Žmogaus Teisių Samprata ir Apsauga
Įvadas
Žmogaus teisės - tai esminės teisės ir laisvės, kurios priklauso kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo jo rasės, lyties, tautybės, religijos, kalbos ar bet kokio kito statuso. Šios teisės yra universalios, neatimamos ir nedalomos. Žmogaus teisių apsauga yra vienas svarbiausių demokratinių valstybių prioritetų, o jų užtikrinimas - būtina sąlyga kuriant teisingą ir darnią visuomenę.
Žmogaus Teisių Apibrėžimas ir Esminiai Aspektai
Žmogaus teisės - tai žmogaus teisių, visuomeninės vertybės - laisvės, imunitetai ir privilegijos, kurių žmogus gali reikalauti kiekvienoje visuomenėje, kurioje gyvena, neatsižvelgiant į tai, ar jas garantuoja nacionaliniai įstatymai. Tai esminiai reikalavimai, būtini oriam ir pilnaverčiam žmogaus gyvenimui. Žmogaus teisių apsaugą reglamentuoja teisės ir kitos socialinės normos. Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. Daugelio demokratinių valstybių konstitucijų (pvz., 1949 Vokietijos, 1983 Nyderlandų, 1992 Lietuvos) pirmieji skirsniai reglamentuoja žmogaus teises ir laisves.
Žmogaus teisės dažniausiai yra individualios, bet kai kuriais atvejais gali būti kolektyvinės (pvz., teisė į taiką, gerovę, sveiką aplinką, tautų apsisprendimo, tautinių mažumų teisės), nors ir tuomet žmogaus teisės yra individualios (išskyrus tautų apsisprendimo teisę).
Natūralistinis ir Pozityvistinis Požiūriai į Žmogaus Teises
Teisės teorijoje išskiriami du pagrindiniai požiūriai į žmogaus teisių esmę: natūralistinis ir pozityvistinis.
Natūralistinis (prigimtinis) požiūris: Būdingas demokratinėms visuomenėms ir valstybėms. Šiuo požiūriu žmogaus teisės yra aukščiau valstybės ir savarankiškai egzistuojančios žmogaus prigimtinės teisės. Valstybė ir visuomenė privalo jas tik saugoti ir rūpintis, kad jos būtų įgyvendintos.
Taip pat skaitykite: Atraskite Igvasu krioklius
Pozityvistinis požiūris: Dažniausiai būdingas autoritarinėms arba totalitarinėms valstybėms. Pagal pozityvistinį požiūrį žmogaus teisės tiesiogiai siejamos su valstybės valdžia, kuri savo nuožiūra jas suteikia, nustato jų mastą ir panorėjusi gali jas siaurinti ar visiškai panaikinti. Šio požiūrio autoriai teigia, kad žmogus iš prigimties neturi jokių teisių, jos atsiranda tik iš tos organizuotos bendrijos, kurioje asmuo gyvena ir kuri gali laisvai manipuliuoti jo teisėmis.
Natūralistinio pažiūrio trūkumu laikoma tai, kad deklaruojamas žmogaus teisių neatimamumas nesvarstant, kaip jis dera su gyvenimo realijomis, asmens pareiga legalizuoti savo teises visuomenėje vykdant tam tikras pareigas, teisės pažeidimais, teisine atsakomybe, ribojančia žmogaus prigimtines teises, neatsakoma į klausimą, ar žmogus gimsta su subjektine teise ar tik su tokios teisės poreikiu (teisnumu), nes pati teisė yra ne biologinės, o socialinės prigimties. Pozityvistinio požiūrio neišsamumas aiškinamas tuo, kad valstybė iškeliama aukščiau asmens ir neieškoma objektyvių kriterijų, galinčių riboti valstybės savivalę teisėkūroje, nesigilinama, ar konkrečiuose įstatymuose įtvirtinama valstybės valdžios pagarba žmogaus teisėms ar savivalė tų teisių atžvilgiu. Pagal šį požiūrį svarbu ne įstatymo turinys, o tik jo formuluojama elgesio taisyklė.
