Pietų ir Šiaurės Korėjos konflikto istorija
Korėjos pusiasalis, padalintas po Antrojo pasaulinio karo, tapo vienu iš pagrindinių Šaltojo karo įtampos židinių. Šis padalijimas, įtvirtintas Korėjos kare (1950-1953), paliko gilų randą Korėjos istorijoje ir kultūroje, tebedarantį įtaką regiono geopolitinei situacijai iki šių dienų.
Korėjos padalijimas po Antrojo pasaulinio karo
1945 m. rugpjūčio 15 d. Japonijai pasidavus Antrajame pasauliniame kare, Korėja, iki tol buvusi Japonijos kolonija, atgavo nepriklausomybę. Tačiau sąjungininkai nusprendė, kad su Korėja turi elgtis kaip su Japonijos sudedamąja dalimi. Dar prieš karo pabaigą buvo aptariamas būsimos laisvos Korėjos likimas. Nepaisant to, Korėja nesugebėjo sudaryti savo modernios valdžios ir priimti politinės sistemos prieš imperialistinės Japonijos okupaciją, o tai buvo didžiausia Korėjos silpnybė. Įsiveržus Sovietų Sąjungos armijai buvo nesunku įsteigti komunistinę valdžią.
JAV pasiūlė padalinti Korėjos pusiasalį ties 38-ąja lygiagrete, taip sustabdant Sovietų Sąjungos frontą. Tokiu būdu susiformavo dvi Korėjos: šiaurinė, okupuota Sovietų Sąjungos, ir pietinė, okupuota JAV.
JAV, Anglijos ir SSRS vadovai susitiko Maskvoje ir sutarė suformuoti JAV ir SSRS Jungtinę komisiją, kuri per 5 metus turėjo įkurti Korėjoje politinę sistemą. Ši sutartis buvo neigiamai priimta gyventojų abiejose Korėjos pusėse.
1947 m. lapkritį, pagal JAV pageidavimą, Jungtinės Tautos priėmė nutarimą surengti demokratinius rinkimus Pietų Korėjoje ir oficialiai įkurti valstybę su nepriklausoma valdžia. Pietų Korėjos teritorijoje buvo susitelkę apie 2/3 gyventojų, todėl buvo manoma, kad vien Pietų Korėja turi teisę demokratiškai nuspręsti abiejų šalių likimą. Kai kurie Pietų Korėjos politikai prieštaravo šiam sprendimui, nes tikėjo, jog tai tik dar labiau padalins valstybę.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
1948 m. Pietuose buvo priimta demokratinė konstitucija ir įkurta Korėjos respublika. Vos keliais mėnesiais vėliau Šiaurės Korėjoje buvo priimta konstitucija ir patvirtintas Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos įkūrimas. Abi šalys skelbėsi, jog joms priklauso visas Korėjos pusiasalis, tačiau atskirai įkurtos skirtingos politinės sistemos tik dar labiau atskyrė ir priešino tautą.
Korėjos karas (1950-1953)
Korėjos karas - tai 1950 m. birželį-1953 m. liepą tarp Jungtinių Tautų (toliau: JT) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau: JAV) palaikomos Pietų Korėjos (arba Korėjos Respublikos) ir Sovietų Sąjungos bei Kinijos palaikomos Šiaurės Korėjos (Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos) vykęs karas. Šis konfliktas padalino Korėjos pusiasalį į Šiaurės ir Pietų Korėjas. Tai buvo pirmasis ideologinio šaltojo karo tarp JAV ir SSRS pasireiškimas atvira kova. Korėjos karas - kruviniausias XX a. antrojoje pusėje vykęs karas, pareikalavęs daugiau nei 3 milijonų aukų.
1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėja paleido pirmuosius artilerijos šūvius į Pietų Korėjos teritoriją. Šiaurės Korėjos komunistų partija telkė dideles pastangas užimti Pietų Korėjos sostinę, Seulą, nes tikėjosi, kad likusi Korėjos dalis bus palaužta kur kas lengviau. Staigus Šiaurės Korėjos įsiveržimas buvo netikėtas JAV, JT ir pačios Korėjos Respublikos kariuomenei.
