Memento Mori: Legenda virš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, vėlyvojo baroko perlas ir Vilniaus architektūros šedevras, jau ne vieną šimtmetį puošia Antakalnį. Per paskutinį šimtmetį pasikeitė ne bažnyčios vidus, o tik ją supanti erdvė. Ši šventovė, išsiskirianti iš kitų Vilniaus bažnyčių, traukia tiek turistus, tiek vietinius gyventojus.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios išskirtinumas
Vilniuje gausu puošnių šventovių, tačiau Šv. Petro ir Povilo bažnyčia išsiskiria savo unikalumu. Kaip teigia gidai, tai - puošniausia bažnyčia pasaulyje. Bažnyčios architektūra išties įspūdinga, o interjeras sukurtas puikių italų skulptorių. Ši bažnyčia ypatinga, nes tokia vienintelė. Tiek Vilniuje, tiek ir Lietuvoje nerasime nieko į ją panašaus. Šalia meninio paveldo verta prisiminti ir dar vieną šios bažnyčios išskirtinumą. Ji viena iš nedaugelio Vilniaus bažnyčių, kuri išvengė prievartinio uždarymo okupacijos metais ir atverta katalikams nuo XV a.
Legendos ir istorija
Legendos byloja, kad čia senovėje būta pagonių šventyklos deivei Mildai. Tačiau to, deja, negalime patvirtinti jokiais dokumentais. Kita legenda sako, kad 1666 m., kasant pamatus dabartinei bažnyčiai, buvo rasta į sarkofagą panaši akmeninė nežinomo riterio skulptūra. Tuomet galvota, jog tai pirmosios bažnyčios šioje vietoje fundatoriaus Petro Goštauto antkapis. Pastarojo asmenybę istorikai laiko legendine, jos egzistavimas nėra paremtas jokiais istoriniais šaltiniais, todėl ir bažnyčios egzistavimas dar XIV viduryje, gerokai prieš valstybės krikštą, mažai tikėtinas.
Pirmoji medinė bažnyčia veikiausiai atsirado XVI a. pabaigoje, jai sudegus, XVII a. pradžioje patstatyta kita, taip pat medinė. Taigi dabartinė mūrinė, jau trečioji,- dokumentuota. Kai buvo pradėti paruošiamieji šios trečiosios bažnyčios statybos darbai, Lietuva buvo tik pradėjusi atsigauti po praūžusių karų su Maskva ir Švedija. Vilnius tada buvo atstatomas praktiškai iš pelenų, privalėjo susigrąžinti savo kaip svarbaus centro statusą. Neįtikėtinai greitai atsitiesęs, Vilnius tapo šventyklų miestu ir pasipuošė prabangiu baroko rūbu. Didingų bažnyčių statyba susijusi to meto mąstysena. Baroko laikų didikai tikėjosi galintys nuodėmingą, klaidų pilną gyvenimą „ištaisyti“ dosniomis aukomis bažnyčiai.
Mykolas Kazimieras Pacas - fundatorius
Būsimasis fundatorius Mykolas Kazimieras Pacas buvo Vilniaus vaivada bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės etmonas, t.y. jos vyriausias vadas. Legenda byloja, kad 1662 m. sukilus kariuomenei jis buvo priverstas slapstytis medinės Antakalnio bažnyčios griuvėsiuose. Kritiniu momentu pasižadėjo, kad jei liksiąs gyvas, pastatysiąs naują šventovę. Apie patį fundatorių yra daugybė įvairių spėliojimų. Sunku žinoti, kurie iš jų arti tiesos, o kurie išgalvoti. Viena aišku, jis buvo įtakingas ir galingas žmogus. Negausūs biografijos faktai liudija, kad tai buvo rūstus žmogus, vienišius, visą gyvenimą atidavęs karybai.
Taip pat skaitykite: Įdomūs faktai apie skraidančius balionus
Naujos bažnyčios statybos prasidėjo 1668 metų birželio 29-ą, švenčiant šv. Petro ir Povilo dieną. Buvo iškilmingai pašventintas kertinis akmuo. Statyboms pradžioje vadovavo pats jos architektas, krokuvietis Janas Zaoras, po jo darbus tęsė kiti. 1674 m. iš Gdansko atkeliavo durys. Dar po kelerių metų dekoruoti bažnyčios atvyko puikūs italų skulptoriai Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli. Šiuos italus keitė kiti. Vidaus puošyba užtruko beveik trisdešimt metų. Pabaigta bažnyčia ženkliai prisidėjo prie išgražėjusio Antakalnio priemiesčio. Čia šalia jau buvo pastatytas erdvus Laterano kanauninkų vienuolynas, o XVII a. pabaigoje baigti prašmatnūs Sluškų ir Sapiegų rūmai.
