Pietų Žemaičiai Dūnininkai: Kalbiniai Ypatumai ir Savitumai

Žemaičių tarmė, viena iš dviejų pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, pasižymi įvairių patarmių ir šnektų gausa. Viena iš jų - pietų žemaičių dūnininkų patarmė, turinti savitų bruožų, išskiriančių ją iš kitų žemaičių tarmių. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius pietų žemaičių dūnininkų kalbos ypatumus, jų skirtumus nuo bendrinės lietuvių kalbos bei kitų žemaičių patarmių.

Fonetiniai Ypatumai

Balsių Tarimas

Viena ryškiausių pietų žemaičių dūnininkų patarmės ypatybių yra dvibalsių ie ir uo tarimas. Vietoj bendrinės kalbos ie ir uo, dūnininkai dažnai taria ė ir o. Štai keletas pavyzdžių:

  • ieva - ėva
  • uosis - osis
  • liepa - liepa
  • vienas - viens

Šis ypatumas būdingas visai Žemaitijai, tačiau pietų žemaičių dūnininkų patarmėje jis ypač ryškus. Tačiau svarbu paminėti, kad šiauriniame vakarų žemaičių pakraštyje ė ir o tarimas tampa nesistemingu arba kitokiu.

Nosinių Balsių Tarimas

Kitur dūnininkai pastovias nosines balses išlaiko, taria kaip ir bendrinėje kalboje.

  • skęsti - skęsti, skėnsti
  • žąsis - žąsis, žonsės
  • ąžuolas - ąžuolas, onžouls/oužouls

Dvibalsių ei ir ai Tarimas

Žodžio galūnėje esantį dvibalsį ei ar ai ir vakarų (dūnininkai), ir visi kiti žemaičiai verčia į vieną balsę.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

  • gerai - gerai, gėrai (dūnininkai taria su dvigubu kirčiavimu, ir á, ir è kirčiuotos)
  • meilė - meilė, meilė

Dūnininkų tarmės viduryje tarp Priekulės ir Saugų, negalūniniuose skiemenyse tie dvibalsiai nuosekliausiai vienbalsinami, pvz.: greitai, „greitai“, peiliai, „peiliai“, maišas, „maišas“.

Priebalsių Tarimas

Dūnininkai turi išskirtinių priebalsių tarimo savitumų, labiau išskirtinas minkšto l tarimas. Mokslininkų teigimu, tai greičiausiai įvyko dėl ilgo kontakto su vokiečių kalba. Vakarų žemaičiai, kaip ir Klaipėdos krašto aukštaičiai, beveik nevartoja kietojo l, visais atvejais dažniausiai tariamas šiek tiek suminkštintas l, pvz.: lapas, „lapas“, laivas, „laivas“, plaukia, „plaukia“. Šiuo metu l minkštos jau nebeišgirstame, aptinkama tik tarmės demonstravimo pavyzdinėje (dažnai scenos) kalboje.

Sveikų Priebalsių Išlaikymas

Dūnininkai išlaiko sveikus b, k, am, an, em, en, kiti žemaičiai keičia vidurinį balsį, o kartais ir visą žodį.

  • kaušus - somtės
  • limpa - lėmpa
  • timpi - tempė
  • minki - menkė
  • linkti - lenkti

Kirčio Atitraukimas

Vakarų žemaičiai kirtį atitraukia panašiai kaip ir jų rytiniai kaimynai šiaurės bei pietų žemaičiai: šiaurėje jis atitraukiamas iš trumpos ir ilgos tvirtagalės galūnės (galva, kitų), į pietus nuo Saugų - tik iš trumpos galūnės (galva, bet kitų).

