Šiaurės Amerikos Gyvūnija: Nuo Tundros Iki Dykumų
Šiaurės Amerika, trečias pagal dydį žemynas po Azijos ir Afrikos, pasižymi neįtikėtina gamtos įvairove. Šiame straipsnyje nagrinėsime Šiaurės Amerikos žemyną, pradedant jo geografine padėtimi ir gamtos ypatumais, baigiant gyvūnija. Apžvelgsime žemyno klimatą, paviršių, vandenis, augmeniją ir gyvūniją. Taip pat trumpai aptarsime Šiaurės Amerikos gyventojus ir jų įtaką žemyno gamtai.
Geografinė Padėtis ir Bendrieji Duomenys
Šiaurės Amerika yra vakarų pusrutulyje. Jos plotas drauge su gretimomis salomis siekia 24,247 mln. km². Žemynas išsidėstęs tarp trijų vandenynų: iš rytų jį skalauja Atlanto vandenynas, iš vakarų - Ramusis, o iš šiaurės - Arkties vandenynas. Šiauriausia žemyno vieta yra Marčisono kyšulys, piečiausia - Marjato kyšulys, vakariausia - Velso Princo kyšulys, o ryčiausia - Šv. Karolio kyšulys (55°40’ v. ilg.).
Žemyno krantai, ypač šiauriniai ir rytiniai, yra išraižyti daugybės įlankų. Didžiausios jų - Meksikos, Hudzono ir Aliaskos įlankos. Daug ir užutėkių, patogių laivams stovėti.
Paviršiaus Ypatumai
Šiaurės Amerikos paviršius labai įvairus. Vakaruose, pačiose Ramiojo vandenyno pakrantėse, stūkso aukšti kalnai - Kordiljeros, rytuose - žemesni Apalačai. Tarp jų plyti didžiulės lygumos, kuriomis teka plačios ir ilgos upės - Misisipė, Misūris, Ohajas, Arkanzasas ir daugybė kitų, taip pat tyvuliuoja Didieji ežerai. Paviršiaus vidutinis aukštis - 720 m. Aukščiausia viršūnė - Makinlio kalnas (6194 m), žemiausia vieta - Mirties slėnis Didžiajame baseine (86 m žemiau jūros lygio).
Šiaurės Amerikos vakariniu pakraščiu driekiasi Kordiljerų kalnų sistema, kuri per Panamos sąsmauką jungiasi su Pietų Amerikos Andais. Į vakarus nuo Kordiljerų vakarinių gūbrių juostos plyti žemumos, kurias nuo vakarinio kranto skiria siauri gūbriai: Kenai, Aleutų kalnagūbris, Aleksandro salynas, Vankuverio salos kalnai, Pakrantės kalnagūbris. Rytinė dalis žemesnė, vyrauja lygumos ir neaukšti kalnai. Rytine pakrante tarp Meino ir Meksikos įlankų driekiasi žemumų (Atlanto pakrantės, Meksikos įlankos pakrantės) juosta. Šiaurės rytuose yra Laurentijos plokščiakalnis, į pietus nuo jo - Apalačų kalnai (aukščiausia vieta - Mitchellio kalnas, 2037 m). Vidurinėje dalyje plyti Centrinės Lygumos, kurios vakaruose palaipsniui pereina į aukštesnes Didžiąsias Lygumas (500-1500 m) - Kordiljerų prieškalnes. Į šiaurę nuo Didžųjų Lygumų yra Mackenzie žemuma.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Visu vakariniu Šiaurės Amerikos žžemyno pakraščiu, nuo šaltų arktinių Aliaskos krantų iki karštų tropinių Meksikos įlankos pakrančių ir Panamos sąsmaukos, nusitęsė Kordiljeros. Sudėtingoje Kordiljerų sistemoje išsiskiria trys aukštų kalnų kalnų grandinių juostos. Viena jų apjuosta plokščiaklnių zona iš rytų, kita - iš vakarų, o trečioji nusidriekia palei Ramiojo vandenyno pakrantę. Tolimoje šiaurėje ir pietuose visos trys juostos suartėja, o centre, kur tarp jų įsiterpia plokščiakalniai, jos nutolsta viena nuo kitos. Didžiausia kalnų juosta - Rytinė. Ji prasideda prie Arkties vandenyno krantų. Čia kalnų viršūnės amžinai aptrauktos tirštais debesimis ir padengtos sniego marška. Kuo toliau į pietus, tuo aukštesni darosi kanalgūbriai. Vakarinė Kordiljerų kalnų juosta prasideda Aleutų salose, Aleutų kalnagūbriu, kurį sudaro jaunos vandenyno užlietos kalnų grandinės viršūnės. Aliaskos pusiasalyje kalnai palengva aukštėja.
