Nuotaikingos Velykų istorijos vaikams: tradicijos, valgiai ir smagūs faktai
Toli gražu ne visi vaikai noriai valgo kiaušinius, tačiau jie yra svarbus maisto produktas vaikų mityboje. Mamos dažnai griebiasi gudrybių, įmaišydamos virtą kiaušinio trynį į košę ar sriubą, kad vaikas nepastebėtų. Apie vienuoliktą ar dvyliktą mėnesį kūdikiui jau galima duoti paragauti virto kiaušinio. Svarbu jį virti ne trumpiau kaip 5 minutes, nes per tą laiką žūva salmonelės, kurios gali būti ant lukšto ir ypač pavojingos vaikams. Negalima virti įtrūkusio kiaušinio, o prieš verdant jį reikia gerai nuplauti, galima net į vandenį įpilti šiek tiek acto ar citrinos rūgšties. Vaiko pažintį su kiaušiniu reikėtų pradėti nuo trynio, nes tai vertingiausia kiaušinio dalis. Vis dėlto, neretai pirmą kartą paragavus vištos kiaušinio, vaikui pasireiškia alerginė reakcija.
Kiaušinio maistinė vertė
Maistinė kiaušinių vertė priklauso nuo baltymo ir trynio cheminės sudėties, kurią lemia vištos veislė, lesalas, laikymo būdas ir metų laikas. Kiaušinis yra gana nekaloringas produktas: 100 gramų kiaušinio turi tik 157 kilokalorijas. Vieno vištos kiaušinio maistinė vertė prilygsta stiklinei pieno. Didžiausią vištos kiaušinio dalį sudaro baltymas, kuriame gausu baltymų, mineralinių medžiagų - natrio, kalcio, geležies, B grupės vitaminų. Pati vertingiausia kiaušinio dalis vis dėlto yra trynys. Kiaušiniai yra vienas vertingiausių maisto produktų, kuriuose yra lengvai pasisavinamų baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių ir kitų maistinių medžiagų (fosfolipidų, polinesočiųjų omega-3 riebalų rūgščių, cholino, karotinoidų liuteino ir zeaksantino ir kt.). Kiaušinių baltymai yra vertingiausi iš visų maisto produktų baltymų, nes jų organizmas įsisavina net 98 proc. Anksčiau buvo baiminamasi valgyti kiaušinius dėl didelio cholesterolio kiekio, bet vėliau buvo išsiaiškinta, kad cholesterolis būna „geras“ ir „blogas“. Kiaušinis - tikrai vertingas maisto produktas, bet saikas yra būtinas, todėl kiekvieną dieną jo duoti nepatariama. Suvalgęs vieną kiaušinį, suaugęs žmogus gauna apie 30-40 proc. rekomenduojamos paros normos (RPN) vitamino B12, apie 15-20 proc. RPN fosforo, iki 10-20 proc. RPN cinko, seleno ir vitamino B2 bei patenkina apie 40-65 proc. vitamino A paros poreikio. Jei vaikas nelabai mėgsta kiaušinio, galima jį tiesiog kitaip patiekti.
Velykos: tradicijos ir simboliai
Velykos - tai viena iš svarbiausių krikščioniškų švenčių, kuri žymi Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Tačiau ši šventė turi ir daugybę įdomių tradicijų bei papročių, kuriuos dažnai lydi paslaptingos legendos ir įdomūs faktai. Velykos neturi fiksuotos datos, nes ji kasmet skiriasi ir yra nustatoma pagal Mėnulio fazes. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmosios pavasario pilnaties.
Kiaušinis, kaip gyvybės simbolis, yra neatsiejama Velykų šventės dalis. Senovėje kiaušiniai buvo dažomi, kad simbolizuotų pavasario atgimimą ir naują gyvenimą. Anksčiau žmonės kiaušinius dažydavo natūraliais dažais, gautais iš augalų, tokių kaip svogūnų lukštai, burokėliai, mėtos ir net žolės. Šokoladiniai kiaušiniai tapo populiarūs tik 19 amžiuje, kai buvo išrasta šokolado liejimo technologija.
Velykų zuikis, žinomas dėl savo kiaušinių nešimo tradicijos, taip pat turi senovės šaknis. Jis kilo iš germanų ir keltų mitologijos, kur buvo siejamas su vaisingumu, pavasario atgimimu ir gausa. Daugelio šalių tradicijose Velykos neapsiriboja tik kiaušiniais. Pavyzdžiui, Anglijoje ir Amerikoje ant stalo dažnai būna Velykų avinėlio patiekalas, kuris simbolizuoja Jėzaus auką.
Taip pat skaitykite: Linksmų blynų receptai
Velykų kiaušinių ridenimas yra tradicija, kuri, kaip manoma, prasidėjo Anglijoje. Tai - linksmas žaidimas, kuriame dalyviai stengiasi savo kiaušinį nustumti kuo toliau nuo starto linijos. Iš pirmo žvilgsnio keista, tačiau Velykos buvo uždraustos Romos imperijoje 4-ajame amžiuje, kai imperatorius Julijus Apostatas bandė sugrąžinti pagoniškas tradicijas.
Vaikai visame pasaulyje dalyvauja Velykų kiaušinių medžioklėje. Tai tradicija, kai suaugusieji paslepia kiaušinius ir vaikai jų ieško. Velykos yra tiesiogiai susijusios su pavasariu, gamtos atgimimu ir naujo gyvenimo pradžia. Tai yra metas, kai gamta pradeda žydėti, paukščiai grįžta ir pirmosios gėlės pradeda žydėti.
Velykinis stalas Lietuvoje: tradicijos ir dabartis
Šventosios Velykos neįsivaizduojamos ne tik be margučių, bet ir vaišėmis nukrauto stalo. Ar šiandien Lietuvoje per Velykas valgomi patiekalai primena tuos, kuriais gardžiavosi mūsų proseneliai ar dar anksčiau gyvenusios kartos? Kokie tradiciniai Velykų valgiai išliko, o ką praradome? Kaip atrodė Velykų puota pasiturinčioje tarpukario Lietuvos inteligentų šeimoje?
Pasak paveldo komunikacijos tyrinėtojo, istoriko, archeologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Rimvydo Laužiko, ilgiausias velykinio stalo tęstinumas - tai margučiai. Jie tikrai turi seną tradiciją. Tai liudija ir faktas, kad jau Martynas Mažvydas savo raštuose yra paminėjęs velykinį kiaušinį kaip dovaną. Tiesa, nežinome, ar tai buvo margutis. Kiti valgiai, kurių šiandien yra ant velykinio stalo, taip pat šiek tiek siejasi su praeitimi, tačiau kiek kitu aspektu - požiūriu į šventinius valgius. Anot profesoriaus, senesniais laikais gastronominis šventės pojūtis buvo kitoks nei dabar. Tai, kas šiandien valgoma kasdien, daugumai žmonių, gyvenusių prieš kokius 200 metų, atrodytų kaip šventiniai valgiai. Net ir tas pats kiaušinis, kuris šiandien yra vienas pigiausių produktų, tarpukario Lietuvos kaime ar XIX a. laimėtas per vaikų velykinius žaidimus iš tiesų atrodė kaip prizas, nes kiaušinių nebuvo daug.
Jei paimtume XIX a. pabaigos-XX a. pradžios ar tarpukario nuotrauką, kokie atributai rodytų, kad tai - Velykų stalas? Be abejo, margučiai. Taip pat ant to stalo ieškotume bobos - tokio siauro, aukšto pyrago. O turtingesniuose namuose labai populiarus būdavo baumkuchenas - šakotis, kuris yra būtent velykinis kepinys. Taip pat ant stalo ieškotume kimštos kiaulės galvos ir ko nors, susijusio su Velykų avinėliu. Ortodoksų namuose ant stalo rastume iš varškės, sviesto, grietinės, razinų ir cukatų pagamintą saldžią paschą. Tokie būdavo tradiciniai pagrindiniai velykiniai valgiai. O kita dalis - tiesiog šventiniai valgiai - daug įvairių mėsos gaminių, bet, aišku, viskas priklausė nuo namų turtingumo. Jei namai turtingi - tai keptas paršelis, ant Velykų stalo jis buvo labai populiarus. Avienos, veršienos, kiaulienos kumpiai. Įvairių rūšių dešros, skilandis. Dar baltas varškės sūris su kmynais. Vargingesniuose namuose mėsos taip pat būdavo ganėtinai daug, tačiau vietoj bobos - didelis kepalo pavidalo lietuviškas pyragas. Tikrai būdavo šaltienos, galbūt ir kiaulės galva, nors gal ne kimšta, bet rūkyta, bandelių su lašinukais, lėkštė sviesto. Taip pat visur labai populiarūs buvo krienai. Taigi, krienai ant lietuviško Velykų stalo, pasirodo, karaliavo jau ganėtinai seniai ir išliko iki šių dienų. Lietuvoje nėra gausu prieskoninių augalų, o krienai - vieni iš jų; toks tikras, natūraliai augantis mūsų krašto prieskonis. Nors šiais laikais krienus mes valgome kada panorėję, iš tiesų tai - sezoninė daržovė. Prasidėjus pavasariui, kol krienai dar būdavo nesužaliavę, o pašalas išėjęs, ateidavo laikas juos kasti ir gaminti iš jų padažą.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti spurgas namuose
Išnykę ir išlikę kepiniai
Lietuviškos bobos būdavo tikrai įspūdingo aukščio - 50-70 centimetrų. Tai rodė didžiulį jų kepėjų meistriškumą. Iškepti tokio aukščio kepinį ir šiandien ne kiekvienam kepėjui pavyktų. Bobų tešla dažniausiai būdavo skysta, pilama į formą, tada joje kepama, ir tikrai reikėjo meistriškumo, kad boba gerai iškeptų, bet nesudegtų. Taip pat bobos būdavo kepamos rundelyje - puode su viena rankena. Tešla pakildavo virš puodo kraštų net per visą jo aukštį. Iškepti tokią bobą taip, kad nenulinktų, nenulūžtų jos šonas, tikrai buvo virėjų meistriškumo parodymas. Ko gero, dėl to išskirtinio meistriškumo poreikio tarpukariu bobos gerokai pažemėjo, jos ėmė panašėti į šių laikų keksą - 20-30 centimetrų aukščio. Bobos išnyko sovietmečiu. Kadangi pagal sovietinę ideologiją valstiečiai buvo „geroji“ klasė, o dvarininkai ir miestiečiai (buržuazija) - „blogieji“, kuriuos reikėjo sunaikinti, patiekalai, nebūdingi valstietiškai virtuvei, buvo išgyvendinami. Taip pat sovietmečiu trūko ir elementariausių maisto produktų, tad pasigaminti prašmatnesnius valgius buvo sudėtinga. Boboms ne tik reikia įvairių ingredientų, bet ir jų savikaina didelė. Pavyzdžiui, viename recepte rašoma, kad reikia paimti gorčių kiaušinių trynių, - o gorčius yra apie 3 litrai! Griaunamąjį poveikį turėjo ir standartizuota sovietinė virtuvė. Virėjų mokyklose buvo mokoma to, kas būdavo įtraukta į standartizuotą visuomeninio maitinimo (obščepito) sąrašą.
Kalbant apie šakočius, čia nutiko kitas įdomus dalykas. Šakotis tarpukariu buvo įtrauktas į Lietuvos šeimininkių ruošimo įvairių kursų programas. Tad net jei ir mažiausiuose miesteliuose bei kaimeliuose vykdavo šeimininkių kursai, šakočio kepimas būdavo jų dalis. Iš tiesų yra išlikusių labai daug nuotraukų, kuriose moterys fotografuojasi savo kepinių fone, ir, aišku, tarp jų visuomet buvo šakotis. Matyt, atsitiko taip, kad tarpukariu šakotis nukeliavo į kaimo kultūrą, tapo joje suvokiamas, atpažįstamas, ir galbūt dėl to sovietmetis jo taip destruktyviai nepaveikė. Tiesa, šakotis tapo nebe Velykų, bet vestuvių kepiniu ir atributu.