Leksikos Savitumai

Be fonetinių skirtumų, pietų žemaičiai dūnininkai pasižymi ir savita leksika. Didelę jos dalį sudaro germanizmai (vokiški skoliniai), atsiradę dėl istorinių ir kultūrinių ryšių su Vokietija. Tačiau yra ir kitų žodžių, negirdėtų kitiems žemaičiams bei aukštaičiams.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Slavizmai

Be išvardytų skirtybių būtina paminėti, jog vakarų žemaičiai turi ir labai įdomios savitos leksikos. Ir tik nedidelę jos dalį sudaro slavizmai (svetimybės). Tai daugiausia savaitės dienų pavadinimai (pandelis - pirmadienis, uterninks - antradienis ir t.t.). Tačiau tuos pačius slavizmus vartoja ir pietų bei šiaurės žemaičiai.

Germanizmai

Germanizmai Klaipėdos krašte užima nemažą leksikos dalį. Vokiškais vertiniais vadinami patys įvairiausi dalykai. Pateikiame keletą pavyzdžių:

  • Šmants - grietinė
  • kelderis - rūsys
  • plincas - blynas
  • skūnė - daržinė
  • kapija - kava
  • mantelis - apsiaustas
  • stija - arbata
  • estuba - šildomas kambarys
  • somama - senelė
  • šola/šūlė - mokykla
  • šmekioti - skanauti/ragauti

Kiti Specifiniai Žodžiai

Yra ir kitiems žemaičiams bei aukštaičiams negirdėtų žodžių, pvz.:

  • Daga - javapjūtė
  • dagoti - nuimti derlių
  • trumpinės - kumštinės pirštinės
  • paprastis - paprotys
  • pūrai - žieminiai kviečiai
  • mẽdinas - laukinis
  • germolė - morka
  • krūmas - miškas
  • palaunugė - pavakariai
  • vyšios - vaišės

Galininko Naudojimas Vietoj Vietininko

Viena iš ryškesnių vakarų žemaičių tarmės skirtybių tai galininko linksnio naudojimas vietoje vietininko, pvz. pjovė medžius į krūmą (pjovė medžius miške), guliu į lovą (guliu lovoje), gyven į butą (gyvena name) ir t.t.

Sudurtinių Žodžių Sandara

Sudurtinių žodžių sandara taip pat savita. Klaipėdos krašto gyventojai nenaudodavo žodžių sandūroje jungiamojo balsio, pvz.: baskojis (kitose tarmėse basakojis). Šalia Saugų yra gyvenvietė pavadinimu Vilkmedžiai, seniau buvęs Vilkomedis. Tikroji daugiskaitos priežastis nekomentuota, todėl kelia klausimų, kadangi šiame krašte miškas (skirtingai nuo kitų žemaičių, medė - miškas) vadinamas krūmu.

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

Antroponimika

Nuo kitų žemaičių Klaipėdos krašto tarmę skiria ir specifinės pavardės, neaptinkamos kitose Žemaitijos patarmėse.

Būdingų Pavardžių Sąrašas

Blyžė (žlibas), Lyliškis (kalbus), Kumšlys (rijūnas), Šūdnagis, Kiaulakys, Tendys, Skrandys, Rugulis (miegalius), Staigys, Lepys, Purvinas, Šeška, Višta, Duoblys (pilvotas).

Specifiniai Asmenų Pavadinimai

Išskirtiniai pamario bei pajūrio gyventojų asmenų pavadinimai. Save šio krašto žmonės vadino lietuvininkais (Lietuvos gyventojais). Dažnai asmenys pavadinti pagal kilmės ar gyvenamąją vietą, kartais pagal profesiją, bet visi sudaromi su priesaga -ininkas: ventininkas (Ventės gyventojas), karklininkas (Karklės gyventojas), žẽmininkai, pelkininkai, pėvininkai, laũkininkai (žemdirbiai, ūkininkai), kopininkai (Kuršių nerijos gyventojai, kurie dažniausiai buvo kuršininkai), žvejininkai (pajūrio ir pamario gyventojai, žvejai).

