Pietų Slyninkos malūno istorija: nuo ledynmečio iki kulinarinių tradicijų
Daugelis miestiečių, ypač sostinės gyventojų, įsivaizduoja, kad išvykus iš miesto, kultūra ir civilizacija baigiasi ir prasideda gamta. Iš dalies jie yra teisūs - beveik laukinė gamta tikrai yra pasiekiama ranka. Ne veltui Lietuvą pastaruoju metu atradę japonai sako, kad visa mūsų šalis primena nesibaigiantį kurortą, kuriame karaliauja natūrali žaluma, švarus oras ir tyla. Šiame straipsnyje keliausime po Aukštaitiją, atrasime įspūdingą gamtą, turtingą istoriją ir kulinarinį paveldą, o pagrindinis mūsų kelionės akcentas - Pietų Slyninkos malūnas, vienas seniausių vis dar veikiančių malūnų Lietuvoje.
Aukštaitijos gamtos stebuklai: ledynmečio palikimas
Pakilus iš Molėtų oro uosto nedideliu keturviečiu lėktuvu, atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas. Dirbamosios žemės keturkampiai kaitaliojasi su kone visais žalios atspalviais mirgančiais miškais, tarp kurių išsidėsčiusios jaukios, gėlėmis apsodintos sodybos, o daugiausia gyvybės šiam peizažui suteikia ežerai. Vienas įmantrių formų, žvilgsniu neaprėpiami, su viduryje pūpsančiomis salomis, kitas visai mažučiai, primenantis balas. Tokį kraštovaizdį suformavo prieš 10 tūkstančių metų praslinkęs ir šiame krašte kiek užsibuvęs ledynas. Taip atsirado ir aukšti skardžiai (nuo jų atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai) ir kanjonai.
Viena geriausių vietų pasidžiaugti ledyno palikimu - Asvejos regioninis parkas. Ši erdvė tobulai tinka laukinės gamtos mėgėjams, nes vieninteliame parke esančiame miestelyje Dubingiuose yra vos 230 gyventojų. Vingiuotas, siauras, gilus, stačių skardžių įrėmintas ir daug atšakų turintis Asvejos ežeras yra ilgiausias Lietuvoje ir trečias pagal gylį. Pasak gamtininko Lino Vaitkevičiaus, jame tebegyvena itin senos ir retos rūšies vėžiagyviai - labai gėlą ir šaltą vandenį mėgstančios ledynmečio mizidės. Ledynmečio reliktai yra ir ežerinės stintelės bei lašišinių žuvų atstovės seliavos. Asveją mėgsta ne tik žvejai, bet ir nardytojai - dėl dugne esančių mažus vulkanus primenančių šaltiniuotų versmių. Būtent tose versmėse mizidės ir gyvena.
Įdomus pažintinis takas įrengtas palei į Asveją įtekantį Jurkiškio upelį. Jis yra kanjone, o tai Lietuvoje - išskirtinis dalykas. Upelis trumpas, bet labai sraunus. Mat Suoselio ežeras, iš kurio šis upelis išteka, yra maždaug 15 m aukščiau nei Asveja. Manoma, kad tirpstančio ledyno vanduo pralaužė silpniausią slėnio vietą ir žemyn klioktelėjęs galingas krioklys išgraužė gilią vagą. Tiesa, šį grožį ilgai slėpė kaip siena augantis miškas. Ir tik neseniai, Lino Vaitkevičiaus iniciatyva, sugalvota iškirsti dalį medžių, atidengti šlaitus ir įrengti pažintinį taką. Pernai jis pateko į gražiausių Lietuvos pažintinių takų dešimtuką, tad pastangos pasiteisino. Linas sako, kad geriausiai čia atvykti ankstyvą pavasarį, kol lapai dar nedengia vaizdo. Šios vietos įžymybė - Rožių akmuo. Pasak legendų, kadaise laumės prie jo dainuodavo sutartines. Pagoniškų švenčių mėgėjai ir dabar mėgsta čia rinktis.
