Saldūs Vilniaus prisiminimai: nuo vokiškų cukrainių iki modernių desertų oazių

Ar kada nors susimąstėte, kaip Vilniuje keitėsi saldumynų kultūra? Nuo kuklių smuklių iki prašmatnių cukrainių, Vilnius turi ką papasakoti apie desertų istoriją. Šiandien, kai kavinės konkuruoja dėl lankytojų dėmesio siūlydamos įvairiausius saldumynus, verta prisiminti, kaip viskas prasidėjo. Keliaukime laiku ir pasivaikščiokime po saldųjį Vilnių.

Kavos kvapas ir prabangūs saldumynai: XVIII amžius

XVIII amžiuje Vilniaus užeigose pradėjo sklisti kavos kvapas. Kava buvo geriama su grietinėle, pienu, cikorijomis ir migdolais. Tačiau saldumynai nebuvo kasdienis malonumas. Kasdien jais galėjo mėgautis tik didikai ir pasiturintys bajorai, kurių dvaruose netgi dirbo atskiri saldumynų meistrai - cukiernikai. Anot istoriko Antano Astrausko, saldumynai anksčiau nebuvo tokie prieinami dėl brangaus importinio cukraus. Pirmasis cukraus fabrikas Lietuvoje buvo įkurtas tik 1931 m. Marijampolėje.

Kawiarnia ar cukiernia: desertų kultūros formavimasis

Istorikai ne itin mėgsta klausimą, kada Vilniuje susiformavo kavinių, kaip vietų, kur mėgaujamasi desertais, kultūra, nes tai labai platus klausimas. 1814 m. Vilniuje veikė 49 įstaigos, kuriose buvo verdama kava, vadinamosios kawiarnia. Čia turtingesni miestiečiai eidavo išgerti kavos. Ar prie kavos būdavo patiekiami pyragaičiai, nėra aišku, bet tai yra tikėtina.

A. Astrauskas išskiria cukraines - cukiernia. Cukrainės buvo saldumynų krautuvės, kai kurios jų turėjo ir atskirą salę klientams prisėsti, vietoje išgerti kavos ar czekolada. Taip lenkakalbiame Vilniuje buvo vadinama kakava. Miestiečiai prie jos užsisakydavo ledų, nes kaip tik XIX a. išpopuliarėjo ledai. Cukrainėse padaugėdavo pirkėjų artėjant ypatingoms progoms.

XIX a. pasiturintys miestiečiai šventinius saldumynus gamindavosi namuose. Pavyzdžiui, Vincentos Zavadzkos knygoje „Lietuvos virėja“, pirmąkart išleistoje 1858 m., beveik pusė receptų - saldumynai. Bet XX a. pradžioje daugelis miestiečių jau nebemokėjo ar neturėjo laiko ir sąlygų juos gaminti. Laikraščiuose matyti, kad prieš šventes cukrainės reklamuodavosi parduodančios gatavus saldumynus.

Taip pat skaitykite: Radviliškio duonos kepykla šiandien

Saldumynai kavinėse ir restoranuose galėjo išpopuliarėti XIX a. antroje pusėje, pradėjus augti gyventojų skaičiui ir didėjant įvairių prekių bei paslaugų poreikiui. 1860 m. Vilniuje buvo 60 tūkst. gyventojų, o 1909 m. - jau 200 tūkst. Šį šuolį lėmė baudžiavos panaikinimas 1861 m. ir geležinkelio linijos nutiesimas, sujungęs Sankt Peterburgą ir Varšuvą. Mieste sparčiai augo pramonė, kuriai reikėjo vis daugiau darbo jėgos.

Nuo Kaziuko mugės iki „Štralio" legendos

Kaimuose cukrainių nebuvo, ir valstiečiai tik miestelių kermošiuose pirkdavo vaikams saldumynų - kokį ledinuką, baranką ar meduolį. Vilniuje didžiausias kermošius buvo Kaziuko mugė. Dvarininkai, miesčionys ir dvasininkai galėjo sau leisti brangesnių malonumų ir rinkdavosi į aukštesnės klasės maitinimo įstaigas.

Pirklys Kazimieras Štralis 1893 m. Pilies gatvėje nusipirko cukrainę, vėliau pramintą „Baltuoju Štraliu“ dėl interjero, kuriame vyravo balta spalva. Iš visų trijų Štralių kavinių šioji buvo pati ramiausia ir nekalčiausia. Ją mėgo kunigai. Tarpukariu tai buvo provincialų kavinė, nes ji stovėjo priešais jiems svarbiausią orientyrą mieste - centrinį paštą. Žmonės, atvykę iš miestelių, stebėdavosi, kaip „Baltajame Štralyje” galima „taip saldžiai ir skaniai pavalgyti”. Vienu metu šios confiserie pasididžiavimas buvo šokoladinis tortas „Stefanija”. K. Štralis turėjo savo vardo šokolado gamybos liniją.