Šiaurės Korėjos kariuomenė turėjo geresnę karinę įrangą nei Pietų, nes Kinija ir Sovietų Sąjunga naująją sąjungininkę rėmė tankais, sunkiąja artilerija ir tūkstančiais patyrusių karo veteranų. Dėl šios priežasties, Seulas sugebėjo gintis vos dvi dienas, kol buvo užimtas.
Tuometinis JAV prezidentas Haris Trumenas (Harry S. Truman) reagavo iškart, suteikdamas leidimą tuometiniam JAV oro pajėgų generolui D. Makarturui (Douglas MacArthur) naudoti karinę jėgą prieš agresorių. Taip pat, nedelsiant kreipėsi į JT, kurios reikalavo Šiaurės Korėjos atitraukti savo kariuomenę, ir kvietė JT nares teikti pagalbą Korėjos Respublikos pajėgoms. Iš viso 16 valstybių pasiuntė savo dalinius į pagalbą Pietų Korėjai. Daugiausiai karių siuntė JAV, tačiau po Antrojo pasaulinio karo kariuomenė buvo mažinama, nemažai jos dislokuota Europoje bei okupuotoje Japonijoje, pasirengimo lygis buvo labai žemas. Todėl įsiveržus Šiaurės Korėjai besiginantieji neturėjo kitos išeities kaip tik trauktis į pietus.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
1950 m. rupjūčio pradžioje besiginančios Pietų Korėjos pajėgos jau buvo atsitraukusios iki vadinamojo Busano perimetro (tai teritorija apytiksliai 50 km spindulio ribose nuo Busano). Tačiau tuo metu atvyko pakankamai JAV pastiprinimo, kad galėtų sulaikyti frontą nuo tolesnio judėjimo į pietus, todėl karas laikinai neprogresavo.
Tuo metu, generolas D. Makarturas, kuris vadovavo JT pajėgoms, priėmė prieštaringą sprendimą netikėtai išsilaipinti Korėjos pusiasalio vakarų pakrantėje, prie Inčiono (Incheon), ir taip įkalinti Šiaurės Korėjos pajėgas. Nors Šiaurės Korėja buvo įspėta Kinijos ir Sovietų Sąjungos apie tokią galimą ataką, ji buvo susitelkusi į pozicijos išlaikymą Busano perimetre. Dėl šios priežasties, Pietų Korėjos ir JAV pajėgos nesunkiai atsikovojo Seulą ir sukėlė chaosą Šiaurės Korėjos pajėgose, kurios iki rugsėjo pabaigos jau buvo beveik visiškoje suirutėje.
Karo eiga ir Kinijos įsikišimas
Jeigu JAV būtų nusprendusi palikti viską kaip buvo prieš prasidedant karui, galėjo jį nutraukti šiuo momentu, nes jis pareikalavo virš 100 000 pietų korėjiečių gyvybių, buvo sugriauta valstybės infrastruktūra, o Šiaurės Korėjos pajėgos palaužtos. Tačiau Pietų Korėjos ir JAV generolai nusprendė galutinai įveikti komunistinę Šiaurės Korėją, be to, atsirado Korėjos suvienijimo viltis, nes atrodė, kad nedaug trūko iki pergalės. Kita vertus, JT palaikė tik gynimosi nuo Šiaurės Korėjos idėją, nes bijojo karo išsiplėtimo rizikos, dėl galimo tiesioginio SSRS ir Kinijos įsiterpimo tolesnėje karo raidoje.
Jau rugsėjo 30-ą dieną Pietų Korėjos pajėgos kirto 38-ąją lygiagretę, o spalio 7-ą dieną buvo išduotas neaiškiai formuluotas JT leidimas visoms jų pajėgoms kirsti nustatytą ribą vieningos valdžios Korėjoje įvedimo tikslais. Maždaug tomis dienomis Kinija pareiškė, kad netoleruos JAV kariuomenės savo pasienyje. Tačiau jau spalio 20-ąją dieną jungtinė Pietų Korėjos pusę palaikanti kariuomenė žygiavo per didžiąją Šiaurės Korėjos dalį, o tuometinis Korėjos respublikos prezidentas I Sungmanas (Lee Seungman) triumfavo Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane.
