Titikakos ežero valstybės Pietų Amerikoje: Geografija, kultūra ir kelionių galimybės
Titikakos ežeras, aukščiausiai virš jūros lygio esantis didelis ežeras pasaulyje, yra gamtos stebuklas, esantis Andų kalnuose, Peru ir Bolivijos pasienyje. Šis įspūdingas vandens telkinys ne tik pasižymi unikalia geografija ir atšiauriu klimatu, bet ir yra svarbus kultūros centras, kuriame gyvena įvairios vietinės bendruomenės, išsaugojusios senovines tradicijas. Straipsnyje gilinamasi į Titikakos ežero ypatumus, apžvelgiamos valstybės, kuri dalijasi ežeru, kultūrinę reikšmę ir suteikiamos vertingos įžvalgos keliautojams, norintiems patirti šio Pietų Amerikos perlo grožį.
Geografija ir klimatas
Titikakos ežeras yra išskirtinėje geografinėje padėtyje - Andų kalnuose ir Altiplano plynaukštėje. Ežeras tyvuliuoja įspūdingame 3821 m aukštyje virš jūros lygio. Šioje vietovėje vyrauja atšiaurus klimatas, pasižymintis dideliais dienos ir nakties temperatūrų svyravimais. Dėl didelio aukščio, temperatūra čia gan žema ir ilgoms maudynėms vanduo netinka.
Ežero plotas siekia 8300 km², todėl tai yra didžiausias ežeras Pietų Amerikoje. Vidutinis ežero gylis yra 140-180 m, o didžiausias - 281 metras. Tiquinos sąsiauris ežerą dalija į dvi dalis: didesnę šiaurės vakarinę dalį, vadinamą Grande (Peru) arba Chucuito (Bolivijoje), ir mažesnę pietrytinę dalį - Pequeño (Peru) arba Huiñaymarca (Bolivijoje).
Salos ir kultūra
Titikakos ežeras garsėja savo salomis, kurių daugelis yra apgyvendintos vietinių bendruomenių, išsaugojusių senovines tradicijas ir gyvenimo būdą. Lankantis prie ežero būtina užsukti į keletą salų, kurios garsios dėl savo tautiniais drabužiais pasipuošusių gyventojų, nendrinių namukų ir nuostabių vaizdų.
Takilės sala
Takilės sala, esanti Peru pusėje, garsėja savo akmeninėmis sienomis ir gyva kultūra. Salos gyventojai iki šiol dėvi tradicinius drabužius, vadovaujasi inkų įstatymais ir valdymo sistema. Kiekvienas aprangos elementas turi savo prasmę ir kalba apie žmogaus socialinį statusą. Be to, Takilės salos vyrai garsėja kaip puikūs ryškių raštų mezgėjai. Iš turizmo gaunamos pajamos skiriamos salos infrastruktūrai gerinti. Salos gyventojai negali priimti turistų nakvoti į savo trobą be vyresniųjų pritarimo.