JAV pietvakariuose didžiulį Kolorado plokščiakalnį kerta upė, sudaranti giliausią pasaulyje kanjoną - Didysis Kolorado kanjonas. Uolos, stačios jo sienos leidžiasi į svaiginačią gilumą. Apačioje, kanjono dugne, į senas granitines uolienas įsirėžusi upės vaga. Visas slėnio dugnas pripildytas putojančio vandens. čia daugiau šviesos ir spalvų. Kanjono šlaitai papuošti milžiniškomis “kolonomis”, “bokštais”, “piramidėmis”.
Klimatas
Šiaurės Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus ekvatorinę. Klimatui didžiausią įtaką turi Aleutų žemo slėgio centras subarktinėse platumose, Havajų ir Azorų aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės. Didžiausia dalis žemyno išsidėsčiusi vidutinio ir subtropinio klimato juostose, todėl vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno. Kordiljerų padėtis sukuria kritulių šešėlio efektą Didžiosiose Lygumose. Ciklonų veikla ypač aktyvi žiemą Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Šiaurės Amerikos viduriniuose regionuose.
Aliaskos šiaurinėje pakrantėje, Baffino salos šiaurinėje dalyje, Grenlandijos pakrantėse (išskyrus pietinį kyšulį) klimatas arktinis jūrinis su santykinai švelnia žiema ir šalta vasara. Per metus iškrinta 100-250 mm kritulių. Kanados Arktiniame salyne (išskyrus Baffino salos pietinę dalį) klimatas arktinis pereinamojo tipo, Grenlandijoje (išskyrus pietinę dalį) - arktinis žemyninis (vidutinė metinė temperatūra -20 °C). Aliaskos vidurinėje dalyje, Kanados šiaurėje klimatas subarktinis žemyninis. Aliaskos, Kanados, Grenlandijos pietinės dalys ir Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurinės teritorijos patenka į vidutinių platumų klimato juostą.
Šiaurės Amerikos vidurinę dalį užima subtropinio klimato juosta, kurios vakarinė pakrantė priklauso Viduržemio tipo variantui su šilta ir giedra vasara, lietinga ir vėjuota žiema (vidutinė metinė temperatūra 12-14 °C). Didžiajame Baseine būdinga sausa ir karšta vasara ir šalta žiema. Tropinė klimato juosta apima Kalifornijos pusiasalį (ypač mažai kritulių, bet didelis santykinis oro drėgnumas), Meksikos kalnyną, Vest Indijos salas (daugiausia kritulių rytiniuose šlaituose) ir drėgną Floridos pusiasalį. Šiaurės Amerikos pietrytiniame pakraštyje (Kosta Rikoje ir Panamoje) klimatas subekvatorinis.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Vandenys
Vidutinis metinis upių nuotėkis apie 8200 km³. Šiaurės Amerikos upės priklauso trijų vandenynų baseinams: 41 % paviršiaus priklauso Atlanto, 34 % - Arkties, 23 % - Ramiojo vandenyno nuotėkio sritims; 2 % Šiaurės Amerikos teritorijos neturi nuotėkio į vandenyną. Į Atlantą įteka Misisipė, Šventojo Lauryno upė, Rio Grande, Koloradas, Alabama; daugiausia tai lygumų upės. Į Arkties vandenyną įteka Mackenzie, Nelsonas, Churchillis, Backas. Į Ramųjį vandenyną įteka sraunios, daugiausia kalnų upės: Jukonas, Koloradas, Kolumbija, Fraseris, Lerma.
