Pradžioje buvo Žodis, vėliau jis virto kūnu: reikšmės paieškos
Egzistuoja daugybė įvairių požiūrių į Kalėdas, atspindinčių skirtingą amžių, patirtį ir įsitikinimus. Mažiems vaikams Kalėdos asocijuojasi su švieselėmis, eglutėmis ir Kalėdų Seneliu - tai paslaptingas ir magiškas metas, kupinas linksmybių, laukimo ir jaudulio. Paaugliai vertina Kalėdas kaip progą leisti laiką su draugais, eiti į vakarėlius ir atnaujinti savo garderobą, o suaugusiems tai - laikas, skirtas šeimai ir draugams, nors ir susijęs su didelėmis išlaidomis. Verslininkams Kalėdos - tai galimybė parduoti daug prekių ir gauti pelno.
Šiame kontekste kyla klausimas, kaip Kalėdos vertinamos Naujajame Testamente. Paulius Laiške romiečiams Kristaus gimimą suvokia kaip Šventųjų Raštų pranašysčių išsipildymą. Laiške filipiečiams jis į Kalėdas žvelgia kaip į Dievo nusižeminimą, o Laiško hebrajams autorius jas sieja su šėtono sunaikinimu ir Dievo auka, padengiančia žmonių nuodėmes. Apaštalas Jonas savo laiške kalba apie pasaulio Gelbėtojo gimimą. Evangelijose pagal Matą ir Luką randame istorines detales apie piemenis, angelus, Mariją, Juozapą, išminčius, ėdžias ir kūdikėlį Kristų Betliejuje.
Jono evangelijos unikalumas
Tačiau vienas svarbiausių ir unikalių pasakojimų apie Kalėdas aptinkamas Evangelijoje pagal Joną. Jonas pristato Kalėdų istoriją nė karto nepaminėdamas Betliejaus, Marijos, Juozapo, užeigos, ėdžių, piemenų, angelų ar kitų detalių. Tai istorija, kurios nesuprastume, net jei būtume buvę Betliejuje ir girdėję angelų šlovinimą. Tai istorija, kurios nesuvoktume stebėdami kūdikį ėdžiose. Tai stipri, unikali ir gili istorija viso Naujojo Testamento kontekste. Tai Kalėdų realybė, regima iš teologinės, o ne istorinės perspektyvos, atsakanti į klausimą: kas gi tas Betliejuje gimęs kūdikis? Jonas atskleidžia Dievo mintis ir atveria amžinybę. Laikas čia nėra svarbus.
Kūdikis Jėzus pagal Joną: šeši vaizdai
Jonas pristato kūdikį šešiais nuostabiais vaizdais, atskleisdamas jo tapatybę ir reikšmę.
Amžinasis
Pirmiausia sužinome, kad jis - amžinas: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę“ (Jn 1, 1-3). Šiose eilutėse slypi sunkiai suvokiama tiesa. Jonas pradeda skyrių, pristatydamas mums Gelbėtoją. Toks ir yra visos jo evangelijos tikslas. Jonas teigia, kad gimęs kūdikis yra amžinas. Apaštalas žvelgia toliau nei pradžių pradžia ir bando pamatyti, kas buvo dar prieš kūdikio sukūrimą, tačiau atranda Jį egzistuojantį amžinybėje, Dievo artume, dar tuomet, kai niekas nebuvo sukurta.
Taip pat skaitykite: Kaip mėgautis desertais ir išlikti sveikiems
Kokioje pradžioje? Jonas čia turi omenyje Pradžios knygoje minimą pradžią: „Pradžioje Dievas sutvėrė…“ (Pr 1, 1). Tai vienintelė pradžia, kurią žinome, nes prieš sukūrimą nebuvo jokios pradžios, nebuvo laiko, niekas nevyko, tik Dievas egzistavo amžinybėje. Taigi pradžioje - vienintelėje, kurią žinome, Dievo kūrinijos pradžioje, - buvo Žodis. Kitaip sakant, kai prasidėjo pradžia, Žodis jau egzistavo. Tai nuostabus teiginys, kurio negalime iki galo suprasti. Mes tiesiog jį priimame. Kai dangus ir žemė buvo sukurti, Žodis jau egzistavo. Jis jau buvo amžinybėje.