Kazimiero brolis Boleslovas Štralis naujame Šv. Jurgio (dabar - Gedimino) prospekte atidarė „Raudonąjį Štralį”. Tarpukariu restoranas vadintas kawiarnia-cukiernia. „Raudonasis Štralis” buvo labai universalus. Jo 1931 m. valgiaraštyje buvo daugybė desertų: šokoladas, spurgos, kelių rūšių tortai, šakotis, meduoliai, varškės pyragas, ledai, plakta grietinėlė su uogomis. Gausybė ir gėrimų - pačios įvairiausios kavos, tarp jų ir šalta kava, kakava, sultys, alus, vynas, midus. Be to, šiame restorane tiekdavo ir karštus pusryčius su kiaušinių, mėsos patiekalais. Kieme buvo sodas.

„Žaliasis Štralis” veikė dar toliau Šv. Jurgio prospekte. Šiame „Štralyje” rinkosi lenkų garnizono karininkai, o aplink juos spietėsi mergužėlės.

Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Rivonos“ duoną

Prašmatnusis Izaokas Šumanas ir S. Rudnickio įtaka

Bene prašmatniausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios restoranas stūksojo netoli Pilies kalno - Izaako Šumano restoranas. Po daugiau nei dvidešimties metų I. Šumanas parke įrengė visą pramogų kompleksą su naktiniu kabaretu, kuriame rodyti ir pirmieji kino filmai, tiru, saldumynų ir gėrimų kioskais, o žiemą čia išliedavo čiuožyklą. Atšalus orams, vasaros restoranas ir kabaretas kraustydavosi į rusų karininkų klubo patalpas Šv. Jurgio prospekte. Šios pasilinksminimų vietos stilius buvo toks, kad kuklesni lenkų kilmės inteligentai, kaip fotografas Janas Bulhakas, vengė ten lankytis. Tad tai toli gražu nebuvo saldaininė ir kuklumu tikrai nepasižymėjo, tačiau mums svarbu žinoti, kad, prie kitų gėrybių ir linksmybių, siūlė ir nemažai desertų.

Kita legendinė pavardė, siejama su istoriniais Vilniaus saldumynais, - Sebastianas Rudnickis. Kaunietis S. Rudnickis 1919 m. įsigijo bankrutavusią cukrainę ant Trakų ir Vilniaus gatvių kampo. Buvo joje ir maitinimo salė. Ten miestiečiai ateidavo išgerti kavos, kakavos, arbatos, gaiviųjų gėrimų, suvalgyti ledų, pavartyti naujausią spaudą. Vakarop ir ši įstaiga persimainydavo - atsidarydavo biliardo salė, o cukrų keitė salyklas - buvo pilstomo alaus. 1921 m. Rudnickis name priešais Katedrą, adresu Gedimino pr. 1, įkūrė dar ir prancūziško stiliaus kavinę, įamžintą daugelio tapukario Vilniaus lenkų ir lietuvių intelektualų memuaruose. Ją pamėgo žurnalistai, užbėgdavę čia puodeliui juodos kavos ar taurelei konjako ir pasidalinti gandais.

Vokiečių gatvės žydų krautuvėlės ir saldūs pojūčiai šiandien

Tarpukariu Vokiečių gatvė buvo siaura, tankiai apstatyta ir pilna reklaminių iškabų. Čia dirbo daug žydų, kuriems priklausė restoranai, kepyklos ir krautuvės. O toliau sekdami paskui saldžius skonius, prieitume gardžiausių mieste spurgų taškus. Sufganiyot, mielinės spurgos su gausiu uogienės įdaru, - šviesos šventės Chanukos gardumynas.

Saldumas šiandien kaip niekad anksčiau neatsiejamas nuo jusliškojo, hedonistinio Vilniaus.

Saldus Vilniaus žemėlapis: dešimt kavinių, kurias verta aplankyti

Šiandien Vilnius gali pasigirti daugybe kavinių, siūlančių įvairiausius desertus. Pateikiame dešimtuką kavinių Senamiestyje ir centre, kur, remiantis asmenine patirtimi, tortai ir pyragaičiai yra gardžiausi ir kokybiškiausi arba „su žanru”, tiksliau, išsiskiria koncepcija ar įdomesne sudėtimi:

Taip pat skaitykite: Kepykla Vilniaus Širdyje

  1. „Užupio kepyklėlė” (Užupio 13) - viena prancūziškiausių kavinių Vilniuje, siūlanti prancūziškus kepinius ir desertus, kurie nuolat tobulinami arba keičiami, priklausomai nuo sezono ir švenčių. Rekomenduojami: citrininis keksas, apverstas karamelizuotų obuolių pyragas (tarte tatin) ir boba su pasiflorais.
  2. „AJ Šokoladas” (Pilies 8) - vieta, kur galima pasimėgauti šokoladu ir jo „avatarais”, skanėstais, kurių svarbus ingredientas - šokoladas. Čia iš belgiško šokolado gimsta saldūs, kaloringi, išraiškingo skonio desertai. Populiariausias - juodo šokolado pyragaitis „Marcipaninis lašelis” su romu.
  3. „Pilies kepyklėlė” (Pilies 19) - garsėja minkštais, gardžiais lietiniais. Taip pat siūlo nemažą tortų ir pyragų pasirinkimą. Firminis kepinys - šiltas, minkštas austriškas štrudelis su obuoliais ir vanilės padažu.
  4. „Augustas & Barbora Love story cafe” (Stiklių 7) - pati glamūriškiausia ir vizualiausia desertinė, kurios koncepciją užpildo minkštos masės pyragaičių pora - vienas su karamele, kitas - uogų skonio.
  5. „Italala Caffe” (Vokiečių 1) - kavinė, kurioje jaučiama simpatija Italijai ir meilė rūšinei kavai. Kai kuriais skanėstais prekiaujama ir kitur, tačiau keli randami tik čia.
  6. „Džiugo sūris” (Aušros Vartų 3; Vilniaus 17) - kavinės, siekiančios išlaikyti pagrindinį motyvą - sūrį - net ir desertuose. Savičiausi - minkštučiai karameliniai skanėstai. Tortai - tiek tradiciniai, tiek madingi - yra ypatingi tuo, kad visų jų sudėtyje yra brandinto kietojo „Džiugo” sūrio.
  7. „Pinavija” (Vilniaus 21) - akinamai šviesaus, balto interjero kavinė. Iš visų jos išjaustų kepinių išrinkčiau „Medaus” tortą.
  8. „Kiras” (Totorių 7; Pylimo 21B) - veganiška kavinė, pajėgi pritraukti įvairių kavinių mėgėjų. Skanėstai gaminami be sviesto, jis keičiamas kokosų ar kitais augalinės kilmės aliejais. Topinis - „Snickersas”.
  9. „Vegafe” (Totorių 3) - vegetariškų ir veganiškų patiekalų kavinė, kurioje saldumynai sudaro tik nedidelę valgiaraščio dalį. Čia galima rasti vegetarinį „Napoleoną”, kuris gaminamas be kiaušinių.
  10. „Taste map” (Antakalnio 17; Čiurlionio 8) - kavinė, taikanti į visų kaprizus - turi ir žaliavalgiškų skanėstų be cukraus anei miltų, ir veganinės bananų duonelės su saldžia glazūra, ir labai nedietiškų pyragaičių bei tortų.