Pažvelgus į žemėlapį, matyti, kad Misisipė su visais savo intakais panaši į mižinišką medį, plačiai išskėtojusį daugiašakį savo vainiką. Indėnų kalba “Misisipė” reiškia “didžioji upė”. Jos ilgis beveik 4 tūkst. km, o jeigu Misurę laikysime jos ištaka, tai daugiau negu 66tūkst. km. Misisipė - vandeningiausia Šiaurės Amerikos upė.
Šiaurės Amerikos šiaurinėje dalyje gausu ežerų, daugiausia ledyninės ir ledyninės-tektoninės kilmės (Didieji ežerai, Winnipego ežeras, Winnipegosiso ežeras, Manitobos ežeras, Didysis Vergų ežeras, Didysis Lokių ežeras, Athabascos ežeras, Elnių ežeras). Centrinėje Amerikoje, Nikaragvos duburyje yra tektoniniai Nikaragvos ežeras ir Managvos ežeras. Didžiajame Baseine yra pleistoceno reliktinių (Didysis Druskos ežeras, Jutos, Walkerio, Piramidės), pakrančių žemumose - lagūninių (Galvestono, Laguna Madrės, Pontchartraino), Kordiljerose - vulkaninės kilmės ežerų.
Niagaros upė prasideda vandens šaka tarp didelių ežerų. Niagara teka iš Erio ežero į Ontariją slenkstėta ir akmenuota vaga, kurios nuolydis 100 m. Niagaros upė trumpa, bet visuomet vandeninga. Ji neša vandens perteklių iš Didžiųjų ežerų į Atlanto vandenyną. Pusę kelio vanduo teka gana tolygiai, bet paskui staiga krinta iš 50m aukščio - tai Niagaros krioklys. Vienodas ir labai smarkus krioklio griausmas girdėti per 20km aplik.
Augmenija
Didžioji Šiaurės Amerikos dalis priklauso holarktinės karalystės cirkumborealinei, atlantinei, Uolinių kalnų ir Madrės, pietinė dalis - neotropinės karalystės Karibų floristinėms sritims. Į šiaurę nuo Meksikos auga daugiau kaip 20 000 induočių augalų, t. p. apie 1900 brijūnų skyriui priklausančių rūšių. Meksikos šiaurinei ir neotropinei karalystei priklausančioje dalyse yra apie 15 000 induočių augalų rūšių. Labai didelė kaktusinių šeimos rūšių įvairovė. Ypač gausu endeminių rūšių dykumose ir pusdykumėse.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Kanados šiaurinėje dalyje didelius plotus užima tundra, kuri piečiau pereina į taigą ir borealinius miškus (vyrauja spygliuočiai). Vakarinėje dalyje yra vidutinių platumų spygliuočių, rytinėje - vidutinių platumų plačialapių ir mišrieji miškai. Vyrauja klevo, ąžuolo, eglės, kėnio, pušies, riešutmedžio genčių medžiai. Beveik visą centrinę dalį užima vidutinių platumų stepės (prerija). Į pietus ir pietvakarius jas keičia sausieji krūmynai, dykumos ir pusdykumės, kuriose daug kaktusų. Kalifornijoje ir Meksikos įlankos pakrantėse susidarę mediteraniniai krūmynai, vadinami čiaparaliu, kuriuose vyrauja visžaliai kietalapiai medžiai ir krūmai, gausu krūmokšnių. Meksikoje nemažus plotus užima sausieji atogrąžų miškai.
Šiaurės Amerikoje yra neapsakomai turtinga augmenija: čia rasi kaktusų ir milžiniškų sekvonijų. Tolimoje šiaurėje amžino įšalo salos ribojasi su šalta tundra, kur žemės kas met įšala ilgiems mėnesiams ir kur neauga medžiai. Tundros pietuose yra didelė juosta spygluočių miškų - juose auga pušys, melsvosios kandanės eglės, maumedžiai ir paprastosios eglės. Vidurio vakaruose yra didelės pievų prerijos, rytuose auga kadaise buvę didžiuliai klevų, ir karijų miškai; o vakaruose stūkso kalnai ir driekiasi sekvonijų miškai.