Apibendrinant žemaičių patarmių temą - vakarų žemaičių gyventojai dažniausiai buvo vadinami prūsais, būrais, lietuvininkais, šišioniškiais (dėl žodžio „šiš“ „šišion“), tad šie pavadinimai jau išskiria juos iš žemaičių tarpo ir, neabejotinai, turėta savita patarmė, apspręsta istorinių, kultūrinių sanklodų.

Istorinis Kontekstas ir Tarmių Susidarymas

Lietuvių kalbos tarmės susidarė dėl per ilgus amžius vykusios kalbos vidinės raidos ir įvairių išorės veiksnių (politinės, administracinės, įvairių valdų, parapijų rbos, gamtinės kliūtys), trukdančių žmonėms bendrauti. Didesnių tarmių plotai beveik sutampa su pagrindinėmis etninėmis sritimis: sūduvių (kauniškių tarmė), dzūkų (pietų aukštaičių tarmė), rytų aukštaičių, žemaičių ir kitų.

Iki atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę (1918) dar tvirtai nesusiformavusi ir ribotai vartojama bendrinė kalba tarmių raidai poveikio beveik neturėjo. Jos įtaka didėjo nuo 20 a. 3 dešimtmečio, suaktyvėjus žmonių bendravimui, dėl didelių ekonomikos, kultūros, švietimo pokyčių, kaimo ir žemės ūkio reformų.

Lietuvių kalbos tarmės viena nuo kitos ir nuo bendrinės lietuvių kalbos skiriasi įvairiomis ypatybėmis: fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos. Jas visas sieja ir daug bendrų bruožų: laisvasis kirtis, priegaidžių, ilgųjų ir trumpųjų balsių (bent kirčiuotoje galūnėje), kietųjų ir minkštųjų priebalsių prieš užpakalinius balsius opozicija, tos pačios gramatinės kategorijos, tas pats žodyno branduolys.

Skirtumai Tarp Tarmių

Nedaug tarmių skiriasi priebalsiais; beveik visos jų turi tiek pat (be vienos kitos šnektos, neskiriančios s ir š, z ir ž). Daugiau skiriasi priebalsių tarimas tam tikrose pozicijose, pvz., l prieš e ir ė didelėje pietų ir rytų aukštaičių dalyje (į rytus nuo Daunoravos, Šiaulių, Josvainių, Babtų, Prienų, Simno, Rudaminos) tariamas kietai (ładas, pełėda), kitur - minkštai (lėdas, pelėda).

Pietryčių šnektose labai minkštai tariamos t, d ir k, g priebalsių poros neretai painiojamos, t. y. tariamos beveik vienodai (kėvas ‘tėvas’, gėga ‘dega’, gėgė ‘dėdė’, rečiau tivvis ‘kirvis’, delažinis ‘geležinis’).

Ne visos tarmės vienodai vartoja afrikatas č, dž: į rytus ir pietus nuo Turmanto, Kirdeikių, Giedraičių, Vievio, Alytaus, Simno, Rudaminos jos pasitaiko tik garsažodžiuose (čėža, džirkšt), skoliniuose (bačka, česnakas), kai eina po priebalsių š, ž (aukščiau, beždžias); kitais atvejais vietoj jų tariama c, dz (cia ‘čia’, dziaugias ‘džiaugiasi’). Ten pat, išskyrus šiaurinę dalį (Dūkštas, Ignalina, Kaltanėnai), c, dz tariami ir vietoj bendrinės kalbos t, d prieš (v)i, (v)y, į, (v)ie (cik ‘tik’, cvinksta ‘tvinksta’, medzį ‘medį’, dzvylika ‘dvylika’).

Žemaičiai vietoj senųjų junginių tja, dja taria te, de (svetei / svetė ‘svečiai’, gaidei / gaidė ‘gaidžiai’), šiaurės vakaruose afrikatų prieš galūnę netaria ir kitais atvejais (jautiou ‘jaučiui’, mediou ‘medžiui’).

