Pietų Amerikos politinis žemėlapis juodai baltas: istorija, kultūra ir politika
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Pietų Amerikos politinį žemėlapį juodai baltąja spalvomis, apžvelgiant istoriją, kultūrą ir politinius aspektus, kurie formuoja šį regioną.
Niujorkas - tautų katilas ir dangoraižių miestas
Prieš gilinantis į Pietų Amerikos politinį žemėlapį, verta trumpai apžvelgti Niujorką, miestą, kuriame dangoraižiai puošnūs ir seni tarsi Europos katedros, kuriame per eilinį pasivaikščiojimą galima išgirsti 20 ar 30 kalbų. Niujorkas - tai ne tik dangoraižiai, bet ir istorija, kultūra, imigrantų miestas.
Nuo 1899 m. iki 1973 m. Niujorko dangoraižiai savo dydžiu neturėjo pasaulyje lygių. Nors 1998 m. aukščiu juos pavijo Azija, Niujorko dangoraižių istorijos niekas nepralenks. Empire State Building, Pasaulio prekybos centras, šimtai kitų dangoraižių - kiekvienas jų turi savo istoriją.
Niujorkas - imigrantų miestas. Iki 1921 m. imigracija į Ameriką buvo beveik neribojama, o Niujorkas bent 60 metų buvo pagrindiniai Amerikos vartai. Didingame Elio salos registracijos punkte imigrantus suregistruodavo. Daugelis imigrantų keliaudavo gylyn į žemyną, bet kone kiekvienos pasaulio tautos gabalėlis nusėdo ir Niujorke.
Niujorkas - tautų katilas ir tautų kapinės. Tautos čia verda ir nyksta. Daugelio tų lietuvių, lenkų, italų ar ukrainiečių palikuonys kalba jau tik angliškai, o savo kilmę prisimena nebent kaip smagią istoriją atsivertę DNR kilmės tyrimo rezultatus. Tačiau nauji imigrantai į Niujorką plūsta greičiau, nei asimiliuojasi ankstesni.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Niujorkas - miestas, kuriame nėra aiškios daugumos. Stereotipiniai anglakalbiai baltaodžiai tesudaro mažiau nei trečdalį žmonių. Niujorkietis gali būti bet koks.
Niujorkas - miestas su daugybe visame pasaulyje žinomų gatvių: Brodvėjus, Madison Aveniu, Times aikštė. Midtown - tarpukarinis Niujorko centras, kur stūkso daugelis įspūdingiausių miesto dangoraižių. Centrinis parkas - Manheteno plaučiai, 3,5 kv. km ploto žalia erdvė su pasivaikščiojimų ir dviračių takais, paminklais, tvenkiniu, gyvūnais ir nuostabiais dangoraižių vaizdais.
Niujorkas išgyveno „juodus laikus“ 1970-1980 m., tačiau atsitiesė. Naujieji oligarchai, uždirbę savo „pirmuosius milijardus“, ilgai nedvejoja rinkdamiesi kur „priparkuoti“ pinigus „saugiame Vakarų pasaulyje“: kodėl gi ne prabangus butas nuo vaikystės išsvajoto Manheteno dangoraižyje?
Niujorkas brangus, tačiau jame yra ir nemokamų ar pigių pramogų. Viešojo transporto kaina nepriklauso nuo atstumo, tad važiuoti didelius atstumus pigu. Tačiau visada reikia būti apdairiam: dažnai už beveik tą patį gali sumokėti ir „įprastą“, ir „niujorkietišką“ kainą.
Niujorkas turi daug problemų: senas metro, gausu elgetų, benamių. Tačiau tai vis dar vienas svarbiausių pasaulio miestų.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Gvatemala - majų pasaulio širdis
Gvatemala, dar viena įdomi šalis, dažnai užgožiama kaimyninės Meksikos. Tačiau ši šalis turi ką pasiūlyti: majų kultūrą, gamtą, istoriją.
Gvatemalos šūkis yra „Majų pasaulio širdis“. Ir tai tiesa. Majai Gvatemaloje nėra tik istorija ar tik menka mažuma. Ir šiandien iki 60% šalies žmonių yra majai. Geriausiai gyvoji majų kultūra išlikusi Gvatemalos vakaruose, debesuotuose aukštikalnėse.
