Nematomas obuolių pyragas ir duonos tradicijos Lietuvoje

Šiame straipsnyje apžvelgsime du skirtingus, bet savaip žavius dalykus: prancūzišką obuolių pyrago receptą, kuris populiarėja ir Lietuvoje, bei lietuviškas duonos tradicijas, kurios yra giliai įsišaknijusios mūsų kultūroje.

Nematomas obuolių pyragas: prancūziškas subtilumas jūsų virtuvėje

Kiekvieną rudenį norisi išbandyti naujus obuolių pyragus. Šis receptas skirtas tiems, kurie svajoja apie pyragą, kuriam reikia beveik kilogramo obuolių ir tik kelių šaukštų miltų. Tai - "Gateau Invisible" (liet. nematomas pyragas), kilęs iš Prancūzijos. Panašūs pyragai gaminami ne tik iš obuolių, bet ir iš bulvių ar cukinijų. Svarbiausia - vaisius ar daržoves supjaustyti labai plonai, nes jie sudaro pagrindinį pyrago skonį. Obuolius rinkitės ypač skanius: kietus, sultingus ir saldžiarūgščius. Tešla maišoma paprasta, kaip blynams, be mikserio, paprasčiausia konditerine šluotele.

Šį pyragą geriausia iškepti iš vakaro, kad pilnai atšaltų ir pabręstų šaldytuve. Skaniausias - gerai atšalęs, tada ir pjaustosi lengviau. Obuoliai neperkepa ir išlieka traškūs, o migdolų drožlės puikiai tinka apibarstymui. Šis prancūziškas receptas greitai išpopuliarėjo ir Japonijoje, nes japonai, kaip ir prancūzai, dievina subtilumą.

Receptas

Ingredientai:

  • 1 kg obuolių (kietų, sultingų, saldžiarūgščių)
  • 2 kiaušiniai
  • 100 g cukraus
  • 120 ml pieno
  • 50 g lydyto sviesto
  • 50 g miltų
  • Migdolų drožlės (apibarstymui)

Gaminimas:

  1. Obuolius nulupkite ir supjaustykite plonomis (apie 2 mm) riekelėmis.
  2. Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių, o pailgą kepimo formą išklokite kepimo popieriumi.
  3. Dubenyje konditerine šluotele išplakite kiaušinius su cukrumi, tada supilkite pieną, lydytą sviestą ir gerai išmaišykite. Galiausiai suberkite miltus ir užmaišykite skystą tešlą.
  4. Plonai pjaustytus obuolius suberkite į paruoštą tešlą ir rankomis arba dviem mentelėmis atsargiai išmaišykite, kad kiekviena obuolio riekelė pasidengtų tešla. Svarbu maišyti atsargiai, kad obuolių riekelės nesulūžtų.
  5. Obuolius, aplipusius tešla, sudėkite gražiai į kepimo formą, o atlikusią dubenyje tešlą supilkite ant viršaus. Pyrago viršų apibarstykite migdolų drožlėmis ir pašaukite pyragą į orkaitę.
  6. Pyragas turėtų iškepti per 40 minučių. Iškepusį pyragą su visa kepimo forma palikite atvėsti, o tada perkelkite į šaldytuvą. Geriausiai jį ten palikti per naktį.

Šv. Onos diena ir duonos tradicijos Lietuvoje

Mūsų seneliams liepos pabaiga buvo tarsi atskaitos taškas, savotiški naujieji metai, mat apie šv. Oną prasidėdavo rugiapjūtė, o iš naujo derliaus šeimininkės skubėdavo iškepti šviežios duonos Oninėms. "Liepos 26-ąją minima šv. Ona anksčiau reiškė derliaus brandą. „Šventa Ona - duonos ponia“, - sakydavo mūsų proseneliai." Per Onines pagerbiama šv. Ona - Švenčiausiosios Mergelės Marijos motina. Šventė ypatinga ne tik dėl religinės reikšmės, bet ir dėl stiprių tradicijų ir papročių, ypač Lietuvoje, kur ji siejama su derliaus nuėmimu ir žemdirbių švente. Per Onines žmonės dėkoja už pirmąjį derlių ir prašo Dievo palaimos visam likusiam metų laikui, tad ir šv. Onos vardas tapo gausos, vaisingumo ir moteriškumo simboliu. Senoji lietuviška derliaus šventė susipynė su vėlyvesne krikščioniška proga. Lietuviai nuo seno labai gerbė šv. Oną. Pasak pašnekovės, yra išlikęs posakis: "Kas pradeda rugiapjūtę prieš šv. Oną, tas labai alkanas." Anksčiau pjauti rugius pradėdavo nebent pritrūkę duonos.

