Pietų Amerikos aukso istorija
Auksas visada buvo vertinamas dėl savo grožio ir retumo, todėl nenuostabu, kad jis vaidino svarbų vaidmenį Pietų Amerikos istorijoje. Nuo senovės civilizacijų iki Europos kolonizacijos, auksas formavo šio regiono likimą.
Ankstyvoji aukso gavyba
Pirmieji aukso gavybą pradėjo senovės egiptiečiai, auksą sieję su Saulės kultu. Aukso gavyba suintensyvėjo XV-XVI amžiuje, atradus didelių jo telkinių Ganoje (1471 m.), Meksikoje (1500 m.), Peru ir Čilėje (1532 m.), Brazilijoje (1577 m.). Didžiųjų geografinių atradimų laikais kasmet būdavo gaunama po šešias tonas, XVIII amžiaus pradžioje - po 12 tonų, XIX amžiuje - po 150 tonų aukso.
Aukso karštligė
Aukso gavybą beveik visada lydėdavo tam tikras sujudimas - aukso karštligė. XIX amžiaus viduryje ji apėmė Australiją ir Kaliforniją, kiek vėliau - Aliaską ir Pietų Afriką. Klestėjimo laikais Dosone gyveno 40 tūkst. žmonių. 1896 m. vasaros pabaigoje ir rudenį, Klondaiko upės pakrantėse (Jukono teritorijoje, Šiaurės Vakarų Kanadoje) prasidėjo geltonojo metalo karštligė. Prieš metus šioje vietoje buvo rasta aukso. Netrukus dešimtys tūkstančių žmonių patraukė į šį atšiaurų kraštą. Nors daugybė aukso ieškotojų tikėjosi praturtėti, tik menka dalis jų pasiekė savo tikslą, daugelis grįžo nusivylę ar netgi amžiams liko Jukono platybėse.
Aukso paieškos
Aukso paieškos įvairiose Amerikos vietose vyko nuo seno. Indėnai daugelį amžių ieškojo aukso ir iš jo gamino įvairius dirbinius. Europiečiams atradus Naująjį Pasaulį, konkistadorai siekė rasti ne tik čiabuvių lobius, bet ir aukso įvairiose Centrinės ir Pietų Amerikos vietose, kai kurie iš jų netgi vylėsi aptikti neegzistuojančią pasakiškai turtingą Eldorado šalį.
Aukso paieškos buvo sunkus, didžiulės kantrybės reikalaujantis darbas.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Kelias į auksą
Geltonojo metalo suvilioti drąsuoliai į Jukono ir Klondaiko pakrantes dažniausiai išvykdavo iš vakarinės JAV pakrantės miestų - San Fransisko, Sietlo - ar iš Kanados uostamiesčio Vankuverio. Įveikę audringą kelią Ramiuoju vandenynu iki Aliaskos, tęsdavo žygį per iki 4 km aukštyn šaunančius Pakrantės kalnus. Dažniausiai keliautojai juos įveikdavo Čilkuto perėja. Per šią 53 km ilgio perėją keliautojai eidavo 3-5 dienas. Jų kelyje buvo daug įvairių pavojų - akmenų griūtys, sniego nuošliaužos, stiprios pūgos. Todėl įveikti šią perėją saugiausia buvo vasarą. Vėliau čia netgi buvo įrengta kombinuotoji transporto linija - dalis jos veikė kaip siaurasis geležinkelis, o sudėtingiausiuose ruožuose kroviniai buvo perkeliami tvirtais lynais. Čilkuto perėją pakeliui į Klondaiko pakrantes įveikė daugiau nei 100 tūkst. aukso ieškotojų.
Eldorado mitas
Ispanija dabartinės Venesuelos teritoriją pradėjo kolonizuoti nuo 1502 metų. Iš šiaurės europiečių pirmieji pabandę įšokti į jau pravažiuojantį aukso karštinės traukinį buvo Augsburgo bankininkai Welseriai. Jie 1528-1546 m. siuntė ekspedicijas kolonijoms Venesueloje įkurti. Welseriai tikėjosi rasti legendinę El Dorado šalį su visu jos auksu, ten steigti kolonijas ir lobti, plantacijose išnaudojant vergus.
Vis dėlto ne visas inkų auksas buvo pramanas - Francisko Pissaro išties iš inkų išviliojo pilną kambarį aukso. Todėl El Dorado legenda ir buvo užsidegusios europiečių širdys.
