Pirmoji ekspedicija į Pietų ašigalį: faktai ir istorija
Lygiai prieš 100 metų, 1911 m. gruodžio 14 d., norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas (Roald Amundsen) su savo ekspedicija pirmą kartą žmonijos istorijoje pasiekė Pietų ašigalį. Šis įvykis žymi svarbų momentą Antarktidos tyrinėjimuose ir kelia daug klausimų apie šio atšiauraus žemyno praeitį, dabartį ir ateitį.
Roberto Falcono Scotto ekspedicija
Anglų keliautojas kapitonas Robertas Falconas Scottas taip pat siekė pirmasis pasiekti Pietų ašigalį, tačiau jo ekspedicija baigėsi tragiškai. Likus vos kelioms savaitėms iki Amundseno, Scotto komanda pasiekė ašigalį, tačiau kelionė atgal tapo lemtinga. Visi ekspedicijos nariai žuvo, palikdami po savęs dienoraščius ir surinktus mokslinius duomenis.
Roberto Skoto gyvenimas ir pirmoji ekspedicija
Robertas Skotas (Robert Falcon Scott) gimė 1868 m. birželio 6 d. Pirmoji jo ekspedicija vyko 1901-1904 m. - laivu „Discovery“ Skotas tyrinėjo Antarktidos krantus ties Roso jūra. Tačiau Robertas Skotas labiausiai išgarsėjo savo antrąja ekspedicija.
Antroji Scotto ekspedicija
1910 m. birželio 1 d. Skotas su bendražygiais laivu „Terra Nova“ išplaukė iš Londono. Palei Afrikos ir Australijos krantus 1911 m. sausio 4 d. pasiekė Roso salą. Iš čia ekspedicijos dalyviai ponių ir šunų kinkiniais pasileido Pietų ašigalio link. Tačiau poniai nepateisino į juos dėtų vilčių ir didelę kelio dalį keliautojai turėjo keliauti pėsčiomis. Keliautojų kūnai buvo rasti po 8 mėnesių. Jų palapinėje rasti dienoraščiai, 16 kg fosilijų ir filmuotos medžiagos juostos.
Ekspedicijos tikslai ir mokslinė reikšmė
Ekspedicijos tikslas buvo ne vien pasiekti ašigalį, bet ir ištirti Didžiųjų pietinių teritorijų - Antarktidos - gamtą. XX a. pr. buvo manoma, kad pingvinai, kaip neskraidantys paukščiai, yra patys primityviausi iš visų paukščių, todėl žūtbūt reikėjo rasti jų kiaušinius su gemalu, kuris, neva, turėjo atskleisti trūkstamą grandį tarp dinozaurų ir paukščių. Surastų kiaušinių tyrimai padėjo įminti daug mįslių, o svarbiausia, evoliucijos teorija galėjo toliau progresuoti atsikračiusi neteisingų prielaidų. Moksliniams tyrimams taip pat labai padėjo ir keliautojų surinkta pingvinų oda.
Taip pat skaitykite: "Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais": analizė
Atrastos fosilijos
Viena svarbiausių R. F. Scotto rastų fosilijų buvo prieš 250 mln. metų augęs medis panašus į dabartinį buką. Tyrinėtojai keliaudami atgal išsuko iš kelio tam, kad aplankytų Buckley kalną ir pamėgintų surasti augalų fosilijų. Tuo metu buvo iškelta teorija, kad Antarktida kadaise galėjo būti vieno didžiulio žemyno dalis, o klimatas joje buvo visiškai kitoks nei yra dabar - daug švelnesnis ir jame žaliavo miškai.
Filmavimas Antarktidoje
Ekspedicijos metu pirmą kartą buvo panaudota filmavimo kamera tiriant gamtą. Dienoraščio įrašai suteikė daug duomenų kaip keičiasi orai, kaip kinta temperatūra, kokie vyrauja vėjai Antarktidoje.
Grybeliai ant Scotto trobelės sienų
2011 m. restauruojant R. F. Scotto trobelę darbininkai ant medinių sienų rado keistų grybelių. Iš Minesotos universiteto (JAV) iškviestas biologas Robertas Blanchette patvirtino, kad tai visiškai naujos, nematytos grybelių rūšys.
Paskutinė Scotto ekspedicijos poilsio vieta
1912 m. lapkričio 12 d. suradus sušalusius ekspedicijos dalyvių kūnus, vos 11 mylių nuo maisto sandėlio, pačioje Antarktidoje supiltas ir kapas, kuriame palaidotas Skotas ir kiti žuvę bendražygiai. Ant kapo užrašyti šie žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti“.