Josemičio nacionaliniame parke, JAV vakaruose, išliko nedidelės dviejų rūšių sekvonijų - amžinai žaliuojančių ir milžiniškų medžių - giraitės. Aukštų, šimtametrinių jų kamienų sersmuo - 6-10 m. Bet kai kurios milžiniškosios sekvonijos užauga iki 150-160 m. aukščio ir iki 15metrų sersmens. Vieną medį pjauta 7 metrų ilgumo pjūklu 13 dienų. Jam pervežti prireikė 30 geležinežkelio ptalformų. Yra žinoma atvejų, kai ant milžiniškosios sekvonijos kelmo sutilpdavo šokių aikštelė su orkestru arba kai sekvonijos drevėje būdavo įrengiamas automobilio garažas. Sekvonijos gyvena paprastai apie 2 tūkst. Metų, kartais 3-4 tūkst. Suskaičiavus metines tieves ant nukirstos sekvonijos kelmo pasirodė, kad ji rekordinio amžiaus - 4830 metų. Sekvonijas galima vadinti gyvosiomis iškasenomis. Tai reliktinis augalas. Jos augo dar prieš atsirandant Žemėje žinduoliams.
Gyvūnija
Šiaurės Amerika įeina į 2 zoogeografines sritis: holarktinę ir neotropinę. Gausu plėšriųjų: vilkų, kojotų, lapių, šermuonėlių, amerikinių barsukų, meškėnų, koačių, skunsų, amerikinių kiaunių, kanadinių audinių ir ūdrų, ernių, juodųjų… Kiekviena vietovė turi tik jai būdingą florą ir fauną. Tačiau daugelyje vietovių vyrauja tokie patys arba panašūs augalai, taip gyvūnai. Bet kiekviena vieta (žemynas, šalis) turi tam tikrų išskirtinių bruožų.
Tundroje karibū kapsto sniegą ieškodami samanų ir kerpių. Dabar dideli spygluočių miškų plotai jau iškirsti, tačiau tyrlaukiuose dar gyvena vilkai, meškos ir lūšys. Dauguma prerijų, kadaise dengusių Šiaurės Amerikos vidurio vakarus, dabar yra dirbamos žemės. Tačiau daug gyvūnų sugeba čia gyventi, ypač tokie maži urviniai graužikai kaip prerijų šuniukai.
Prerijų šuniukas, jie taip vadinami todėl, kad jis skardžiai viauksi, panašiai kaip maži šuniukai. Perijų šuniukai gyvena nedieliais būreliais, kurie susideda iš patino, kelių patelių ir jauniklių. Būreliai telkiasi į didesnius būrius, o šie - į miestus. Amerikinis triušis kaip daugelis sausumos žolėdžių gyvūnų. Dykumų medvilniauodegis amerikinis triušis gyvena prie uuolų arba po žeme ir, pajutęs artejantį grobuonį sprunka į savo priebėgą.
Švilpikas yra didžiausias voverių šeimos narys. Jų randama tik Kanados ir JAV miškingose vietovėse. Visiškai užaugęs švilpikas sveria apie 6 kg. Jie turi rudą kailį, ilgą uodegą ir trumpas kojas su išlenktais nagais. Būtent jų nagai gerai pritaikyti kasimui.
Nepaisant į antilopę panašios išvaizdos, šakiaragis nepriklauso antilopių šeimai. Užtat tai unikalus Šiaurės Amerikos gyvūnas. Jie gyvena Kanados, JAV ir Meksikos pievose, atvirose lygumose ir dykumose. Suaugęs šakiaragis sveria apie 54 kg, o jo ūgis yra nuo 80 iki 100 cm. Jų kūnas yra rausvai rudos spalvos. Patinai turi juodą dėmę ir kreivus ragus. Įdomu tai, kad šakiaragių akies obuoliai yra 1,4 colio skersmens. Ne tik dideles akis, bet ir puikų regėjimą turi šie gyvūnai, panašūs į antilopes. Jie gali pastebėti judėjimą net už 4 mylių.