Prie Atitlano ežero majų kultūra subtiliai susipina su gamta. Viršum ežero stūkso didingi vulkanai. Atitlano širdis - Santiago miestas su spalvingais majų turgumis, gražiais tradiciniais paveikslais ir vietos dievybe Mašimonu. Gilyn į Vakarus daugybė majų miestų ir kaimų turi savo Mašimonus ar kitus stabus, spalvingus turgus. Kaip Čičikastenangas, kurio turgus bene garsiausias šalyje ir ant kurio kalno stūkso akmeninis Pascual Abaj stabas, apsuptas žvakelėmis.
Daugelis majų formaliai atsivertė į katalikybę, bet vos užėjus į Čičikastenango katedrą supranti, kad su tau įprasta bažnyčia ten mažai kas bendro: per visas grindis vietiniai kūrena žvakutes protėviams, o šimtametės katalikų kofradijos (brolijos) tui savus ritualus, drabužius. Mašimonų garbintojai - irgi kofradijos. Daug regiono miestų turi dvigubus pavadinimus: ispanišką-katalikišką ir majišką.
Bet nepasiruošę leistis gylyn į majų pasaulį lieka Atitlano kurortuose. San Pedras - jaunimo su kuprinėmis, San Markas - „egzaltuotų“ ezoterikų žemė. Taip pat aplink Atitlaną yra šimtai namų ir vilų kalnų šlaituose, pasiekiamų tik nuo ežero.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų - ir Amerikoje, ir pasaulyje. Vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone.
Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Problemų turi ir archeologai, mat majai savo piramides vis aukštindavo: ant vienos pastato kitą, ant tos - trečią, taip vis keldami šventyklą. Neaišku, kurį sluoksnį atidengti: kad pasiektum apačią (seną pastatą), turi nugriauti naujesnį pastatą, bet niekas nežino, ar verta.
Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą - 70 m - nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta).
Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” - mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais.
Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų.
Tikalis - tik senosios majų civilizacijos Gvatemaloje viršūnė. Majų miestų Gvatemalos džiunglėse stūksojo gal šimtai ar tūkstančiai, ten gyveno milijonai majų. Neįtikėtina, kiek daug ką džiunglės prarijo! Užlipęs ant aukščiausių majų piramidžių ir apsidairęs aplink visada pamatysi daugybę kalnų ligi horizonto. Bet kalnų Gvatemalos džiunglėse nėra! Kiekvienas „kalnas“ - tai džiunglėmis užaugusi majų piramidė ar šventykla ar mažesnis sugriuvęs pastatas.
Kelionė į tokius miestus dažnai ne mažiau žavi, nei patys miestai. Štai į Agvateką reikėjo apie pusantros valandos plaukti motoriniu laivu iš Sajachčės miesto. Staiga valtininkas sustojo prie, rodos, eilinio kranto, ir mojo mums eiti - o pats pasiliko žvejoti. Takas per džiungles, atrodė, niekur neves - bet galiausiai atsirėmė į sugriuvusį šiuolaikinį pastatą, kur kadaise buvo Agvatekos lankytojų centras. Panaši patirtis laukė ir Seibalyje - ten reikėjo plaukti valandą, bet žygis į kalną ilgesnis. Kitų turistų per tris valandas irgi nesutikome. Užtat šiuolaikiniai majai priešais senąsias majų valdovų stelas atlikinėjo savo ritualus.
Ilgą laiką turėję slėpti pagonybės išraiškas, jie vėl atranda savo civilizacijos klestėjimo laikų vietas, tikėjimus, eina šlovinti į apleistas protėvių miestus, pasistatė ten naujus akmeninius altorius. Lengva majų tautinę savimonę pažadinti, kai jų istorija tokia didinga!
Bet sudėtingumu patekti neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m.
Antras geriausiai atidengtas majų miestas Gvatemaloje po Tikalio - Jašcha, irgi pilna piramidžių, šventyklų. Visus šiuos majų miestus specialiai lankėme prieš Tikalį. Ir, jei turite laiko daugiau nei vienam, siūlyčiau taip daryti visiems, maždaug šia tvarka nuo mažiausiai įspūdingo iki įspūdingiausio: Seibalis, Agvateka, Miradoras, Jašcha, Tikalis.
Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji - lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija!
Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba - tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų.
Majų džiunglių širdis - Floreso miestas ežero saloje. Daugelis turistų apsistoja ten, visus majų miestus lanko iš jo. Kur kas labiau vietinę dvasią patyrėme praleidę pora dienų Sajaščėje, paupio miestelyje, iš kurio arčiausiai Seibalis ir Agvateka.
