Sriubos Teatras: Atsiliepimai ir Patirtys
Šiame straipsnyje panagrinėsime „Sriubos teatro“ fenomeną Lietuvoje, remdamiesi žiūrovų atsiliepimais, repertuaru ir įvairiais aspektais, susijusiais su vaikų ir suaugusiųjų patirtimi teatre.
Vaikų Patirtys Teatre: Amžius, Laikas ir Įspūdžiai
Ar vedate savo mažylius į spektaklius? Jei taip, koks spektaklių laikas Jums tinkamiausias? Koks Jūsų mažųjų amžius? Šie klausimai dažnai iškyla tėvams, planuojantiems kultūrinę veiklą su vaikais. Atsiliepimai rodo, kad pirmosios patirtys teatre gali būti labai skirtingos.
Vienas iš tėvų pasidalijo, kad jų mažylis pirmą kartą teatre buvo vos pusės metų. Spektaklis su dainomis paliko gerą įspūdį. Tačiau sulaukus pusantrų metų, pasaka scenoje jau buvo sunkiau suvokiama, ypač kai kiti vaikai blaškė.
Kitas tėvas pasakojo, kad į spektaklius pradėjo eiti nuo pusantrų metų. „Raganiukės teatre“ spektakliai vykdavo 12 val., po kurių iš karto važiuodavom pietų miego. Didžiausią įspūdį spektakliai pradėjo palikti nuo 2 metų amžiaus. Labiau patiko spektakliai, kur vaidina lėlės, o ne žmonės. Ypač įsiminė Lėlės teatro „Kiškių sukilimas“, kurio įrašą vaikas norėjo žiūrėti ištisus du mėnesius. Tėvai mano, kad tokie spektakliukai turėjo teigiamos įtakos vaiko kalbos vystymuisi.
Kauno muzikiniame teatre, nuo 2 metų amžiaus, viena šeima peržiūrėjo visus sezono spektaklius. Pasitaikė ir sunkesnių kartų, bet po pertraukos visada prireikdavo sausainuko. Po ketvirto spektaklio jau buvo įprasta sistema: pertrauka, arbata, pašėliojimai ir miegas namuose. Tai tapo mamos ir dukros sekmadieniais, einant į teatrą kartą per mėnesį.
Taip pat skaitykite: Trys gardūs lydyto sūrio sriubos receptai
Vienas iš tėvų pastebėjo, kad jų vaikas į lėlių teatrą važiuoja su darželiu. Judesio erdvė „Debesų gaudyklė“ skirta 0,5-1,5 m. vaikams. Pradėję vaikščioti nuo metukų, tėvai pastebėjo, kad mergytei labai patinka: visur dalyvauja, paskui dar porą dienų vis ką nors atsimena ir rodo. Maniškė pelėdžiukė, tai einame į 11-12 val.
"Tiesiog pasaulio pabaiga": Recenzija
Valentino Masalskio režisuotas spektaklis „Tiesiog pasaulio pabaiga“ Juozo Miltinio dramos teatre (2024) - tai Jeano-Luco Lagarceʼo pjesės interpretacija. Pjesė, parašyta 1990 m., pasakoja apie Luji, kuris po dvylikos metų grįžta į namus pranešti artimiesiems, kad jis miršta, ir atsisveikinti.
Spektaklis sulaukė įvairių atsiliepimų. Vienas iš recenzentų teigė, kad žiūrėti Valentino Masalskio režisuotą spektaklį „Tiesiog pasaulio pabaiga“, kai prieš keliolika metų esi tris ar keturiskart matęs Gintaro Varno „Tolimą šalį“, yra nelengva. Nes „Tolima šalis“ Nacionalinio Kauno dramos teatre Ilgojoje salėje tiek teatrine, tiek žmogiškąja prasme tuo laiku smigo kaip smeigtukai į odą. Recenzentas teigė, kad aktorius Giedrius Arlauskas, spektaklyje atlikęs pagrindinį Luji vaidmenį, atrodė esąs apimtas beveik beveidės ir bekraujės būsenos. Jo veide nebuvo nieko - aktorius visą laiką žvelgė kažkur pro šalį, tarytum tvyrodamas beorėje, bemintėje ir bejausmėje erdvėje. Ir gerai - matyt, toks yra režisūrinis sumanymas. Bet ir negerai - galima žvelgti pro šalį taip, kad niekas to „pro šalį“ neužmirštų. Taip, kad erdvė aplink aktorių gaustų. Ypač aplink pagrindinį pjesės veikėją. Luji juk ne šiaip sau veikėjas - jis ruošiasi mirčiai ir paskutinį kartą lanko šeimą.
Visai kitokia yra Luji brolio žmoną Katriną vaidinanti aktorė Ieva Labanauskaitė. Nesu tikra, ar šio teatro sezono moterų vaidmenų galerijoje mačiau ką nors stipresnio. Tik nesijuokite - I. Labanauskaitės Katrina irgi beveik visą spektaklį tiesiog žiūri pro šalį. Kažką stebi arba kažko specialiai nestebi. Tačiau tai daro su tokia įkrova, kad visu kūnu gali justi kiekvieną jos raumenį, pilną skirtingiausių istorijų, - visko, kas nepapasakota, neišgyventa, suspausta, bet kiekvienoje ląstelėje gyva ir šaukia. Jos sriubos išliejimo iš puodo mizanscena yra viena stipriausių kūrinio vietų, kai supranti, kad nereikia jokių avarijų ir stichinių nelaimių, - kartais užtenka išversti puodą, kad pro akis prabėgtų visas gyvenimas.