Bažnyčios interjeras
Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios interjeras vertingas tuo, kad palyginti nedaug pakitęs nuo fundatoriaus laikų. Bažnyčios puošyba - stiuko lipdiniai. Tai gipso, kalkių, klijų ir smėlio ar marmuro miltelių mišinys. Drėgnas būna minkštas, greitai stingsta, sudžiūvęs - kietas. Nors tai ganėtinai tvirta medžiaga, visgi tai ne marmuras, todėl didžiausią grėsmę šiai bažnyčiai kėlė drėgmė. Kai kurios interjero dalys, deja, buvo pažeistos ir prarastos. 1801 m. bažnyčią restauravo italai J.Barečis ir M.Pianas. Panašiu metu buvo parduotas didysis jos altorius, jo vietoje pakabintas dailininko P.Smuglevičiaus paveikslas, pastatytos keturios didelės K.Jelskio sukurtos pranašų statulos. Taip pat pastatyta rokoko stiliaus sakykla. Dar po šimtmečio bažnyčioje atsirado nauji vargonai. Paskutiniai restauracijos darbai buvo atlikti sovietmečiu, 1976 - 1984 m.
Šioje bažnyčioje beveik nėra spalvų, visa didybė ir glūdi baltoje erdvėje, jos ornamentikoje, puošyboje. Dekoro kiekis taip pat pribloškia. Daugelyje šaltinių kartojamas tas pats skaičius - daugiau nei du tūkstančiai skirtingų puošybos elementų.
Šventųjų enciklopedija
Be meninės puošybos vertės tai ir šventųjų enciklopedija. Po kiekviena stiuko kompozicija slepiasi konkreti žmogaus, jo šventumo istorija, jo darbai ir t.t.
M. K. Paco kapas
Mykolas Kazimieras Pacas mirė 1682 m. Baigiama dekoruoti šventovė tapo jo kapu: kaip ir norėjo, buvo palaidotas rūsyje po bažnyčios slenksčiu. Vykdant paskutiniąją fundatoriaus valią, kapas buvo uždengtas paprasta akmens plokšte su lotynišku įrašu „Čia guli nusidėjėlis“. XVIII a. žaibas suskaldė lentą. Vienuoliai ją įmūrijo sienoje, dabar ją rasite dešinėje įėjimo pusėje. Rūsyje išliko fundatoriaus karstas su jo palaikais. Noras būti palaidotam po slenksčiu viena vertus rodė žmogaus nusižeminimą, ypač tokio daug pasiekusio kaip Pacas, kita vertus anuomet tikėta, kad tokia paskutinio poilsio vieta padėdavo atpirkti nuodėmes, žmonės, kurie mindžiodavo kapą, padėdavo velioniui priartėti prie dangaus karalystės.
Taip pat skaitykite: Užrašo virš nukryžiuotojo analizė
Užrašas bažnyčios fasade
Kita įdomybė - užrašas bažnyčios fasade. Jo viršuje vaizduojama Švč. Mergelė Marija, o apačioje lotyniškai įrašyta „Regina Pacis Funda Nos In Pace“. Čia regime barokišką retorinį žaidimą žodžiais: Pacis ir pace aiškiai primena fundatoriaus Paco pavardę. Kita vertus, tai labai prasmingi žodžiai. Anų laikų Lietuva, išvarginta sunkiausių karų, iš tikrųjų troško taikos.
Šv. Karalienių koplyčia
Kairėje - šv. Karalienių koplyčia. Kad ir kaip norėtųsi, geriau jų neliesti. Turistams sudrausminti net užrašas specialus atsirado. Šie būgnai vadinami timpanais. Pastarieji kilę iš islamiškų rytų kraštų. Ritmas visada padėdavo surikiuoti ir motyvuoti karius prieš mūšį. Tai - didžiuliai katilai, išlieti iš metalo ir aptraukti oda, mušami dviem medinėmis lazdomis. Lenkijoje gyvuoja legenda, kad timpanai primena lenkų kariuomenės pergalę prieš turkus. Esą karalius Jonas III Sobieskis, 1683 m. sumušęs turkus prie Vienos, liepė karo žygyje naudotus būgnus laikyti bažnyčiose kaip pergalės simbolius. Vilniuje pasakojama, esą šie būgnai yra LDK kariuomenės trofėjai, parsivežti iš kiek anksčiau, 1673 m. , vykusio mūšio su turkais. Šiame pergalingame mūšyje ypač pasižymėjo lietuvių kariuomenė, vadovaujama Mykolo Kazimiero Paco, todėl manoma, kad didieji būgnai yra karo trofėjai, lietuvių atimti iš turkų. Kokie yra šie timpanai -lenkiški, turkiški ar lietuviški sunku pasakyti, žiūrint kuria legenda tikėsime. Aš asmeniškai linkstu manyti, kad tai Paco trofėjiniai būgnai.