Per Onines ne tik šeima, bet ir visa giminė susirinkdavo kaimo ar miestelio bažnyčioje į Šv. Mišias. Jeigu giminėje būdavo Onučių, jas ypač pagerbdavo - vainiku vainikuodavo. „Jeigu vainiką varduvininkei nupinsime su rugių varpomis - laikysimės tradicijos. Vis dėlto Oninės - ne vainikų pynimo, o derliaus šventė.

Taip pat skaitykite: Gardus baltymų ir grietinėlės tortas

Duonos svarba lietuvių kultūroje

Muziejininkės nuomone, šiandien labai svarbu tokias šventes švęsti dėl vaikų. "Vaikai žino tik tiek, kad duonos galima nusipirkti parduotuvėje, tačiau nežino, kiek daug darbo reikia įdėti, kol ji patenka ant mūsų stalo. Juk dabar galima pasirinkti ir pačių įvairiausių edukacijų apie duoną ir jos kelią, patiems namuose išsikepti duonos, pasidomėti ir parodyti, koks derlius laukuose ar lysvėse užauga."

Lietuvos etnografijos muziejaus vyresniosios muziejininkės teigimu, su rugiais ir duona būdavo susijusios beveik visos svarbios lietuvio gyvenimo akimirkos. Mergina galėdavo tekėti tik tuomet, kai mokėdavo iškepti duoną. "Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a. buvo pagrindinis valgis - jeigu turi duonos, gali išgyventi. Jos būdavo atsiriekiama beveik kiekvieno valgymo metu, ypač per pusryčius ir pietus, nes teikė stiprybės prie sunkių darbų. Todėl ir patarlė byloja: „Duona, kad ir juoda, bet stiprybės duoda."

Iki XX a. ir net XX a. pradžioje duona buvo susijusi su moterimi, motina. Todėl žmonės dar ir kitaip aukština moterį, sutapatindami ją su Ona: "Šv. Ona - tai visų moma." Nors kepti duoną buvo pareiga, tačiau ji labai svarbi ir garbinga, nes senovėje duonos kepimas prilygo pasaulio sukūrimui. Duona nuo seno buvo apsupta didele žmonių pagarba, laikoma šventa. Vaikai nuo mažens buvo pratinami gerbti ir tausoti duoną, jos nemėtyti ir netrupinti. "Net ir netyčia numetus duonos gabalėlį ant žemės, reikėdavo ją pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti. Sakydavo: „Nemėtyk duonos - trupinius rinksi.“ Seneliai sakydavo, „kad duona būtų skalsi“, „skalsos jums“, o tai reiškia, kad linkiu nuolat ant stalo turėti duonos.

  • Duona plačiai įprasminta lietuvių dainose, pasakose, sakmėse ir tikėjimuose.
  • Taiklūs Oninių liaudiški apibūdinimai, sudėlioti į patarles.
  • Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, kurioje vaizduojamas XVIII a.
  • Ruginę duoną lietuviai valgo jau 2 tūkst. metų. Per tą laiką šio gaminio receptas ne itin pasikeitė.
  • Plikyta duona būdavo saldžiarūgštė ir ne taip greitai sendavo. Valstiečiai duonos nepirkdavo, ją kepdavo tik namuose. Turtingi Lietuvos miestelių gyventojai XX a. pradžioje, ypač XX a. 2-4 dešimtmečiais, pirkdavo kepyklose iškeptą duoną.
  • Aukštaitijoje ir Dzūkijoje dažniausiai buvo kepama paprasta juoda duona tik iš miltų, raugo, vandens ir kmynų.
  • Žemaitijoje dažniau kepta plikyta duona. Ruginiai miltai užplikomi karštu vandeniu, rauginama iki trijų dienų, tik tada minkoma ir kepama.
  • Šiaurės aukštaičiai labai nustebtų, jei išgirstų, kad duona kepama ant kopūsto lapo. Tokios duonos specifinis skonis, nes kopūstas šunta. Tiesa, bulvines babkas Rytų Aukštaitijoje kepdavo ant kopūsto lapo, o duonos - ne.
  • Aukštaičiai rudenį renka klevų lapus ir ant jų kepa duoną. Dzūkai grikines babkas vartojo kaip duonos pakaitalus. Priklauso nuo to, kas auga, - dzūkai daugiau grikių nei rugių turėjo. Jų kasdienė duona grikinė, o aukštaičių - ruginė. Suvalkijoje, kur kviečiai kaip mūras augo, dominuojanti duona - plikyta, rugiai perpus maišyti su kviečiais. Ajerai, ypač suvalkiečių, klojami, nors daug darbo - juos reikia surinkti, gražiai ištiesti.
  • Dzūkija nuo seno pasižymėjo specifika kepti bulvėje išpjaustytais ir atspaustais ornamentais dailintą vestuvinę duoną.
  • Kiekvienas ūkininkas turėjo krosnį duonai kepti. Žemaičiai didelėje krosnyje kepdavo tik duoną, tad ją ir vadindavo duonkepiu. Ji buvo statoma gyvenamajame name, o anga dūmams eidavo į didįjį kaminą, arba atskirame nedideliame pastatėlyje kieme, kurį vadino ublade, numaliu.
  • Tik aukštaičiai ir dzūkai puodus į krosnį įstumdavo puodšake.