Taip pat skaitykite: Kelionė prie Titikakos ežero
Uros gentis ir plaukiojančios salos
Viena iš unikaliausių Titikakos ežero ypatybių yra plaukiojančios salos, kurias sukūrė Uros gentis. Uros gentis ir nendrinės salos Titikakos ežero pakrantėse auga vešlios nendrės. Jos nuskinamos, išdžiovinamos, surišamos į pluoštus, iš kurių suformuojami laivai. Pasinaudoję savo vaizduote, taip Uros žmonės sukūrė ne tik puikiai ežeru plaukiojančius laivus, bet kartu įžvelgė galimybę įkurti nuolatinius gyvenamuosius būstus, kurie, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, galėtų būti atitraukti nuo žemyninės dalies. Nendrių salos skrupulingai sukurtos rankomis, nuolat prižiūrimos ir tobulinamos Uros genties žmonių. Nors nendrės, naudojamos saloms sukurti, nėra taip kruopščiai supinamos, kaip tos, naudojamos valčių statyboje, tačiau žmonėms salų statyba - didžiulis darbo krūvis. Stiprios ir tankiai susipynusios nendrių šaknys suformuoja tankų, iki dviejų metrų storio sluoksnį, ant kurio toliau kuriamos Uros salos. Inkarą atstoja į dugną įtvirtinti dideli rąstai. Kad sala būtų stabilesnė, prie jų pririšamos virvės. Nendrės nuolat trūnija, todėl salų gyventojai jas turi nuolat pakeisti. Kiekvienoje saloje šis procesas atliekamas bent keturis kartus metuose, o lietingais metais netgi dažniau. Tradiciškai Titikakos ežere yra apie keturiasdešimt mažų salų ir viena didelė - lyg genties bendruomenės centras. Nendrės - svarbiausias šios bendruomenės pagrindas, tai svarbi ekonominę gerovę užtikrinanti medžiaga. Iš nendrių stiebo Uros žmonės gamina jodą. Naudojamos ir medicininiais tikslais, pvz. apvyniotos aplink skaudančią kūno dalį, neva ištraukia skausmą.Kaip ir daugeliui unikalių Pasaulio kultūrų, Uros genčiai yra iškilusi grėsmė. Uros žmonės susikalba aimarų kalba, pasiskolinta iš didesnės vietinės genties, gyvenančios ežero pakrantėje. Manoma, kad Uros prarado savo kalbą prieš penkis šimtus metų. Nežinoma ar ją prarado natūraliai, ar aimarų kalba jiems buvo primesta. Dar didesnę grėsmę genties tradicijoms kelia europiečių atvykimas. Ir ši grėsmė didesnė nei Inkos Imperijos, kuriai Uros žmonės turėjo mokėti mokesčius ir atiduoti daug savo gyventojų į vergiją. Uros gentis netrukus prisitaikė sau tinkamus europinės visuomenės gyvenimo aspektus. Daugelio nendriniuose namuose pūpso saulės baterijos, prie kurių pajungtas televizorius ir kiti elektroniniai prietaisai. Didžiausioje saloje įkurta radijo stotis, transliuojanti laidas po keletą valandų kiekvieną dieną. Taip pat dvejose mokyklose vaikams buvo patvirtinta grupinė švietimo sistema.Titikakos ežero nendrinėse salose nėra šiuolaikinių virtuvių, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip Uros žmonės pasigamina maistą, nepadegdami nendrių ir namų? Sustatomos pakankamai aukštos akmens krūvos ir jų viršuje kuriama ugnis. Kitas klausimas, kuris taip pat visada yra užduodamas, kaip Uros gentis plaukiojančiose salose užtikrina gyventojams geras sanitarines sąlygas, kur net keli šimtai žmonių, kasdien patiria „gamtos šauksmą“. Siekdami išlaikyti savo skurdžią ekonomiką, Uros gentis prisitaikė priimti smalsius turistus, kurie plūsta į šią vietą ir nori išvysti unikalų gyvenimo būdą. Daugelis Uros šeimų savo gyvenamosiose patalpose turi įrengę papildomą kambarį, skirtą turistams ir svečiams. Netgi kelis renginius pritaikė turistams - vienas iš jų - tradicinių šokių vakarai, kurių metu turistai aprengiami tradicine Uros gyventojų apranga ir kviečiami įsijungti į šokį. Dažnas atvykėlis primena klouną. Bent jau Uros genčiai linksma. Lieka tik tikėtis, kad šios mažos genties unikali ir gyva kultūra prisitaikys prie išorinių jėgų uždėto krūvio ir išgyvens.
Uros gentis, ieškodama apsaugos nuo kariaujančių pusių, išplaukė į ežero gilumą ir sukūrė dirbtines salas iš totoros nendrių. Šios nendrės, augančios ežero pakrantėse, yra skinamos, džiovinamos ir surišamos į pluoštus, iš kurių formuojami laivai ir salos. Stiprios ir tankiai susipynusios nendrių šaknys suformuoja tankų, iki dviejų metrų storio sluoksnį, ant kurio toliau kuriamos Uros salos. Salos nuolat prižiūrimos ir tobulinamos, o pūvančios nendrės reguliariai keičiamos.
