Angelų Kalva: Santarvės ir Vienybės Simbolis Lietuvos Širdyje
Angelų Kalva Trakų rajone - tai ypatinga vieta, kur atsiveria kvapą gniaužiantys Lietuvos kraštovaizdžiai: miškai, Galvės ežeras ir Trakų pilis. Šią vietą puošia daugiau nei 50 tautodailininkų sukurtų angelų skulptūrų, simbolizuojančių svarbiausias vertybes ir bendruomenes. Ši kalva netrukus pasipildys dar vienu reikšmingu simboliu - Pasaulio lietuvių angelu, kuris įkūnys viso pasaulio lietuvių vienybę.
Idėjos Gimimas ir Tikslas
Pasaulio lietuvių angelas - tai neatsitiktinis projektas. Jo idėja gimė Norvegijoje, Oslo lietuvių bendruomenės ir folkloro ansamblio „Gabija“ vadovei, muzikos pedagogei Elenai Valiulienei. Iš pradžių E. Valiulienė siekė suvienyti įvairias Oslo lietuvių bendruomenes.
„Kai buvau išrinkta Oslo lietuvių bendruomenės pirmininke, kilo mintis suvienyti visas lietuviškas organizacijas Osle ir jo apylinkėse. Bet po kurio laiko iškėliau sau klausimą, kaip galima būtų prisidėti prie tradicinių lietuviškų vertybių išsaugojimo ir tą padaryti platesniu mastu, ne mano kieme, bet eiti plačiau į visą pasaulį, prisidėti prie Pasaulio Lietuvių Bendruomenės telkimo“, - teigia E. Valiulienė.
Idėja išaugo į siekį sukurti simbolį, kuris vienytų visus pasaulio lietuvius, o Angelų kalva pasirodė esanti idealiausia vieta šiam simboliui įkurdinti.
„Galvojau būtent apie angelą, kuris visus vienytų, nekilo minties statyti jį kitur, mintys sukosi būtent apie Angelų kalvą“, - pasakoja Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Taip pat skaitykite: Užkandžiai su virtu liežuviu
E. Valiulienė pastebi, kad pastaraisiais dešimtmečiais išvykę lietuviai yra mažiau aktyvūs nei ankstesnės kartos išeiviai, todėl reikia dėti daugiau pastangų juos suburti. Pasaulio lietuvių angelas turėtų tapti šios vienybės simboliu.
Skulptūros Simbolika ir Autorius
Pasaulio lietuvių angelą kuria medžio drožėjas, skulptorius ir tautodailininkas iš Alytaus - Saulius Lampickas. Jo kūrinys pasižymi gilia simbolika, atspindinčia lietuvių kultūros ir tradicijų svarbą.
S. Lampickas pasakoja: „Kadangi tai yra Angelų kalva, iš karto atsirado angelo motyvas, darau du angelus, kurie laiko gyvybės medį. Jis yra pažįstamas visame pasaulyje iki pat Rytų - Indonezijos, Japonijos, Kinijos, bet yra ir mums būdingas. Nuo senų senovės visos mūsų skrynios, kuparai, spintos buvo dekoruojamos to gyvybės medžio ornamentu, lelijomis, paukščiais. Pasirinkau gyvybės medį kaip pagrindinį simbolį, kad ta mūsų lietuvių gyvybė gyvuotų per visą pasaulį.“
Skulptūroje du angelai simbolizuoja meilę, žmones ir pasaulius. Vienas angelas gali simbolizuoti Lietuvoje gyvenančius lietuvius, o kitas - išvykusius. Jie sujungia rankas ir širdis, taip pabrėždami visų lietuvių bendrumą.
„Du angelai simbolizuoja ir meilę, ir du žmones, ir du pasaulius. Dabar lietuviai yra išsibarstę po visą pasaulį, galbūt vienas angelas simbolizuoja mus, esančius Lietuvoje, kitas - išvažiavusius. Jie suglaudžia rankas, suglaudžia širdis“, - aiškina S. Lampickas.
Taip pat skaitykite: Reikšmės paieškos
Angelai ir gyvybės medis įkomponuoti į rankšluostinę, kuri simbolizuoja lietuviškus buities rakandus ir kaimo tradicijas.
