Ketvirtadienio tradicijos ir papročiai Lietuvoje
Velykos - viena gražiausių pavasario švenčių, kurios su nekantrumu laukia daugelis šeimų. Ši šventė, kaip ir daugelis kitų, turi pagoniškas šaknis, kurios su krikščionybės atėjimu buvo transformuotos. Šv. Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadienį ir baigiasi Atvelykį (Velykėlių dieną). Didžioji savaitė skirta apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, laukiant jo prisikėlimo.
Kintanti Velykų data ir jos šaknys
Tikriausiai net ir patys mažiausi pastebi, kad Velykos - kilnojama šventė, kurios data kasmet kinta. Anksčiausiai Velykos gali būti švenčiamos kovo 22, vėliausiai - balandžio 25 dieną. Iš kur kilo ši kilnojamos datos tradicija, derinant ją prie mėnulio pilnaties? Tai siejama su Šventojo Rašto nuoroda, kad Jėzaus Kristaus pasiaukojimas žmonijos išganymui įvyko prieš žydų Pesach šventę. Pavasarį, apie lygiadienį, išrinktoji tauta pažymi išlaisvinimą iš Egipto vergijos, trukusios 400 metų. Šventės data nustatoma pagal tuomet naudotą mėnulio kalendorių, būdingą klajoklių kultūrai. Pirmieji krikščionys įsiminė datą ir jos nustatymo būdą.
Pagoniškos Velykų šaknys ir vėlių pasaulis
Velykos, kaip ir daugelis mūsų švenčiamų švenčių, turi pagoniškas šaknis, tačiau atėjus krikščionybei ši šventė buvo šiek tiek pakeista. Senovėje buvo tikėta, kad atėjus pavasariui nubunda ne tik gamta, bet ir anapusinis pasaulis, prisikelia vėlės (iš čia ir kilęs šventės pavadinimas). Vėlės klajoja iki pirmojo perkūno, kuris tarsi priverčia jas grįžti atgal ir vėl pasinerti į ramybę. Senovės lietuviai tikėjo, kad Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį vėlės išeina iš skaistyklos ir vaikščioja po pasaulį, todėl negalima blogai kalbėti apie mirusiuosius.
Margučių simbolika ir stebuklingos galios
Pagonybėje kiaušinis turi ypatingą, sakralinę reikšmę - tai kosmoso, gyvybės, vaisingumo simbolis. Per Velykas kiaušiniai buvo marginami siekiant sustiprinti jų magiškąsias galias. Kiaušiniai buvo marginami natūraliais, augaliniais dažais - žibuoklių žiedai suteikė švelniai melsvą spalvą, ąžuolo žievė - juodą, svogūnų lukštai - tamsiai rudą ir t.t. Spalvos, kaip ir raštai, turėjo prasmę. Pirmą pavasarį rastą kiaušinį buvo priimta dažyti raudonai.
Pagonys tikėjo, kad kiaušiniai turi magiškų galių - kiaušinių duodavo valgyti sergantiems, ką tik pagimdžiusioms moterims buvo kepama puri, saldi kiaušinienė moliniame indelyje (beje, ši kiaušinienė - tradicinė palankynų, gimdyvės ir naujagimio lankymo, dovana), kiaušinius glausdavo prie skaudamų vietų, sunkiai gyjančių žaizdų, žalius kiaušinius gerdavo pastoti norinčios moterys. Buvo manoma, kad margintų Velykų kiaušinių stebuklingos savybės dar didesnės.
Taip pat skaitykite: Eucharistijos Įsteigimas
Kiaušinių žaidimai ir gyvatės pažadinimas
Kiaušinių žaidimai mūsų protėviams buvo ne tik linksma pramoga, bet ir dar vienas magiškas ritualas. Senovėje buvo tikima, kad kiaušinyje slypi gemalu pasivertusios gyvatės, o kiaušinį žaidimo metu pramušus jos išlįsdavo ir šliauždamos pažeme budino augaliukus, tarsi kvietė juos greičiau dygti ir žaliuoti.