Važiuoti tarp Gvatemalos miesto ir Peteno/Tikalio džiunglių atstumas 500 km, bet laiko susigaišta apie 10 valandų. Nes keliai Gvatemaloje prasti. Atokiau nuo miestų pasitinka tikras mažų automobilių siaubas: gulintys superpolicininkai.
Nuo Gvatemalos sostinės krašto iki Peteno/Tikalio džiunglių yra du asfaltuoti keliai - vakarinis per Kobaną/Sajaščę ir rytinis per Rio Dulsę (šiek tiek geresnis). Vakariniame kelyje tai Semuk Čampėjus, rojaus vaizdus primenanti upė, aplink kurią populiaru pasivaikščioti ir ten maudytis, o greta stūkso turistinis Liankino miestelis. Rytiniame kelyje pagrindinė stotelė Rio Dulsė. Tiksliau, plaukimas iš Rio Dulsės maršrutiniu laivu į Livingstoną, keliais nepasiekiamą uostamiestį, kuriame vyrauja unikali garifūnų tauta. Kultūra ten labiau kaip Karibų salose: tranki muzika, šokiai, ryšios spalvos.
Visą ratą važiavome nuomotu automobiliu, tačiau Gvatemala turi išvystytą turistinių autobusų (shuttle) tinklą. Tačiau daugelis amerikiečių, turinčių Gvatemaloje tik savaitę, renkasi iš Gvatemalos sostinės į Floresą ir atgal skristi: nepigu, bet laiko susitaupo daug.
Daug savo pasakojimų (kelionių vadovų) apie šalis pradedu nuo sostinių, o šitą - užbaigiu. Nes Gvatemalos sostinė (Gvatemalos miestas) tokia neypatinga, kad daug žmonių į ją išvis neužsuka. Antigva, galima sakyti, Gvatemalos miesto senamiestis. Tik jis nutolęs 35 km nuo miesto - kalnų keliu. Nes 1776 m. žemės drebėjimas Antigvą nugriovė - ir visi miestelėnai tada iškelti į naują vietą, ten pastatytas naujasis Gvatemalos miestas. Tačiau pamažu tarp Antigvos griuvėsių vėl ėmė kurtis žmonės: dalį atkūrė, dalį paliko kaip paminklus. Taip Antigva tapo unikaliu miestu „tarp gyvybės ir mirties“.
Antigva - tikros bažnyčių kapinės. Ir viską supa ugnikalniai. Antigva tapo dar viena iš amerikiečių jaunimo, hipsterių numylėtų žemių Gvatemaloje - net vaivorykštinių vėliavų pamatysi. Bet viena pagrindinių „pramonių“ ten - ispanų kalbos mokyklos. Daugiausiai tuo domisi amerikiečiai: jiems ispanų yra svarbiausia užsienio kalba, bet sutikome ir besimokančių europiečių.
Ispanų kalba bei kultūra dominuoja ir sostinėje Gvatemalos mieste. Jis didelis ir chaotiškas: šiuolaikinis centras yra prie pat…
Šambala - paslaptinga vieta Himalajuose
Šambala - pasakiškos palaimos erdvė čia, šioje Žemėje, ar kuriame nors paraleliniame pasaulyje, ar žvaigždėje, ar kitoje galaktikoje, ar mumyse pačiuose? Šambalos pavadinimai pirmą kartą buvo paminėti seniausiuose Indijos šventraščiuose - Puranuose ir Mahabharatoje.
Į Vakarus legendą apie Himalajuose paslėptą Žemės rojų 1627 m. atnešė du jėzuitai misionieriai, Joacas Cabrolis ir Estevaras Cacella, mėginę skleisti Kristaus mokymą Butane. Maždaug po 200 metų, 1820-aisiais, Tibete pasirodęs geografijos atlasas šią Džiaugsmingumo šalį nukėlė… į Europą. Tibetietiškosios „Pasaulio geografijos“ autorius tvirtino, kad Amerikos atradėjas Kolumbas gimė Genujos mieste, Šambalos karalystėje.
Kelionei į Šambalą skirta daug slaptų tibetietiškų knygų ir beveik visose jose tvirtinama, kad šios karalystės dera ieškoti į šiaurę nuo Deimantinio Sosto, t. y. Bodhgajos, vietos, kurios Buda Šakjamunis pasiekė Nušvitimą. Kai kurie autoriai net nurodė apytikslį mylių skaičių iki Šambalos sostinės Kalapos.