Roaldo Amundseno kelias į Pietų ašigalį
Roaldas Amundsenas gimė 1872 m. laivų savininko šeimoje, gyvenusioje netoli Kristijanos (dabar - Oslas). Būdamas 21-erių, jaunuolis metė medicinos studijas Kristijanos universitete ir įsiprašė jūreiviu į ruonių medžiotojų laivą „Magdalena“. Taip R. Amundsenas pirmą kartą plaukiojo Arkties vandenyse. Po keleto kelionių Roaldas tapo antruoju kapitono padėjėju. Kai neidavo į jūrą, R. Amundsenas raižytose gimtosios šalies vietovėse tobulindavo slidinėjimo įgūdžius.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės Įtakos
Pasiruošimas ekspedicijai
1909 m. atskriejusi žinia, jog Šiaurės ašigalyje jau pabuvojo R. Pyris, R. Amundsenas pakeitė ne planus, o kryptį - ėmė ruoštis ekspedicijai į Pietų ašigalį. Tiesa, nerimaudamas, jog rėmėjų ir palaikančiųjų gretų nepraretintų būgštavimai dėl didžiulio atstumo, R. Amundsenas savo ekspedicijos krypties pakeitimą išlaikė paslaptyje. Pradėjus žygį 1910-ųjų birželį, dauguma jo laivo įgulos buvo įsitikinę, jog plaukia dreifuoti į Arktį.
Sėkminga ekspedicija
Pirmąją žmonijos istorijoje antarktinę stotį, pavadinimu „Framheim“, R. Amundseno komanda įrengė Banginių įlankoje, Roso šelfiniame ledyne. Po ištisų mėnesių ruošimosi, sandėlių įrenginėjimo ir kelių „falšstartų“ R. Amundsenas su bendražygiais Pietų ašigalio link pajudėjo 1911 m. spalį. Keliaudami savojo tikslo link, žygeiviai atrado Akselio Haibergo ledyną, kuris jiems atvėrė kelią į poliarinį plokščiakalnį bei, žinoma, į Pietų ašigalį. Ekspedicijos sėkmę nulėmė tai, jog jos nariai puikiai šliuožė slidėmis ir naudojosi šunų kinkiniais. Šios kelionės metu R. Amundseno komanda taip pat atrado didžiulį ledu padengtą kyšulį - Karaliaus Edvardo VII Žemę.
Antarktidos geografija ir klimatas
Beveik visa Antarktida plyti Pietų poliariniame rate. Tai penktas pagal dydį žemynas po Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos. Antarktida didesnė nei Australija ir Europa kartu sudėjus! Žemyną skalauja Pietų vandenynas. Nors jį sudaro Atlanto, Indijos ir Ramusis vandenynai, dėl žemesnės vandens temperatūros ir mažesnio druskingumo jis dažnai yra laikomas atskiru. Antarktida sudaryta iš aukštų senovinių uolienų kalnynų, kurių aukščiausias taškas, esantis Vinsono masyve siekia 4 880 m. Maždaug 95 proc. žemyno ištisus metus yra padengti ledu, kurio storio vidurkis siekia 1,9 km.
Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo antarktinio klimato, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas - šalčiausias visoje Žemėje. Oro temperatūra žemyno gilumoje žiemą nukrenta iki 80 °C, o vasarą pakyla iki 30 °C šalčio. Šilčiausi pakrančių regionai vasarą įšyla iki 0 °C. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atspindi apie 90 proc. saulės radiacijos ir spinduliai išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės. Antarktidos vidutinė temperatūra - 50 °C šalčio. Iš žemyno vidurio į pakraščius pučia pastovūs stiprūs (ypač žiemą) vėjai. Kai ciklonų ir nuotėkinių vėjų kryptys sutampa, kyla uraganai. Stipriausias vėjas pasaulyje (apie 90 m/s) registruotas Karaliaus Jurgio V Krante. Vilkso žemės pakrantėje registruota 340 audringų dienų per metus.
Antarktidos atradimo istorija
Antarktidos atradimo be išlygų vienam tyrinėtojui priskirti negalima. Kapitonas James Cookas buvo pirmasis, 1772-1775 metais kirtęs Poliarinį ratą, tačiau sausumos buvimas nebuvo patvirtintas, kol Nathanielis Palmeris nepasiekė Antarktidos pusiasalio 1920 metais. Apie 1940 m. amerikietis Charles Wilkesas pamatė pakankamai pakrantės, kad galėtų patvirtinti, jos Antarktida yra ne salų grupė, o žemynas, kurį britų tyrėjas Jamesas Clarkas Rosas nubraižė žemėlapyje. 1911 metais Roaldas Amundsenas mėnesiu aplenkė kapitoną Robertą Falconą Scottą lenktynėse į Pietų ašigalį, o Richardas E. Byrdas buvo pirmasis, pamatęs Antarktidą iš oro. XIX a. pradžioje Antarktida domėtasi komerciniais tikslais. Čia buvo gausybė ruonių ir banginių, besimaitinančių vandenyne gyvenančiais smulkiais vėžiagyviais. Amžiaus pabaigoje Antarktida tapo banginių medžioklės centru, o vėliau - ir mokslinių tyrinėjimų objektu.