Patarlių knygos aštuntame skyriuje pateikiama įdomi išminties personifikacija, kurią galima pritaikyti ir Žodžiui: „Kai Jis paruošė dangus, aš ten buvau. Kai Jis nubrėžė ribą virš gelmių, įtvirtino debesis viršuje ir sustiprino gelmių šaltinius, davė jūrai nurodymą, kad vandenys neperžengtų Jo įsakymo, ir dėjo žemės pamatus, aš buvau šalia Jo kaip įgudęs menininkas, gėrėjausi kas dieną ir džiūgavau Jo akivaizdoje“ (Pat 8, 27-30). Išmintį geriau įkūnyti galėtų tik gyvas, amžinas Dievo žodis. Kai viskas buvo kuriama, Žodis jau egzistavo.
Toliau Jonas rašo, kad amžinybėje Žodis buvo pas Dievą. Įsivaizduokite Žodį, lygų Dievui - esantį ne žemiau Dievo, ne žvelgiantį iš apačios, bet ir ne stebintį iš aukščiau, ne Dievo pašonėje, kuris neturėtų artimo ryšio su Dievu. Amžinąjį Žodį ir amžinąjį Dievą sieja artimas asmeninis lygiavertis bendravimas. Po akimirkos Jonas taria: „Žodis buvo Dievas“. Labai svarbi yra minties seka. Pirmiausia sužinome, kad tuomet, kai viskas buvo pradėta kurti, Žodis jau gyvavo amžinybėje ir buvo lygiavertis Dievui.
Kyla klausimas, kodėl Jonas nusprendžia vartoti šį žodį - logos? Ką jis nori pasiekti? Manau, kad taip jis nori sukurti dramatišką savo nuostabios evangelijos pradžią ir siekia susitapatinti su skaitytojais - tiek su žydais, tiek su kitataučiais. Žydams Dievo žodis buvo labai svarbus. Senojo Testamento metu, norėdamas apsireikšti, Dievas kalbėdavo. Daugybę kartų skaitome: „Viešpats kalbėjo tam ir tam… Viešpats kalbėjo čia, Viešpats kalbėjo ten… Viešpats sakė tai…" ir taip toliau. Žydai vertino Dievo žodį kaip iš Viešpaties ateinantį apreiškimą. Kai jie mąstydavo apie Dievo jėgą, valią, mintis, tikslus, sumanymus ir planus, visa tai jiems įkūnydavo Dievo žodis. Izraelitams Dievo žodis buvo tolygus Dievo apsireiškimui. Tad Jonas, vartodamas šį žodį, susitapatina su savo tautiečiais, sakydamas, kad jiems atskleista Dievo valia, mintys, planai, tikslai, sumanymai ir jėga - taip Jis apsireiškė. Štai kur veda Jono mintis: „Jei norite pažinti kuriančią Dievo jėgą, jei norite pamatyti tą Žodį, kuriuo buvo sukurtas pasaulis, kuris perteikia žmogui Dievo mintis, tuomet žiūrėkite - Jis čia".
Graikai vartodavo žodį logos. Herakleitas, stoikai rašė apie logos - apie absoliučiai beasmenę jėgą, niekuo nepanašią į žmogų, tiesiog tam tikrą jėgą, neturinčią asmenybės, kuri paprasčiausiai atsirado. Paulius Tilichas vadina ją pamatine priežastimi, galia, dėl kurios viskas atsirado ir laikosi. Filonas įvardija tai kaip „sukūrimo jėgą, vairalazdę, kuria Dievas visa judina, tarpininką tarp pasaulio ir Dievo, kunigą, kuris paruošia sielą stoti Dievo akivaizdon". Taigi, graikai žinojo apie logos, mąstė apie tą kuriančią ir nukreipiančią jėgą. Apaštalas Jonas, vartodamas šį žodį, tarsi sako: „Jūs, graikai, mąstėte, kalbėjote, rašėte, diskutavote, svajojote ir filosofavote apie logos - visatos jėgą, dėl kurios žmonija egzistuoja, mąsto ir samprotauja, kurios dėka žmogus bendrauja su Dievu, o aš tvirtinu jums: Jis yra čia".