Verbų sekmadienis ir Didžioji savaitė
Pati Velykų šventė prasideda savaitę iki Velykų Verbų sekmadieniu, kurio metu šventinamos verbos: gluosnių rykštelės, kadagių šakelės, Vilniaus krašte - garsiosios Vilniaus krašto verbos, supintos iš įvairiausių džiovintų augalų. Sulig vakar švęstu Verbų sekmadieniu prasidėjo ir Didžioji savaitė. Ši savaitė kai kuriose krikščionių konfesijose žinoma kaip „Šventoji savaitė“. Ji žymi įvykius iki Jėzaus Kristaus suėmimo, nukryžiavimo, mirties ir prisikėlimo. Nuo evangelinių palmių pereiname prie tikrųjų: į religines Verbų sekmadienio apeigas įeina amžinai žaliuojančio kadagio, sausų verbų, o kitur ir alyvmedžių šakelių palaiminimas. Jas vėliau tikintieji dalina ir nešasi namo kaip taikos ir palaiminimo ženklą.
Po Verbų sekmadienio seka Didžioji savaitė, kurios metu laikytasi rimties, stengtasi nesibarti. Didįjį Ketvirtadienį, dar vadinamą Čystuoju (švariuoju) ketvirtadieniu, visa šeima susitvarkydavo namus, ūkį. Didysis Penktadienis - rimties ir susikaupimo, atgailos diena.
Didžioji savaitė: kiekviena diena turi prasmę
Krikščionių Bažnyčioje Didžioji savaitė prasideda paskutinę gavėnios savaitę nuo Verbų sekmadienio ir trunka iki Didžiojo šeštadienio. Didžioji savaitė skirta apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, laukti jo prisikėlimo.
Pirmosios trys Didžiosios savaitės dienos tradiciškai siejamos su Judo išdavystės atminimu, tačiau kiekviena iš jų turi savo prasmę ir minėjimą. Per Mišias yra skaitoma pirmoji Viešpaties tarno giesmė, randama pranašo Izaijo knygoje. Didysis pirmadienis yra Draugystės diena, prisimenant Jėzaus viešnagę Betanijoje pas tris savo didžiuosius draugus: Mortą, Mariją ir Lozorių. Didžiojo pirmadienio apeigose per Mišias skaitomi skaitiniai, primenantys draugystės vertę krikščionims. Didysis antradienis yra Petro išdavystės ir išsižadėjimo diena.
Taip pat skaitykite: Idėjos jūsų stalui: užkandžiai
Didysis trečiadienis yra išdavystės diena. Minime Judo apsisprendimą už 30 denarų bučiniu išduoti Jėzų. Kaip ir kitomis pirmosiomis Didžiosios savaitės dienomis, Didžiojo trečiadienio Mišiose skaitomos trys pirmosios Viešpaties tarno giesmės iš pranašo Izaijo knygos. Įdomu tai, kad kai kur Didysis trečiadienis dar yra vadinamas Šnipų trečiadieniu, nes pagal Nacionalinį katalikų registrą Judas nusprendė tą dieną išduoti Jėzų. Šią dieną daugelyje bažnyčių paprastai laikomos Tenebrae pamaldos. Tenebrae reiškia „tamsa“ arba „šešėliai“. Šiose mišiose dėmesys sutelkiamas į Jėzaus Kristaus kančią. Tai Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo savaitė.
Didysis ketvirtadienis: Paskutinės vakarienės atminimas ir švaros diena
Didįjį ketvirtadienį prasideda Velykų tridienis. Tai yra trumpiausias liturginis metų laikas, trunkantis vos tris dienas. Nors chronoligiškai tai yra trys dienos, tačiau liturgine prasme tai - viena diena, atskleidžianti mums Kristaus Velykų slėpinio vienybę. Didysis ketvirtadienis yra Paskutinės vakarienės diena. Ji padalyta į du momentus, pasižyminčius skirtingomis religinėmis apeigomis. Didžiojo ketvirtadienio rytą parapijose Eucharistija nešvenčiama, nes visų vyskupijų katedrose švenčiamos vienos Mišios (vadinamos Krizmos Mišiomis), kurioms vadovauja vyskupas kartu su visais kunigais ir diakonais. Šių Mišių metu konsekruojami šventieji aliejai, o kunigai atnaujina savo šventimus.