Taip pat skaitykite: Ispanijos kolonijinė era Pietų Amerikoje: pirmoji nepriklausoma šalis
Antarktidos sutartis
1959 metais dvylika valstybių pasirašė Antarktidos sutartį, garantuojančią tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą. Įsigaliojusi 1991 metais ji uždraudė komercinį žemyno eksploatavimą ir įteisino sistemą, pagal kurią ledynu padengtoje žemėje mokslo labui veikti gali ir kitos šalys. Tačiau iš esmės Antarktida yra nepriklausoma ir negali būti naudojama kariniams tikslams.
Šiuolaikiniai tyrinėjimai
Dabar keletas valstybių turi įsirengusios Antarktidoje tyrinėjimo stotis. Jos tiria tikrąjį Antarktidos reljefą, klimatą, žemės sandarą. Nustatyta, kad po ledynais yra naftos ir kitų naudingųjų iškasenų, bet Antarktidos sutartis draudžia jas išgauti. 500 m gylyje po Antarktidos ledo paviršiumi mokslininkai aptiko ertmę, kurioje gyvuoja unikali ekosistema. Tai iki šiol neregėtas poledinis darinys, esantis po Antarktidos ledynu. Gyvybės tvirtumas ir atkaklumas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis - stulbina. Tyrėjai šį slaptą ir tamsų pasaulį ištraukė į dienos šviesą - jame knibždėte knibžda nesuskaičiuojama galybė miniatiūrinių būtybių. Buvo aptiktos 77 skirtingos kirmėlių rūšys - tikras įvairiausių būtybių gausybės ragas. Mokslininkai radiokarboninio datavimo būdu nustatė kai kurių jų aptiktų samangyvių ir dvigeldžių amžių, siekdami įvertinti, kiek ilgai jie ten buvo. Kita biologų komanda kilometro gylyje po Antarktidos ledo sluoksniu rado pinčių. Šis atradimas lyginamas su atogrąžų miško lopinėlio aptikimu vidury Sacharos dykumos.
Klimato kaita ir Antarktida
Dėl klimato pokyčių šylant planetai ir spartėjant Antarktidos ledynų griūčiai, šios visiškoje tamsoje esančios vidinės buveinės netrukus gali susidurti su vandenynu. Net jeigu dėl šių pokyčių kai kurios vietos labiau tiktų sutvėrimams, kurie gali pasinaudoti saulės spinduliais, unikalios aplinkos, kokia šiuo metu yra, nebeliks. Kol kas ištyrinėtas tik maždaug 1 kv. m iš 1,6 mln. kv. km ploto buveinės. Tikėtina, kad dalis po Antarktidos žemynu esančios biologinės įvairovės gali išnykti nė neatrasta. Manoma, kad šiame žemyne glūdi daug žmonėms svarbių atsakymų į klausimus apie mūsų planetą.
Meteoritų paieška Antarktidoje
Nors meteoritai krinta visame pasaulyje, dėl išskirtinės aplinkos ir unikalių procesų aptikti juos snieguotame Antarktidos kraštovaizdyje yra lengviau. Jie ledynuose kaupėsi tūkstančius metų ir išliko dėl šalto klimato. Jei ledynas atsitrenkia į didžiulę kliūtį, ledas pakyla ir meteoritai iškyla į paviršių. Be to, meteoritus atidengia sausi Antarkties vėjai, palaipsniui ardantys ledą.
Pingvinų populiacijos pokyčiai
Mokslininkai, tiriantys klimato kaitos poveikį Antarktidos pingvinų populiacijoms, pateikė netikėtą išvadą - kai kurios jų rūšys dėl nykstančio jūros ledo mažėja, o kitos dėl kylančios temperatūros auga. Tyrinėtojai rytinėje Antarkties pusiasalio pusėje plaukiojo lediniais vandenimis skaičiuodami ten esančius pingvinus. Palyginus jų duomenis su ankstesniais įrašais aiškėja, kokią įtaką klimato kaita turės įvairių rūšių išlikimui. Daugiausia dėmesio skirta dviem rūšims: Adelės pingvinams, kurie mėgsta šaltesnę ir atšiauresnę aplinką, ir papuasiniams pingvinams, labiau prisitaikiusiems prie šiltesnių sąlygų. Kur yra Adelės pingvinai, netoliese bus ir jūros ledo, Pastebėta, kad kai ledas tirpsta, atitinkamai mažėja ir šių pingvinų populiacija.