Šiandien Titikakos ežere yra apie keturiasdešimt mažų Uros salų ir viena didelė - lyg genties bendruomenės centras. Salose gyvena po 5-10 urų, dažniausiai telpančių į vieną arba dvi pašiūres. Urai iš nendrių pasistato pastoges ir nusipina reikalingus baldus. Taip pat salose įrengiami gyvūnų gardai jūrų kiaulytėms ir naminiams paukščiams auginti. Nors Uros gentis išsaugojo savo tradicinį gyvenimo būdą, jie taip pat prisitaikė prie šiuolaikinio pasaulio. Daugelio nendriniuose namuose pūpso saulės baterijos, prie kurių pajungtas televizorius ir kiti elektroniniai prietaisai. Didžiausioje saloje įkurta radijo stotis, transliuojanti laidas po keletą valandų kiekvieną dieną.
Isla del Sol
Iš Bolivijos pusės aplankiau pačią garsiausią salą Isla del Sol.
Kelionės į Titikakos ežerą
Kelionė į Titikakos ežerą yra nepamirštama patirtis, leidžianti susipažinti su unikalia Pietų Amerikos gamta ir kultūra. Norint pasiekti ežerą, reikia skristi į Peru arba Boliviją, o iš ten keliauti autobusu ar automobiliu iki Puno (Peru) arba La Paso (Bolivija), miestų, esančių prie ežero kranto.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Transportas
Peru viešasis transportas apima viską nuo šiuolaikinių oro laivynų iki senovinių sunkvežimių. Kai keliaujate po šalį, galite bandyti rasti pusiausvyrą tarp praktiškumo, kainos, patogumo ir saugumo. Skrydis lėktuvu yra paprasčiausia ir saugiausia transporto priemonė Peru. Autobusai yra pagrindinė tarpmiestinio viešojo transporto sistema Peru. Autobusų kompanijų šalyje yra daug ir jų patogumas priklausys nuo to, kokią kainą norėsite mokėti. Šalyje visiškai nesilaikoma transporto tvarkaraščių, todėl planuojant kelionę verta tai atsiminti. Didžiuosiuose miestuose verta pasinaudoti taksi paslaugomis, bet būkite atsargūs, naudokite tik registruotus, modernius, geltonos spalvos taksi, nes kai kurie nelicencijuoti vairuotojai yra visiškai nepatikimi ir linkę sukčiauti. Mikroautobusai yra neįtikėtinai pigūs, tačiau jų vairavimo kultūra kelia susirūpinimą dėl jūsų pačių saugumo.
Planuojantiems geriau patyrinėti šalį, siūlome išsinuomoti automobilį. Norėdami vairuoti nuomotą automobilį Peru, turite būti ne jaunesni kaip 23 metų amžiaus ir reikia turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą.
Apgyvendinimas
Peru kiekvienais metais vis labiau populiarėja tarp turistų. Šalies apgyvendinimo įstaigų kainos yra gan žemos. Keliaujant po šią nuostabią šalį, galima apsistoti kempinguose, hosteliuose, svečių namuose arba viešbučiuose.
Ką pamatyti ir nuveikti prie Titikakos ežero
- Puno miestas: Įsikūręs ant Titikakos ežero kranto, Puno yra puikus atspirties taškas norint tyrinėti ežerą ir jo salas. Mieste galima rasti įvairių apgyvendinimo ir maitinimo įstaigų.
- Plaukiojančios Uros salos: Aplankykite unikalias Uros genties sukurtas plaukiojančias salas ir susipažinkite su jų tradiciniu gyvenimo būdu.
- Takilės sala: Pasivaikščiokite po Takilės salą, pasigrožėkite akmeninėmis sienomis ir tradiciniais drabužiais vilkinčiais gyventojais.
- Isla del Sol: Iš Bolivijos pusės aplankykite pačią garsiausią salą Isla del Sol.
- Kitos lankytinos vietos: Netoli Titikakos ežero galima aplankyti ir kitas įdomias vietas, tokias kaip Sillustani kapavietės, Tiahuanaco griuvėsiai ir Lampa miestas.
