Ugniažolė ir jos potencialas kovojant su vėžiu: receptai, nauda ir atsargumo priemonės
Vėžys - viena didžiausių šių dienų sveikatos problemų, todėl natūralu, kad sergantieji ieško įvairių būdų, kaip palengvinti savo būklę ir kovoti su liga. Šiame kontekste vis dažniau minimi augalai, turintys antioksidantų ir alkaloidų, pasižyminčių priešvėžinėmis savybėmis. Vienas tokių augalų - ugniažolė, liaudyje dar vadinama „kregždės gėle“. Tačiau ar ugniažolė tikrai gali padėti kovoti su vėžiu, ir kaip ją saugiai vartoti?
Vėžio gydymas šiuolaikinėje medicinoje ir papildomos terapijos
Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 18 tūkst. naujų vėžio atvejų. Šiuolaikinė medicina dažniausiai taiko chirurginį, chemoterapinį, spindulinį ir hormoninį gydymą. Vis dėlto, gydytojai pripažįsta, kad svarbu atkreipti dėmesį ir į paciento gyvenimo kokybę. Todėl pastaraisiais metais vis labiau populiarėja papildoma medicina, kurios metodus išbando nemaža dalis vėžiu sergančiųjų.
Fitoterapija, arba gydymas augalais, gali būti naudingas šalinant šalutinius gydymo poveikius. Augalai, turintys antioksidantų, neutralizuoja laisvuosius radikalus, o alkaloidai turi priešvėžinių savybių. Vienas tokių augalų yra ugniažolė.
Ugniažolės savybės ir poveikis
Ugniažolė - daugiametis, 30-100 cm aukščio žolinis augalas, paplitęs visoje Lietuvoje. Jos visose dalyse yra oranžinių, tirštų sulčių. Liaudies medicina ugniažolių sultimis gydo karpas, o dėl antiseptinių savybių augalas vartojamas odos susirgimams gydyti.
Fitoterapeutas Juozas Ruolia teigia, kad ugniažolė turtinga alkaloidų, kurie geba naikinti vėžinių ląstelių branduolį. Ugniažolės šaknyse yra nuodingų alkaloidų - berberino, o žolėje esančios medžiagos chelidoninas ir cheletrinas sustabdo vėžinių ląstelių dalinimąsi ir neleidžia joms daugintis.
Taip pat skaitykite: Mokslas apie prieskonius ir vėžį
Mokslininkai nustatė, kad žolėje gausu cheminių medžiagų, organinių rūgščių, vitamino A ir C. Ugniažolė veikia prieš uždegimus, vartojama dėl virškinamojo trakto ligų, ramina nervų sistemą, gydo žaizdas ir grybelį. Teigiama, kad ji padeda pristabdyti piktybinių navikų formavimąsi ir net žudo vėžines ląsteles. Ugniažolės vartojamos ir sergant tulžies pūslės akmenlige, bronchitu, laringitu, astma, yra svarbi skrandžio opaligei gydyti skirtų vaistų sudedamoji dalis.
Senovės romėnai ir graikai ugniažolę vadino „kregždžių žole“, tikėdami, kad ji atsiranda atvykus kregždėms ir nuvysta joms išvykus. Rusų kalba ugniažolė vadinama „švarus kūnas“, nes tradiciškai buvo naudojama nuo įvairių odos ligų. Lenkiškas pavadinimas „glistnik“ (apvaliųjų kirmėlių žolė) kilęs iš įprasto vartojimo apvaliosioms kirmėlėms išvaryti.
Ugniažolės preparatai ir receptai
Nors ugniažolė turi daug naudingų savybių, svarbu prisiminti, kad tai - nuodingas augalas. Todėl savarankiškai gaminti užpiliukus ar arbatėles neverta. Geriau vartoti preparatus, kuriuose tiksliai žinomas ugniažolės kiekis ir jos poveikis organizmui.
Nacionalinio vėžio instituto Fitoterapijos laboratorija sukūrė specialios medicininės paskirties ugniažolės preparatą mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, ligos remisijos metu. Juo siekiama pagerinti onkologinių ligonių savijautą, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Šiame preparate ugniažolė įvilkta į kietąją tabletę, kuri ištirpsta plonajame žarnyne, taip išsaugomos naudingos augalo savybės.
