Malio faktai: geopolitinė padėtis, problemos ir perspektyvos
Afrika, dažnai apibūdinama kaip galvos skausmas politikams ir ekonomistams, iš tiesų yra žemynas, turtingas gamtos išteklių ir turintis didelį žemės ūkio potencialą. Antropologai mano, kad Afrika yra Homo sapiens lopšys. Tačiau, nepaisant šio potencialo, Afrika susiduria su daugybe problemų, įskaitant skurdą, politinį nestabilumą ir konfliktus. Šiame straipsnyje nagrinėjama Malio, valstybės Vakarų Afrikoje, geopolitinė padėtis, problemos ir perspektyvos.
Afrikos geopolitinės problemos
Afrikos geopolitinės problemos yra sudėtingos ir įvairialypės. Didžioji dalis Afrikos yra plynaukštė, apsupta siaurų pakrančių lygumų. Šiauriau ir piečiau miškų yra stepės - savanos ir dykumos. Sacharos dykuma yra didžiausia pasaulyje ir driekiasi per visą Šiaurės Afriką. Šiaurės Afrikoje dominuoja arabai, o į pietus nuo Sacharos - juodaodžiai, susiskirstę į daugybę genčių. Afrikos bendras plotas yra 30 354 852 kvadratinių kilometrų.
Afrikoje yra daug nepriklausomų valstybių, įskaitant Alžyrą, Angolą, Beniną, Botsvaną, Burkina Fasą, Burundį, Kamerūną, Žaliojo Kyšulio salas, Centrinės Afrikos Respubliką, Čadą, Komorų salas, Kongą, Dramblio Kaulo Krantą, Kongo Demokratinę Respubliką (Zairą), Džibutį, Egiptą, Ekvatorinę Gvinėją, Eritrėją, Etiopiją, Gaboną, Gambiją, Ganą, Gvinėją, Bisau Gvinėją, Keniją, Lesotą, Liberiją, Libiją, Madagaskarą, Malavį, Malį, Mauritaniją, Mauricijų, Maroką, Mozambiką, Namibiją, Nigerį, Nigeriją, Ruandą, San Tomė ir Prinsipę, Senegalą, Seišelių salas, Siera Leonę, Somalį, Pietų Afrikos Respubliką, Sudaną, Svazilandą, Tanzaniją, Togą, Ugandą, Zambiją ir Zimbabvę.
Tačiau daugelyje šių valstybių trūksta etninio vientisumo, o tai skatina pilietinius karus. Tai yra kolonijinės praeities palikimas, kai Europos valstybės nustatė sienas, neatsižvelgdamos į etnines grupes. Dauguma Afrikos valstybių yra respublikos, išskyrus Lesotą, Maroką ir Svazilandą, kurie yra konstitucinės monarchijos.
Afrika yra labai nevienalytis regionas, turintis penkis subregionus: Šiaurės, Vakarų, Rytų, Centrinę ir Pietų Afriką. Politiniu požiūriu, Afrika yra jauniausias pasaulio regionas, o daugelio valstybių vystymuisi įtakos turėjo Europos kolonijinių imperijų žlugimas XX a. antroje pusėje. Kolonializmas prisidėjo prie sienų nustatymo, neatsižvelgiant į tai, kad tose teritorijose atsiduria priešiškos gentys. Afrikos Vieningumo Organizacija, įsteigta 1963 m., ir Jungtinių Tautų Organizacija atliko svarbų vaidmenį reguliuojant regioninius ir vidaus konfliktus. 2002 m. Afrikos valstybių ir vyriausybių vadovai įkūrė naują organizaciją - Afrikos Sąjungą (AS), kuri siekia atsakyti į naujojo tūkstantmečio iššūkius, padėti tašką karams ir konfliktams, kovoti su skurdu ir kontinento teršimu.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Ūkinės veiklos mastelis Afrikoje yra nedidelis. Afrikos regionas į pietus nuo Sacharos, kuriame gyvena 10 % pasaulio gyventojų, pagamina tik 1,4 % pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP) ir beveik 1 % perdirbamosios pramonės produkcijos. Be to, beveik trečdalis BVP tenka Pietų Afrikos Respublikai (PAR). Nepaisant to, Afrika turi didelę žaliavų bazę, įskaitant juodosios metalurgijos gamybai reikalingas medžiagas, spalvotų metalų rūdas (varį, kobaltą, šviną, cinką, uraną, alavą ir kt.) ir deimantus.