Vakariečių sąmonėje Šambala neretai siejasi su Tibetu arba bent jau tikima, kad tibetiečiai palaiko su ja slaptus, bet labai glaudžius ryšius. Sniegynų šalies gyventojai ir tikrai tvirtina perėmę iš Šambalos savo kalendorinę bei astrologinę sistemą, medicinos žinias, kai kurias religinės muzikos, tapybos, architektūros subtilybes. Šambala tibetiečiams anaiptol nėra vien miražas, nuaustas iš lakios fantazijos ir Tiesos ilgesio, kaip kad kadais europiečiams buvo Utopijos sala ar Saulės miestas. Tai nei Rojus, nei Pažadėtoji žemė, nors ir šiandien žmonės meldžiasi, kad Šambaloje atgimtų.
Šambalos nerasime pasaulio žemėlapyje, kuriame jau nebeliko „baltųjų dėmių“. Viduramžiais Anzelmas Kenterberietis įrodinėjo Dievo buvimą teigdamas, kad be Jo egzistavimo nėra įmanoma ir pati Aukščiausiojo sąvoka. Kaip gali nebūti šalies, jei yra jos pavadinimas ir net knygos, nupasakojančios į ją vedančius kelius?!
Pirmąjį tibetietiškąjį vadovą į Šambalą XIII a. parašė vienuolis ir keliautojas Manlungpa. Patį garsiausią šio pobūdžio veikalą, pavadintą „Kelias į Šambalą“, 1775 m. parašė III Tibeto Pančen Lama Lobsangas Paldenas Ješė.
Pilnas III Pančen Lamos traktato pavadinimas skamba šitaip: „Arijadešos istorija ir Kelias į Šambalą, Šventųjų žemę“. Arijadeša - tai Indija, kurią Lobsangas Paldenas Ješė aprašė su tikru istoriko talentu. Užtat „Kelias į Šambalą“ - tai jau visai kitokio pobūdžio kūrinys. Jis sudarytas kaip sadhana. Sadhana - tai budistinės, dažniausiai tantrinės meditacijos instrukcija, kurioje labai tiksliai nurodoma, kaip dera elgtis su savo fiziniu bei subtiliuoju kūnu, kokią mantrą ir kiek sykių kartoti, kokią mandalą ar dievybę įsivaizduoti, kaip pačiam save perkeisti į tobulą aukštesniųjų sferų pavidalą.
Tas, kuris yra pasiryžęs keliauti į Šambalą, šiame tekste vadinamas sadhaka. Šis autorius pabrėžė, kad Tibeto kultūra visada buvo orientuota į dvasinius, vidinius žmogaus sielos ir jo proto gelmių tyrinėjimus, o Vakarus labiau domina materija ir plėtimasis į išorę.
Religiniai budizmo tekstai visuomet turi ne tik ontologinę, bet ir praktinę pusę, primygtinai siūlančią ištrūkti iš erdvės ir laiko žabangų, sugriauti realybės diktuojamų dėsnių bei sąlygų sienas išsikovojant tikrąją laisvę, aukščiausią palaimą, nemirtingumą. „Kelio į Šambalą“ įžangoje pabrėžiama, kad sadhaka turi būti vedamas ne smalsumo, godumo, puikybės, avantiūrizmo ar kokių kitų savanaudiškų tikslų, tačiau troškimo pasitarnauti visoms gyvoms ir kenčiančioms būtybėms.
Lobsangas Paldenas Ješė pasaulio pabaigą pranašaujančius ženklus, kadais nusakytus Aukso amžiaus dievų, aprašo šitaip: „Ateityje visų Žemėje gimstančių žmonių mąstymas taps vis labiau ligotas ir iškreiptas, o karalienės Majos sūnaus (Budos Šakjamunio) doktrina - vis juodžiau suteršta. Atsiras vis daugiau žmonių skirtingomis kalbomis siūlančių klaidingas išeitis. Tais laikais nebebus jokių tikrų dvasinių ar transcendentinių laimėjimų - sidhi. Jausdami, kad visai nebeturi vidinių dvasinių jėgų, žmonės nuolat kovos tarpusavyje. Tobulybė bus jiems nebeprieinama, todėl Žemės gyventojai kurs ir skleis vien tiktai kančią. Aukščiausioji prasmė, kurios vienetai vis dar trokš ir ilgėsis, taps nebepasiekiama. Tokiems laikams atėjus, pasiryžėliai ir privalo keliauti į Šambalą išminties pasisemti bei kitiems jos parnešti.