Svarbiausias Didžiojo ketvirtadienio religinis ritualas yra vakaro Mišios in Cena Domini, kuriomis prisimenama Paskutinė vakarienė, Eucharistijos įsteigimas ir kunigystės tarnystė. Prie Didžiojo ketvirtadienio religinių apeigų taip pat priskiriamas kojų plovimas, atkartojant Jėzaus mokiniams atliktą gestą. Pasibaigus Mišioms, kryžiai uždengiami, varpai nutyla, nuo altorių patraukiami visi papuošimai, gėlės, o Eucharistija pernešama į specialų altorių, kuris vienintelis paliekamas papuoštas tikinčiųjų adoracijai, jame pašventintosios ostijos saugomos kitai Didžiosios savaitės dienai.
Liaudiškieji Šv. Velykų papročiai mūsų krašte saviti, kiek skirtingi nuo kitų krikščioniškų tautų. Čia išlikę net labai archajiškų dalykų, prosenoviškų tikėjimų. Kaime sakydavo, kad Didžiosios savaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Negalima ir ką nors skolintis arba kitam skolinti - laimė išeisianti iš namų. Vaikai trečiadienį po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą tokią žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis. Atseit, silkę varo lauk, kartu ir pabodusį pasninką. Didysis ketvirtadienis vadinamas Žaliuoju arba Švariuoju, tarmiškai „Čystuoju“. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję - viskas turi būti išvalyta, išplauta, išvėdinta. O saulei tekant sveikatos visiems metams galima pasisemti. Reikia susirasti upelį, atitekantį iš rytų ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu. Beje, tai rodo kitados šventę turėjus pastovią datą - lygiadienį, nes saulė pateka tiksliai rytuose, kai tik dienos ilgumas prilygsta nakčiai. Merginos Didįjį ketvirtadienį persodindavo gėles. O jei pamatytų kaimo ulyčia ateinant čigoną, pasistengdavo perbėgti jam kelią; tada tai tikrai greit ištekės, ir už turtingo! Ūkininkas sode tądien išpjaudavo apšalusias, nudžiuvusias obelų šakas - sodas bus derlesnis. Bitininkas pakilodavo avilių kepures. Bet yra ir draudžiamų tą dieną darbų. Sakydavo: malsi girnomis - vėtrą prisišauksi, ausi - velnias ateis padėti. Su kultuve žlugtą šiukštu skalbti - gali perkūnas nutrenkti. Vakare dažnoje sodyboje pirtį užkurdavo.
Didysis penktadienis: Kristaus mirties diena ir Vėlių velykėlės
Didysis penktadienis yra Jėzaus Kristaus mirties diena. Tai pati skaudžiausia Didžiosios savaitės diena, nes minima Kristaus kančia, tam skirtos ir visos Didžiojo penktadienio religinės apeigos. Didžiojo penktadienio rytą giedamos Liturginės valandos, skaitoma Pranašų knygos ir Apaštalų darbai, dieną pagerbiama drobulė, į kurią buvo suvyniotas nuimtas nuo kryžiaus Jėzaus Kristaus kūnas, vakare minimas Jėzaus Kristaus palaidojimas (liturginių drabužių spalva juoda). Katalikų Bažnyčioje Didįjį penktadienį negali būti švenčiami jokie sakramentai, išskyrus išpažintį ir ligonių patepimą. Mišios Didįjį penktadienį nelaikomos. Vietoje jų dažnai rengiamos pamaldos, naudojant iš anksto pašventintą Komuniją. Dalyvaujantiems Didžiojo penktadienio pamaldose suteikiama galimybė pagerbti kryžių ir toliau apmąstyti Jėzaus mirtį.
