Igvasu kriokliai: gamtos stebuklas Brazilijos ir Argentinos pasienyje
Igvasu kriokliai - tai daugiau nei tiesiog įspūdingas gamtos reiškinys. Tai ištisas krentančio vandens pasaulis, kuris pribloškia kiekvieną naują lankytojo žvilgsnį. Patirtis prie šių krioklių yra tokia intensyvi, kad žodžiai ar sakiniai nepajėgia jos visiškai perteikti. Igvasu upė, tekanti Brazilijos ir Argentinos siena, yra namai šiam gamtos stebuklui, kuris traukia turistus iš viso pasaulio.
Panoraminiai vaizdai iš Brazilijos ir džiunglių takai Argentinoje
Nors didžioji dalis krioklių yra Argentinos teritorijoje, geriausias panoraminis vaizdas atsiveria iš Brazilijos pusės. Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Argentinos pusėje jokių bokštų nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas - laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą.
Velnio gerklė: kulminacija, užgniaužianti kvapą
Žygio kulminacija - Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai srūva iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių - Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai - tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai - krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Nuotraukose įspūdingiau atrodo vaizdai iš Brazilijos, nors realybėje tikriausiai - iš Argentinos.
Patirtys, kurių negalima praleisti
Norėdami patirti Igvasu krioklius išskirtinai, galite apsistoti senoviškame Belmond viešbutyje, esančiame pačiame nacionaliniame parke. Šio viešbučio svečiai gali mėgautis pasivaikščiojimais po parką net po jo uždarymo. Kitas įspūdingas būdas pamatyti krioklius - žvilgsnis iš sraigtasparnio. Purslų stulpai iš paukščio skrydžio išties pribloškia. Adrenalino mėgėjams siūloma paplaukioti laiveliu po kriokliais. Ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų.
Laukinė gamta: nuo koačių iki čiurlių
Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke - ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles, kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių - įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Bet unikaliausi Igvasu gyventojai - čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas - jų kasdienybė.
Taip pat skaitykite: Havajietiškos picos receptas
Sienos kirtimo iššūkiai
Dauguma turistų, kaip ir aš, nori pamatyti krioklius ir iš Brazilijos, ir iš Argentinos. Tačiau kirsti sieną nėra visai paprasta. Visų pirma, iš Brazilijos Foz do Igvasu miesto centro teko autobusu važiuoti į argentinietiškojo Puerto Igvasu centrą. Pirmasis trukdis: brazilams ir argentiniečiams neprivaloma pasirodyti muitinėse, o lietuviai ten nenuėję susidurtų su problemomis. Paprašytas vairuotojas išleido prie muitinės, bet bilieto, su kuriuo būtume galėję lipti į kitą autobusą po visų formalumų, nedavė. Nuo stočių iki krioklių tenka važiuoti vietiniu transportu. Sugrįžti iš Argentinos turėjo būti kiek paprasčiau, mat Argentinos muitinėje privalo išlipti visi. Ir autobuso vairuotojas supratingesnis pasitaikė: prieš paleisdamas pas brazilus davė mums bilietą. Čia sėkmė baigėsi: sekančio autobuso teko laukti beveik valandą, stebint kaip pamažu vis temstant pasieniečiai tikrina senų ilganosių sunkvežimių vairuotojus. Pralėkė ir daug turistinių autobusų: užsakius tokią ekskursiją sieną kirsti paprasčiau, bet tai brangiau, be to, mažiau laisvės.
Gvairos krioklių likimas: gamtos paaukojimas dėl energijos
Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai - 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Vietovardis „Salto de Guaira“ Pietų Amerikos žemėlapyje įrašytas 200 km į šiaurę nuo Igvasu. Deja, to vaizdo nemačiau ir niekada nebeišvysiu. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių - tilteliai neatlaikė minių svorio. Itaipu hidroelektrinės vardan apsemta ir daug miškų, kaimų, kuriuose per amžius gyveno indėnai. Tačiau yra kita medalio pusė: tai daugiausiai energijos per metus (90 TWh) pagaminanti elektrinė visame pasaulyje, apšviečianti penkiasdešimties milijonų žmonių namus, parduotuves, gamyklas… Ir brazilai ja didžiuote didžiuojasi. Aplink pastatė savotišką pramogų parką, kuriame - ir gyvūnai, ir pasivažinėjimo elektromobiliu galimybės. Apie Gvairos krioklius joks Itaipu gidas nė žodeliu neužsimena, o Itaipu “pramogų parke” įvairiomis kalbomis rodomas pristatomasis filmas savo tonu ir patosu priminė tarybines kronikas. Itaipu betoninis monstras - lyg žmonijos proto atsakas tyrai gamtos galiai. Jis - toks milžiniškas, kad specialios ekskursijos metu žvelgdamas tolyn koridoriais nematydavau jų pabaigų, o pažvelgęs žemyn į tuščiųjų užtvankos ertmių gylį, ne visada suprasdavau, kur dugnas. Tarsi tai būtų ne realybė, o kokio fantastinio filmo specialieji efektai. Deja, galbūt įspūdingiausio vaizdo neišvydau: latakai, nuleidžiantys perteklinį vandenį, atidaromi tik įpusėjus liūčių sezonui.
Turizmo plėtra ir naujos pramogos
Turistų skaičius prie Igvasu taip išaugo, kad Brazilijos Foz do Iguasu miestas (260 000 gyv.) iš Itaipu jėgainės darbininkų gyvenvietės pavirto kurortu. Suprasdami, kad atskrendantys į kurortą turistai norės ir daugiau pramogų, nei kriokliai bei elektrinė, vietos verslininkai nesnaudžia. Jau oro uoste reklamuojasi vaškinių figūrų muziejus, dinozaurų parkas. Išbandžiau braziliškiausią iš naujųjų pramogų: Paukščių parką, kurio aptvarai pilni sparnuočių iš visų Brazilijos (ir ne tik) pakampių. Nuo kai kurių spalvingumo akys raibsta (pvz. Paukščių parke yra ir drugelių paviljonas. Argentinos miestelis Puerto Igvasu irgi tapo kurortu, nors jis gerokai mažesnis (80 000 gyv.), o atmosfera kažkuo primena Druskininkus: saugesnis, šviesesnis, bet visgi iki turtingų Vakarų dar kažko truputį trūksta. Trečiasis miestas regione - paragvajietiškas Siudad Del Estė [Ciudad del Este]. Dėl mažesnių mokesčių brazilai dažnais autobusais ten važiuoja apsipirkti (elektronikos, baldų), bet turistus į tą chaotišką laukinio kapitalizmo žemę, miestą-turgų, gali pritraukti nebent papildomas štampas pase. Ant Draugystės tilto, jungiančio Braziliją ir Paragvajų, sakoma, siaučia plėšikai. Kur suteka Igvasu ir Paranos upės, sueina ir visų trijų valstybių sienos. Kiekviena valstybė ten sukūrė savą lankytiną vietą. Ech, kaip skiriasi atmosfera visose jose, kaip puikiai ji atspindi kiekvieną šalį!
Taip pat skaitykite: Maitinimo įstaigų meniu Marijampolėje
Taip pat skaitykite: „Pica Pub“ apžvalga Lietuvoje
tags: #havajiečių #pica #kilmė