Koplyčios skliaute matome sceną, kurioje vaizduojami katile patalpinti trys žmonės, vienas jų dėvi rytietišką galvos apdangalą. Kaip minėjau, ši bažnyčia yra tikrų tikriausia šventųjų enciklopedija. Skliaute dvi kankinystės scenos - šv. Teodoros ir jus sudominusi šv. Faustos kankinystės scena. Jauna religinga našlaitė Fausta gyveno Cyzicus mieste Anatolijoje. Žinios apie krikščionę pasiekė vietinį valdytoją ir ji buvo suimta bei nusiųsta pas pagonių šventiką Evilasijų. Šis turėjo sugrąžinti ją į pagonybę. Mergaitė neišsižadėjo savo tikėjimo, todėl buvo kankinama. Galiausiai pats šventikas, matydamas jos auką, atsivertė į krikščionybę. Atvykęs teisėjas Maksimas įsakė kankinti juos abu, galiausiai pasmerkė juos mirti puode ant ugnies. Šventos Teodoros legenda dar įdomesnė. Vienu metu, sumažėjus gimstamumui, kai kuriose Romos imperijos provincijose moterys buvo skatinamos gimdyti, o specialiai priimti įstatymai baudė už skaistybės saugojimą. Teodora buvo viena iš nuteistųjų moterų, o jai skirta bausmė - apgyvendinimas ir priverstinis darbas viešnamyje. Pirmasis „klientas“ pasirodė esąs Didymas, krikščionis kareivis, atėjęs išgelbėti merginos. Teodora persirengė vyro rūbais ir pabėgo. Išaiškėjus tiesai, Didymas buvo suimtas ir nusiųstas pas Aleksandrijos valdytoją Prokulą. Šiam pasmerkus kareivį myriop, čia pat pasirodė ir Teodora. Ji negalėjo sau leisti, kad jos išgelbėtojas mirtų vienas. Visgi pagrindinis šios koplyčios meninis akcentas ne kankinystės scenos, bet arkose įkomponuotos keturios moterų figūros. Jos simbolizuoja taikingumą, darbštumą, kantrybę ir gailestingą meilę. Alegorinė figūra, vaizduojanti gailestingumą.
Šv. Augustino koplyčia
Bažnyčioje iš viso yra keturios koplyčios, kompoziciškai jos vieningos, kiekviena turi po keturias dideles figūras. Šįsyk jos alegorinės dorybių personifikacijos: tvirtumas, teisingumas, susivaldymas ir gailestingumas. Gailestingumas ir vėl atkreipia daugiausiai dėmesio, moteris vaizduojama meiliai žindanti kūdikius. Ši koplyčia dedikuota šv. Augustinui, vienam Katalikų Bažnyčios tėvų. Jo afrikietišką kilmę apačioje simbolizuoja dvi dramblio galvų konsolės. Augustinas, rašydamas jam šlovę pelniusį teologinį traktatą „Apie Trejybę“, patyrė regėjimą, kuris vaizduojamas vienoje iš trijų skliauto scenų. Pasakojama, kad mąstydamas apie Švč. Trejybę, Augustinas vaikščiojo pajūriu ir sutiko vaikelį, kuris kriaukle bandė išsemti jūrą.
Šioje bažnyčios dalyje turime du altorius - Maloningosios Dievo Motinos vienoje ir Penkių Jėzaus Žaizdų kitoje pusėje. Norint viską aprėpti, reikėtų užimti tinkamą poziciją, geriausia pačiame navos viduryje. Žvilgsnis neišvengiamai kryps aukštyn. Taigi pakėlę galvas, kairėje pusėje virš altoriaus pamatysime scenas iš šv. Marijos gyvenimo: sužadėtuvės, Elžbietos lankymas, gimimas, nekaltas prasidėjimas ir archangelo apsireiškimas. Lango dešinėje matome Marijos apsireiškimą dievobaimingai Ital…
Taip pat skaitykite: Torto užrašai: nuo tradicinių iki linksmų
tags: #memento #mori #užrašas #virš #petro #ir