Taip pat skaitykite: Žemės drebėjimai Pietų Italijoje
Antroji eilutė tiesiog sujungia pirmosios eilutės mintis: Pradžioje Žodis buvo pas Dievą - Žodis lygus Dievui, amžinas. Nuostabi mintis. Tačiau kuo paremta ši mintis? „Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Žodis kūrė - tai ir yra stiprus įrodymas. O Tas, kas visa sukūrė, ir yra Dievas. Tai, kad viskas buvo sukurta Žodžiu, ir yra teiginio, jog Žodis yra Dievas, patvirtinimas. Kas nors gali pasakyti: „Bet juk buvo ir kitų…“. Ne, be Jo nieko nebuvo sukurta. Viską, kas yra sukurta, sukūrė Dievas. Jonas sako, kad Amžinasis ir yra Dievas, kuris viską sukūrė. Jonas nori supažindinti mus su Žodžiu - su jėga, kuri viską sukūrė, parodyti, kad viskas kyla iš Dievo, atskleisti iš Dievo ateinantį apreiškimą ir apsireiškimą, atskleidžiantį Dievo valią, mintis, galią, tikslus, sumanymus bei planus.
Apreikštasis
„Jame buvo…“ (Jn 1, 4). Kas? Gyvybė. Suprantama: jei Jis buvo kūrėjas, Jame buvo gyvybė. Jei Jis sukūrė viską, kas yra sukurta, tuomet gyvybė atėjo iš Jo. Jonas pradeda savo evangeliją, savo Kalėdų istorijos versiją, sakydamas, jog kūdikis yra amžinas Dievas, kuris visa sutvėrė, kuriame yra amžinasis gyvenimas, ir kuris viskam suteikė gyvybę bei egzistenciją.
Apaštalas Jonas mums sako, jog Tas, kurį jis mums pristato, yra ne tik amžinas, bet ir apreikštasis. Dar kartą pažiūrėkime į ketvirtą eilutę: „Gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 4-5). Gyvybė, kuri siejasi su Amžinuoju, Žodžiu, tapo žmonių šviesa. Kitaip sakant, gyvybė yra daugiau nei žmogus. Mes niekaip negalėtume suvokti ir perprasti šio visa pranokstančio amžinojo Dievo gyvenimo ir kaip Jobas sakytume: „Jei einu pirmyn, ten Jo nėra, o jei atgal, Jo nerandu. Jei Jis yra kairėje, aš Jo nematau, o jei pasislėpęs dešinėje, Jo nepastebiu“ (Job 23, 8-9). Tačiau Jonas sako: Ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Gyvasis Žodis yra tamsoje šviečiantis gyvasis Dievas.
Kur yra tamsa? Šviesa atėjo į tamsų žmonių pasaulį. Tamsa yra žmonių pasaulis, nes tai nuodėmingas, demonų apgyvendintas ir šėtono valdomas pasaulis. Jis yra gyvenimas. Jis teikia gyvenimą. Ir Jis atėjo į žmonių pasaulį - šviesa perskrodė tamsą ir tebešviečia. Atkreipkite dėmesį - ji šviečia tamsoje! Ar pastebėjote, jog tamsa negali nugalėti šviesos? Tamsa negali užgesinti net menkiausio degtuko, mažiausios žvakutės skleidžiamos šviesos. Taigi, į tamsų žmonių pasaulį ateina šviesa - gyvenimo šviesa, gyvasis Dievas, įsiveržiantis į žmogiškąją tamsą.
Kiek toliau Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Sūnaus vardo“ (Jn 3, 18). Toliau seka paaiškinimas: „O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn 3, 19-21).