Vietiniai šį akmenį vadina Puntuko vaiku, bet L. Vaitkevičius juokauja, kad tokių tokio dydžio vaikų ar net vaikaičių Lietuvoje turbūt yra šimtai. Taikliau - Suomiu - šį akmenį vadina geologai, mat tokie granitai vyrauja pietinėje Suomijoje, o neabejojama, kad ledynas jį atgabeno net iš tūkstančio kilometrų tolybės. Aktyvesniems turistams siūloma pamiršti patogius medinius takelius ir kopti upelio vaga Suoselio ežero link. Šią riedulių ir nugriuvusių medžių tvenkiamą upę itin mėgsta skautai, bet leistis į tokį žygį, avint botais, galima ir savarankiškai - su šeimos nariais ar draugais. Ilgesnių atstumų mėgėjai rugsėjį kviečiami į tradicinį pėsčiųjų žygį aplink Asveją. Galima ežerą apminti ir dviračiu. Ilgiausia trasa siekia net 60 km, bet, laimė, per šį siaurą vandens telkinį nutiesti du tiltai, tad maršrutą galima trumpinti.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
L. Vaitkevičius siūlo būtinai aplankyti ir Dubingių piliavietę. Čia XV a. viduryje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pastatė pilį, o jos kieme - medinę katalikų bažnyčią. Vėliau pilis atiteko Radvilų giminei, čia penkis mėnesius gyveno Barbora Radvilaitė. XVIII a. viduryje tvirtovė sunyko, bet 2003 m. archeologai atvėrė daug lobių. Svarbiausias jų - Radvilų giminės palaikai. Bijodami apsirikti, specialistai negarsino, ką atrado, iki 2005 m. Galiausiai nustatyta, kad bažnyčioje tikrai buvo palaidoti 8 garsūs šios giminės palikuonys, tarp jų - Mikalojus Radvila Juodasis, jo žmona Elžbieta Šidlovecka-Radvilienė, Mikalojus Radvila Rudasis, jo sūnus Mikalojus Radvila, vaikaitis Jonušas Radvila ir kt. 2009 m. šie palaikai buvo pašarvoti Radvilų rūmuose Vilniuje ir, dalyvaujant giminės atstovams, iškilmingai perlaidoti tos pačios bažnyčios rūsyje. Be šio panteono, piliavietėje galima apžiūrėti Radvilų rūmų fragmentus, pasivaikščioti pažintiniu taku. Dubingių turizmo informacijos centras įrengtas 1842 m. grafo M. Tiškevičiaus pastatytos karčemos patalpose.
Molėtų krašto istorijos vingiai
Molėtai pirmąkart paminėti 1387 m. tarp kitų Vilniaus vyskupui Jogailos dovanojamų žemių ir kaimų. Miesto istorijos lopšiu laikoma bažnyčia. Tikintieji dabar džiaugiasi šildomomis šventovės grindimis, o praeiviai atidžiau įsižiūri į kriauklės simbolį ant vartų, liudijantį, kad Molėtai yra viena iš garsiojo Šv. Jokūbo kelio stotelių. Vasarą vietiniai mėgsta ilsėtis prie miesto rytinėje dalyje esančio Pastovio ežero. Čia galima ir pasivaikščioti, ir pagulėti paplūdimyje, ir pasigrožėti originaliomis garsių Lietuvos bei užsienio menininkų skulptūromis.
Molėtai yra išgyvenę ir ne vieną itin skausmingą istorijos etapą. Prieš kurį laiką buvo paminėtos 75-osios žydų pogromo metinės, kai buvo sušaudyta 700 vietinių. Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro darbuotoja Austėja Lovčikaitė sako, kad tarpukariu žydai sudarė net du trečdalius miesto gyventojų ir puikiai sutarė su lietuviais, buvo labai bendruomeniški, padėjo progimnazijos bendruomenei organizuoti įvairius vakarus. Ir kad miestelio gyventojų tarp žydšaudžių tikrai nebuvo. Žydai Molėtuose turėjo net 4 sinagogas, 2 mokyklas, dvejas kapines, valdė kino teatrą, restoraną, daug dirbtuvių ir parduotuvių. Deja, per karą dauguma jų sunaikinti. Geriausiai išsilaikė žydų prekybos namai. Pailgame dviaukščiame raudonų plytų name jau tais laikais veikė kanalizacija ir vandentiekis. Pirmame aukšte buvo daugybė krautuvėlių, antrame gyveno savininkai. Vietiniai šį pastatą vadina raudonais mūrais ir džiaugiasi, kad jis išliko, kad išlaikė pirminę funkciją. Beje, vienoje krautuvėlėje galima paskanauti ir itin gardžių Beatos ledų.