Yra keletas priežasčių, dėl kurių Afrika strategiškai svarbi pasaulio ekonomikai, tuo pačiu ir JAV geopolitiniams interesams, kaip didžiausio dalyvio pasaulinėje rinkoje. Svarbiausia iš jų - nafta, kurios plotai rasti Angolos pakrantėje, San Tomėje, Gabone ir Nigerijoje.
Afrikos kontinento ekonomikos plėtra per paskutiniuosius du dešimtmečius pagimdė nusivylimą. Kova prieš skurdą, dėl gyvenimo sąlygų pagerinimo praktiškai neatnešė jokių rezultatų. Nuo impulsų, suteiktų globalizacijos, Afrika išlošė mažiau, nei kiti pasaulio regionai. Nors truputi laimėjimų yra, bet atsirado ir naujos problemos. Iki lemiamo persilaužimo dar labai toli. Didžiulis potencialas slypi regioniniame bendradarbiavime, kooperacijų išplėtojimas pramoninės gamybos sferoje, infrastruktūros ir socialinės kultūros plėtojime.
Istorinis kontekstas
Nuo Antikos laikų Europa neigė Afrikos, esančios į pietus nuo Sacharos, civilizuotumą. Tačiau būtent Afrikoje prasidėjo žmonija. Faraonų Egiptas perdavė savo pasiekimus Antikai, o galiausiai tapo Romos kolonija. Vergų prekybos epocha, kainavusi kontinentui 15 mln. žmonių gyvybių, ir prekinių-piniginių santykių plėtojimosi Europoje skatino naujus interesus Afrikoje dėl jos gamtos turtų. Prasidėjo kruvinas Afrikos užgrobimas ir dalybos tarp Europos metropolijų: Portugalijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Olandijos ir Belgijos.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo masinė Afrikos kontinento dekolonizacija. Geopolitinė struktūra tuometinio bipoliarinio pasaulio padalijo žymią dalį Afrikos į kapitalistinės ir socialistinės orientacijos valstybes, kurios rėmėsi savo istorine evoliucija į Vakarus arba į SSRS ir jos sąjungininkes. Prasidėjo išsivadavimo kovų periodas.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Po SSRS suirimo atkrito blokų opozicijos būtinumas ir išseko vietinių režimų finansavimo šaltiniai. Investicijų ir savanoriškos pagalbos srautas išvis sustojo (iš pasaulinės socialistinės sistemos pusės), arba visiškai pasikeitė savo kryptį postsovietinės ir postsocialistinės erdvės link, aplenkiant pirmoje eilėje Afriką, tokią nestabilią ir mažai nuspėjamą, atrodančią lyg „juoda skylė“ pasaulinėje ekonomikoje.
Afrika pasirodė nepasirengusi priimti rinkos vertybes, socialinių santykių komercializaciją ir vakarietiškos parlamentinės demokratijos standartus. Daugiapartiškumas čia dažnai susilieja, sudarant etnines ir vietines partijas, o „laisvė pareikšti savo valią“ dažnai pasidarydavo atvira terpe separatizmui, vedančiu prie kruvinų etninių konfliktų.
Didžiulė Afrikos valstybių gyventojų dalis, gyvenanti į pietūs nuo Sacharos, iki šiol užimta gyvybės palaikymu, kurį charakterizuoja beveik vien tik rankų darbas, primityvios technologijos ir standartinis ritualinis-klanų elgesys. Santykių tarp Afrikos valstybių procese neretai kyla ginčytinų klausymų dėl politinių, ekonominių ir kitų interesų skirtumų, kurie kyla dėl kolonijinės praeities, neokolonijinio poveikio arba subjektyvių faktorių: istorinės, etninės, geografinės ir psichologinės tvarkos ir nevienodo kiekvienų iš jų masto.
Konfliktai tarp Afrikos valstybių įvairūs pagal savo esmę ir esminės formos įgijimą teritorinio ginčo ir kovos už valstybių sienų realizavimą. Pagrindinės teritorinių ginčų priežastys Afrikoje, kaip teigia tyrėjai, atsiranda dėl kolonijinės sistemos, kai Europos kolonizatoriai pasidalindami Afriką ir sudarydami sienas neatsižvelgė į Afrikos tautų išsidėstymą.