„Gyvybės medis įsirėmina viršuje tarsi į rankšluostinę. Sudėjau mūsų lietuviškus simbolius, tuos rakandus iš buities. Man labai patinka kaimas, kaime užaugęs. Tie mūsų lietuviški suolai, stalai, spintos, rankšluostinės, indaujos - man viskas yra labai miela širdžiai“, - sako tautodailininkas.
Menininkas taip pat pabrėžia šulinio simbolinę reikšmę, teigdamas, kad šulinys Lietuvoje reiškia gyvybę.
„Šulinys Lietuvoje turi gilią reikšmę. Kol yra šulinys, tol yra gyvybė. Senais tarybiniais laikais ardė vienkiemius, versdavo sodybas, o kaimiečius keldavo į gyvenvietes, kolūkius. Traktoristai, kai užversdavo šulinį, gaudavo premijas. Jei užvertei šulinį - žmogus į tą vietą nebegrįš,“ - apie šulinio simbolio svarbą pasakoja menininkas.
Projekto Įgyvendinimas ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Indėlis
Pasaulio lietuvių angelas buvo atidarytas rugpjūčio 3 d. PLB Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen pasakoja, kad idėja buvo patvirtinta per PLB Seimą, vykusį praėjusiais metais. Šis projektas skirtas paminėti PLB 65-metį.
Taip pat skaitykite: Kiaušinių laikymo gairės
J. Caspersen teigia, kad Pasaulio lietuvių angelas bus simbolinė padėka išeivijai už ilgametį darbą Tėvynės labui.
„Diaspora įnešė didžiulį indėlį į Nepriklausomybės atkūrimą, per visą Sovietmetį kėlė laisvės bylą Vakarų kraštuose. Tai yra padėka mūsų bendravimui, dialogui, dėkojame tiems išeiviams, kad išlaikė bendruomenes“, - sako J. Caspersen.
Ji taip pat pabrėžia, kad užsienio lietuviai dažnai primena Lietuvai, kaip svarbu išlaikyti tautos vienybę, tautinę tapatybę, tradicinę ir šiuolaikinę kultūrą bei istorinę atmintį.
„Man kyla didžiulis pasididžiavimas užsienio lietuviais, jie kartais Lietuvai primena, kas yra svarbu, kaip yra svarbu išlaikyti tautos vienybę ir tautinę tapatybę, taip pat tradicinę ir šiuolaikinę kultūrą, istorinę atmintį. Mums (diasporai - aut. pastaba.) labai svarbu“, - teigia PLB Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen.
Pasak J. Caspersen, išvykę tautiečiai dažnai pradeda labiau vertinti lietuvybę, nes neturi gimtinės kultūrinės terpės ir pamato, kaip kitų šalių piliečiai gerbia savo kultūrą.
„Taip pat mes matome savo nutautėjančius vaikus, ir jeigu neįdedame superherojų pastangų, mūsų vaikai nebekalbės lietuvių kalba. Lituanistinės mokyklos pamoka vyksta kartą per mėnesį, ačiū Dievui ir už tai“, - sako J. Caspersen.
J. Caspersen teigia, kad iš trijų pateiktų projektų buvo pasirinktas būtent S. Lampicko angelas, nes jis geriausiai atspindi Lietuvos ir diasporos vienybę.
„Pasirinkome šį angelą iš trijų (pateiktų projektų - aut. pastaba.), todėl, kad tai yra vienas kūnas - Lietuva ir diaspora, tai yra ta pati tauta, tik viena gyvenanti geografinėje Lietuvoje, o kita už Lietuvos ribų“, - aiškina J. Caspersen.
Ji pabrėžia, kad skulptūroje gausu lietuviškos simbolikos, kuri simbolizuoja vienybę su Lietuva ir meilę Tėvynei.
„Yra labai daug lietuviškos simbolikos, tautinių simbolių. Mums tai yra vienybė su Lietuva. Tai yra meilė Tėvynei, kuri mus jungia. Du angelai augina gyvybės medį, o gyvybės medis yra ne vien ąžuolas ir žiedeliai. Tai yra mūsų tapatybė, gyvybės medis yra tautos išlikimas. O mes išliksim tik tada, jei kartu puoselėsim savo kalbą, savo kultūrą, savo istorinę atmintį. Angelo simbolis mums patiko, nes tai yra bendražmogiška vertybė, tai yra brolybė, santarvė ir sanglauda. Santarvė tarp mūsų, sanglauda su Lietuva, su lietuviais, ir brolybė - kad mes kartu dirbame savo tautos išlikimui“, - priduria pašnekovė.
