Duonos kelias: istorija, tradicijos ir santarvė Lietuvoje
Duona Lietuvoje visada buvo daugiau nei tik maistas. Tai - santarvės, šeimos židinio saugotoja ir maitintoja, įkūnijanti gilias tradicijas ir apeigas. Šiandien, kai daugelis žmonių pamiršo duonos vertę, svarbu prisiminti jos kelią iki mūsų stalo ir puoselėti pagarbą jai.
Duona - santarvės ir šeimos simbolis
Mūsų protėviai visada pirmiausia ant stalo dėdavo duoną, o tik po to kitą maistą. Su duona susiję daugybė padavimų, dainų, šokių ir apeigų, liudijančių jos svarbą lietuvių kultūroje. Duona buvo laikoma santarvės, šeimos židinio saugotoja ir maitintoja.
Prienų krašto muziejus siekia išsaugoti šias tradicijas. Mokomosios programos metu lankytojai supažindinami su grūdų sėjimo, auginimo, pjovimo, kūlimo, malimo ir sijojimo procesais, taip pat su tešlos užmaišymo duonelės kepimui subtilybėmis.
Rugiapjūtės tradicijos Siponių dvarvietėje
Siponių dvarvietėje buvo surengta šventė, kurios metu atgaivintos senosios rugiapjūtės tradicijos. Renginyje dalyvavo svečiai iš Zanavykų krašto muziejaus, kurie pristatė rugių kūlimo, niekojimo ir grucės grūdimo ypatumus. Marijampolės kraštotyros muziejininkai ir Šunskų bei Siponių kaimų bendruomenių atstovai pasidalino kulinarinio paveldo gamybos paslaptimis.
Šventės kulminacija tapo rugių lauko kirtėjų ir pėdų rišėjų eisena, lydima dainų. Po darbų visi vaišinosi duonele, sūriu ir gaiviu vandeniu. Rugiapjūtę apdainavo Birštono kultūros centro folkloro ansamblis „Raskila“, Punsko senjorų klubo ansamblis „Tėviškės aidai“ ir Šakių folkloro ansamblis „Šakija“. Onos buvo papuoštos lauko gėlių vainikais ir apdalintos gardžia duonele.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Renginys subūrė ūkininkus, dainininkus ir visus, kuriems brangios tradicijos. Šiuolaikinis jaunimas retai suvokia, kiek senoliai įdėjo darbo į kiekvieną rugio varpą, todėl tokie renginiai yra labai svarbūs.
Siponių dvarvietės šeimininkai svetingai priėmė svečius ir pasirūpino, kad niekas nejaustų troškulio. Ant stalų puikavosi duona, ragaišiai, skilandžiai, dešros ir kiti gardumynai.
Bronislavos Gricienės - mokytojos ir krašto istorijos dalis
Bronislava Ramanauskaitė-Gricienė (1927-2024) buvo lietuvių kalbos mokytoja, paskyrusi šiam darbui 40 metų. Jos gyvenimas ir darbas glaudžiai susiję su krašto istorija.
Gimusi ūkininkų šeimoje Domėnų kaime, Bronislava augo apsupta meilės ir rūpesčio. Tarpukariu Ramanauskų namuose veikė pradinė mokykla, todėl ji nuo mažens turėjo galimybę bendrauti su išsilavinusiais žmonėmis.
Sovietų okupacija pakeitė Bronislavos gyvenimą. Ji turėjo atsisakyti svajonės tapti gydytoja ir pasirinkti mokytojos kelią. Pirmąją darbo vietą gavo Ketūnų mokykloje, kur atsidavė mokinių ugdymui.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Bronislava buvo reikli, bet mylinti mokytoja. Ji ne tik mokė lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir įskiepijo meilę gimtajam žodžiui. Jos buvę mokiniai prisimena ją kaip griežtą, bet teisingą pedagogę, kuri visada stojo už savo auklėtinius.
Dirbdama Bugenių mokykloje, Bronislava leido sienlaikraščius ir rašė mokyklos metraštį. Kartu su mokiniais ji keliavo po apylinkes, rinko senolių dainas, pasakojimus ir rankdarbius. Jos surinkta medžiaga tapo vertingu krašto istorijos šaltiniu.
Ramanauskų šeimos indėlis į Mažeikių kultūrą
Raimonda ir Vytautas Ramanauskai - Mažeikių muziejaus darbuotojai, daugiau nei 35-erius metus puoselėjantys amatus ir krašto istoriją. Jiedu susitiko folkloro ansamblyje ir 1989 m. atėjo dirbti į Mažeikių muziejų.
Raimonda visada domėjosi amatais ir etnografija. Dirbdama darželyje, ji per rankdarbius perdavė meilę amatams ir vaikams. Vytautas domėjimąsi istorija paveldėjo iš savo prosenelio ir tėvo.
Dirbdami muziejuje, Ramanauskai nusprendė ieškoti būdų, kaip prisidėti prie atlyginimų, ir prisiminė amatus. Jie pradėjo važinėti į Kaziukus su savo darbais.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
Jiedu išmoko tošininkystės amato ir tapo žinomais meistrais. Jie ne tik kuria dirbinius iš tošies, bet ir skleidžia žinias apie šį amatą Lietuvoje ir pasaulyje. Ramanauskai dalyvauja gyvosios archeologijos dienose ir veda edukacines programas.
Ramanauskų šeimos indėlis į Mažeikių kultūrą yra didelis. Jie ne tik saugo ir puoselėja krašto istoriją, bet ir perduoda savo žinias jaunajai kartai.
Urvikių kultūros centro „Duonos kelias“
Urvikių kultūros centre veikia edukacinė programa „Duonos kelias“, kurios metu jaunajai kartai perduodamos senosios duonelės kepimo tradicijos. Programos metu kepama paprasta ruginė duona su raugu, kuriai suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.
