtuvėse vyksta teigiamas procesas, todėl visuomet noriai į jas einu.
tags: #duonos #raugo #keramikos #gamybos #technologija