Antarktida - tarptautinis žemynas
Antarktida yra vienintelis žemynas, kuriame nėra vietinių gyventojų. Dauguma čia esančiųjų yra tyrėjai, ieškantys naujų organizmų, klimato istorijos duomenų arba besikeičiančios aplinkos įrodymų. Jau beveik 200 metų tūkstančiai biologų, ekologų ir geologų atlieka tyrimus 14 mln. kv. km ploto kontinente. Dabar Antarktidoje yra 70 tyrimų bazių. Nuolat įvairiose tyrimų stotyse dirba per tūkstantį mokslininkų, kurie čia atvyksta iš viso pasaulio. Dėl tokios įvairovės Antarktida vadinama tarptautiniu žemynu. Klimato kaita - svarbiausias tyrimų objektas. Šiemet žemyne fiksuota aukščiausia kada nors registruota temperatūra - 18,3 °C šilumos. Skaičiuojama, kad jeigu ištirptų visas Antarktidos ledas, jūrų lygis pakiltų daugiau nei 60 m.
Gyvenimas Antarktidoje
Naujai atvykusiems tyrėjams tenka susidurti su atšiauriu klimatu ir susitaikyti su tuo, kad yra neįtikėtinai toli nuo civilizacijos. Nors žemynas ir yra nuošalus, mokslininkai retai kada būna vienui vieni. Jie gyvena, miega, valgo, dirba kartu nedidelėse tyrimų bazėse. Dėl žemos temperatūros ir stiprių vėjų net ir kasdienės užduotys Antarktidoje gali būti sudėtingos. Atšiaurios oro sąlygos reiškia normuotą maistą ir ribotas daiktų atsigabenimo galimybes. Dar vienas iššūkis šalčio kaustomame ledyne - vanduo. Nors apie 90 proc. pasaulio ledo yra Antarktidoje, gyvenimas čia yra tarsi dykumoje. Gyventojai neturi neišsenkančių vandens atsargų, tad žiemą, kai 24/7 būna tamsu, tenka tirpdyti sniegą. Vasarą jie naudoja vamzdžius, kad išgautų vandenį iš dirbtinių lagūnų, į kurias subėga tirpstantis sniegas.
Turizmas Antarktidoje
Nors šaltis vasaros sezono metu nėra didelis, tačiau oro sąlygos vis tiek būna nuožmios. Visi keliautojai iš anksto supažindinami su taisyklėmis ir daiktų sąrašu, ką reikia pasiimti į ekspediciją. Kadangi kasdien po kelias valandas turistai praleidžia lauke, būtina dėvėti neperšlampamus, neperpučiamus šiltus drabužius. Visi keliautojai gauna specialias striukes, aukštus ir šiltus batus. Žemyne būtinas ir apsauginis kremas. Tyrėjus Pietų ašigalyje pasiekia iki 5 kartų didesnis ultravioletinių spindulių kiekis nei rekomenduojama norma. Prieš atvykstant į Antarktidą privalu išklausyti ir išgyvenimo bei saugumo kursus. Keliaujantieji į Antarktidą patiria dar vieną iššūkį - dviejų dienų kelionę laivu per Dreiko sąsiaurį. Jis laikomas planetos pavojingiausia vieta vandenyje. Čia susitinka trys vandenynai - Atlanto, Ramusis ir Pietų. Laivus pasitinka stiprus vėjas, galingos srovės ir didelės bangos, kurios kartais siekia dešimtis metrų.
Ledynų tirpimas
Dėl pasaulio klimato atšilimo Antarktidos ledynai šiuo metu tirpsta apie šešis kartus sparčiau negu prieš 40 metų. Šis procesas didina pasaulinio vandenyno lygį. Nuo 1979 iki 2017 metų dėl Antarkties ledo tirpsmo pasaulio jūros jau pakilo daugiau kaip 1,4 cm. Prognozuojama, kad šis procesas ateityje sukels katastrofišką vandenynų lygio kilimą. Jeigu išsipildytų blogiausias scenarijus, iki 2100 metų jūros lygis pakiltų 1,8 metro. Tokiu atveju būtų užlieta daugelis pakrančių miestų, kuriuose gyvena milijonai žmonių.
Alternatyvios teorijos apie Antarktidą
Neseniai užsienio spaudoje pasirodė pranešimų apie tai, kad Antarktidoje, Vostoko ežero teritorijoje, aptikta magnetinė anomalija. Iškart atsirado manančių, kad būtent tai ir yra įėjimas į Žemės gelmes. Pasak paranormalius reiškinius tyrinėjančių specialistų, Vostoko ežero teritorijoje yra kažkas, kas į aplinką skleidžia elektromagnetinių, galbūt iki šiol net nežinomų gravitacinių bangų. Yra duomenų, kad dar prieš gerą šimtmetį šis įrenginys buvo ne po ledu, o po žeme, dėl to ir atsirado hipotezė apie tuščiavidurę planetą bei jos požemio gyventojus.
tags: #pirmoji #ekspedicija #į #pietų #ašigalį #faktai