Duona - svarbiausias maisto produktas. Ne veltui sakydavo: "Juoda duona - ne badas." Metus apibūdindavo: "Ačiū Dievui, duonos turėjome." Visoje Lietuvoje duonos riekimas buvo socialinę ir simbolinę prasmę turintis veiksmas. Susėdus šeimai prie stalo, garbingiausioje vietoje krikštasuolėje prie duonos sėsdavosi šeimininkas. Jo pareiga buvo duoną raikyti. Kartais duoną riekdavo vyriausias sūnus, samdinys. Jei šeimoje nebūdavo vyro, riekdavo motina. Sakoma, kad doras šeimininkas duoną raikydavo storomis riekėmis, šykštus - tokiomis plonomis, kad net saulė pro jas prasišviesdavo.

Abišalas, abišalė, griežinėlis - tai per abi kepalo šalis įžambiai nuriektas duonos kampas. Nuo duonos kepalo pirmiausia atriekdavo kampelį. Tėvas, prariekęs kepalą, kampelį duodavo vyriausiam vedusiam sūnui, linkėdamas susilaukti sūnaus: "Valgyk kampelį, bus sūnelis." Jei turėdavo daug sūnų ir norėdavo dukters, kampelio neimdavo. Kai dukra užaugdavo, motina jai perduodavo duonos kepimo pareigą. Iš pradžių jos kepdavo kartu, o iškeptą duoną ragaudavo visa šeima. Kai tėvas, paragavęs savarankiškai dukros iškeptos duonos, pabučiuodavo dukterį ir su suolu, ant kurio ji sėdėdavo, apsukdavo durų link, tai reiškė, kad ji jau išmoko kepti duoną ir gali ištekėti.

Taip pat skaitykite: Varškės tortas be kepimo

Tradicinio ruginės duonos receptas

Ingredientai:

  • 500 g rupių ruginių miltų
  • 200 g raugo
  • 350 ml šilto vandens
  • 100 g skaldytų rugių
  • 50 g linų sėmenų
  • 50 g lukštentų saulėgrąžų
  • 1 šaukštelis kmynų
  • 1 šaukštelis druskos
  • 1 šaukštas medaus

Gaminimas:

  1. Dideliame dubenyje sumaišykite skaldytus rugius, linų sėmenis, lukštentas saulėgrąžas, kmynus, druską, užpilkite 1 stikline verdančio vandens, išmaišykite. Tuomet sudėkite medų, vėl išmaišykite ir tegul pastovi 8-10 minučių. Saulėgrąžų ir linų galima kiek palikti ir pabarstyti duoną prieš kepimą.
  2. Į dubenį suberkite miltus, sudėkite raugą ir įpilkite likusį šiltą vandenį. Išmaišę minkykite 10-15 minučių.
  3. Kepimo formą ištepkite aliejumi, pabarstykite ruginiais miltais ir sudėkite tešlą. Tešla turi užpildyti maždaug du trečdalius formos, nes kepama duona pakils. Drėgnu delnu išlyginkite tešlos paviršių, uždenkite rankšluostėliu ir palikite 5-7 valandas, kad iškiltų. Jei norite, pabarstykite saulėgražų sėklomis ir linų sėmenimis.
  4. Kepkite iki 190 °C įkaitintoje orkaitėje apie 50-60 minučių.
  5. Iškepusią apklokite drėgnu rankšluostėliu ir palikite pastovėti 10 minučių.

Kaip pasigaminti raugo?

Reikės:

  • 1 stiklinės riebesnio kefyro
  • 1 stiklinės rupių ruginių miltų

Gaminimas:

  1. Viską mediniu šaukštu išsukite giliame dubenyje ir jį pastatykite šiltai, arčiau radiatoriaus arba vos vos pašildykite orkaitėje.
  2. Praėjus maždaug parai, raugas pradeda pukšėti ir gaminti gražius sproginėjančius burbulus. Vis pamaišykite, o kitą dieną jau galėsite kepti gardžią juodą duoną.

Močiutės duonos kepimo tradicijos

Sena medinė lova alkieriuje buvo specialiai paklojama duonelei. Tiksliau - storų lentų stačiakampiam duonkubiliui. Močiutė pildavo miltų, atnešdavo karšto vandens, dar kažko berdavo, su medine mentele vis pamaišydama. Tas kelias dienas, kol duonelė „užaugs“, tekdavo miegoti ant kietos ir nepatogios sofos. "Vakali, dounelė rek pašildyti, paguliek šalėp", - močiutės gudrybę nuvilioti mane popiečio miego supratau tik gerokai ūgtelėjusi. Susiriesdavau lovos gale šalia duonkubilio ir užsnūsdavau.