Visi spektaklio „Tiesiog pasaulio pabaiga“ veikėjai nudelbę akis vis kažkur žiūri ir kažko laukia, kartkartėmis dėbtelėdami vienas į kitą, atsargiai, tarsi vien nuo pažvelgimo galėtų užsigauti ar net numirti. Daugiausia jie žiūri į sriubą, į lėkštę, stalą, duris ar grindis. Jie tokie tolimi, kad net atsibosta: gal galite kurioje nors vietoje bent akimirką pabūti artimi? Gražūs, kupini jėgos, nors gana vienaplaniai, ir Luji sesuo su broliu: Siuzaną vaidinanti Urtė Povilauskaitė ir Antuaną - Dainius Jankauskas.
Taip pat skaitykite: Kiaulienos sriubos receptas
Recenzentas teigė, kad jam pasirodė per daug nei vis kur nors atsirandantis gyvai grojantis violončelininkas, nei vaizdo projekcijos, nei krūmų gyvatvorė avanscenoje, nei siena su durimis neduoda daugiau negu grynas, sproginėjantis, erdvėje plintantis torto valgymas iš mažesnių lėkštučių ir sriubos valgymas iš didesnių. Tiesa, sriubos srėbimas šaukštais prie didelio stalo man priminė Krystiano Lupos „Didvyrių aikštę“, kur savo šaukštą turėjo ir pats V. Masalskis. Ši sąsaja privertė nusišypsoti: juk šie veikėjai - irgi savotiški didvyriai.
Viena iš recenzijų apibendrino, kad spektaklis skatina susimąstyti apie tai, ar dar turime ko vieni iš kitų tikėtis, ar dar galime būti vieni kitiems geri, atleisti, suprasti, priimti?
Audiovizualinis Spektaklis „Migrantai“
Audiovizualinis spektaklis, įkvėptas Issos Watanabe bežodės knygos „Migrantai“, žiūrovams kalba jautria tema - apie namų praradimą. Spektaklis kelia klausimus: kas mums yra namai? Ar tai būtų miškas, vandenynas ar daugiabutis, namai yra vieta, kur turėtų būti saugu, ramu ir šilta, kur galime sugrįžti po dienos darbų ir žiūrėti televizorių, žaisti žaidimą, ruošti pamokas ar tiesiog spoksoti į lubas, pilvus susišildę sriuba.
Šioje audiovizualinėje kelionėje tyrinėjama namų sąvoka; kiek jie mums svarbūs? Kas priverčia juos palikti? Kaip elgiamės, kai taip nutinka? Ar dalijamės savo kąsniu su alkanu, į kitą mišką migruojančiu vilkeliu ar žirafa? Ar padainuojame lopšinę kaimynės žąsiukams? Kaip jaučiamės atvykę į naująjį mišką ir kiek svarbu yra bendrystė ir vienybė šioje kelionėje?
Spektaklyje trijuose ekranuose gyvai "vaidina" įvairūs objektai, skamba gyva muzika ir dainos išgalvota kalba.
Taip pat skaitykite: Sveika sriuba: brokoliai ir salierai
„Mane Vadina Kalendorium“: Spektaklio Apžvalga
Premjera 2025 02 14Pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“. Romaną ir inscenizaciją iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. Režisierius, inscenizacijos autorius Elmārs Seņkovs. Scenografas Reinis Suhanovs. Spektaklio veiksmas vystosi Oskaro dienoraščio įrašuose, kuriuose ne tik atsiskleidžia ryškus ir savitas jo požiūris į pasaulį, bet ir įtraukia jaudinantys bei juokingi siužeto vingiai. Oskaras tampa svarbia figūra mažame miestelyje ir kitų vienišų atstumtųjų gyvenimuose.
Viktorija Daujotytė straipsnyje „Apie romaną, kuris patiko“ rašė: „Šiam jaunam, stipriam, bet „silpnų nervų“ žmogui rūpi ir dalykai, kurie šiaip lyg ir neturėtų rūpėti - kad ir tai, kas yra tikra, kas tiesa. „Datos yra tikros, ir žmonių vardai yra tiesa. Dėl to aš galiu būti ramus. Visa kita su klaustuku“ (p. 183). To, kas su klaustuku, žinia, daugiau. Kiekvienas žmogus juk su klaustuku. Kas gali pagalvoti, kad senoji Janina, išgerianti, visą daržą apsisodinanti aguročiais, daro tai savo mylimo žmogaus atminimui, nes aguročiai iš vienos jo kišenėje rastos sėklelės. Puiki labdaringa sriuba iš tų aguročių, sugalvota Oskaro: juk kiekvienas alkanas turi teisę į karštos sriubos lėkštę. Turi būti kažkokia tvarka, apsauganti alkanus. Nuo grandinės nors kartais paleidžianti šunį. Turi būti kažkokia išeitis seniems, vienišiems. „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, - tokį skelbimą tiems, kuriems nuo 70 iki 100, parašo Oskaras. Ir randa atsiliepiančių. Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą. Kas žmoniškumas nelengvoje žmonių kasdienybėje, jei ne ryšiai, pasisakymai ir išklausymai, jei ne labdaringa sriuba, jei jau būtina. Bet kažkas ir daugiau. Kodėl ne teatras, kuriamas iš tų pačių žodžių, kurie kažkuo svarbūs.“
Spektaklis rodomas su latviškais ir angliškais surtitrais.
