Pietų Žemaitijos Tarmės Ypatybės
Įvadas
Žemaičių kalba, turinti gilias istorines šaknis ir išskirtinius bruožus, vis dar kelia diskusijų tarp kalbininkų. Ar tai atskira kalba, ar tik lietuvių kalbos tarmė? Šiame straipsnyje nagrinėsime pietų žemaičių tarmės ypatybes, kurios ją išskiria iš kitų lietuvių kalbos tarmių ir netgi iš bendrinės kalbos. Pasak žemaičių kalbos tyrinėtojų, žemaičių kalbos atsiradimas galėjo prasidėti dar V amžiuje, o VII amžiuje žemaičiai jau kalbėjo atskira kalba.
Žemaičių kalba: kalba ar tarmė?
Sąvokos "kalba" ir "tarmė" yra labai artimos. Juk prigimtinė tarmė yra ir gimtoji kalba, paveldėta iš tėvų, iš to krašto, kuriame esi gimęs ir augęs, kuriame yra tikrosios tavo šaknys. Ir tik kur kas vėliau yra mokomasi kitos, antrosios, t.y. tautos bendrinės kalbos. Taigi į iškeltą klausimą apibendrintai būtų galima atsakyti taip: abi sąvokos yra geros ir vartotinos. Jeigu lyginamos kelios kalbinės sistemos, puikiai tinka tarmės sąvoka, pvz.: šiaurės žemaičių tarmė, pietų žemaičių tarmė ir pan. Tačiau kalbant ir rašant apie vieną kalbinę sistemą drąsiai galima vartoti sąvoką žemaičių kalba.
Pietų Žemaitijos tarmės ypatumai
Pietų žemaičių tarmė, kaip ir kitos žemaičių tarmės, turi savitų fonetinių, morfologinių ir leksinių ypatybių, kurios ją išskiria iš bendrinės lietuvių kalbos.
Fonetinės ypatybės
- Nosinių balsių išsaugojimas su priebalsiu n. Nemaža dalis pietrytinių žemaičių vietoj bendrinės kalbos nosinių balsių ą, ę, ų, į yra išlaikę senesnį tų garsų tarimą su priebalsiu n, pvz.: kansnis / konsnis „kąsnis“, švensti / švėnstė „švęsti“, gerun „gerų“, linstė „lįsti“. Tai rodo senesnę kalbos būklę, kuri bendrinėje kalboje jau yra išnykusi.
Morfologinės ypatybės
- Dviskaitos vartojimas. Žemaičiai palyginti labai gerai yra išlaikę įvairių kalbos dalių dviskaitą, pvz.: vedo, vedvė dėrbau, siedau „mudu, mudvi dirbame, sėdime“, dvė poikė mergė „dvi gražios mergaitės“. Dviskaita yra senas indoeuropiečių kalbų reliktas, kuris bendrinėje lietuvių kalboje beveik išnykęs, tačiau žemaičių tarmėse vis dar gyvas.
Leksikos ypatybės
- Turtingas ir savitas žodynas. Žemaičių žodynas yra labai turtingas ir spalvingas. Jame gausu žodžių, kurie neturi atitikmenų bendrinėje lietuvių kalboje arba turi kitokią reikšmę. Tai rodo savitą žemaičių kultūrą ir pasaulėžiūrą.
Kultūrinis kontekstas
Žemaičių kalba yra neatsiejama nuo žemaičių kultūros. Tapatinimasis, savęs identifikavimas per gimtąją žemaičių kalbą yra labai ryškus ir svarbus. Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą. Žemaičių kultūra turtinga. Be paties svarbiausio ir išskirtiniausio žemaičių tradicinės kultūros elemento žemaičių kalbos, yra daug kitų žemaitišką tapatumą išryškinančių ir man brangių dalykų. Kaip nesigėrėti ir nesididžiuoti rekšmingais istoriniais įvykiais: savarankiška Žemaičių seniūnija, atskira Žemaičių vyskupija, svarbiais žemaičių laimėtais Saulės. Skuodo, Durbės mūšiais? Etnografų nuomone, pagal sodybų, trobesių išdėstymą Žemaitija kartu su Suvalkija ( buvusi Žemaičių kunigaikštystė ) priskirtinos vakariniam ( skandinaviškajam ) arealui, o likusi Lietuvos dalis - rytiniam ( slaviškajam ) arealui. Žemaičių sodybos pasižymi dideliu plotu, jose, palyginti su kitais Lietuvos etnografiniais regionais, daugiausia įvairių trobesių. Žemaičių išskirtinumą rodo iš esmės tik jiems būdingi tradiciniai valgiai: kastinys, pusinė ( pusmarškonė ) košė, cibulynė, šutynė, spirginė ir pan. Tik Žemaitijoje per šermenis, mirties metines, atlaidus giedami Kalvarijos kalnai, beje, dažnai jie giedami pritariant dūdoms, žemaitiškai vadinamoms trūbais. Dažnai išryškinamas ir teigiamai vertinamas esminis žemaičių charakterio bruožas užsispyrimas.
Žemaičių kalbos tyrinėjimai
Žemaičių kalbos tyrinėjimai turi gilias tradicijas. Užuominų apie žemaičių kalbą būta. Minėtini žemaičiai J. Čiulda, K. Jaunius, A. Salys, V. Grinaveckis, kiti kalbininkai. Tačiau pirmasis rimčiau pradėjęs gvildenti žemaičių kalbos klausimus buvo minėtas A. Girdenis. Daugiausiai remdamasis žodžio galo raida, jis pagrįstai mano, kad žemaičiai kalbos atžvilgiu turėjo pradėti skirtis ne vėliau kaip VIIa., o pirmieji žemaičių fonetikos bruožai galėjo atsirasti dar anksčiau - gal net V amžiuje, kurį dažniausiai mini archeologai. Esu A. Girdenio darbų pasekėjas ir tęsėjas. Visa mano naujoji knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“ yra paskirta įrodymui ir parodymui, kad žemaičiai turi kalbą.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #pietu #žemaitijos #tarmė #ypatybės