Didingosios dienos išvakarėse močiutė su seneliu tardavosi, kelis glėbelius malkų reikės atnešti: žiemą, kai šalta, reikėdavo daugiau, vasarą pakakdavo kuklesnio glėbelio. Dar žiūrėdavo, ar stiprus vėjas pučia. Tas rytas būdavo ypatingas. Pažadindavo kitoks nei kasdien kuriamos krosnies, dūmų kvapas. Dar nepramerkusi akių žinodavau: senelis pakūrė duonkepę. Šmurkštelėdavau paskubomis iš lovos, net nebesvarbūs būdavo pusryčiai. Labiausiai už viską norėdavau dalyvauti visame rituale.

Senelis su močiute atsargiai nuklodavo patalus ir duonkubilį pernešdavo į virtuvę. Tada išmušdavo senelio valanda: jis nusivilkdavo savo baltinius, likdavo tik su kasdienėmis galifė kelnėmis ir berankoviais apatiniais marškinėliais. Stropiai nusimazgodavo dubenyje rankas ir tvirtai suspaudęs kumščius panardindavo juos lipnioje tešloje. Močiutė vis papildydavo miltų, abudu pasitardavo, ar dar reikės, ar jau geras tešlos kietumas. Senelio kakta, pečiai apsipildavo prakaitu, o močiutė linine marška vis perbraukdavo, kad sūrūs lašai nekristų į duonkubilį. Tiesą sakant, ta minkymo monotonija man, vaikui, kiek pabosdavo, bet spragsinti ugnis, saldumą gerklėje kutenantis tešlos ir besikūrenančios duonkepės kvapas tarsi apsvaigindavo.

"Jau ruoškis", - tarstelėdavo senelis, ir močiutė iš priemenės atnešdavo ant ilgo medinio koto pritvirtintą L formos šluotą. Žinodavau, kad bus įdomu iki ašarų - močiutė nukels krosnies rinkes, su kačerga ir ta keista šluota iš duonkepės į krosnį brauks likusias žarijas, visa virtuvė bus pilna dūmų, nuo kurių mano vaikiškais skruostais pabirs ašaros: man visai neliūdna, man nieko neskauda, o aš verkiu! Betgi labai norėdavau matyti mistiškai žaižaruojančias žarijas ir, atrodydavo, nieko nebijančią, užtikrintai viską darančią ir tas karštas žarijas lyg burtininkė žarstančią močiutę.

Tuomet viduryje virtuvės ant šono guldavo sena taburetė, o ant jos - miltuota medinė ližė ilgu kotu. Močiutė rankas suvilgydavo vandenyje, iš duonkubilio imdavo gabalą tešlos ir dėdavo ant miltais pabarstytos ližės. "Ai, bus skanė dounelė", - pirmą kepalą visada pagirdavo močiutė. Peržegnodavo ir šaudavo krosnin. Aš labiausiai laukdavau to paties pačiausio momento, kai visi kepaliukai krosnyje, o močiutė pirštais perbraukia duonkubilyje likusius tešlos likučius, delnuose mikliai suformuoja rutuliuką, vieną jo galą timpteli aukštyn, ir aš jau matau jos delnuose tupintį paukštuką. "Čė bus tava varnelė", - sakydavo ir patupdydavo ją arčiausiai duonkepės angos.

Taip pat skaitykite: Tradicinis medaus tortas

Kol duonelė kepdavo, ant suoliuko nuguldavo ilgas lininis rankšluostis apnertais krašteliais. Duonkepės neatidarinėdavo be reikalo, būdavo tyliai, kad duonelė nesukristų, ir man išdykauti neleisdavo. "Jamam", - nedaugžodžiaudavo į rankas ližę vėl paėmusi močiutė. Vos duonkepės angą nudengdavo, namai pakvipdavo nenusakomai. Kišdavo ližę duonkepėn ir iš ten traukdavo tamsius it baravyko kepurės kepalus. Sudėjusi ant suolo, močiutė mikliai nusibraukdavo rankas į prijuostę, sumerkdavo jas į dubenį su pienu ir skubėdavo apglostyti kiekvieną kepaliuką. Ar jau galima valgyti? Šiukštu, karšta duona neliečiama. Poilsio laikas. Duonelei, močiutei, seneliui ir man. Raudoni patalai iškeliaudavo šaltojon trobon, o aš vėl guldavau į savo lovą. Pailsinti rankų ir kojų alkieriuje priguldavo ir močiutė.

tags: #tortas #nuogas #karalius #receptas

Populiarūs įrašai: