"Neturite duonos, valgykite pyragą": Istorija, mitai ir dabartinės realijos
Frazė "Neturite duonos, valgykite pyragą" dažnai siejama su Marija Antuanete, Prancūzijos karaliene. Ši citata tapo aristokratijos abejingumo liaudies skurdui simboliu. Tačiau istorinis kontekstas ir tikrasis Marijos Antuanetės vaidmuo yra kur kas sudėtingesni. Šiame straipsnyje panagrinėsime šios frazės kilmę, Marijos Antuanetės gyvenimą ir reputaciją, taip pat paliesime paraleles su dabartine situacija Lietuvoje ir partizanų maitinimosi ypatumus.
Marijos Antuanetės gyvenimas ir reputacija
Maria Antonia Josepha Joanna gimė 1755 m. lapkričio 2 d. Austrijoje. Kaip buvo įprasta aukštajai aristokratijai, ją privatūs mokytojai mokė moralės ir religijos. Būdama septynerių, ji susipažino su Wolfgangu A. Mozartu. 1770 m. ji išvyko į Versalį, kur būdama vos 14 metų ištekėjo už Liudviko XV sūnaus, metais už ją vyresnio Liudviko Augusto. Po ketverių metų nuo vestuvių, 1773 m., netikėtai mirė Liudvikas XV. Jo sūnus Liudvikas Augustas tapo karaliumi Liudviku XVI, o jo žmona - karaliene.
Kai 19-metė Marija Antuanetė tapo karaliene, ji pasidarė tikra dvaro žvaigždė. Tačiau prancūzai valdovės nemylėjo. Žmonės ją įžeidžiamai vadino „austriška“ ir „Madam išlaidomis“. Karalienės reputaciją menkino įvairūs gandai bei aristokratų rengiamos intrigos.
Istorikai pripažįsta, kad karališkoji pora iš tiesų gyveno prabangiai. Pinigų švaistymą rodė šventės, įvairios ceremonijos, nuolatinis Versalio rūmų ir aplink esančių parkų gražinimas. Tuo metu apie neva karalienės paleistuvystę, prostituciją, išlaidavimą ir ekstravaganciją netgi kurti pamfletai. Valdovei kliuvo ir už tai, kad karališkoji pora ilgą laiką nesusilaukė palikuonių.
Vis dėlto 1777 metais, padedant gydytojams, karališkoji pora susilaukė dukrelės Marijos Šarlotės Terezės, o vėliau ir kitų vaikų. Susilaukusi vaikų Marija Antuanetė tapo rūpestinga motina bei gera žmona.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Visuomenei net nebuvo svarbu, kad vėlesniais valdymo metais Marija Antuanetė daugiau pinigų skyrė labdarai ir vargingųjų šeimų šalpai, o ne asmeninei prabangai. Dėl Prancūzijos ekonominės krizės apkaltinta Marija Antuanetė 1793 m. spalio 16 d. buvo nukirsdinta revoliucionierių.
"Neturite duonos, valgykite pyragą" - mitas ar realybė?
Nors frazė "Neturite duonos, valgykite pyragą" dažnai siejama su Marija Antuanete, nėra jokių istorinių įrodymų, kad ji iš tikrųjų būtų tai pasakiusi. Ši citata pirmą kartą pasirodė Žano Žako Ruso veikale "Išpažintis", kuris buvo parašytas dar prieš Marijai Antuanetei tampant karaliene.
Ši frazė greičiausiai buvo sugalvota siekiant diskredituoti karalienę ir pateikti ją kaip abejingą liaudies skurdui. Tačiau, nepaisant to, ar Marija Antuanetė iš tikrųjų pasakė šiuos žodžius, jie tapo aristokratijos atitrūkimo nuo realybės simboliu.
Istorijos pamokos ir dabartinė situacija Lietuvoje
Valdžios atitrūkimas nuo realybės ir po to ateinantis atpildas - viena iš įvairiomis variacijomis atsikartojančių temų nuo pat Antikos laikų. Dabartinė situacija Lietuvoje, kai Seimas yra mūsų visuomenės išpažįstamų idealų atspindys, didžiajai mūsų daliai atrodo labai negražus. Labai būdinga to atspindžio detalė yra begalinis savęs sureikšminimas.
F. Nyčė yra rašęs, kad sunkiausias išbandymas žmogui yra išbandymas valdžia. Gali pakelti nepriteklių, alinantį darbą, o štai valdžia ima ir įveikia dažną. Renkamoji valdžia remiasi pulkais biurokratų, kuriuos anksčiau vadinome tarnautojais, o dabar jau perkrikštinome į valdininkus. Kitaip tariant, savo kalboje pripažinome liūdną tiesą, kad jie, užuot mums tarnavę, ėmėsi mus valdyti.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Be biurokratinio aparato valstybė negali tvarkytis, tačiau visus kamuoja paprastas klausimas: kodėl tas aparatas vis pučiasi ir pučiasi net valdžios skelbiamo taupymo laikais? O mūsų valstybei ir mums, piliečiams, abejingų pilkųjų sraigtelių dėka mes jau pasijutome įvaryti į kampą.
Į tokią padėtį atsiritus, driokstelėjo šūviai Kaune, kurių aidą visuomenėje galima palyginti gal tik su keliolikos metų senumo šūviais į reketininkus Panevėžyje. Tai buvo nežaboto reketo eros Lietuvoje pabaigos pradžia.
D.Kedys pateko į situaciją, kurią kasdien patiria daugybė Lietuvos žmonių - atsimušė į kurčią valdžios sieną. Jei tarnautojai tarnautų valstybei, o ne vaizduotų valdančius valdininkus, jie būtų tarnavę D.Kedžiui ir jo dukrai, tiriant jo skundą. Vietoj to - tūkstančiams piliečių pažįstamas pilkas neprašnekinamas monolitas, ir jokio takelio jį apeiti.
Panašu, kad lygiai taip pat pavargome daužyti galva sieną, verkti ar gerti iš nevilties. Mūsų pasitvirtintoje istorijoje tolesnis žingsnis yra visuomenės normų pamynimas. Logika tokia: „Jei su manimi valdžia nesiskaito, tai aš nesiskaitau su jos skelbiamomis taisyklėmis“.
Švelnesnieji tokio elgesio variantai yra riaušės, streikai ir kitokios pilietinio nepaklusnumo akcijos. Ar tikrai yra norinčių iki to nuvažiuoti? Įtariu, kad ne taip toli likę. Tik vargu ar kam nuo to bus geriau.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
Partizanų maitinimosi ypatumai
Apsirūpinti maistu buvo vienas iš didžiausių partizanų rūpesčių, kartais jis savo pavojingumu prilygo kovinėms operacijoms. Lietuvos ūkininkai kiek galėdami rėmė, tačiau išmaitinti partizanų kariuomenę buvo nelengva. Todėl partizanams neišvengiamai teko griebtis ir pasiturinčių gyventojų arba kolektyvinių ūkių rekvizavimo.
Partizanų vadovybė siekdama, kad maisto ir kitų būtiniausių pragyvenimo priemonių nusavinimas netaptų plėšikavimu, reikalavo išduoti gyventojams pažymas, kuriose būtų nurodyta, kas, kiek ir kokiais tikslais konfiskuota. Partizanų ūkio apskaita buvo vedama gana drausmingai.
Kovų pradžioje telkėsi dideli kovotojų būriai - iki 100 ir daugiau vyrų, kuriems reikėjo ne tik slapstytis, bet ir pavalgyti. Telktis į didelius būrius buvo labai pavojinga ir kėlė keblumų dėl apsirūpinimo maistu, todėl laikui bėgant partizanų būriai skaidėsi į mažesnes grupeles.
Pagrindiniai maisto produktų šaltiniai - rekvizuoti maisto produktai ir aukos. Savivaliavimas buvo griežtai draudžiamas, už jį partizanai buvo baudžiami. Daug žmonių rėmė partizanus ir su jais dalinosi paskutiniuoju savo kąsniu, tokius žmones partizanai vadino auksinės širdies.
Tačiau būta ir tokių, kurie nors ir turėdami maisto nenori jo pasidalinti su kovotojais. Bijodami būti demaskuoti, partizanai vis rečiau vykdydavo stambias valstybinių įstaigų turto rekvizicijas. Teko pasikliauti gerų žmonių parama, tačiau išvargintas kaimas mažai kuo galėjo padėti.
Dažnu atveju partizanams teko balansuoti tarp išlikimo ribos. 1945 m. per Pietų Lietuvą iš Vokietijos į Rusijos gilumą buvo masiškai varomi gyvuliai, šių galvijų vilkstinės buvo menkai apsaugotos, tad partizanai dažnai pasinaudodavo galimybe apsirūpinti mėsa.
Vėliau partizanams iš stovyklų persikėlus į požeminius bunkerius, buvo įrengiamos plytos-viryklės, dar - vadinamieji primusai arba mažos krosnelės, kuriomis patalpa buvo apšildoma, džiovinami šlapi drabužiai bei gaminamas maistas.
Miškas partizanams teikė ne tik prieglobstį, bet buvo ir svarbus maisto šaltinis, čia pat grybai, uogos, riešutai, žolelės. Neįtikėtina, bet partizanai turėjo net savo virėjus!
tags: #neturite #duonos #valgykite #pyraga #istorija