Taip pat skaitykite: Apie vidinį išgydymą
Pažadėtasis
Trečia svarbi žinia apie kūdikį - Jis yra pažadėtasis. Skaitome: „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas“ (Jn 1, 6). Apaštalas Jonas čia mini Joną Krikštytoją. Į savo liudijimą Jonas įtraukia svarbiausią iš visų pranašų - paskutinį Senojo Testamento pranašą, pasirodžiusį po 400 metų tylos, kai nebuvo girdėti jokio pranašo balso. Jis - didingiausias kada nors gyvenęs žmogus (Mt 11, 11). Į žemę jis atėjo dėl vieno tikslo - jį atsiuntė Dievas, kad paskelbtų apie Mesijo - šviesos, gyvybės, gyvojo Žodžio - atėjimą. Tokia buvo Jono Krikštytojo užduotis: „Jis atėjo kaip liudytojas“ (Jn 1, 7). Kito egzistencinio tikslo jis neturėjo. Jis atėjo būti liudytoju, patvirtinti, liudyti apie šviesos atėjimą, kad visi per jį - t. y. Joną Krikštytoją - įtikėtų. Kitaip tariant, jis atėjo pritraukti žmonių prie savęs, kad išgirdę jo liudijimą jie patikėtų šviesa. Jis pats nebuvo ta šviesa, bet apie ją liudijo. „Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų“ (Jn 1, 7).
Ką reiškia įtikėti? Tai reiškia patikėti, laikyti tiesa. Pats Jonas Krikštytojas nebuvo šviesa, ir tai žinojo. Trečiame skyriuje randame jo žodžius: „Aš ne Kristus! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku. Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta“ (Jn 3, 28-29). Jonas Krikštytojas pripažįsta, kad nėra jaunikis, jis - tiesiog vyriausiasis pabrolys. „Jam reikia augti, o man - mažėti", - sako jis. Jis suvokė, kas jis yra ir kas nėra. Jis buvo žiburys. Penktame skyriuje vartojamas žodis luchnos, kuris reiškia „maža lempelė". Tas, kuris turėjo ateiti, buvo kaip milijardas šviečiančių saulių, o Jonas Krikštytojas, palyginti su Žodžiu, buvo kaip mėnulis - tik menkas saulės atspindys.
Kas nors gali paklausti: „Kodėl apie šviesą reikia pranešti? Nuo kada žmonėms reikia pranešti, kad šviesa šviečia?" Nereikia, nebent jie akli. Antrame laiške korintiečiams skaitome: „Šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa“ (2 Kor 4, 4). Štai kodėl pasauliui, skendinčiam tamsoje, reikėjo pranešti, kad pasirodė šviesa.
Atstumtasis
Taigi, matome Žodį - amžiną, kurį patvirtino kūrinija, apreikštąjį, kurį patvirtino tamsoje šviečianti šviesa, pažadėtąjį, kurį paliudijo didžiausias iš visų Senojo Testamento pranašų. Bet ir tai dar ne viskas. Šis kūdikis yra ir atstumtasis. Atėjusi šviesa buvo tikra, reali šviesa. Prieš tai buvo kelios virpančios žvakelės, buvo keli Dievo pasiuntiniai, keletas šviesos blykstelėjimų, tačiau dabar atėjo tikroji šviesa, kurios visi laukė. „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį“ (Jn 1, 9). Pasirodžiusi ši šviesa realiai išsklaidė tamsą, apšviesdama kiekvieną į pasaulį ateinantį žmogų. Jokios kitos šviesos nėra. Galima sakyti, kad tai - išskirtinė šviesa, kad visos kitos religinės sistemos glūdi tamsoje. Jei kas nors nori būti apšviestas, tik ši šviesa gali tai padaryti. Kristaus šviesa visa apima, visur pasiekia ir išsklaido tamsą - taip vienaip ar kitaip apšviečia kiekvieną asmenį.