J. Caspersen teigia, kad Angelų kalva yra graži vieta, kuri traukia ir puoselėja tradicinį meną ir tautodailę.
„Tai yra graži vieta, kuri traukia ir puoselėja mūsų tradicinį meną, tautodailę“, - priduria J. Caspersen.
Angelų Kalvos Istorija ir Reikšmė
Angelų kalvos idėjos autorės Lolita Jolanta Piličiauskaitė ir Dominyka Semionovė taip sumanė pagerbti 2009 metais švęstus Lietuvos vardo tūkstantmečio ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios 600 metų jubiliejų. Ant kalvos esantys angelai globoja įvairias bendruomenes ir įkūnija gyvenimo tiesas, pamatines žmonijos ar krikščioniškąsias vertybes.
Projekto Finansavimas ir Paramos Kvietimas
Numatoma viso projekto kaina - apie 20 tūkst. eurų. PLB kviečia visus tautiečius prisidėti prie skulptūros Lietuvoje statybos - aukų lauksime iki 2023 m. liepos 6 d. Bendruomenės ir individualūs rėmėjai, paaukoję 1000 eurų ir daugiau, bus pagerbti atminimo lentelėje.
Santarvės Idėja Lietuvoje
Santarvės idėja Lietuvoje nėra nauja. Dar pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio metu buvo jaučiamas poreikis vienytei ir susitelkimui. Nepaisant to, kad praėjo daug laiko, santarvės siekis išlieka aktualus ir šiandien.
Santarvės Manifesto Paieškos
Archyvuose galima rasti įdomių popierėlių - bandymų sukurti Santarvės manifestą. Šio manifesto tezės teigia, kad lietuvių tauta, ilgai kovojusi už savo laisvę ir nepriklausomybę, sukaupė išmintį, gyvenimo patirtį ir išugdė savo charakterį. Tauta visada ėjo ir eina ramiai, pasitikinčiai ir nuosekliai, žinodama savo vertę ir gerbdama kitus.
Vakarų ir rytų invazijos, spaudos ir kalbos draudimai, ilgametė carinė priespauda tautą vienijo, telkė ir grūdino. Taip atsitiko ir per paskutiniuosius sovietinio totalitarizmo dešimtmečius. Atsispiriant globalinei okupacijai ir sovietizacijai, lietuvių tauta parodė didelį atsparumą ir gyvybingumą.
Manifesto autoriai teigia, kad netiesa, jog lietuvių tauta suskilo, pasimetė, siekia kažkam keršyti, pakilo suvesti sąskaitų ar ieškoti kaltųjų. Tai esą siaurakakčių politikų išmįslas. Negalima nuneigti tų žmonių, kurie savo gyvenimo kaina puoselėjo gimtąją žemę, statė gamyklas, tiesė kelius, stiprino ekonomiką ir kultūrą, rengė dainų šventes, leido lietuviškas knygas ir ruošė nacionalinius kadrus.
Netgi esant ideologinei klastai bei okupantų kėslams, konkretus darbas stiprino tautos egzistenciją, jos dvasią ir rodė pasauliui, jog ir „socializmo vertybių“ sistemoje Lietuva sugeba išlikti, būti savimi ir net vergijos sąlygomis išdidžiai eina vergų kolonos priekyje. Šias tiesas vėliau patvirtino galinga išsilaisvinimo banga, kilusi nuo Baltijos krantų.
Jei susitelkimas privertė atsitraukti imperinį priešą, tai argi savo vidinių, kadieninių nesutarimų neįveiksime santarve, pagalba vieni kitiems ir artimo meile? Todėl sunkių ir prieštaringų dešimtmečių niekas neturi teisės nurašyti, nubraukti, užmiršti arba traktuoti paniekinamai. Didžioji dauguma Lietuvos piliečių ateitį gali sutikti su iškelta galva, nebūdami apšaukti koloborantais, „buvusiais“, išdavikais ar dvasios vargetomis. Istorija perdaug sudėtinga, kad dėl laikinų ideologinių tikslų ir išskaičiavimų būtų apkaltinta praeitis, ant jos klijuojant vienadienes politines etiketes.