Į šį kraštą atvykusiems žvejams vertėtų užsukti į Mindūnuose esantį Ežerų žvejybos muziejų. Čia lankytojai gali pamatyti 500 metų senumo luotą, daugybę bučių, žeberklų ir kitų senovinių žvejybos įrankių, paklausyti Jokūbo Bareikio balsu kalbančių žuvų, sužinoti daug įdomių detalių apie XIX a. lietuvių buitį, pavyzdžiui, ką vietiniai vadino liokajumi, kaip atrodo aršinas, kas iš tiesų yra marozas ar kodėl anksčiau žmonės miegodavo pusiau sėdomis. Muziejaus vieta parinkta neatsitiktinai. Mindūnai - bene ežeringiausia rajono vieta. Pasak istorinių šaltinių, kitados žuvų čia buvo tiek, kad jas buvo galima gaudyti paprasčiausia beržine šluota. Dabar, deja, situacija kiek liūdnesnė, bet žuvienės vis tiek yra iš ko išsivirti. Šeštadieniais (iš anksto užsisakius - ir kitomis dienomis) smagią ekskursiją galima baigti pagal Rimydžių šeimos receptą ruoštos žuvienės degustacija. Ant laužo virta sriuba - išties dieviško skonio, o virėjos Irena Rimydienė ir Nijolė Petrauskienė lankytojams ne tik noriai dalija receptą, bet ir palinksmina smagiomis žvejų dainomis. Akordeonu grojanti Irena - buvusi muzikos mokytoja, bet ir žvejyba jai ne svetima. Žuvis ši moteris pradėjo traukti nuo 4-erių metų, matė, kaip namie gaminami įvairūs jų patiekalai. Vis dėlto Rimydžių žuvienei gurmaniško skonio suteikė Irenos sūnus Tomas - žinomas šefas ir istorinės lietuvių virtuvės ekspertas.
Azartiškiausiems žvejams Molėtų turizmo centras parengė staigmeną - į kelis ežerus įleido daugiau kaip 100 žymėtų žuvų, o jų pagavusiesiems ir atnešusiesiems žymeklį žada įteikti prizus. Sufleruojame: Pastovyje gaudykite amūrus, Rudesoje - karpius, Baltuosiuose Lakajuose ir Stirniuose - lydekas. Tie, kurie meškerių neturi, turizmo centre gali pabandyti nusikelti į XIX a. ir virtualiai paluokinėti (taip vadintas poledinis lydekų gaudymas).
Taip pat skaitykite: Lengvi pietūs
Šlyninkos malūnas: istorija ir tradicijos
Pasak Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos Vietinio turizmo skyriaus vadovės Indrės Trakimaitės-Šeškuvienės, pastaruoju metu visame pasaulyje vis populiaresnės tampa kelionės, kurių metu galima ne tik ką nors nauja pamatyti, bet ir išmokti, patirti, paragauti. Tokių edukacinių ir degustacinių programų siūloma ir Zarasų krašte. Tradicijų mėgėjams vertėtų apsilankyti Šlyninkų kaime esančiame seniausiame (XVII a.) vis dar veikiančiame malūne.
Charizmatiškasis jo šeimininkas Stasys Sutkauskis prisipažįsta čia atėjęs kaip užkurys. Sovietiniais laikais malūnas atiteko kolūkiui, bet išliko tos pačios paskirties, tik pradėtas varyti jau ne vandeniu, o elektra. Pasak malūnininko, jei dabar sumanytume užtvenkti šalia esantį upelį ir naudoti vandens jėgą malūno girnoms sukti, kelis maišelius miltų tektų malti savaitę. Anksčiau panašiai ir būdavę. Dėl to vyrai iš malūnų neretai grįždavo ne tik be miltų, bet ir visiškai prasilošę. Pasak Stasio, jie tampa tokie stiprūs, kad ir žmonos, ir kaimynės džiaugiasi. Moterims geriau valgyti gaminius iš kvietinių razavų (vieną kartą rupiai maltų), viso grūdo miltų. Juose daug magnio, vitamino B, tad gerai nervus ramina. Iš šiuos miltus nusijojus likusių stambesnių grūdelių (manų su sėlenėlėmis) galima virti košę, o iš sijotų išeina skanūs geltoni pyragai.