Welserių ekspedicijos
1528 m. Welseriams vietoje to, kad grąžintų 4 milijonų aukso dukatų skolą, Karolis I-asis suteikė nuosavybės teises į 1527 m. naujai atrastą Venesuelos provinciją. Tačiau teritorijas nuo Cabo de la Vela (dab. Guajira Kolumbijoje) iki Masagarana (dab. Venesuela) Welseriai turėjo užkariauti jau savo pačių lėšomis. Tam jie samdėsi ispanų ir flamandų karius. Welseriai surengė dvi ekspedicijas, įkūrė du miestus - Naująjį Augsburgą (dab. Koras) bei Naująjį Niurnbergą (dab. Marakaibas), taip pat dar tris fortus. Tais pačiais metais buvo atplukdyta 4000 vergų iš Afrikos dirbti cukranendrių plantacijose. Kadangi Venesuela jau buvo garsi aukso kasybos vietomis, iš Sevilijos uosto į Marakaibą atvyko ir 150 vokiečių kalnakasių, kurių tikslas buvo aptikti ir išgauti išsvajotus El Dorado aukso grynuolius.
Tačiau per beveik 28 kolonijos valdymo metus jie nesugebėjo jos išvystyti ir pritaikyti prekybai, nors ir turėjo galimybes. Vietoje to visos investicijos buvo skiriamos aukso paieškų ekspedicijoms į džiunglių gilumą, kurios buvo labai nuostolingos - mirtingumas buvo labai didelis, aukso surenkama palyginti nedaug.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Pirmajai iš ekspedicijų vadovavo Ambrosius Ehingeris - vienas žiauriausių ne ispanų kilmės konkistadorų. 1528 m. jis su keturiais laivais ir 281 naujakuriu išplaukė iš Sanlúcar de Barrameda uosto Ispanijoje ir į Korą (Santa Ana de Coro) atvyko jau 1529 m. sausį. Iš ten jis surengė ekspediciją link Marakaibo ežero, kur susidūrė su Coquivacoa genties indėnais. Po kelių itin kruvinų, tačiau laimėtų mūšių apėjęs Marakaibo ežerą 1529 m. ten įkūrė įtvirtintą „Naująjį Niurnbergą“.
Ehingeris su 40 žirgų ir 130 pėstininkų bei milžinišku skaičiumi jau tapusių sąjungininkais indėnų iš Naujojo Augsburgo (Koro) 1530 m.išsiruošė į antrąją ekspediciją žvalgyti beribes džiunglių teritorijas ir ieškoti El Dorado šalies. Jie perkopė Oca ir Valledupar kalnus, esančius Serranía del Perijá kalnų masyve, ir keliavo palei Cesaro upę iki Zapatosos pelkių. Čia ekspedicija sustojo trims mėnesiams, vėliau patraukė į pietus, kur sutiko aršų vietinių genčių pasipriešinimą. Atlaikyti teko ne tik priešiškai nusiteikusių indėnų pasipriešinimą - prasidėjo ir vidaus kovos su savo samdiniais ispanais. Nepaisant didžiulių nuostolių, žygio metu surinkta net 20000 pesų aukso. Tačiau ekspedicijos grupė, 1532 m. turėjusi nugabenti auksą į Korą pasiklydo, ir visi, išskyrus vieną iš vyresniųjų, mirė iš bado. Auksas taip ir nebuvo rastas - štai ir lobio istorija!
Vėliau pagrindinė ekspedicijos dalis nusprendė keliauti palei Lebrijos upę, rytų kryptimi, tačiau nutolus nuo upės išseko maisto ištekliai ir prasidėjo badas. Vokiečiai pradėjo valgyti savo arklius, šunis ir prarado didelę dalį kartu žygiavusių indėnų. Daug karių mirė sušalę kertant kalnus, o 1533 m. gegužę grįžtančią ekspediciją užpuolė priešiškai nusiteikusi Chitarero gentis. Ehingeris, sužeistas užnuodyta strėle į kaklą, mirė 1533 m. gegužės 31 d. ir buvo palaidotas po medžiu, o ekspedicija į Korą sugrįžo be jo. Labai didelių turtų nebuvo aptikta, o didžiausias karo grobis - 30,996 pesų vertės auksas į Korą iš Marakaibo atgabentas tik 1533 m.
Po Ehingerio mirties Venesuelos gubernatoriumi buvo paskirtas Georgas von Speyeris. Jis 1533 m. kartu su Phillipu von Huttenu organizuoti naują ekspediciją. Prasidėjusi 1535 m., ekspedicija truko iki 1538 m. Ji naršė džiungles, ieškodama legendinio El Dorado Venesuelos pietvakariuose ir šiaurės Kolumbijoje. Prie naujos ekspedicijos dar prisijungė ir iš Europos po tremties vėl atplaukęs Nicholas Federmanas bei pats Bartolomėjus VI Welseris. Su maždaug 450 vokiečių karių bei 1500 europiečiams draugiškų indėnų jie žygiavo į žemyno gilumą iš Rio de Hachos palei rytinį Kordiljerų pakraštį druskos prekybos keliu. Tada jie kirto Andus ir įžengė į Čibčos (Chibchos) genties žemes.