Demografinės problemos
Afrikoje taip pat egzistuoja demografinės problemos. Regionas išsiskiria visame pasaulyje pačiu aukščiausiu gyventojų augimo tempu. 1960 m. kontinente gyveno 275 mln. žmonių, 1980 m. - 475 mln., 1990 - 648 mln., o 2002 metais 840 mln. Žmonių. Dėl tokio žmonių gimstamumo iškyla daugybė problemų ne tik pačioje Afrikoje, bet ir išsivysčiusiose šalyse. Pirmiausia pačioje Afrikoje didėja skurstančiųjų skaičius, daugėja mirtingumas, neraštingumas ir kt. Tuo tarpu kitos šalys kenčia nuo imigrantų antplūdžio.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Augant gimstamumui, didžiausia imigrantų antplūdžio grėsmė yra JAV bei Europos šalims. Gyventojų augimo tempais išsiskiria Kenija, Tanzanija, Zambija ir Uganda. Toks aukštas gimstamumo lygis paaiškinamas senųjų santuokų bei daugiavaikiškumo tradicijomis, religinėmis tradicijomis, bei sveikatos apsaugos gerėjimo. Dauguma kontinento valstybių nevykdo aktyvios demografinės politikos. Demografinis sprogimas Afrikoje didina problemų kiekį regionuose, iš kurių svarbiausia ir didžiausia - maisto problema. Nemažai problemų susiję ir su Afrikos gyventojų etnine sudėtimi, kuri pasižymi įvairumu. Suskaičiuojama beveik 300 - 500 etninių grupių.
Kolonijinės priklausomybės pasekmėmis tapo socialinis-ekonominis atsilikimas, teritoriniai ginčai ir konfliktai tarp skirtingų šalių, sunkumai valstybės valdymo „statyme“ ir kt. Be to, daugelis dabartinės Afrikos problemų nulemia ir jos ženklų resursų potencialą. Jos skurdu ir nestabilumu naudojasi transnacionalinės kompanijos, kurios naudoja Afrikos išteklius, taip sekindamos Afriką. Norėdami gauti pinigų, Afrikos valstybių vadai leidžia išsivysčiusioms valstybėms savo teritorijoje laidoti atomines atliekas, chemikalus ir kitokias kenksmingas medžiagas. O gauti pinigai nusėsta tų pačių vadų kišenėse, ir neretai yra naudojami konfliktų metu (ginkluotei įsigyti).
Malis: Faktai ir iššūkiai
Malis yra Vakarų Afrikos valstybė, neturinti priėjimo prie jūros. Šalis susiduria su daugybe iššūkių, įskaitant skurdą, politinį nestabilumą ir terorizmą. 2012 m. Malyje įvyko karinis perversmas, o šiaurinę šalies dalį užėmė islamistų sukilėliai. Prancūzijos vadovaujama karinė intervencija 2013 m. padėjo išstumti sukilėlius, tačiau šalis vis dar susiduria su saugumo iššūkiais.
Viena iš pagrindinių Malio problemų yra skurdas. Šalis yra viena skurdžiausių pasaulyje, priklausoma nuo aukso kasybos ir medvilnės eksporto. 2011 m., dėka gero derliaus, šalies BVP išaugo 5,4 proc. Visgi iki šiol 51 proc. šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Malis yra trečioji pagal aukso atsargas Afrikos šalis po Pietų Afrikos ir Ganos. Aukso eksportas sudaro apie 70 proc. už eksportą gautų biudžeto įplaukų ir 15 proc.
Malyje taip pat veikia islamistų grupuotės, įskaitant "Ansar Dine" ir "Al Qaeda" islamiškajame Magribe (AQIM). Šios grupuotės kelia grėsmę saugumui šalyje ir regione.
Perspektyvos
Nepaisant iššūkių, Malis turi potencialą vystytis. Šalis turi didelius gamtos išteklius, įskaitant auksą. Malio valdžia paskelbė apie naujos aukso perdirbimo gamyklos, kurios pajėgumas sieks iki 200 tonų per metus, statybos pradžią. Kontrolinis būsimos įmonės akcijų paketas priklauso Malio valstybei. Statybos vykdomos bendradarbiaujant su Rusijos grupe „Yadran“ ir Šveicarijos investicine bendrove. Šis žingsnis atspindi platesnę regioninę tendenciją: panašios reformos jau įgyvendinamos Gvinėjoje, Nigeryje ir Burkina Fase.
Be to, Malis gali pasinaudoti regioniniu bendradarbiavimu ir integracija į tarptautinę ekonomiką. Integracija į tarptautinę ekonomiką atnešė neregėtus pelnus, kuriuos lėmė pajamų augimas ir gerovės pakėlimas didelėje pasaulio dalyje. Tačiau ši auganti klestėjimo banga labai daugelį paliko už „borto“, pavyzdžiui, beveik visas valstybes, išsidėsčiusias į Pietūs nuo Sacharos.
tags: #malis #pietu #afrika #faktai