Šiandienos darbuose remkimės ir praeitimi, buvusiųjų kartų patirtimi, neskirstykime tautos gyvenimo į periodus, matykime kiekvieno piliečio nuopelnus, suprasdami, kad doro žmogaus veikla ir okupacinėmis sąlygomis buvo kartu ir priešinimasis nutautinimui ir vergovei. Nenukapokime šaknų, kurios mus riša su istorija, netoleruokime revoliucingumo, kuris teigia, kad tik vakar ar šiandien atsirado pranašai, išminčiai ir tautos žyniai.
Krikščioniškos kultūros krašte negali tvyroti keršto, neapykantos žmogui ir nuolatinės konfrontacijos tvaikas. Paduokime vienas kitam ranką, padėkime vienas kitam, užjauskime nelaimėje ir bėdoje, varge ir nepritekliuose ir broliškai, vieningai eikime Lietuvos keliu. Lietuvoje saugiai ir pagarbiai jaustųsi žmonės, kurių likimai ir pozityvi veikla susijusi su tragiškuoju Lietuvos laikotarpiu. Jų ne tik negalima atstumti, bet būtina juos pakviesti bendram darbui, kad jie galėtų realizuoti savo didelį patyrimą, žinias ir kompetenciją. Visų pirma turime omenyje kaimo inteligentiją, mokytojus, inžinierius, agronomus ir kultūros darbuotojus.
Ypatingai jautriai kreipiamės į didžiuosius gamybinius kolektyvus. Privalu protingai į savo valstybės ekonomiką integruoti fabrikus ir gamyklas su gausia darbininkija, nesukeliant socialinės įtampos. Tuo labiau, kad jose, kaip taisyklė, dirba daug kitų tautybių žmonių. Didelė jų dalis jau tapo Lietuvos piliečiais, surišo savo likimą su mūsų žeme ir istorija. Broliškai pasirūpinkime jais.
Pagarbiai kreipiamės į menininkus, mokslininkus ir visus šviesiuosius ir didžiuosius tautos protus. Tik jūs, o ne kas kitas, galite pasakyti svarų žodį apie tautos santarvę, pagarbą žmogui ir apie tautos istorinę atmintį. Atgimimo bangos pakėlė į paviršių ir daug balasto bei šiukšlių. Laukti ir tylėti negalima. Baimė ir netikrumas turi būti įveikti. Atėjo metas blaiviam mąstymui. Neleiskime įsigalėti politikuojančioms vidutinybėms, parazituojantiems naujos formacijos „politrikams“.
Permainų gelmėse jau bręsta naujųjų politikų karta, deja, kol kas prisižiūrinti, apsižvalganti ir besibodinti partijų rietenomis bei nerimtais suaugusiųjų žaidimais. Bet naujieji politikai ateis, pasižvalgę pasaulyje, suvokę savo tautos istorinę patirtį ir išmintį. Rūpinkimės jais taip, kaip aukojasi grūdas, guldamas į dirvą vardan žaliųjų želmenų.
Pasisakome prieš ekstremistines ir istorine patirtimi neparemtas tautos skaidymo bei pjudimo nuotaikas. Gaila, kad Atgimimo sąjūdis tapo tautos sąmyšio skleidėju ir keršto kurstytoju. Tokia ideologija mums svetima ir nepriimtina. Telkimės apie santarvės, pozityvios veiklos, meilės ir brolybės bei socialinio teisingumo idėjas. Nė viena partija ir nė vienas žmogus dabar negali duburti tautos ir tapti neklystančiu pranašu. Tik koalicinių jėgų kryptinga sąveika ir tik tautos šviesiųjų protų aljansas gali mus vesti demokratijos keliu.
Ši santarvės idėja, nors ir likusi tik juodraščiu, atspindi to meto siekius ir viltis.
Išlikimo Strategijos ir Tautinė Savimonė
Tautoje atsiranda nepakartojama vidinė nuojauta ir savisaugos instinktas, jog reikia apsispręsti, kitaip žiūrėti į aplinką, svetimas įtakas, elgtis ir gyventi kitaip. Esame ties naujų apsisprendimų riba. Mūsų stiprybė - mumyse.