Pakrikštyti pagal senąsias malūno tradicijas ir kartu sužinoję, iš kur atsirado posakis „it maišu trenktas“, sugužame į šalia esančią trobą. Čia kvepia šviežia duona. Šeimininkė Regina Vėselienė papasakoja apie jos kepimo tradicijas (gaminama pagal tautinio paveldo receptą - be mielių, cukraus, kitų priedų) ir net leidžia išsikepti savo kepalėlį iš prieš 12 valandų išminkytos tešlos. Malūnininkas pasakoja, kad atsikėlęs apie pusę penkių ryto tešlą didžiuliame kubile rankomis minko ne mažiau kaip valandą, kaip seniau sakydavo, kol sušlampa „sienos“ (minkytojo nugara). Tada kumščiu tešloje padaro skylę iki pat dugno. Kai tešla iškyla ir atrodo kaip pilvas su bamba, reikia kūrenti krosnį - pusantros valandos, tada iššluoti žarijas, ant ližės pridėti klevo lapų, ant šių - suformuotus kepalėlius, o tada pašauti į krosnį. Didesni kepalai kepa 3 ar 4, mažesni - 1 valandą. Šeimininkai mus vaišina razavų miltų blynais su spirgučių padažu. Kryžiaus ženklu duona buvo ženklinama dar ugnies deivės Gabijos garbei.
Kulinarinės kelionės: nuo sraigių iki žuvienės
Egzotiškesniais patiekalais mus palepina sraigių augintojos Natalija Pronckienė ir Saulina Jegelevičienė. Moterys viena per kitą pasakoja, kaip jos, buvusios gimnastės, dėstytojos, vieną dieną sumanė vienkiemyje auginti sraiges, kaip ganydavo šias naktimis pasišviesdamos žibintuvėliais, bandė keptuvėje čirškinti ir baisėjosi skoniu, kaip užauginusios pirmas 3 tonas nerado, kam parduoti… Tada ėmė gilintis į šių moliuskų gamybą. Dabar savo ūkyje užsiima sraigių perdirbimu ir įvairių patiekalų iš jų gaminimu.
Pasirodo, iš sraigienos galima pagaminti net kibinus ir Napoleono tortą, bet populiariausios, aišku, yra burgundiškos. Tinkamai apdorotos, sviestu pagardintos ir sušaldytos sraigės iš šio ūkio keliauja į garsius Lietuvos restoranus („Panamą“, „Rendez Vous“ ir kt.), taip pat - į Ispaniją, skinasi kelius ir į Rusiją. Moterys prisipažįsta ir pačios kiek susraigėjusios, nors iš tikrųjų atrodo trykštančios energija. Sunku patikėti, bet vos kelių žmonių komanda per mėnesį rankomis geba apdoroti iki 2,5 tonos moliuskų. Skanaudami šio ūkio šeimininkių patiekalus sužinome ir Natalijos bei Saulinos grožio paslaptį - veidą ir rankas jos trina sraigių gleivėmis, todėl moterų oda tokia minkštutė ir švelni it kūdikių. Tik nuplauti gleives sunkoka, mat prilimpa it klijai.
Taip pat skaitykite: Restoranai ir kavinės Trakuose
Antalieptės kraštas: istorijos ir legendos
„Būnant Lietuvoje nepamatyti Antalieptės yra tas pat, kas lankytis Romoje ir nepamatyti popiežiaus“, - cituoja vieno kunigo žodžius miestelio muziejininkas Vincas Kibirkštis. Ir tikrai - vos per kelias valandas šis miestelis pažeria tiek įvairių istorijų, patirčių ir skonių, kad susigėsti iki šiol jame nebuvęs. Antalieptės seniūnė Olga Raugienė sako, kad šio prie Šventosios upės įsikūrusio, kitados Lieptų kaimu vadinto miestelio pavadinimas neišvengiamai susijęs su žodžiu „lieptas“, tik neaišku, ar kilo iš aukštaitiško posakio „ant ta liepta“, ar iš žodžių junginio „Antano lieptas“, mat seni žmonės pasakoja, esą pirmąjį lieptą per Šventąją sukonstravo darbštus vienuolis Antanas. Vienuoliai išties daug prisidėjo prie šio miestelio kultūros puoselėjimo. XVIII a. basieji karmelitai čia pastatė vienuolyną ir bažnyčią, o po ja įrengtais požeminiais tuneliais, sako, būdavę galima ne tik pasiekti miesto kapines, bet ir Zarasus. Anot legendos, šie tuneliai praversdavo ir įsimylėjėliams. Deja, vienas, vienuolyno priorui sužinojus apie jo auklėtinio ir kaimo mergaitės pasimatymus, buvo užverstas akmenimis.
tags: #pietus #slyninkos #malune #istorija