Maždaug 1539 m. Federmanas grįžo į Europą, kur papuolė į Welserių nemalonę dėl tariamų sutarčių nesilaikymo ir netinkamo lėšų panaudojimo. Iš jo reikalauta nepaprastai daug pinigų, o byla ilgus metus nagrinėta teismuose. Galiausiai 1541 metais pasiektas susitarimas, kad Welseriai nebereikalaus pinigų iš Federmano, o jis atsisakys žemių Kolumbijoje. Tačiau laimingai jam nesibaigė - jis buvo nužudytas Valjadolido kalėjime, nes buvo įtartas protestantizmu. Čia ir vėl rankas prikišo Welseriai. O tuo tarpu Speyerio ekspedicijos grupė, pasiekusi Orinoko upės ištakas, 1539 metais grįžo į Korą tik su 80 ligotų ir nusilpusių vyrų. Po metų dėl silpnos sveikatos mirė ir pats Speyeris.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
1540 metų gruodį Huttenas tapo Venesuelos gubernatoriumi ir toliau vadovauja ekspedicijoms į džiunglių platybes. Po keleto metų klaidžiojimo su stipriai išsekusia ekspedicija jis pasiekė didelį indėnišką miestą džiunglėse - šiaurės Amazonėje esančią Omagua genčių sostinę. Kai 1546 metais jie sugrįžo į Korą, ten jau metus laiko šeimininkavo ispanai.
Atrasti El Doradą vokiečiams nesiekė, o plantacijų kūrimas pernelyg užtruko. Labai daug vokiečių žuvo nuo tropinių ligų - tokių kaip maliarija, dengės karštinė ar geltonasis drugys, kurioms europiečiai neturėjo imuniteto. Konkistadorai žūdavo ir džiunglių glūdumose besikaudami su indėnais.
Welserių kolonijos žlugimas
Welseriai neleido kolonijos gyventojams prekiauti su kitomis kolonijomis ir vietiniais indėnais. Vienintelė artimiausia Welserių prekyvietė iš kurios jie galėjo kažką įsigyti buvo Santo Dominge. O parduodama buvo net ne už pinigus, o į skolą. Tad gyventojai iš karto tapdavo prasiskolinę Welseriams. Iki 1542 metų jie jau buvo įsiskolinę už 92 000 pesų.
Karolis I-asis nusprendė, jog pačiame didingų Amerikos civilizacijų nukariavimo įkarštyje negali leisti tokios įžūlios svetimšalių avantiūros, kurios pats negali sukontroliuoti. Tad valdovas pareiškė savo teises skirti Koro gubernatorių, o sutartį su Welseriais nutraukė. Hutteno ir Bartolomėjaus VI Velzerio ekspedicijai sugrįžus į Korą, naujasis miesto gubernatorius Juanas de Carvajalas Welserių patikėtinius suėmė ir nukirsdino. 1546 m. chartija kolonijos steigimui buvo panaikinta, tačiau dar dešimtmetį Welseriai prekiavo Pietų Amerikoje, kol 1556 m. Karolis I-asis išvis sustabdė tolimesnę Welserių veiklą Karibų jūros regione. O El Dorado šalies kolonistams rasti taip ir nepavyko.
Aukso reikšmė šiandien
Manoma, kad per visą aukso gavybos istoriją iki XXI amžiaus pradžios gauta apie 142 600 tonų aukso. Trečdalis šio kiekio paversta brangenybėmis ir papuošalais, trečdalį saugo valstybės ir pavieniai asmenys, kita dalis pamesta, užkasta kaip lobiai, liko nuskendusiuose auksą gabenusiuose laivuose.
2023 metais pasaulyje išgauta apie 3000 tonų aukso. Pasaulio aukso tarybos duomenimis, daugiausia išgauta Kinijoje, Rusijoje, Australijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Svarbiausi aukso gavybos rajonai: Witwatersrandas, Welkomas, Kroonstadas ir Klerksdorpas (Pietų Afrikos Respublika), Nevada, Kalifornija ir Pietų Dakota (Jungtinės Amerikos Valstijos), Ontarijas ir Kvebekas (Kanada), Jakutija (Rusija), Vakarų Australija.
Auksas - prabangos ir galios simbolis
Nuo gilios senovės auksas laikomas prabangos ir galios simboliu. Tai vienas brangiausių planetos metalų, naudojamas monetų, papuošalų, juvelyrinių dirbinių gamyboje. Auksas dėl savo ypatybių (vienalytis, dailus, patvarus, lengvai apdorojamas ir gabenamas) turi ypatingą vartojamąją vertę, atlieka pinigų funkciją. Iš aukso kalamos monetos, auksas specialiais luitais saugomas kaip valstybių centrinių bankų atsargos.
tags: #pietu #amerikos #aukso #pilna #istorija