Taip pat skaitykite: Ką reikia žinoti apie sluoksniuotos tešlos kepimą?
Nėra ir įprasto kryžiaus ženklo persižegnojant, tačiau išryškinamas kitas kryžius, kurį mes išstatėme pagarbinti. Prieš jį po pamaldų priklaupiama kaip prieš Švč. Sakramentą, jis tampa centru. Tai mums primena, kad Jėzus yra vienintelis, tikrasis, amžinasis ir aukščiausias Kunigas, Auka, Altorius ir Aukotojas, savo kančia ant kryžiaus sunaikinęs nuodėmę, prikaldamas prie jo mūsų skolos - nuodėmių raštą, pats būdamas be nuodėmės, dėl mūsų tapęs nuodėme, kad mus išgelbėtų iš mirties ir padovanotų gyvenimą, išvaduodamas mus iš nuodėmės pančių ir per savo kančią bei prisikėlimą išvesdamas mus į laisvę, kuri pilnai išgyvenama tik per Jį, su Juo, ir Jame.
Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos. Žmonės lankydavo kapus; nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius - tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai. Vengiant triukšmo, tądien dirbama mažiau. Jeigu kurį mergina turi slaptą svajonę, turi nuo vidurdienio iki vidurnakčio ištylėti; tai noras ir išsipildys… Dzūkijoje sakydavo: nevalia šluoti, voratinklius braukyti - „Jėzui akis prikrėsi“. Šeimininkės nekaisdavo viralo, - kad daržovės šiemet geriau augtų.
Didysis šeštadienis: laukimas ir Velyknakčio pamaldos
Didysis šeštadienis yra skirtas paminėti Kristaus kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Tai ramaus ir šviesaus laukimo diena. Visą šeštadienį iki vakaro krikščionių bendruomenė nešvenčia Mišių. Tai atspindi tikrąją Didžiojo šeštadienio reikšmę: Bažnyčia išgyvena didžios tuštumos jausmą, budi prie palaidoto Kristaus kapo, liudija savo viltį ir tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Šią dieną, jei būtinai reikia, gali būti teikiamas tik Ligonių patepimo sakramentas. Didžiojo šeštadienio kulminacija yra vakare visose bažnyčiose švenčiamas Velyknaktis. Per jį Bažnyčia budėdama laukia Kristaus prisikėlimo ir sakramentiniu būdu jį jau švenčia.
Velyknakčio pamaldose liturgija yra pati turtingiausia iš visų per metus švenčiamų Mišių. Ji prasideda Žiburių liturgija - pašventinama ugnis, nuo jos uždegama Velykų žvakė, o nuo šios žvakės savo žvakes užsidega visi dalyvaujantieji Mišiose. Taip bažnyčios paskęsta žiburių jūroje. Kita labai svarbi ir tik Velyknakčio Mišiose vykstanti dalis - Krikšto liturgija. Per ją krikštijami tam pasiryžę ir iš anksto pasiruošę suaugę žmonės. Per Krikšto liturgiją taip pat šventinamos krikšto žvakės ir visi Mišių dalyviai atnaujina savo krikšto pažadus.
Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo - velykinės ugnies. Ugnį kitados parsigabendavo įdegę budę - tai ant beržo auganti pintis, kurią mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Vaikai budę užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo.
Kryžiaus kelias: Kristaus kančios atminimas
Pažymėdami Kristaus kančią krikščionys visame pasaulyje Didžiąją savaitę eina Kryžiaus kelią. Anot tradicijos, pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip Viešpaties kančią prisiminė Švč. Mergelė Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į Šventąją Žemę atvykę piligrimai. Nuo viduramžių stotis prižiūri vienuoliai pranciškonai.