Mes esame sukaupę tiek daug žinių apie Dievą, kad galime atsidurti pavojingoje situacijoje: galime būti nubausti už tai, kaip mes elgiamės su turima šviesa. Šviesa, apie kurią kalba apaštalas Jonas, vienu ar kitu būdu apima viską ir apšviečia kiekvieną žemėje esančią sielą. Ar tie žmonės gyvena šviesoje? Kartais šviesa iš tiesų išsklaido bet kokią tamsą, o kartais - tik atskleidžia blogį, kuris vėliau bus teisiamas. Tačiau Kristus - tai ta šviesa, kuri apšviečia kiekvieną į pasaulį įžengiantį žmogų. Kai kuriuos Jis apšviečia, kad šie pamatytų savo išgelbėjimą, kitus - kad atskleistų jų blogį ir parodytų artėjantį teismą. Jis - vienintelė šviesa, galinti apšviesti širdį. Dievas kiekvienam žmogui pakankamai save apreiškė, todėl mes negalime išsiginti atsakomybės. Ši žinia skelbia, kad Jis atnešė Dievo šviesą kiekvienai sielai, padarė ją prieinamą kiekvienam žmogui.
„Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė“ (Jn 1, 10-11). Jis atėjo apšviesti pasaulio ir kiekvieno jame esančio žmogaus, tačiau pasaulis Jo nepažino… Neįtikimai liūdna ir veria širdį. Jis buvo pasaulyje. Mes skaitėme apie šviesą tamsoje, gyvybę, ateinančią į žmonių pasaulį. Jis pasaulį sukūrė: „Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko“ (Jn 1, 3). Bet pasaulis Jo nepažino - tamsa liko tamsa ir net bandė užgožti šviesą. Jo nepripažino. Tai nereiškia, kad žmonės nežinojo, kas Jis toks, jie tiesiog neturėjo artimo asmeninio ryšio su Juo. Evangelijoje pagal Joną vartojamas žodis „pažino" dažnai kalba apie labai artimą asmeninę bendrystę.
Gelbstintis
Šis kūdikis - amžinasis, apreikštasis, pažadėtasis, atstumtasis… Visgi atstumtasis taip pat buvo ir gelbstintis: „Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą“ (Jn 1, 11-12). Niekas nesutrukdė šio sumanymo įgyvendinti.
Dievo Žodis: Gyvybė ir tiesa
Evangelistas Jonas Kristaus gimimą nusako taip: „Tas Žodis tapo kūnu.“ Dievo Žodis jau buvo tuomet, kai buvo kuriami visatos pradmenys. Jis buvo ir prieš Visatos pradžią, nes yra amžinas, kaip Tėvas. Dievo Sūnus, Žodis, dalyvavo visatos kūrime. Prieš savo žmogiškąją egzistenciją jis buvo ne tik Dievo mintyse, kaip mes visi. Jis iš tikrųjų „buvo pas Dievą“. Kristuje Dievo Sūnus tapo žmogumi, kuo jis anksčiau nebuvo. Dievo Žodis tapo regimas ir apčiuopiamas. Čia susivienija didžiausios prieštaros: Dievas tampa žmogumi, Kūrėjas - kūriniu, dvasinis tampa kūnišku. Mes juo stebimės, jį mylime, meldžiamės žvelgdami į įsikūnijusį Dievą. Prakartėlėje vaikiškomis kūdikėlio Jėzaus akimis į mus žvelgia Dievo akys.