Pietų Amerika: Daugiau nei tik Titikaka
Pietų Amerika - tai pasaulio dalis, žemynas, didžiąja dalimi yra pietiniame Žemės pusrutulyje, kertamas pusiaujo, tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų. Palei vakarinį žemyno pakraštį driekiasi santykinai jauna ir seismiškai aktyvi Andų kalnų grandinė. Pietų Amerika užima 17 818 mln km², joje gyvena apie 351 mln. žmonių (2001). Apie 85 % Pietų Amerikos priklauso Atlanto vandenyno baseinui. Didžiausios upės: Amazonė, Parana, San Franciskas, Orinokas. Tarp nedaugelio ežerų didžiausi yra Marakaibo, Patos ir Titikakos ežerai.
Peru kultūra ir istorija
Peru - tai valstybė, apgaubta paslaptimi, keliautojų pamėgta dėl savo istorinės praeities turtingumo. Dabartinėje šalies teritorijoje ilgą laiką gyvavo inkų civilizacija, kurios pėdsakai yra išlikę iki šių dienų. Šalies gamta itin kontrastinga, kurią sudaro trys skirtingos zonos: Amazonės tropiniai miškai, Andų kalnai ir Ramiojo vandenyno pakrantė. Peru ne tik istorijos paveldas - tai nuostabi gamta, su šalies pietuose tyvuliuojančiu aukščiausiu pasaulyje ežeru Titikaka, Amazonės platybėse gyvenančiomis nuo pasaulio atsiskyrusiomis indėnų gentimis, o kur dar paslaptingosios Nasko linijos.
Taip pat skaitykite: Pietų Afrika pagal plotą
Kuskas
Kuskas - tai XI amžiuje inkų įkurtas miestas. Jame gausu senovinių bažnyčių, vienuolynų bei rūmų pastatytų iš inkų statinių griuvėsių. Kusko senamiestis tvarkingas ir labai gražus, tad būtina užsukti čia. Kusko regione stūkso neregėto grožio kalnai, vietinių vadinami „Montana de Siete Colores“, kas reiškia „Septynių spalvų kalnas“, o turistai šį kalną vadina „Vaivorykšte“. Kalnų paviršius nusidažęs įvairiomis spalvomis, kuris susiformavo tirpstant ledynams. Norint pasiekti „Vaivorykštę“ reikės daug ištvermės, pirma teks 3 valandas važiuoti už Kusko, po to žygiuoti per kalnus 10 kilometrų ir tik tada, kai įveiksite visus sunkumus, būsite apdovanoti svaiginančiu kalnų vaizdu.
Maču Pikču
Maču Pikču vaizdas - rūke paskendusių, kalnų viršūnių įrėmintas, senovės inkų akmeninis miestas. Dabar šiame akmeniniame mieste gyvena tik lamos. Daugelis keliautojų nori ne tik pamatyti šį miestą, bet ir užkopti į šalia stūksančio Uaina Pikču kalno viršūnę. Iki šių dienų labiausiai stebina Maču Pikču pastatai, kurie laikomi tikrais architektūriniais stebuklais, o kai kurie akmens luitai gali sverti net 50 tonų.
Čan Čanas
Čan Čano archeologinis kompleksas yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio istorinio ir kultūrinio paveldo sąrašą. Tai didžiausias pasaulyje nedegtų plytų miestas. Skirtingų socialinių klasių atstovai gyveno skirtingose miesto dalyse. El Brujo archeologinis kompleksas - Čikamos slėnyje esantis archeologinis kompleksas. Jį sudaro trys Močė kultūros statiniai - Huaca El Brujo, Huaca Prieta, Huaca de Cao Viejo. Šių statinių sienos išpuoštos įvairiais reljefais ir raižiniais. Prie šventyklų komplekso kas keli žingsnių po kojomis guli šimtmečius skaičiuojančių daiktų liekanos. Huaca del Sol - tai 20 metrų aukščio laiptuota piramidė. Tai senovės Močės kultūros palikimas. Šventykla yra viena iš kelių griuvėsių šalia Cerro Blanco ugnikalnio viršūnės, pakrantės dykumoje.