Būtent tada, kai atrodė, kad Korėja bus suvienyta, įsiterpė Kinijos pajėgos. Kinijos viduje buvo prieštaravimo dėl galimybės tiesiogiai susiremti su JAV, bet Kinijos lyderis Mao Dzedungas (Mao Zedong) to nepaisė. Todėl netrukus jungtines JT pajėgas pasitiko daugiau nei milijonas kinų karių bei sovietų lėktuvai. Nuo to momento generolas D. Makarturas šį karą pavadino „visiškai nauju karu“, nes jis galutinai perėjo į tarptautinį lygmenį.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Speiguotą žiemą, kuriai buvo nepasiruošusi, JT armija, patirdama tokį didelį pasipriešinimą, turėjo trauktis atgal į pietus. Besitraukdama, patyrusi daug aukų ir nuostolių, Pietų Korėja vėl prarado Seulą komunistams 1951 m. sausį.
Paliaubos ir karo pabaiga
Jau 1951 m. pradžioje pamačiusi, kad karas nebeprogresuoja, JAV pradėjo siūlyti Kinijai paliaubas. Tačiau dėl pastovių susirėmimų paliaubos nebuvo pasiektos. Situacija nesikeitė iki pat Stalino mirties 1953 m. kovą ir paaštrėjusios situacijos Kinijos viduje, dėl kurios ir Mao Dzedungas pakeitė strategiją Korėjos atžvilgiu. 1953 m. birželį Sovietų Sąjungai taip pat pasiūlius paliaubas prasidėjo rimtos derybos.
Nepaisant įnirtingos Pietų Korėjos opozicijos, liepos 27 d. Panmundžiome (Panmunjom) buvo pasirašyta paliaubų sutartis. JT, Kinijos ir Šiaurės Korėjos sutarimu, ties paskutine fronto linija buvo sukurta keturių kilometrų pločio demilitarizuota zona (DMZ). Nors Pietų Korėja dėl paliaubų buvo nusiteikusi priešiškai, galiausiai sutiko su nutarimais ir 1954 m. spalį pasirašė abipusę gynybos sutartį su JAV.
Karo pasekmės ir padalintos Korėjos paveldas
Korėjos karas buvo tragiškas įvykis ir Šiaurės ir Pietų Korėjoms. Bandymai suvienyti Korėją nepasiteisino ir pasekmės buvo tik tragiškos ir destruktyvios. Vien Pietų korėjoje žuvusių ar sunkiai sužeistų, Šiaurės Korėjos pagrobtų ar dingusiu be žinios karininkų ir civilių buvo apie 1,3 milijono. Dėl karo maždaug 1 000 000 vaikų tapo našlaičiais ir apie 600 000 moterų liko našlėmis. Sostinė Seulas buvo smarkiai suniokota, sugriauta pusė valstybės industrinės infrastruktūros bei trečdalis gyvenamųjų pastatų. Šiaurės Korėjoje iš viso suskaičiuota apie 1,5 mln. civilių ir karininkų aukų, taip pat dauguma šalies industrijos sunaikinta, o sostinė Pchenjanas sulyginta su žeme.
Buvo manoma, kad Korėjos padalinimas bus išspręstas karu, tačiau, praėjus keliems dešimtmečiams po Korėjos karo, abi šalys tapo visiškai skirtingomis ir vis dar išlieka padalintos. Korėjos nutraukė visus diplomatinius santykius, karas oficialiai niekada nesibaigė, todėl įtampa tarp jų tebesilaiko.
Šiaurės Korėja: izoliacija ir militarizacija
Šiaurės Korėja, pasirinkusi komunistinį raidos kelią, šiandien yra tikras pasaulio bendruomenės galvos skausmas. Neturtinga šalis visą dėmesį skiria karinių pajėgų plėtrai ir, tikėtina, turi branduolinį ginklą. Tuo pat metu dauguma šalies gyventojų gyvena skurdžiai ir gali tik pasvajoti apie tokią gyvenimo kokybę, kokia gali džiaugtis demokratiją ir laisvąją rinką pasirinkusios Pietų Korėjos žmonės. Iki šiol Šiaurės Korėja vykdo raketų ir branduolinio ginklo kūrimo programas.
Pietų Korėja: ekonominė sėkmė ir demokratija
Pietų Korėjos ekonomika klesti, tokie jos prekių ženklai kaip „Samsung“, „Hyundai“, „Kia“ yra puikiai žinomi visame pasaulyje.
tags: #pietu #ir #siaures #korejos #konfliktas #istorija