Ugniažolės vartojimas kartu su kitais augalais
Pasak žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus, ugniažolę geriausia vartoti su kitais augalais, pavyzdžiui, gysločiu, medetka. Tuomet priešvėžinis poveikis stipresnis ir apsisaugoma nuo nuodingo šalutinio poveikio. Gysločiuose ir medetkose esančios medžiagos sustiprina alkaloidus ir sušvelnina nuodingą jų veikimą. Medetkose ir gyslotyje esančios priešuždegiminės medžiagos nuramina, silpnina uždegimą organizme, o tokiu atveju vėžiui sumažėja šansų daugintis ir plisti toliau.
Taip pat skaitykite: Mėsos ir vėžio ryšys
Ugniažolės sultys ir antpilai
Ugniažolės sultys senovėje buvo naudojamos gydyti karpoms, naikinti vėžinėms ląstelėms. Tačiau, ruošiant antpilą infuzijai, į indą dedamas tik vienas šaukštelis džiovintų ir susmulkintų žolelių, užpilama verdančio vandens, uždengiama ir paliekama tamsioje vietoje atvėsti. Šį vaistą galima vartoti 3 kartus per dieną, 20 minučių prieš valgį - padės esant gastritui, hepatitui, šlapimo pūslės uždegimui ir daugeliui kitų ligų.
Jeigu turime ką tik prisiskynę ugniažolių, jas nuplaukime po tekančiu vandeniu, smulkiai supjaustykime ir pasiruoškime tokiomis pat proporcijomis. Jeigu antpilą norėtume naudoti išoriškai, pavyzdžiui, kaip odos losjonus ar pėdų vonelėms, tokios griežtos dozės paisyti nebūtina, tačiau į stiklinę nereikėtų įsidėti daugiau negu du šaukštus žolelių.
Ugniažolės sultys ir alkoholis
Kartu su žiedais ir ankštimis nupjaunami augalo stiebai, nuplaunamos dulkės, leidžiama šiek tiek apdžiūti ir sumalama mėsmale. Gauta masė išspaudžiama. Skystis supilamas į stiklinį indą ir šaldytuve laikomas tris dienas. Tada nukošiama, vėl supilama į stiklainį, apdengiama marle ir perrišama. Jeigu indą uždengėme dangteliu, pradurkime skylutes. Stiklainį padedame į vėsią tamsią vietą 21 dienai. Per šį laiką sulčių fermentacijos procesas turėtų baigtis. Gautą produktą reikia laikyti šaldytuve.
Kitas būdas: kaip ir pagal ankstesnį receptą, šviežia žolė sumalama ir išspaudžiama, įpilama alkoholio. Jeigu išsispaudėme1 litrą sulčių, reikės 500 ml degtinės arba 250 ml medicininio spirito. Šį produktą taip pat laikome šaldytuve. Sulčių gerti negalima, jos veiksmingos patepus grybelio pažeistą odą, gydant karpas, papilomas ir psoriazę.
Ugniažolės tepalai
Probleminei odai gydyti imama 10 gramų kiekvieno augalo sausos žaliavos (ugniažolės, kiaulpienės), mišinys supilamas į emaliuotą puodą, užpilama 200 ml verdančio vandens, uždengiama dangčiu ir įdedama į vonelę su vandeniu. Virinama 30 minučių. Leidžiama atvėsti.
Taip pat skaitykite: Mityba sergant vėžiu: vakarienės patarimai
Iš gyvulinės kilmės riebalų, įpylus ugniažolės nuoviro ar sulčių, pasigaminsime vazelino arba kremo. Džiovinta ugniažolė sutrinama į miltelius ir santykiu 1:4 kruopščiai išmaišoma su kiaulienos, avienos ar kt. riebalais. Kitas - 2 valg. šaukštus sausos žolės nuoviro užpilame 100 ml verdančio vandens ir verdame ant silpnos ugnies, kol skysčio tūris sumažės 2 kartus. Atvėsiname, nukošiame ir su riebalais sumaišome santykiu 1:1. Trečias - į riebalus įpilame ugniažolės sulčių santykiu 1:4, kruopščiai išmaišome. Kremas tinka dermatitui gydyti.