Vokalizmo ir kirčiavimo įvairavimas dažniausiai yra pagrindinis lietuvių kalbos tarmių skirstymo kriterijus (rečiau vienos ar kitos tarmės skyrimo požymiu laikomos konsonantizmo ypatybės). Viena tarmė dažniausiai priešinama kitai ar kitoms tos pačios kalbos tarmėms.

Tarmių Klasifikacija

Tokį požiūrį į lietuvių kalbos tarmes išdėstė ir pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (Grammatica Litvanica 1653), išleistos Karaliaučiuje, autorius D. Kleinas. Jis nurodė, kad vienokia yra kuršių, kitokia žemaičių ir klaipėdiškių ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių tarmė, iš šios dar išskyrė Vilniaus, Kėdainių ar Kauno krašto tarmes.

Pirmiausia priešinamos dvi didžiausios, daugiausia skirtumų turinčios lietuvių kalbos tarmės: aukštaičių tarmė ir žemaičių tarmė. Domėjimąsi lietuvių kalbos tarmėmis, jų visuma, klasifikacija paskatino 19 a. kalbotyroje pradėtas taikyti lyginamasis metodas (ypač buvo svarbūs gyvųjų kalbų duomenys). Vienas žymiausių šio metodo taikytojų indoeuropeistas A. Schleicheris pirmojoje mokslinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Litauische Grammatik 1856) pagal nevienodą dvibalsių ie, uo, balsio o, senųjų junginių tj, dj tarimą išskyrė 2 pagrindines tarmes - aukštaičių ir žemaičių. Jis daugiausia tyrinėjo aukštaičių tarmę, paplitusią į pietus nuo Nemuno.

J. Juška knygoje Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašimas arba ortograpija (1861) pateikė kitokį skirstymą: pagal balsio e, dvibalsių ie, uo, ai, ei, dvigarsių an, en, junginių tj, dj, priebalsio l nevienodą tarimą jis skyrė 4 svarbiausias tarmes: žemaičių, Mažosios Lietuvos lietuvių, ariogališkių ir rytiečių.

Daugiausia administraciniu ir geografiniu atžvilgiu tarmes skyrė F. Kuršaitis (Lietuvių kalbos gramatika / Grammatik der littauischen Sprache 1876): Rusijos imperijai anuomet priklausiusius lietuvius (Kauno ir Vilniaus gubernijos) laikė žemaičiais ir dalijo į vakarinius (į vakarus nuo Nevėžio) ir rytinius.

Daugiau ir tikslesnių duomenų sukaupęs iš lietuvių kalbos ploto įvairių vietų A. Baranauskas pateikė gerai pagrįstą lietuvių tarmių skirstymą (1898). Jis išskyrė 11 didesnių tarmių pažymėdamas jas raidėmis ir skaičiais: Žt - žemaičiai telšiečiai (Kretinga, Mažeikiai, Telšiai), Žr - žemaičiai raseiniečiai (Laukuva, Raseiniai, Užventis), Wž - vakariečiai žiemiečiai (siaurame ruože į šiaurę ir pietus nuo Šiaulių), Wp - vakariečiai pietiečiai (Jurbarkas, Seredžius, Skirsnemunė, buvusios Suvalkų gubernijos vakarinė ir Rytų Prūsijos dalis), R1ž - rytiečiai pirmieji žiemiečiai (Joniškis, Kėdainiai, Radviliškis, Šeduva), R1p - rytiečiai pirmieji pietiečiai (Upninkai, Vepriai, buvusios Trakų ir Vilniaus apskrities dalis ir buvusios Suvalkų gubernijos rytiniai pakraščiai), R2 - rytiečiai antrieji (Joniškėlis, Linkuva), R3 - rytiečiai tretieji (Biržai, Raguva, Ukmergė, Vabalninkas), R4 - rytiečiai ketvirtieji (Anykščiai, Balninkai, Kurkliai, buvusios Vilniaus gubernijos kai kurios apylinkės), R5 - rytiečiai penktieji (Kupiškis, Pandėlys, Skapiškis, Viešintos), R6 - rytiečiai šeštieji (Rokiškis, Švenčionys, Utena, Zarasai). A. Baranauskas pateikė daug svarbių kiekvienos tarmės fonetikos, kartais ir morfologijos, ypatybių, bet kuo jos skiriasi viena nuo kitos, aiškiai nenurodė.