Duonos receptas atkeliavo iš Vidos Liaugaudienės močiutės, kuri perdavė jį savo dukrai, o ši - Vidai. Šis iš kartos į kartą perduotas receptas tapo pagrindiniu edukacinės programos akcentu.
Šv. Agotos diena ir duonos kelias Šilalėje
Šilalės vaikų skaitykloje vyko integruota pamoka „Duonutės kelias“, skirta Šv. Agotos legendai. Pamokos metu vaikai sužinojo, kaip duona atkeliauja iki mūsų stalo, kokius etapus ji pereina nuo grūdo iki kepalo. Jie ne tik diskutavo apie duonos kepimo tradicijas, bet ir atliko interaktyvias užduotis - rūšiavo grūdelius, analizavo nuotraukas apie senovės ir šių dienų duonos kelią, ragavo įvairių rūšių duonos su uogiene.
Camino Lituano kelias Mažeikių rajone
Camino Lituano kultūros kelias - pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Jis suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus, sužymėtus geltonomis rodyklėmis bei kriauklėmis. Pasirinkę eiti šią atšaką piligrimai aplanko Pikelius, Židikus, Ylakius, Renavą, Sedą.
Vasario 16-osios gatvės istorija Mažeikiuose
Vasario 16-osios gatvė Mažeikiuose nėra didelė, tačiau pati seniausia, nuo jos 1880 metais pradėjo kurtis miestas. Remiantis čia gyvenusių žmonių prisiminimais, bandoma atkurti to laikmečio vaizdą.
Iki 1944-ųjų Bronislovas ir Jadvyga Linkevičiai gyveno Mažeikių kaime. Linkevičių šeimos nuosavybė užėmė 15 hektarų plotą. 1944 metais, rudenėjant, kai fronto linija ėjo per Mažeikius, sudegė Gaižauskų namas.
Apie 1952-uosius Bronislovas su žmona apsigyveno Pergalės gatvės name Nr. 2a. Anot Bronislovo, šio dviejų aukštų medinio namo pirmame aukšte iš kiemo pusės gyveno dvi šeimos: Poškai ir ilgametė bibliotekos vedėja Ieva Kripaitienė. Antrame aukšte ilgą laiką gyveno Degučiai, Povilavičiai, Žvirgždinai ir Bronislovas su Jadvyga.
Prisimindamas pokario metus, jis sako šioje gatvėje buvus ne vieną bufetą. Pačioje geležinkelio stotyje buvo ne tik bufetas, bet ir restoranas. Kur dabar kavinė „Vega“, irgi buvo bufetas.
B. Linkevičius nuo 1950 metų dirbo „Lokio“ alaus darykloje vyr. techniku. Visą gyvenimą Bronislovas buvo meno gerbėjas. Į dramos kolektyvą jis atėjo iš karto, kai tik atvažiavo į Mažeikius, o „Draugystės“ chore, kuriam vadovavo Vytautas Urbonavičius, pradėjo dainuoti vėliau.
Švietimo iniciatyvos Šalčininkų rajone
Šalčininkų rajono savivaldybėje nuo 2022 metų organizuojamas centralizuotas vaikų ir mokinių priėmimas į visų tipų švietimo įstaigas.
Šalčininkų „Santarvės“ gimnazija kartu su Butrimonių Anos Krepštul gimnazija ir Jašiūnų pagrindine mokykla dalyvavo projekte, kurio metu buvo susipažinta su rusų ir baltarusių tautų papročiais ir tradicijomis, tautiniais kostiumais, modeliuojami ir kuriami tautinio kostiumo eskizai, pagal kuriuos buvo pasiūti koncertiniai rūbai.
Pamokos apie duoną mokyklose
Dabar dauguma žmonių jau nežino, kokia brangi mūsų protėviams buvo duona, todėl ne visi ją vertina ir nebelaiko šventa kaip anksčiau. Būtent tai ir skatina mus su kiekviena pradinukų laida pravesti pamoką „Apie duoną“, kurios pagrindiniai tikslai ir uždaviniai - ugdyti pagarbą duonai ir ją auginančiam žmogui, skatinti mokinius perimti mūsų senolių patirtį, tradicijas, pagarbiai elgtis su duonele.
2021 m. spalio mėn. 14 d. 2 klasėje vyko integruota rusų kalbos, pasaulio pažinimo ir technologijų pamoka apie duoną. Mokiniai sužinojo, kokia duonos prasmė mūsų kasdienybėje, kaip anksčiau gražiai elgėsi su duona. Bandė įminti mįsles apie duoną, mokėsi patarlių. Antrokai vaidino lietuvių liaudies pasaką apie vilką, kuris duonos užsimanė, išgirdo pasakojimą apie duonos kelią ant mūsų stalo, plėtė žodyną naujais žodžiais.
Meno ir istorijos sąsajos
VYT. Mūsų Mekas sukūrė, tarptautinę dovaną. Italijoje laimėjusį, filmą “Gims of Trees’, o amerikietė Barbara W. Tuchman parašė veikalą “Guns of August” (MacMillan leidykla, N. Y., 1962, pusi. 511). Meko filmas vaizduoja mūsų didmiestiško gy venimo menamą beviltiškumą, stumiantį pilietį nusižudyti. Tuo tarpu Tuchman veikalas vaizduoja ne beviltiškus, bet baisius ir didingus I Pasaulinio karo mūšius, įvykusius pirmąjį rugpjūtį: mūšį ties Mamos upe Prancūzijoj, ir Žalgirio - Tannenbergo mūšį Rytų Prūsijoje.
tags: #duonos #kelias #santarve #istorija