Kolkos kanjonas
Ties Kolkos kanjonu galima stebėti kondorus - įspūdingo dydžio paukščius, kurių išskleistų sparnų ilgis siekia 3 metrus. Inkai juos laikė dievų pasiuntiniais, tarpininkais tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulių. Dėl savo didybės, jiems sunku atsiplėšti nuo žemės, todėl jie tiesiog neria žemyn galva nuo uolų ir ima sklęsti.
Naskos linijos
Naskos linijos - tai mįslingos ir įspūdingos figūros, kurios prieš du tūkstantmečius metų buvo išraižytos žemės paviršiuje. Šios linijos atvaizduoja įvairiausių gyvių, paukščių, vabzdžių, gėlių pavidalus. Inkų tradicijas puikiai atskleidžia Andų kapų muziejus, kurio vienintelis tikras eksponatas - stiklinis šaldytuvas su paauglės mergaitės, pramintos Chuanita lavonėliu. Ji ir daug kitų vaikų, XVI a. buvo paaukoti inkų dievams. Senovės inkai kalnus laikė dievais, kurie galėjo nubausti lavos išsiveržimais ar nuošliaužomis, tad norėdami jiems įtikti jie aukodavo vaikus iš kilmingų inkų šeimų.
Baljestos salos
Baljestos salos - tai pasaulis priklausantis gyvūnams. Salos dažnai lyginamos su garsiaisiais Galapagais. Čia keliautojai turi galimybę iš arti stebėti įvairiausių rūšių žinduolių bei paukščių kasdienybę. Salose galima pamatyti kormoranus, žuvėdras, pelikanus, pingvinus, jūrų liūtus, jūrines ūdras ir kt. Dalis salų, kur gyvena guano paukščiai atrodo itin keistai, jos visos nuklotos jų baltomis išmatomis išėdančiomis ir akmenis.
Kandelabro geoglifas
Kandelabro geoglifas - viena planetos mįslių, kuri vis dar neįminta. Žinomas priešistorinis geoglifas yra 180 metrų ilgio ir 70 metrų pločio. Manoma, kad kandelabro formos figūra atsirado XVII ar XVIII amžiuje. Jis gerai išsilaikė dėl to, kad čia niekada neužpučia smarkus vėjas ir nelyja.
Kolkos kanjonas
Kolkos kanjonas Gineso rekordų knygoje vadinamas giliausiu pasaulio tarpekliu, kurio gylis nuo kranto iki upės dugno - 1200 m., o nuo šalia esančių kalnų iki dugno - 3200 m.
Arekipa
Arekipa miestas pastatytas iš balto akmens, apsuptas kalnų ir ugnikalnių. Miestas ne kartą yra nukentėjęs nuo žemės drebėjimų, todėl jo pastatai yra žemi. Arekipa yra 2380 m aukštyje virš jūros lygio. Senamiestyje vyrauja kolonijinio laikotarpio pastatai, architektūroje daugiausiai yra ispaniškų detalių.
Patarimai keliautojams
- Atsargumas: Pietų Amerika garsėja nepastoviu saugumu, todėl svarbu būti atsargiems ir saugoti savo daiktus.
- Aukščio liga: Dėl didelio Titikakos ežero aukščio, keliautojams gali pasireikšti aukščio liga. Rekomenduojama aklimatizuotis ir vartoti kokos lapus, kurie padeda sumažinti simptomus.
- Valiuta: Peru valiuta yra solis (PEN), o Bolivijos - Bolivianas (BOB).
- Kalba: Peru kalbama ispaniškai ir kečujų kalbomis, o Bolivijoje - ispaniškai, kečujų ir aimarų kalbomis.
- Transportas: Keliaujant po Peru ir Boliviją, galima naudotis autobusais, traukiniais ir lėktuvais. Tačiau svarbu atsižvelgti į didelius atstumus ir planuoti kelionę iš anksto.
tags: #valstybės #pietų #amerikoje #su #titikakos #ežeru