Ugniažolė sergant angina ir artroze
Gydant anginą, ugniažolė naudojama kaip mišinio dalis. Vienodais kiekiais imama ramunėlių, jonažolių, ugniažolės, šalavijų. Pusantro desertinio šaukšto jų užpilame 200 ml labai karšto vandens ir 12 minučių verdame vandens vonelėje. Šiltu skysčiu gerklę skalaujame 3-4 kartus per dieną.
Sergant artroze, artritu, karštų vonių daryti, dėti kompresus nerekomenduojama, nes, esant aukštai temperatūrai, gali sustiprėti sąnarių uždegiminis procesas. Gydytojai pataria naudoti ugniažolių alkoholinę tinktūrą arba sultis.
Kada ir kaip rinkti ugniažolę?
Ugniažolių žydėjimas trunka iki šalnų, tad derlių galima nuimti visą augimo sezoną, bet geriausia - birželio pradžioje, kai lapai dar švieži ir sultingi. Sausu oru nupjaunami stiebai, išdžiovinami pavėsyje, susmulkinami ir sudedami į stiklinį indą. Šaknys kasamos rudenį arba anksti pavasarį. Nuplautos supjaustomos ir džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje.
Atsargumo priemonės ir kontraindikacijos
Nors ugniažolė gali būti naudinga, būtina laikytis atsargumo priemonių. Ugniažolės griežtai negalima vartoti nepasitarus su gydytoju. Preparatas arba ugniažolių arbata yra galima vartoti tik profilaktiškai, po onkologinės ligos gydymo.
Ugniažolės negalima vartoti chemoterapijos, spindulinės terapijos metu. Šiais atvejais negalima nei ugniažolės preparatų, nei arbatos. Taip pat negalima vartoti ugniažolės ir sergant kepenų ligomis, vėžiu, kadangi yra be galo svarbu, jog būtų geri kepenų tyrimai, žymenys, nes kitaip dar labiau pakenksite kepenims. Ugniažolės arbatos gerti be gydytojo rekomendacijos, leidimo - negalima.
Anot Juozo Ruolios, ugniažolę pravartu vartoti moterims, kurios sirgo krūtų vėžiu, tačiau tai daryti tikslinga tik tuomet, kai gydymas jau yra užbaigtas.
Moksliniai tyrimai
Mokslininkai ištyrė žmogaus gaubtinės žarnos ląstelių liniją (NCM460) ir aptiko, jog C. majus ekstraktas buvo vienas stipriausių pagal keletą patikrintų parametrų. Tyrimai rodo, jog ugniažolės veikliosios medžiagos - etanolio ekstraktai, paruošti iš Chelidonium majus - taip pat turi stiprų antiproliferacinį poveikį ir gali būti veiksmingi prieš įvairias žmogaus vėžio ląsteles.
Ugniažolės raugas
Daugelis tikinčiųjų liaudies medicina mini, kad šis raugas padeda organizmui kovoti su uždegiminiais procesais, o kai kurie net vadina jį „natūraliu ginklu prieš vėžį“. Viena svarbiausių jo savybių - detoksikuojantis poveikis.
Jei nuspręsite pasigaminti raugą namuose, svarbiausia - neskubėti.
- Pasirinkite tinkamą vietą augalams rinkti.
- Nuskinkite šviežius, dar nežydinčius ūglius.
- Smulkiai supjaustykite žolę ir dėkite į švarų stiklainį.
- Užpilkite drungnu virintu vandeniu.
- Stiklainį uždenkite marlės audiniu ir palikite šiltoje vietoje.
- Perkoškite ir supilkite į butelį, laikykite šaldytuve.
Fermentuota ugniažolė veikia švelniau nei nuoviras, bet vis tiek yra stipri - todėl reikėtų laikytis saiko. Viena iš svarbiausių priežasčių - poveikis kepenims. Be to, raugas veikia visą virškinimo traktą - palaiko sveiką žarnyno mikroflorą, o tai itin svarbu stipriai imuninei sistemai.
Visų pirma, šis raugas netinka nėščioms ir žindančioms moterims. Svarbu atminti - ugniažolė gali sąveikauti su vaistais, ypač kepenis veikiančiais.
tags: #ugniažolė #nuo #vėžio #receptai