Oskaro Koršunovo „Miranda“: Interpretacija ir Reikšmė
Oskaro Koršunovo spektaklis „Miranda“ yra Williamo Shakespeare‘o „Audros” adaptacija. Režisierius teigia, kad sovietų sąjungoje buvo apstu tokių salų, kaip toji „Audroje“, į kurią buvo išsiunčiami neprisitaikantys prie sistemos, dažnai - menininkai. Ir tokia sala visiškai neturėjo būti Sibiras - o socialistiniai, mažutėliai butai. Į juos buvo kišami žmonės, atimant iš jų saviraiškos galimybę, uždraudžiant išvažiuoti - juk ir Prosperas negalėjo išplaukti iš savo salos. Tie butai buvo mažutėliai narveliai, bet būtent juose vyko įvairiausi stebuklai, kokie vyksta Prospero saloje. Būtent tuose niūriuose betoniniuose blokuose menininkai ir intelektualai kūrė savo dvasinį pasaulį, ten auklėjo savo mirandas. Ir panašiai kaip Prosperui, tiems žmonėms svarbiausia buvo knygos.
Koršunovui pavyko neįtikėtinas dalykas: naudodamas kamerines priemones ir remdamasis Šekspyro tekstu režisierius sukūrė ne tik nuostabų spektaklį, bet ir sukrečiantį bei itin tikslų komunistinio režimo paveikslą.
Skapiškio Teatras „Stebulė“: Kelionės ir Pasiekimai
Skapiškio teatras „Stebulė“ aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime. Teatro kelionės ir pasiekimai apima dalyvavimą įvairiuose festivaliuose, spektaklių rodymą skirtingose erdvėse ir bendradarbiavimą su kitais meno kolektyvais.
Teatras vykdo tęstinį projektą „II teatrinė kelionė Aukštaitijos kultūros šviesuolių pėdomis“. Jie apsilankė „Mikrofestivalyje“ Rokiškyje ir XV-ame tarptautiniame teatrų festivalyje „Tiltai“ Paįstryje (Panevėžio r.). Abiejuose renginiuose suvaidintas Povilo Zulono spektaklis „Pasakoja kupiškėnai“.
Birželio 3-osios vakarą Anykščiuose sukūrė ypatingą atmosferą XXVIII-ojoje Klojimų teatrų krivūlėje parodytas susimąstyti verčiantis teatro „Stebulė“ naujausias spektaklis - „Lietuvybės lopšys“, skirtas švietėjo, kunigo Jono Katelės 185-osioms gimimo metinėms paminėti.
Birželio 8-ąją nors ir nedidelis, tačiau smagus ir energingas teatro „Ku-kū“ narių būrys išdundėjo į Troškūnuose vykusią XVI-ąją meno terapijos ir teatrinių improvizacijų kūrybinę stovyklą-festivalį „Troškimai“. Birželio 18-oji Skapiškio teatrui „Stebulė“ buvo ypatinga. Minint 185-ąsias kunigo švietėjo Jono Katelės gimimo metines, spektaklis „Lietuvybės lopšys“ rodytas Panemunėlyje.
Birželio 26 d. spektaklis „Lietuvybės lopšys“ suvaidintas Panevėžyje, tituliniuose Šventųjų Petro ir Pauliaus atlaiduose. Birželio 29 d.-liepos 3 d. jaunieji teatralai praleido Palangoje ir Kuršėnuose, kur vienuoliktąjį kartą vyko kūrybinė vaikų ir jaunimo stovykla „Svajoti, kurti, tobulėti… kartu“.
Liepos 9-10 d. „Stebulė“ dalyvavo XXV-ojoje Klojimų teatrų krivūlėje Punske (Lenkija), kurioje suvaidino spektaklį „Lietuvybės lopšys“. Rugpjūčio 5 d. Stračniuose įamžinta „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ filmavimo vieta. Sodyba, kurioje 1970-aisiais buvo užfiksuotos kupiškėniškos tradicijos, trumpam vėl atgijo.
Skapiškėnų vasaros sezonas pasibaigė jiems ne tik vaidinant, bet ir intensyviai dirbant bei šefuojant kolektyvus, kadangi rugpjūčio 19-21 dienomis Baltijos šalių mėgėjų teatrų festivalis „Baltijos rampa“ į Kupiškį sugužėjusio tarptautinio svečių būrio klausė: „Kur eini, teatre?“
tags: #sriuba #teatras #atsiliepimai