Kai į musulmonų užimtą Jeruzalę keliauti tapo pavojinga, pranciškonų rūpesčiu daugelyje bažnyčių įrengtas 14 stočių Kryžiaus kelias. Toks kryžiaus kelias gimė XVII amžiuje Ispanijoje. Tai - krikščionio troškimas įvertinti Kristaus kančios pamoką ir jos vaisius. Kaip Jeruzalės gatvėse, kurios mena Jėzaus su kryžiumi žingsnius, taip ir visame pasaulyje, eidami Kryžiaus keliu, krikščionys prisiliečia prie Kristaus kančios ir mirties, kartu išpažindami, kad kančia ir mirtis tokiu būdu Viešpaties buvo nugalėta amžiams.
Pirmosios Velykų dienos tradicijos
Velykų dienos rytą šeima kėlėsi anksti (tikėta, kad jei per Velykas ilgai miegosi, galvą skaudės) ir prausėsi šaltu, lediniu vandeniu, nuplaudami ligas ir norėdami ilgai gyventi. Pirmąją Velykų dieną šeima susėsdavo prie stalo, kurio pagrindinis akcentas būdavo margučiai. Stalą puošė iš sviesto sulipdytas arba molinis avinėlis ir daigintos avižos ar miežiai. Be jų ant stalo būtinai būdavo mėsiškų patiekalų: šaltienos, keptos kiaulienos ar avienos, dešrų, kraujiniai vėdarai. Kai kuriuose regionuose buvo troškinami kopūstai ar verdama soti raugintų kopūstų sriuba. Ant stalo taip pat būdavo gardumynų: išsuktos varškės, saldaus sūrio, pyragų, pyragaičių, turtingesniuose namuose - Velykų boba, gal net pagardinta iš svečių šalių atvežtais džiovintais vaisiais.
Pirmasis Velykų margutis. Pirmą pavasarį rastą kiaušinį buvo priimta dažyti raudonai. Velykinių pusryčių metu vieną šventintą margutį padalindavo į tiek dalių, kiek yra šeimos narių - pirmąją dalį suvalgydavo namų šeimininkas, o vėliau likusieji, pradedant vyriausiuoju ir baigiant jauniausiuoju, o paskutinis margučio gabalėlis atitekdavo šeimininkei. Šis paprotys į namus turėjo atnešti skalsą ir turtą. Suvalgyto margučio lukštų neišmesdavo, juos sudegindavo krosnyje - tikėta, kad tuomet naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.
Margučiais taip pat buvo puošiama Velykų eglutė - prie tiesios šakos senoliai pririšdavo eglės šakelių ir sukurdavo eglės formos papuošimą. Šiame medelyje pritaisydavo iš šieno supintus lizdelius, į kuriuos buvo galima įkišti kiaušinius, dekoruodavo sprogusių žilvičių šakelėmis (kačiukais). Vaikams buvo pasakojama apie Velykų bobutę, kuri gyvena pamiškėje, primargina daug margučių ir cukriniu arba vaškiniu, kiškiais pakinkytu vežimaičiu juos išvežioja vaikams.
Antroji ir trečioji Velykų dienos
Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. Buvo einama į svečius, žaidžiami įvairiausi velykiniai žaidimai, šeimos linksminosi ir dainavo. Velykų antrą dieną buvo supamasi. Sūpuoklės - lopšio simbolis, kuriuo išsupama atgimusi gamta. Tikėta, kad tų, kurie aukščiau įsisupa, javai bus aukštesni, linai - ilgesnį pluoštą užaugins. Poros dar neturintys vaikinai eidavo dėdinėti į jaunų mergelių namus. Merginos privalėjo pavaišinti gražiais margučiais, o, jeigu jų neturėjo, tai buvo juokais nutempiamos į vištidę ir pasodinamos perėti. Vaikinai ir jauni vyrai per Velykas taip pat eidavo į laukus, barškino įvairius barškučius, dainavo dainas, kuriose vyravo priedainio žodžiai „ai lalu lalu“, „ei lalo“, būtent todėl buvo sakoma, kad „išėjo lalauti“. Šiomis dainomis buvo laiminami laukai, galvijai, dainos buvo skirtos vaisingumo, gimimo, gyvenimo ir meilės deivei Lelai. Lalautojų būreliai užsukdavo ir sodybas, kur gaudavo įvairių vaišių - atlygį už jų darbą kviečiant pavasarį ir prašant palaiminimo. Netekėjusioms merginoms vyrukai dainavo „lalinkas“ - daineles, linkinčias greitai ir sėkmingai ištekėti, susilaukti daug vaikučių.