Vienkiemis - pasiklydęs lygumose. Mieli ir jaukūs kaimai su savo dorovės konstitucija, istorijomis ir papročiais. Močiutės, globojančios ir auklėjančios anūkus, lopšinės bei pasakos. Žemės šeimininkai, ūkiai, pasėlių laukai, bliaujančių avių būreliai, mūkiančios karvės, žvengiantys arkliai ir pačių rankomis sodinti sodai. Nedidelės parapijos kapinaitės, kurios per Vėlines tampa žvaigždėtu dangumi. Ir gyvieji, susaistyti tampriais ir šiltais giminystės ir kaimynystės saitais. Atsakomybė vienas prieš kitą. Atsakomybė už save ir už šeimą. Ir už Tėvynę - tyliai, kantriai ir be žodžių.
Nenorima nuneigti realaus ir modernes pasaulio. Tačiau baugina jo išradingas, viliojantis, šaltas ir išradingas agresyvumas. Iki šiol nepažintas lėkimas, besotis vartojimas, blizgančių vienadienių niekelių brukimas, žaižaruojančio dvasinio skurdo prioritetas ir apgaulinga laimės regimybė. Stovime pasaulinio šurmulio šalikėlėje - apstulbinti, pasimetę, išsižioję ir pamiršę, kas buvome ir kas ESAME.
Reikėtų nedaug - nuovokos ir supratimo, pasididžiavimo, jog galime ir turime būti SAVIMI. Visiems ir su visais tartis ir aptarti TAUTOS ateities idėją, artimiausius sprendimus, o taip pat susitarti dėl kultūros bei dorovės ugdymo prioritetų. Kaip mums išlikti? Kaip išsaugoti tautos išminties lobynus ir kaip pasitikėti SAVO istorine patirtimi ir išmintimi?
Nėra veiksmingesnių skiepų, priešinantis kosmopolitinei invazijai, kaip tautos išminties lobynas. Žinoma, tai reikia suprasti ne tiesmukiškai ir primityviai. Už tai turi būti atsakinga Valstybė, galinti sutelkti kūrybingus žmones ir skirianti tam pakankamai lėšų. Lietuviškumas turi būti vaikų ir jaunimo ugdymo prioritetas. Nesityčioti iš PILIETYBĖS.
Reikia suteikti pilietybę svetur gyvenantiems lietuviams. Kaip tautiečiai nerodys mums „špygos“, jeigu jiems oficialiai, net Seime, atsukame biurokratinį užpakalį? Turbūt, Lietuvos valstybės „vidaus produktas“ labai nenukentėtų, jeigu turėtume Emigracijos problemų institutą, o taip pat ir konkrečių sprendimų Centrą.
Nuoširdumo Svarba
Būti nuoširdžiu bei naturaliai sentimentaliu ne visada kiekvienam pakanka „vidinio parako“. Jeigu tai dirbtina - iš karto jaučiasi falšas. Svarbu suvokti save nesibaigiančioje kartų eisenoje. Kraujas, kuris srovena mūsų gyslomis - iš TENAI - iš gilios praeities, iš šimtmečių glūdumos. Tai mūsų protėvių kraujas. Širdies tvinksniai - taip pat iš ten. Didžiuojamės savo praeitimi, senoliais, seserimis ir broliais. Istorijos akivaizdoje - mes visi artimi giminės. Didi atsakomybė nešti kartų estafetės lazdelę, nešti visą gyvenimą ir įteikti naujiems startams pasiruošusiems mūsų vaikams ir vaikaičiams, giliai tikint, kad nebeužtvenksi upės bėgimo. Didžiuojamės savo istorija, savo žeme, o svarbiausia - savo žmonėmis. Istorinės audros, karai ir marai, svetimšalių antplūdžiai, baudžiavos pančiai ir lietuviško žodžio bei rašto draudimai nepalaužė mūsų dvasios.
Mintimis ir jausmais apšvietę praeities tolumas, mes savo žvilgsnius nukreipiame į ateitį. Ir atverčiame baltą, švarų ir jau kitą istorijos puslapį. Pagalvokime, pasitarkime ir pasvajokime, kokiais ženklais ir kokiais mūsų darbais bus užpildytas naujasis, jau XXI amžiaus knygos skirsnis. Būkime verti savo gimtinės, žemės, protėvių ir ateinančiųjų.
tags: #virto #azuolai #santarve #istorija