K. Jaunius, 1890-99 aprašęs kelias tarmes, savaip suskirstė ir visą lietuvių kalbos plotą. Pagal nevienodą senųjų junginių tja(i), dja(i) tarimą skyrė 2 pagrindines tarmes: aukštaičių (jáučiai / jáučei ‘jaučiai’, mėdžiai / mėdžei ‘medžiai’) ir žemaičių (jáutei / jáutė.., mèdei / medė..). Svarbia skiriamąja ypatybe laikė ir balsių ė, o tarimą (aukštaičių dėm(e), brolis, žemaičių jiediem, bruolis). Abi tarmes K. Jaunius suskirstė į 3 patarmes: aukštaičius į vakariečius (išlaiko dvigarsius an, am, en, em, priebalsį l prieš ė taria minkštai), viduriečius (dvigarsius išlaiko, l prieš ė taria kietai) ir rytiečius (neišlaiko dvigarsių ir l prieš ė taria kietai); žemaičius pagal dvibalsių ie, uo tarimą skirstė į pietų vakariečius (dėna ‘diena’, dona ‘duona’; dūnininkai), šiaurės vakariečius (dėina, douna; dounininkai) ir pietų rytiečius (dyna, dūna; dūnininkai). K. Jauniaus lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, pagrįstą aiškiomis skiriamosiomis ypatybėmis, savo gramatikose teikė J. Jablonskis, ja remiantis buvo skaitomos dialektologijos paskaitos aukštosiose mokyklose, ši klasifikacija t. p. naudota kalbos mokslo ir praktikos darbuose. Kiti kalbininkai K. Jauniaus tarmių skirstymą tikslino, papildė.

A. Salys vakarų aukštaičius skirstė dar smulkiau: į žiemiečius (taria karve ‘karvė’, saka ‘sako’), veliuoniečius (karvi, saku) ir pietiečius (karvė, sako). Pietiečių plote skyrė kapsų, zanavykų, baltsermėgių šnektas. Smulkiau suskirstytos aukštaičių rytiečių patarmės šnektas pavadino pagal tam tikrų žodžių (garsų) tarimą: žodžio pantis tarimą - pantininkai, pontininkai, puntininkai, žodžio ratai - rotininkai, žodžio dėdė - dadininkai, žodis - žadininkai, žolė - žalininkai. Atskira aukštaičių patarme laikė dzūkus ir skyrė rytų bei vakarų šnektų grupes. Šį lietuvių kalbos tarmių skirstymą, dažniausiai vadinamą tradiciniu, arba K. Jauniaus ir A. Salio, tikslino ir kiti kalbininkai. Skirstymo trūkumas - vienų tarmių (patarmių, šnektų) skyrimas pagal balsių, kitų pagal priebalsių tarimo ypatybes.