Senovėje Velykos buvo švenčiamos tris dienas. Trečiąją Velykų dieną, kuri vadinama Ledų diena, reikėjo tinginiauti. Tikėta, kad, jeigu draudimo nepaisysi ir dirbsi, vasarą „ledai javus nukuls“, t.y.
Atvelykis ir Velykų burtai
Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu, Velykėlėmis arba vaikų Velykomis, nes šią dieną karaliauja vaikai: dažo kiaušinius, žaidžia žaidimus. Velykos (kaip ir kitos pagonybės laikus menančios šventės) neatsiejamos nuo prietarų ir burtų.
Ispaniškoji Didžioji savaitė - Semana Santa
Šiuo metu Ispanijoje Didžioji savaitė yra kasmetinė Jėzaus Kristaus Kančios duoklė, kurią švenčia katalikų religinės brolijos (isp. Cofradía). Jos paskutinę gavėnios savaitę beveik kiekvieno Ispanijos miesto ir miestelio gatvėse prieš Velykas eina atgailos procesijas. Semana Santa religinių brolijų ir brolijų procesijos į Ispaniją pritraukia daug turitų iš užsienio šalių.
Semana Santa šiais metais Ispanijoje vyksta nuo balandžio 2 iki 9 d. Vis tik Semana Santa procesijose pastebimi tam tikri esminiai Ispanijos regionų skirtumai: Didžiosios savaitės spalvingiausios šventės vyksta Andalūzijos regione, ypač Jerez de la Frontera, Granadoje, Malagoje ir Sevilijoje, o Kastilijos ir Leono regionuose - niūresnės, bet iškilmingesnės procesijos.
Procesijų dalyviai arba broliai paprastai vilki atgailaujančius apsiaustus su kūgio formos gobtuvais, kad paslėptų savo veidus. Tikslios šių apsiaustų spalvos ir formos priklauso nuo konkrečios procesijos. Viduramžiais tokie drabužiai buvo plačiai naudojami atgailaujantiesiems, kurie galėjo demonstruoti savo atgailą, tačiau vis dar maskavo savo tapatybę. Šie nazarėnai nešiojasi procesines žvakes arba grubiai tašytus medinius kryžius, gali vaikščioti miesto gatvėmis basi, o kai kur kaip atgailą ant kojų gali ryšėti pančius ir grandines. Kai kuriose vietose dalis dalyvių dėvi drabužius, įkvėptus Romos legiono uniformų.
Kitas bendras bruožas - kiekviena brolija neša didingus „Pasos“ arba eina taip tarsi plauktų su skulptūromis, vaizduojančiomis skirtingas evangelijų scenas, susijusias su Kristaus kančia ar Mergelės Marijos skausmais. Daugelis šių milžiniškų skulptūrų yra meno kūriniai, sukurti Ispanijos menininkų, tokių kaip Gregorio Fernandez, Juan de Mesa, Martínez Montañés ar Mariano Benlliure. Kai kurias „Pasos“ brolijos valdė ir saugojo šimtmečius. Paprastai „Pasos“ lydi maršinės grupės, atliekančios „Marchas procesionales“ specifinio tipo kompozicijas.
Didžiosios savaitės reikšmė
Kad ir kaip pasaulyje būtų minima Didžioji savaitė, pasak Skapiškio parapijos klebono Alberto Kasperavičiaus, ji yra skirta susimąstyti apie savo sėkmes ir bėdas. Tik reikia tam prieššventiniame skubėjime atrasti laiko. Verbų sekmadienis mums primena, kokia apgaulinga ir greitai praeinanti pasaulio garbė, sėkmė ir pripažinimas.
tags: #ketvirtadienio #tradicijos #ir #papročiai