Lobsangas Paldenas Ješė pabrėžė, kad keliautojas turi būti įvaldęs kontempliacijos bei meditacijos meną, o kvailiams, nesusipratėliams, „vaikiško proto paikšiams, kurie pasilypėję ant mėšlo krūvos tikisi pasiekti mėnulį“, išvis nėra ko net kojos iš namų kelti. Tam, kuris susiruošė į Kelionę, būtina sulaukti leidimo, dažniausiai pasirodančio sapnuose. Keliauti reikia šiaurės kryptimi, kuri tiek hinduistinėje mitologijoje, tiek budizme buvo laikoma šventa ir siejama su mistiniu Kosminės mandalos centru. Kelionę pradėti patariama Bodhgajoje, prieš tai apsilankius vienoje saloje, esančioje į vakarus nuo kontinento.
Tolesnis III Pančen Lamos pasakojimas gali pasirodyti tik nežabotai lakios fantazijos žaismas. Tačiau iš tikrųjų visos psichonauto Kelyje pasitaikančios kliūtys, priešai, pabaisos, siaubai yra galingos jėgos, tūnančios mūsų pasąmonės gelmėse, neregimos, nesuvoktos energijos, tvyrančios erdvėje aplink mus. Šių dviejų - vidinio ir išorinio - pasaulių nepažinę, mes niekada nepasieksime Šambalos, švytinčios anapus kasdienio, konvencionalaus, atsargaus ir pragmatiško mąstymo ribų.
Lobsangas Paldenas Ješė smulkiai aprašė fantastiškus peizažus, kalnus, giraites, sodus, upes, dykumas, miestus, įkvėptai nupasakojo neregėtus augalus, žuvis, žvėris, paukščius, žmogiškas, pragariškas ir dangiškas būtybes.
Taigi Kelionei dar tik prasidėjus, sadhaka prieis Kokerio kalną, ant kurio auganti „tujanajos žolė yra labai saldi, o tilakos - labai karti. Iš jų laša baltas tarsi pienas skystis. Tujanajos žiedai yra raudoni, kaip tekančios saulės puikybė, jos lapai aštrūs, tarsi karinio kirvio dantis, ji turi tvirtas šaknis ir auga ant uolų žvelgdama į pietus. Tilaka kaba kekėmis nusvirusi į gilias prarajas, o jos žiedai yra balti, tarsi laukinės buivolės tešmens speneliai…“ Keliautojui liepiama išsikasti šių augalų šaknų ir atlikti įvairias magines apeigas, kad įveiktų pikto jėgų rezgamas kliūtis.
Prie Satvalanos upės piligrimas paakinamas sustoti poilsio ir sukaupti jėgų, mat audringus jos vandenis nelengva įveikti. Palei upės krantus auga raudoni laukiniai ryžiai ir sadhaka turėtų maitintis jų koše, užsigardindamas medumi, kurio gausu šios apylinkės medžių drevėse. Užkalbėjęs šį maistą mantra, kuri vadinasi „Erdvės brangenybė“, keliautojas privalo pavaišinti srauniuose vandenyse gyvenančias žuvis. O jų ten knibžda visokių visokiausių, turinčių įvairiausius veidus: žmonių, beždžionių, tigrų, liūtų, leopardų, karvių, varnų, papūgų ir t. t.
Paskui keliautojas prieis snieguotus kalnus, iš kurių teka daugybė upelių, išsiliejančių į 80 000 ežerų ir Baltąją - Sitos upę. Rytuose ir vakaruose ji susitvenkia į nuodų ežerus, o vandenys ten tokie šalti, kad juose negali gyventi „nei žuvys, nei krokodilai, nei paukščiai, o vien tik pragarų būtybės“. Upė niekada neužšąla, tačiau jei kokia žmogaus kūno dalis prie jos vandenų prisiliečia, tai tuojau akmeniu pavirsta.
Penkių viršukalnių kalnyne keliautojo taip pat lauks pagundos. Ten gyvenančios būtybės - hinarai ir hinarės - yra „visada linksmos, pilnos palaimos, žaidžiančios nuostabiausiais geismo objektais. Norėdamos sadhaką suvilioti, jos griebsis vylingų dainų ir nuostabios muzikos. Trokšdamos jį įbauginti, skleis gąsdinančius garsus ir mainysis klaikiausiais pavidalais. Stengdamosi galutinai sužlugdyti, ims pūsti dvokiančius dūmus“ ir t. t… Šambalos piligrimui nedera nei žavėtis, nei gundytis, nei išsigąsti, nei nusiminti, nei nevilčiai pasiduoti.
tags: #pietu #amerikos #politinis #zemelapis #juodai #baltas