A. S. Girdenis ir Z. Zinkevičius 1964, remdamiesi A. Baranausko lietuvių kalbos tarmių skirstymu, pasiūlė naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (nuo 1965 ji pradėta taikyti mokslo darbuose ir mokymo programose). Tarmių skirstymo kriterijais buvo pasirinktas balsių, dvibalsių, mišriųjų dvigarsių tarimas, kartais ir kirčiavimo skirtumai, pravardiniai tarmių pavadinimai pakeisti teritoriniais. Aukštaičių ir žemaičių tarmių svarbiausia skiriamoji ypatybė - dvibalsių ie, uo tarimas. Kiekviena jų dalijama į 3 patarmes. Aukštaičiai (išlaiko žodžio kamieno kirčiuotus ie, uo) skirstomi į vakarų (taria bendrinės kalbos an, am, en, em, ą, ę; pagal kirčio atitraukimą dalijami į kauniškius ir šiauliškius; šiauliškių tarmė), pietų (dvigarsius išlaiko, balsius ą, ę verčia ilgaisiais ū, y; Alytaus, Prienų, Kaišiadorių rajono savivaldybės) ir rytų (dvigarsius ir balsius ą, ę verčia kitais dvigarsiais ir balsiais; dalijami į anykštėnus, kupiškėnus, panevėžiškius, širvintiškius, uteniškius, vilniškius; anykštėnų tarmė, kupiškėnų tarmė, panevėžiškių tarmė, širvintiškių tarmė, uteniškių tarmė, vilniškių tarmė) patarmes.

Tarmių Nyksmas ir Išsaugojimas

Už Lietuvos Respublikos ribų išlikusios (baigia nykti ar išnykusios) šnektos yra pagrindinio lietuvių kalbos ploto (išskyrus pietų žemaičių, pietų panevėžiškių, anykštėnų, širvintiškių) tęsinys. Šiaurėje galima skirti Aknystos, Bauskės, Ciskodo, Daugpilio, Neretų, Uodegėnų, Skyronių, Vadaksties ir kitas (Latvijos pietinis pakraštys) negausias lietuvių kalbos šnektas. Jos yra šiaurinių lietuvių kalbos tarmių (žemaičių telšiškių, vakarų aukštaičių šiauliškių, rytų aukštaičių panevėžiškių, kupiškėnų, uteniškių) tęsinys. Į šiaurės rytus nutolusioje Ciskodo šnektoje nustatyta vilniškiams būdingų ypatybių. Rytuose esančios Apso, Gervėčių, Kamojų, Lazūnų (Baltarusija) šnektos yra vilniškių tąsa; pietryčiuose ir pietuose - Azierkų, Nočios, Pelesos, Varanavo, Punsko, Seinų šnektos - pietų aukštaičių tąsa; pietvakariuose Vižainio (Lenkija) ir išnykusios Mažosios Lietuvos šnektos (baltsermėgiai, striukiai) - vakarų aukštaičių kauniškių tąsa.

Dalis lietuvių salų (Latvijoje Ciskodo, Neretų, Skyronių, Snikerių, Vadaksties, Baltarusijoje Kliukščionių, Lazūnų, Vidžių, Zietelos, Mažojoje Lietuvoje visos) išnyko 20 a. pabaigoje. Garšvinės, Indricos, Subatės, Uodegėnų (Latvija), Armanavičių, Azierkų, Kamojų, Nočios, Ramaškonių (Baltarusija), Eglinės-Vižainio (Lenkija) šnektos 21 a. pradžioje baigia nykti. Punsko-Seinų krašte veikia Lenkijos lietuvių bendruomenė, leidžiama lietuviška spauda.

Lietuvių kalbos tarmių duomenų rinkimą ir tyrinėjimą organizuoja ir atlieka Lietuvių kalbos institutas. Jame 2002 įkurtame Tarmių archyve sukaupta pagal specialias programas Lietuvių kalbos atlasui, Europos kalbų atlasui ir kitiems darbams surinkti duomenys, gyvosios kalbos įrašų magnetinėse juostose ir kompaktinėse plokštelėse. Saugomi išnykusių lietuvių kalbos tarmių pavyzdžiai iš dabartinės Baltarusijos, Latvijos teritorijų. Regionų tarmes tyrinėja aukštųjų mokyklų lituanistinės katedros, Šiauliuose įkurtas Dialektologijos centras. Aprašytos kai kurios aukštaičių, žemaičių ir už Lietuvos ribų esančios tarmės. Išleista apibendrinamųjų veikalų, tarmių žodynų, tekstų rinkinių. Nuo 19 a.

tags: #pietu #žemaičiai #dūnininkai

Populiarūs įrašai: