Pietų Amerikos Luotai ir Valtys: Istorija, Kultūra ir Transportas
Pietų Amerika - tai žemynas, stebinantis savo įvairove. Jo teritorija prilygsta Lietuvos dydžiui, tačiau jame telpa viskas - nuo pasaulinės reikšmės metropolių iki izoliuotų indėnų genčių, gyvenančių tarsi sustabdytame laike. Nuo XX amžiaus stebuklo - Panamos kanalo, sujungusio vandenynus, iki neįžengiamų džiunglių su tūkstančiais kaimų, į kuriuos neveda jokie keliai. Keliaujant vos 50 km, galima pasijusti tarsi nukeliavus į kitą žemyną ar net į kitą epochą. Tarp šios įvairovės svarbią vietą užima luotai ir valtys, ypač upių indėnų bendruomenėse, kur jie tarnauja kaip pagrindinė transporto priemonė.
Panamos Kanalo Įtaka Pietų Amerikos Transportui ir Kultūrai
Panama asocijuojasi su Panamos kanalu, jungiančiu Atlanto ir Ramųjį vandenynus ir leidžiančiu laivams sutaupyti apie 20 parų kelionės. Tačiau kanalas - tai ne tik industrinis statinys, bet ir gamtos oazė. Didžioji kanalo dalis nėra iškasta, laivai plaukia Gatuno ežeru (tvenkiniu), kuris suformuotas užtvenkus Čagreso upę. Ežero pakrantėse galima stebėti agučius, tinginius ir daugybę paukščių.
Kanalo istorija - tai žmonijos triumfas. Idėja kilo dar XV amžiuje, tačiau pirmieji bandė prancūzai 1880 m. Dėl maliarijos ir geltonojo drugio mirė 22 000 darbininkų, o kompanija bankrutavo. 1902 m. projektą perėmė amerikiečiai ir 1914 m. kanalas buvo atidarytas, įgalindamas gabenti krovinius iš Azijos į rytų Ameriką ar iš vakarų Amerikos į Europą, taip pat greitai perkelti JAV laivyną iš vieno vandenyno į kitą.
Iki 1903 m. Panama buvo Kolumbijos užkampis. Kolumbija atsisakė suteikti JAV teisę statyti kanalą, o už paramą ir statybą kanalas „amžiams“ atiteko JAV. Iki 1977 m., kai JAV kanalą perdavė Panamai, ten galiojo JAV įstatymai, vartota anglų kalba, netgi buvo rasinė segregacija.
Panamos kanalas lėmė ir Panamos daugiakultūriškumą: jo statybai suvažiavo karibiečiai, europiečiai, kinai ir daugybė čia liko. Be to, 40% Panamos ekonomikos susijusi su Panamos kanalu. Kas ketvirtas pasaulio laivas registruotas Panamoje.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Apsistojus bute su vaidu į Panamos kanalo įplaukimą, galima stebėti milžiniškus laivus, iki 427 m ilgio, ir skaityti apie juos informaciją specialiose programėlėse. Galingiausia patirtis - šliuzai, kur superlaivai per tris slenksčius pakeliami iš vandenyno į Gatuno ežerą ir kitoje pusėje nuleidžiami atgal. Didžiausi, pritaikyti turistams su regykla - Agua Clara šliuzai.
Panamos Miesto Istorija ir Kultūra
Panamos mieste gyvena 3,5 mln. žmonių. Oro uostas toks milžiniškas, kad pavargsti eiti - 60 vartų, tiesioginiai skrydžiai po visą Lotynų Ameriką, JAV ir net į Europą, Artimuosius Rytus. Mieste nėra jokio „trečiojo pasaulio“ ar nesaugumo jausmo. Dangoraižių eilė pakrantėje labiau primena Majamį nei kaimynines šalis. Jo Albrook Mall prekybos centras didžiausias Lotynų Amerikoje (tris su puse karto didesnis už Vilniaus Akropolį).
Panamos miestas sužavi savo senamiesčiu (Casco Viejo). Tarp išlaižytų šimtamečių namų, bažnyčių auksiniais altoriais, prabangių restoranų ir stogo barų, boluoja griuvėsiai. Niekur kitur pasaulyje nemačiau tiek profesionalių fotografų, kiek Panamos senamiestyje, ir taip kasdien: atrodo, panamiečio jubiliejus - ne jubiliejus, vestuvės - ne vestuvės, jei nepasidaro fotosesijos Casco Viejo.
Panamos senamiestis netgi nėra seniausia Panamos miesto dalis. Tas titulas priklauso Senajai Panamai (isp. Panama Viejo), kurią 1671 m. sugriovė pirato Henrio Morgano kariauna ir nuo to laiko ten tik žavūs griuvėsiai: katedra su varpine, vienuolynai ir kita, virtę muziejumi po atviru dangumi.
Prieš 500 metų tai buvo Ispanijos kolonijų Amerikoje širdis. Mat tais laikais žmonės dar nežinojo būdo patekti iš Atlanto vandenyno į Ramųjį apiplaukiant Pietų Ameriką. Tarkime, prisiplėštą inkų auksą iš Peru gabendavo taip: plukdo į Panamos miestą, čia iškrauna iš laivų ant mulų, mulais gabena iki kito Panamos kranto, ten pakrauna vėl. Aišku, daug turtų nusėsdavo Panamoje. Ir, aišku, tai darė ją trokštamiausiu piratų taikiniu.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
1855 m. jį į pasaulio akiratį grąžino amerikiečių pastatytas Panamos geležinkelis: brangiausias iki tol geležinkelis pasaulyje. Mat tais laikais amerikiečiai atrado auksą Kalifornijoje, ten masiškai kėlėsi kolonistai: ir, kad ir kaip bebūtų keista, greičiausias kelias iš Niujorko į San Franciską vedė… per Panamą. Nes visas JAV vidurys buvo „Laukiniai vakarai“: be geležinkelių, be normalių kelių, ten keliauti buvo brangu, sunku ir nesaugu: geriau jau plaukti į Panamą, ją kirsti geležinkeliu, ir anapus plaukti atgal į JAV. Šitaip Panamos miestas tapo svarbiausia tarpine „stotimi“ „laukiniams“ Amerikos aukso ieškotojams.
1869 m. Panamos miestą vėl prikėlė savojo kanalo statyti atvykę prancūzai, atsivežę rafinuotą gyvenimą, operas. Paskui - amerikiečiai. Bet tuo metu turtingi panamiečiai kėlėsi lauk iš Panamos senamiesčio ir ši miesto dalis virto skurdžia, nesaugia dykra, namus užėmus benamiams. Ir tik neseniai, UNESCO pripažinus pasaulio paveldu, vėl atgimė: dabar ji saugoma policininkų, bet kiek negyva. „Stop gentrifikacijai“, „Paveldas be žmonių - ne paveldas“, skelbia plakatai mat ši plinta į gretimus rajonus.
Visokie prašalaičiai ir toliau į Panamą plukdo ir plukdo naujoves, kurios čia sudygsta labiau, nei kur kitur Lotynų Amerikoje. Aistringų krikščionių sekmininkų religiniais šūkiais išdabinti automobiliai čia kontrastuoja su konservatyviais musulmoniškais kai kurių moterų drabužiais, su pagrindine visos Amerikos Bahajų šventykla ant kalno, irgi tapusia svarbia miesto lankytina vieta. Policija ir patys panamiečiai radikaliai užkirtinėja kelią Centrinės Amerikos chaosui.
Bokas del Toro: Panamos Kurortas ir Lietuviškas Akcentas
Bokas del Toro - pagrindinis Panamos kurortas. Tai - toliausias Panamos taškas nuo Panamos miesto. Atstumas - 600 km, bet gali nuvažiuoti per dieną (ar brangokai nuskristi). Iš pradžių atvykstama į Almirante miestelį, iš kurio į Bokas del Toro plaukia laivai. Primena Afrikos gilumą: skurdas, jokių lankytinų vietų, juodaodžiai vietos gyventojai kalba nebe ispaniškai, o unikalia savo kalba, derinančia angliškas ir afrikietiškas frazes. Bet praeina 40 minučių, išlipi Bokas del Toro uostelyje - ir viskas vėl apsiverčia aukštyn kojom. Tokie „idealizuoti Karibai“. Mediniai namai ant polių - viršum Karibų jūros ir įvairiausių dydžių krabų. Dalį jų supirko užsieniečiai, dalis paversta viešbučiais ar AirBnB: viename tokių gyvenome ir tai buvo nuostabi, autentiška patirtis (be kondicionieriaus ir su drieželiais, užtat su hamaku balkone). Restoranai ir barai krante su vaizdu į saulėlydį, keliautojai.
Tai tik Bokas del Toro sostinė. Vandens taksi Bokas Del Toro. Štai Old Bank (Bastimentos saloje) gyvenamas juodaodžių, kalbančių guari-guari kalba, bet atmosfera ten daug linksmesnė, nei Almirantėje: spalvos, gyva kultūra, garsi muzika, jokių automobilių, vaizdai (nuo kranto netikėtai išvydome delfinus). O Carenero salos šiaurinė dalis virtusi savotiška JAV kolonija: milžiniškos amerikiečių vilos su prieplaukomis jų laivams ir jachtoms, kai kurios net su Amerikos vėliavomis. Yra Bokas del Toro ir indėnų kaimų, ir atokesnių paplūdimių (pvz.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Dar iki 1990 m. į Bokas del Toro provinciją buvo galima patekti tik važiuojant per Kosta Riką, tai užtrukdavo 2 dienas. Tai pakeitė lietuviai! Įsigytas keltas „Palanga“, anksčiau plaukiodavęs iš Klaipėdos į Smiltynę. Jis - niekaip nepervadintas - dabar per 2 val. perkelia automobilius iš Almirantės į Bokas Del Toro. Kartu su vėliau nusipirkta „Baltija“.
Boketė: Pensininkų Rojus Panamoje
Sako, kad Panamoje yra trys tikrai turistinės vietos: Panamos Miestas, Bokas Del Toro ir kalnuotoji Boketė Bauru ugnikalnio papėdėje.
Pensija Vakaruose nėra ta liūdna gyvenimo atkarpa, kai belieka skursti laukiant mirties. Pensijos ten didžiulės ir, tiesą pasakius, daugelio svajonė yra išeiti į pensiją kuo greičiau, pagaliau gyventi sau - kur nori ir kaip nori. Kai kurie išeina ir keturiasdešimties ar net trisdešimties.
Iki vandenyno 70 km, iki artimiausio didesnio miesto Davido 40 km. Na taip, yra, gamta, yra žygių takai - bet tai gal aktualiau keliaujantiems, nei persikeliantiems „su visam“, ypač senoliams. Tačiau Boketės mylėtojai vardija tokius privalumus: miestelis yra aukštai, todėl čia visada geras oras, nereikia nei kondicionieriaus, nei šildymo. Klimatą pasirenki pats: gali pirkti namą arba miestelio centre (slėnyje), arba „aukštutinėje Boketėje“, kur dar keliais laipsniais vėsiau. Be to, visų atvykėlių dėka daug kas Boketėje moka angliškai, pilna įvairiausių virtuvių restoranų.
Atvykėliai patinka ne visiems vietiniams: girdėjau skundų pakilusiomis NT kainomis, atvykėlių nusiteikimu, kad visi vietiniai privalo išmokti angliškai, ar iš užsienio atsivežta maniera statyti ištisus uždarus užsieniečių rajonus, į kuriuos vietiniams (ir kitiems prašalaičiams) patekti sunku: „Man lengviau nuskristi į JAV, nei patekti į vietinį amerikiečių rajoną“ - skundėsi tokio gyvenimo būdo nesuprantantis vietinis ir pasakojo toliau: „Kai paklausiau, kokiame restorane valgė, vienas atsakė, kad jis vadinosi „Abierto“, o kitas klausė, ar čia štas miestas vadinasi „Se vende“, juk tiek daug lauke tokių ženklų“ (ispanų k. „Abierto“ reiškia „Atidaryta“, „Se vende“ - „Parduodama“ - aut.
Keliautojui viena įdomiausių pramogų Boketėje - kavos plantacijos, kurių kiekviena siūlo ekskursijas, ragavimus. Po jų kava nebeatrodo „tik kava“. Beje, Boketės nebūtų be kavos. Ją įkūrė čia atsikėlę gyventi Panamos kanalo statytojai. Pastatė kanalą, užsidirbo, bet grįžti į tėvynes nenorėjo. Įsigijo žemės, pradėjo auginti kavą. Stebėtinai gerai dirbo su rinkodara ir dabar Boketės „botikinių“ plantacijų kava - viena brangiausių pasaulyje. Konkrečiai - Geišos kava. Su Japonija, geišomis, ji neturi nieko bendro: kilo iš Gesos kaimo Etiopijoje. Jos medžiai nenešdavo didelio derliaus, tad etiopai visus išnaikino, bet sėklų spėję įsigyti Panamos kavos augintojai iš peties padirbėjo: pervadino kavą iš „Gesos“ į „Geišos“, išreklamavo, laimėjo visokius konkursus. Galiausiai net etiopai vėl užsimanė auginti tą kavą, bet nebeturėjo sėklų.
Emberų Tauta: Upės Indėnai Panamoje
Keliaujant po Lotynų Ameriką dažnai tegaliu apgailėti išnykusius indėnus, jų kultūras, ir tų kultūrų liekanas kurios nebeturi ateities. Kadaise tai buvo jų žemynas. Bet atvykę Europos kolonistai viską sugriovė: daugelis indėnų išmirė per žudynes, vergovę, „užvežtas“ ligas, o likusiems beliko išmokti kolonistų kalbas, priimti jų krikščionišką tikėjimą, tuoktis su kolonistais ir gimdyti jiems vaikus. Ir net dabar, praėjus 200 metų nuo nepriklausomybės, Lotynų Amerikos indėnų kultūros toliau nyksta: visoje Lotynų Amerikos elitas kalba ispaniškai arba portugališkai.
Panama - maloni išimtis. Taip, iš dešimčių jos indėnų tautų kolonistai daugelį irgi sunaikino. Bet dar aštuonios liko ir laikosi tvirtai, kartu sudaro apie 12 proc. Panamos piliečių. Jiems įkurtos keturios komarkos - indėnų autonominiai regionai - kur jau indėnų žodis galutinis, klesti jų kultūra.
Lankėme emberų tautą. Tai - upių indėnai, kuriantys kaimus paupiuose. Išliko tik atokiausios indėnų tautos - taigi, į daugelį emberų kaimų neveda jokie keliai. Teko plaukti motorizuotu luotu - kartu su emberomis, kuriems prireikė ko nusipirkti mieste ar į ligoninę. Čagreso upė srauni, pilna slenksčių, akmenų. „Mūsų“ kaimas buvo trečiasis toje upėje. Tautiniais rūbais vilkintys indėnai pasitiko su savo muzika (pvz. mušamas vėžlio kiautas), šokiais, rankdarbiais, maistu. Ir apie valandos trukmės klausimų-atsakymų sesija, kurios metu noriai pasakojo apie emberų gyvenimą ir kultūrą. Moterys užsideda liemenėles iš monetų tik ypatingomis progomis ar prieš turistus - kai emberos lieka vieni, vaikšto nuogom krūtinėm. Lyderius emberos renka taip: sustoja kandidatai, o kiti kaimiečiai (nuo 12 m.) vorele už jų: už kurio sustoja daugiausiai, tas tampa lyderiu.
Tiems emberų kaimams, kurie netoli Panamos miesto, turizmas tapo pagrindiniu užsiėmimu. Visada kyla klausimas: kiek iš to, ką matau, tik teatras? Emberos tautiniais drabužiais. Beje, kaip pasakojo indėnai, medžiagos, iš kurių gaminami moterų rūbai - ne vietinės, o azijietiškos. Tai, kas atkeliavo per kanalą, išstūmė tradiciniu, daug mažiau spalvingus drabužius. Kaip pasakojo emberos (ir paliudijo ne kartą ten lankęsi vietiniai), turistinėse vietose palei Čagreso upę jų kultūra kaip tik išlikusi geriausiai: ir jaunimas noriai velkasi tautinius rūbus, mokosi liaudi…
Gvatemala: Majų Pasaulio Širdis
Gvatemala įspūdinga! Deja, šią šalį pasaulio sąmonėje beveik visai užgožė kaimyninė Meksika. Gvatemalos šūkis yra „Majų pasaulio širdis“. Jis be galo taiklus. Sakote, juk majų miestai yra Meksikoje? Tikrai taip, bet Gvatemaloje gal dar įspūdingesni! Bet svarbiausia Gvatemaloje majai nėra tik istorija ar tik menka mažuma. Ir šiandien iki 60% šalies žmonių yra majai. Majai tautiniais drabužiais majų turguje (Čičikastenangas).
Apkeliavęs didelę dalį Amerikos žinau, kaip tai reta. Daug kur indėnai išnyko, o jei liko pavieniai jų palikuonys, tai prarado kalbas, tikėjimus, arba pasiliko gyventi tik kur šalies pakraščiuose. Geriausiai gyvoji majų kultūra išlikusi Gvatemalos vakaruose, debesuotuose aukštikalnėse. O prie Atitlano ežero ji subtiliai susipina su gamta. Viršum ežero stūkso didingi vulkanai. Atitlano širdis - Santiago miestas su spalvingais majų turgumis, gražiais tradiciniais paveikslais ir vietos dievybe Mašimonu. Kiekvienais metais tas stabas iškilmingai perkeliamas į kitą namą, todėl jo nerasi jokiame žemėlapyje. Belieka klausinėti žmonių. Vis tolome nuo centrinės aikštės su gražia balta bažnyčia, gatvės siaurėjo, kol galiausiai tapo tokios siauros, kad vos praeisi. Atrodė, patekome į kažkieno privatų kiemą. „Kur Mašimonas?“ - klausiame ir parodo vieną kambarį. Aplink stabą susėdę du amžini jo saugotojai, priimantys aukas. Gilyn į Vakarus daugybė majų miestų ir kaimų turi savo Mašimonus ar kitus stabus, spalvingus turgus. Kaip Čičikastenangas, kurio turgus bene garsiausias šalyje ir ant kurio kalno stūkso akmeninis Pascual Abaj stabas, apsuptas žvakelėmis. Daugelis majų formaliai atsivertė į katalikybę, bet vos užėjęs į Čičikastenango katedrą supranti, kad su tau įprasta bažnyčia ten mažai kas bendro: per visas grindis vietiniai kūrena žvakutes protėviams, o šimtametės katalikų kofradijos (brolijos) tui savus ritualus, drabužius. Mašimonų garbintojai - irgi kofradijos. Sako, jis yra majų dievybės ir šv. Simono mišinys, nors niekas nežino. Daug regiono miestų turi dvigubus pavadinimus: ispanišką-katalikišką ir majišką, pvz. Majai kūrena žvakeles bažnyčios šventoriuje.
Bet (dar) nepasiruošę leistis gylyn į majų pasaulį lieka Atitlano kurortuose. San Pedras - jaunimo su kuprinėmis, ten pilna hostelių, skalbyklų, barų, o jų televizoriuose įjungtas Europos futbolas ar NBA. San Markas - „egzaltuotų“ ezoterikų žemė, į kurią panašios kitur pasauly nemačiau. Atrodo patekai į kokį amžiną ezoterinės muzikos festivalį: besišypsantys pinigų nerenkantys gatvės muzikantai, keisčiausios tatuiruotės. Dešimtys reklamų apie visokiausias jogas, vidinio vaiko gydymą, zen meną, tatuiravimo ceremonijas, kristalų ir akmenų terapijas, tantrinius sielos lyginimus, ekstatinius šokius, „pirmo lygio dvasinę šamanišką seksualinę patirtį, kurioje suprasi, kad „dvasiškmas ir seksualumas yra vienis“ ir išmoksi „prisiimti rizikas, atrasti ir ištyrinėti savo ribas saugioje aplinkoje“. Ai, ir dar grybų festivalis (matyt, ne šampinjonų). Gal ir įdomu būtų ten atvykti kokiai savaitei ir pamatyti, kuo gi gyvena ta dalis pasaulio, kuriems San Markosas - kone jų visatos centras. Daug kur palei Atitlaną taip - palei pat ežerą labiau kurortas, o aukščiau į kalną yra jau jį aptarnaujantis majų miestelis. Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo - teko dreifuojant laukti atsarginio. Taip pat aplink Atitlaną yra šimtai namų ir vilų kalnų šlaituose, pasiekiamų tik nuo ežero (vandens taksi ar savo valtimi). Ten gali „pabėgti nuo visko“. Arba tarpinis variantas, kaip Chaibalito - mažytis kaimas, bet visgi plaukia ir maršrutiniai laivai, veda žygių takai. Arba priešingai - Panachačelis, regiono vartai, į kur daugelis atvyksta autobusu ir persėda į laivą.
tags: #pietu #amerikos #luotas #arba #valtis #istorija