Šešių pėdų aukščio ir apie 910 kg sveriantis bizonas yra didžiausias žinduolis Šiaurės Amerikoje. Anksčiau Šiaurės Amerikoje klajojo milijonai bizonų. Dėl medžioklės ir buveinių praradimo staiga sumažėjo jų populiacija. Šiuo metu visoje Šiaurės Amerikoje gyvena apie 50000 bizonų. Bizonų skiriamasis bruožas yra aukšta kupra. Patelės taip pat turi kuprą, bet mažesnę už patino. Didelis bizono kūnas yra padengtas tamsiai rudu kailiu. Jie taip pat turi didžiulę galvą su trumpu kaklu.
Baltagalvis jūrinis erelis yra galingas Jungtinių Amerikos Valstijų simbolis. Jie yra endeminiai Šiaurės Amerikoje, peri šalia pajūrių, ežerų ir upių. Jų galvą dengia sniego spalvos plunksnos, o kūnas tamsiai rudas. Suaugusio baltagalvio jūrinio erelio sparnų ilgis yra 6 - 7 pėdos, svoris - iki 6,3 kg. Šie galingi ereliai gali sklandyti dideliais atstumais.
Tai didelis roplys, randamas tik gėlavandenėse upėse, pelkėse ir JAV pietvakarių ežeruose - Misisipės aligatorius. Pasaulyje yra tik dvi žinomos aligatorių rūšys - Misisipės aligatorius ir Kinijos aligatorius. Misisipės aligatorius yra didesnis. Jie gali būti 11,2 pėdų ilgio ir iki 450 kg svorio. Misisipės aligatoriai turi ilgą, suapvalintą snukį, plokščią uodegą ir trumpas kojas. Jų burnoje yra nuo 75 iki 80 dantų. Įdomu tai, kad per visą gyvenimą aligatorius gali pakeisti nuo 2000 iki 3000 dantų.
Gyventojai
Šiaurės Amerikoje gyvena daugiau kaip 550 mln. žmonių (2012 m.). Tankiausiai gyvenama Karibų jūros regiono valstybėse, o rečiausiai - Kanadoje. Didžiausia miesto gyventojų dalis 2011 m. buvo Bahamose (84,3 %), Jungtinėse Amerikos Valstijose (82,6 %), Kanadoje (80,7 %), Meksikoje (78,1 %). Šiaurės Amerikoje yra 25 miestai, kurių kiekviename gyvena daugiau kaip 1 mln. gyventojų. Sparčiausiai augantys miestai - Meksikas ir Niujorkas.
Prieš Naujojo Pasaulio atradimą dabartinėje JAV teritorijoje gyveno apie 400 indėnų genčių - iš viso maždaug 1 milijonas žmonių. Jie kalbėjo apytirkiai 200 skirtingų kalbų. Pirmieji žmonės į Šiaurės Ameriką atsikėlė iš Azijos daugiau kaip prieš 20 000 metų. Sekdami paskui medžiojamus žvėris, jie klajojo po Beringo sąsiaurį, kuris tuo metu buvo dar sausuma, o dabar skiria Aziją ir Šiaurės Ameriką. Ilgainiui tie ankstyvieji žmonės įsikūrė gentimis. Amžiams bėgant gentys tapo organizuota visuomene. Pirmieji europiečiai į Šiaurės Ameriką atvyko XVI a. Jie manė, kad atsidūrė Indijoje, t.y. Azijoje, ir pavadino vietinius amerikiečius klaidingu vardu - indėnais. Europiečiai ieškojo žemių. Vietiniams Šiaurės Amerikos gyventojams ėmė grėsti pavojus. Daug sykių indėnai kovojo su naujaisiais ateiviais. Gentys priešinosi ir XIX a., kai Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė ėmė juos spausti, kkad paliktų tėvynę. Po žiaurių mūšių indėnai buvo iškelti i rezervacijas - jiems atskirtus plotus.
tags: #Šiaurės #Amerikos #gyvūnija