Iš tiesų šakotis yra kilęs iš vokiškos erdvės. Bet tai yra ir mūsų paveldo dalis. Nes jei patiekalas atkeliavo prieš 100 ar daugiau metų, buvo priimtas į mūsų gastronominę kultūrą ir nepertraukiamai joje gyvuoja - jis tikrai yra mūsų paveldo dalis. Žinoma, svarbu suprasti, kad buvimas „mūsų“ visiškai nereiškia, kad tuo pat metu jis negali būti būdingas Lenkijai ar Prancūzai. Šis kepinys Lietuvoje visada buvo vadinamas baumkuchenu, ir tik pastaraisiais dešimtmečiais kalbininkai sugalvojo šakočio pavadinimą. Tad kilmės erdvę parodo jau pats pavadinimas. Pirmasis baumkucheno receptas užrašytas 1830 m. vilniečio kuchmistro Jano Szyttlerio gastronomijos knygoje „Kucharz dobrze usposobiony…“. Ir nuo to laiko jo receptas praktiškai nepasikeitęs. Kitaip nutiko Vokietijoje, kur baumkuchenas prarado ragiukus.
Velykinis stalas dvaruose ir jėzuitų virtuvėje
XIX a. pabaigoje Lietuvos dvaruose Velykų stalas atrodė panašiai. Pavyzdžiui, Kretingos Tiškevičių dvare Velykoms buvo ruošiami kumpiai, veršienos kepsniai, kiaulių galvos slėgtainiai, paršeliai, paukštiena, žuvys drebučiuose, paschos. Magdalenos Komorovskos atsiminimų knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją“ randame XIX amžiaus velykinio stalo aprašymą Šaukėnų dvarelyje: „…viduryje stalo gėlės: tulpės arba rausvi hiacintai dėžutėje, apgaubtoje rožiniu sugeriamuoju popieriumi. Abipus didelės šafraninės velykinės bobos ir baumkuchenas. Vienoje stalo pusėje - kiaulės galva su baltu kyku ir popieriniais kaspinais, dažytu kiaušiniu dantyse. Toliau kepta veršiena, apgaubta salotų ir ridikėlių vainiku, kalakutas su sidabrinėmis galūnėmis, įdarytas paršelis guli su raudonu kiaušiniu geltonoje knyslėje ir tetervinas su uodega, ir nuostabiai rausvas kumpis, prie jo - krienų padažas. O tarp mėsos kepiniai: kavos glajumi ir graikiniais riešutais papuoštas riešutų tortas, šokoladinis juodas su cukruotų vaisių piramide, čigoniškas mozūras, razinų, migdolinis arba apelsininis, ir kulinarinis šedevras - didelis kvadratinis, puikiai išpuoštas marcipanas.
Keliaujant laiku dar toliau, 1620 m. Lietuvos jėzuitų provincijos valgiaraštyje randame aprašytus Velykų pietus. XVII a. Lietuvos jėzuitai per Velykas pietums valgė kietai virtus kiaušinius, jautieną, barščius, veršieną, vištieną arba kaplūnus (kastruotus gaidžius) pilkšvai geltoname padaže su šafranu, žvėrieną, keptą avinėlį, keptas žąsis, vištas ir paršelį, ryžius su pienu ir skanų tortą.
Taip pat skaitykite: Receptai: virtuvės istorijos
Regioniniai skirtumai ir religijos įtaka
Kažko labai išskirtinio pagal Lietuvos regionus nerasime. Velykų stalui daugiau reikšmės turėjo namų turtingumas. Žinoma, senojoje kaimo kultūroje tai buvo susiję su regionais per žemės derlingumą. Nederlingoje Dzūkijoje maistas iš esmės buvo kitoks nei derlingoje Užnemunėje ar Šiaurės Lietuvoje. Tai galima pastebėti ir ant šventinio stalo. Kitas svarbus dalykas - religija. Toje pat Lietuvoje katalikų, ortodoksų ir liuteronų Velykų stalai buvo kiek skirtingi. Jau minėta ortodoksų pascha, kuri XIX a. pabaigoje ir tarpukario laikotarpiu jau buvo matoma ant Velykų stalo ir katalikų namuose. Mažosios Lietuvos liuteronai per Velykas kepė ne tik apvalų osterkringelį, bet ir aguoninį vyniotinį monštryzelį, plokščią, kiek į mozūrėlį panašų osterfladeną. Žinoma, spalvinti kiaušiniai buvo būdingi visiems.
tags: #linksmos #istorijos #su #kiausiniais #vaikams