Dievo Žodis „gyveno tarp mūsų“ - pažodžiui išvertus iš graikų kalbos: jis „tarp mūsų pasistatė savo palapinę“. Nors šiais laikais dauguma žmonių gyvena nebe palapinėse, tam tikra prasme visi žemėje esame tarsi klajokliai. Mūsų namai, nuomojami kambariai, rūmai ar pilys iš tikrųjų tėra tik palapinės. Visi šie būstai kada nors suirs. Dievo Sūnus pasirinko tokį gyvenimo standartą, pagal kurį anuomet gyveno daugelis žmonių. Evangelistas Jonas iki šios dienos liudija krikščionims: „Mes regėjome jo šlovę.“ Regėjome taip pat jo pažeminimą: jis patyrė kūdikio dalią šlapiuose vystykluose, vėliau ne kartą buvo pavargęs, alko, buvo pajuokiamas, apleistas savo mokinių, žeminamai nukryžiuotas. Vis dėlto regėjome jo šlovę, vienintelę tokią skirtą viengimiam Tėvo Sūnui. Ta šlovė buvo apreikšta ypatingais jo gyvenimo momentais per ženklus ir stebuklus, per jo atsimainymą ir prisikėlimą. Jėzaus šlovę liudija jo ryžtas, nesuklaidinama laisva, neišsemiama meilė. Mes patyrėme: Kristus nėra vien tik žmogus. Evangelistas Jonas nusako Kristaus šlovę dviem būdingais žodžiais: jis buvo „pilnas malonės ir tiesos“. Kristuje malonė tampa regima, ji rodo vidinį ryšį su Dievu. Šį ryšį liudija ne tik nuolatinė Jėzaus malda, bet ir tai, kad jis įžvelgė ir skelbė visų dalykų ir įvykių ryšį su Dievu. Jėzus pažįsta slapčiausias širdies gelmes ir žino tiesą apie kiekvieną žmogų. Iliuzijų, mitų ir įsivaizdavimų pasaulyje Jėzus yra tiesa ir tikrovė.
Jono evangelijos prologo reikšmė
Apie giliaprasmį Jono evangelijos prologą parašyta daugybė studijų. Dėmesingai ir pagarbiai skaitydami šį tekstą jaučiamės įkvėpti visą Jono evangeliją persmelkiančios atmosferos. Čia kalbama apie priešybę tarp šviesos ir tamsos ir mūsų iškėlimą į Dievo vaikų garbę. Čia dažnai minima šviesos sąvoka. Mes žinome, ką šviesa reiškia kiekvienai gyvai būtybei, šviesa siejama su Dievu, kuris yra gyvybės ir tiesos šaltinis. Tačiau Dievas yra tokia šviesa, kuri pranoksta fizinio pasaulio šviesą.
Kalėdų šventė prasideda drama: žmonės nepriėmė šviesos. Tai prasidėjo žydų tautoje ir tęsiasi pasaulio istorijoje, taip pat kiekvieno žmogaus gyvenime. Tamsa neįstengė ir neįstengs nugalėti šios šviesos, tačiau tamsa išlieka baisi žmonijos grėsmė. Negalime būti ramūs dėl galutinės šviesos pergalės: mūsų gyvenime šviesa ir toliau konfrontuoja su tamsa. Reikia budėti, kad savo gyvenime neleistume tamsai užtemdyti šviesos. Kokie interesai valdo mūsų mintis ir ką iš tikrųjų mylime labiausiai? Kristus išsklaido mūsų nežinojimą. Jei būtume palikti tik savo valiai, vargiai ką žinotume apie Dievą. Tėvo prieglobstyje esantis viengimis Sūnus mums jį apreiškė. Iki Kristaus gimimo filosofai išsakė daug gražių dalykų apie Dievą, tačiau vien jų intuicija negali pranokti žmogiškumo ribų. Koks žmogus drįstų tvirtinti, kad galėsime tapti Dievo vaikais? Būtent šią mintį skaitome Evangelijoje. Kristus padeda mums vertinti kitus žmones. Perpratę, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas tapti Dievo vaiku, suvokiame žmones vienijančių bendrystės ryšių gelmę. Šiuos ryšius nulemia tarpusavio meilės įstatymas. Broliška meilė yra tarsi gija: „Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje“ (1 Jn 2, 10). Krikščionių meilė yra ta šviesa, kurią jie neša šiandienos pasauliui. Kuo skaistesnė ši šviesa, tuo didesnio tamsos pasipriešinimo sulaukia.
tags: #pradzioje #buvo #zodis #veliau #jis #virto