Šiuolaikinėje koncepcijoje žmogaus teisės yra prigimtinės, tai įtvirtinta visose po Antrojo pasaulinio karo priimtose tarptautinėse deklaracijose, konvencijose, paktuose, t. p. daugelio valstybių konstitucijose (ir Lietuvos), o pozityvioji teisė turi garantuoti prigimtines žmogaus teises ir laisves. Dėl žmogaus teisių prigimtinio pobūdžio jų išsamaus ir baigtinio sąrašo nėra (įvairių valstybių konstitucijose ir tarptautiniuose dokumentuose žmogaus teisių apsaugos klausimais pagrindinių teisių ir laisvių sąrašai nėra vienodi, skiriasi jų turinio išdėstymas), o neįrašytos konkrečios teisės nėra paneigiamos, jų reikšmė nesumenkinama.
Pilietinės, Politinės, Socialinės, Ekonominės ir Kultūrinės Teisės
Žmogaus teisės skirstomos į įvairias kategorijas, atspindinčias skirtingus žmogaus gyvenimo aspektus. Pagrindinės kategorijos yra pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės.
Pilietinės ir politinės teisės: Dažniausiai suprantamos kaip teisės, nustatytos Jungtinių Tautų dokumentuose. Asmeninių pilietinių teisių valstybė asmeniui nesuteikia, tik yra įpareigota jas saugoti ir garantuoti. Jas turi visi žmonės neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje jie gyvena, kokios valstybės yra piliečiai ar asmenys be pilietybės. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje pilietinės ir politinės bei ekonominės, socialinės ir kultūrinės žmogaus teisės formuluojamos kartu, pabrėžiant jų universalumą, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių bei Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktuose (abu 1966, Lietuva prisijungė 1991) jos yra atskirtos.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės: Skiriamos nuo pilietinių ir politinių teisių remiantis tuo, kad pastarosios yra priskiriamos prie negatyvių teisių, tai yra šios teisės preziumuoja laisvę nuo valstybės (valstybei draudžiama jas pažeisti, kištis į jų realizavimą), jų įgyvendinimas nekainuoja (nors siekiant jas garantuoti t. p. reikia valstybės išlaidų, pvz., rinkimų teisei įgyvendinti), o socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priskiriamos prie pozityvių teisių, tai yra joms reikalingi valstybės veiksmai ir išlaidos.
Pilietinės ir politinės teisės apima tokias teises kaip teisė į gyvybę, teisė į teisingą teismą, teisė į žodžio laisvę, teisė į susirinkimų ir asociacijų laisvę, teisė į balsą ir teisė dalyvauti politiniame gyvenime. Socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės apima tokias teises kaip teisė į darbą, teisė į socialinę apsaugą, teisė į sveikatos priežiūrą, teisė į išsilavinimą ir teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Žmogaus Teisių Diena
1950 m. gruodžio 4 d. Generalinė Asamblėja plenariniame posėdyje paskelbė rezoliuciją 423 (V), kuria skatina valstybes kasmet gruodžio 10-ąją ar kitą joms tinkamą dieną (pvz., Pietų Afrikos Respublikoje Žmogaus teisių diena minima kovo 21-ąją - taip pagerbiamos šią dieną 1960 įvykusių Sharpeville’io žudynių aukos) minėti Žmogaus teisių dieną. Ši diena skirta atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į žmogaus teises.
Žmogaus Teisių Apsauga ir Įgyvendinimas
Žmogaus teisių apsauga yra kompleksinis procesas, apimantis įvairius mechanizmus ir priemones tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Nacionaliniu lygiu žmogaus teises gina konstitucijos, įstatymai, teismų sistema ir įvairios institucijos, tokios kaip ombudsmenai ir žmogaus teisių komisijos. Tarptautiniu lygiu žmogaus teises gina tarptautinės sutartys, konvencijos ir organizacijos, tokios kaip Jungtinės Tautos, Europos Taryba ir Europos Sąjunga.
Efektyvus žmogaus teisių įgyvendinimas reikalauja nuolatinio valstybės, visuomenės ir kiekvieno individo įsipareigojimo. Būtina užtikrinti, kad įstatymai atitiktų tarptautinius žmogaus teisių standartus, kad būtų veiksmingai vykdomi teismų sprendimai, kad visuomenė būtų informuota apie savo teises ir galėtų jomis naudotis.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
tags: #pietu #Afrikos #vyriausiojo #teisingumo #pareigos