Nuo Škoto namo iki Signatarų namų: saldžios tradicijos tęstinumas

Škoto namą, kaip ir daugelį to meto senamiesčio statinių, niokojo gaisrai, jis buvo vis perstatomas, kol 1882 metais atsirado nauji savininkai - pirklys Karolis Donatas Štralis, su žmona Juzefa auginęs penkis vaikus. Po 1895 metais baigtos rekonstrukcijos Štralis name turėjo 14 butų, iš kurių 10 nuomojo. „Tiesa, randama šiek tiek duomenų, kad dar prieš Štralius, XIX amžiaus viduryje, šioje vietoje veikė pirkliui Henrikui Kaskei (arba Raskei) priklausiusi cukrainė, joje buvo speciali konditerijos gaminių krosnis. Jei tai tiesa, kavinių tradicija šioje vietoje prasideda dar anksčiau, nors, žinoma, ryškiausiai prisimenamas čia buvęs „Baltasis Štralis“, - teigia M. „Šių trijų kavinių asortimentas skyrėsi. „Baltojo Štralio“ svečiai galėjo mėgautis būtent saldėsiais - pyragais, pyragaičiais, šokolado gaminiais. Pasakojama, kad čia itin populiarus buvo šokoladinis tortas „Stefanija“, keptos bobos. Iš istorikės Anželikos Laužikienės tyrimų žinome, kad buvo tiekiama kava, kakava, arbata, vasarą mėgtas gėrimas „Mazagranas“ - gaminamas sumaišius juodą kavą, cukrų, taurelę konjako ir įbėrus ledo gabaliukų“, - pasakoja M. Esama duomenų, kad „Baltasis Štralis“ turėjo ir privatesnę salę, kur Antrojo pasaulinio karo metais veikė lenkų pabėgėlių aktorių kabaretas „Ksantypa“, rengęs nuotaikingus vakarus. „Tuomet čia atsirado komunaliniai butai, o „Baltojo Štralio“ patalpose atidaryta valgykla, neoficialiai vadinta „Afrika“. Tai buvo bohemos ir kitų, daug laiko Pilies gatvėje leidžiančių, miestiečių mėgstama vieta. Toliau istorija veda link 2000-ųjų, kai kelerius metus čia veikė restoranas, pavadintas „Baltuoju Štraliu“. Vėliau tai buvo muziejaus renginių erdvė, o 2021 metais duris atvėrė dabartinis kavos baras“, - apibendrina M. Ši vieta - šiuolaikiška, kartu išlaikanti senojo „Baltojo Štralio“ dvasią. Kavos ar arbatos puodelį išgerti Signatarų namuose esančioje kavinėje, pasak M. Pilies g.

Muziejų kavinės: meno ir skonio sintezė

Vilniaus muziejai ne tik kviečia pasinerti į kultūrą, bet ir pasimėgauti gardžiais desertais. Kavinės, įsikūrusios muziejuose, yra savitos ir vertos pažinti.

MO muziejaus tąsa - kavinėje. Svečių akis džiugina Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės kūrinys. Kultūros paveldu paskelbtos Naujųjų Valkininkų sanatorijos „Pušelė“ freskos fragmentą, skaitmeniniu būdu atkurtą „Vilniaus galerijos“ vadovo Audriaus Klimo iniciatyva, į MO muziejaus kolekciją įsigijo muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai. Prisėdus kavos ir pasikalbėti, verta akimis susirasti ir žaismingus grafiko Kęstučio Grigaliūno pjaustinius, kurių drąsi spalvų paletė ir džiugi nuotaika atsikartoja bistro interjero sprendimuose, kurtuose architekto Vilmanto Bavarskio. „MO bistro“ - kepyklos „Druska Miltai Vanduo“ įkūrėjų projektas, todėl čia kasdien galima rasti šviežių kepinių ir rankų darbo duonos. Pylimo g.

Ir žiemą praeivių pilnoje Vokiečių gatvėje esanti kavinė išlaiko savo DNR - kviečia susipažinti su rūšine kava, ragauti ir patirti atradimo džiaugsmą. Muziejaus tikslas, kad visa Vokiečių g. 6 esanti erdvė kvepėtų gera kava ir šviežiomis bandelėmis, įgyvendintas su kaupu. Miestiečiai čia skimbčioja šaukšteliais, valgo desertus, tyliai šnabždasi ar garsiai juokiasi. Vokiečių g.

Pirmosios viešos Vilniaus miesto elektrinės, kurioje dabar veikia Energetikos ir technikos muziejus, patalpose beveik prieš metus pakvipo kava. Muziejaus tikslas - tapti patraukliu mokslo centru ir moderniu miesto muziejumi, tad ir kavinė atliepia šių dienų muziejaus lankytojo poreikius. Rinktinės g.

Į kavinę - tarsi į 2D piešinį. Į jokią kitą nepanaši, juodos ir baltos spalvos kavinė įsikūrusi Iliuzijų muziejuje. Lankytojai, čia užsisakę kavos puodelį, gali smalsiai apžiūrėti dvimačio dizaino interjerą. Tačiau sužavės ne tik dizainas - smaližių laukia ryškūs desertai, kokteiliai, kava ir spalvota cukraus vata. Vokiečių g.

Restorano ,,The Gallery” Nacionalinėje dailės galerijoje pašonėje - sakurų parkas. Kelionę po muziejų kavines baigime… restorane. Ieškant meno patirčių, aplenkti Nacionalinę dailės galeriją vargu, ar pavyks. Jis pasitinka subtilia atmosfera, šviesa ir pro didžiulius langus atsiveriančiais miesto vaizdais. Čia galima pasimėgauti kava, bet verta ir užkąsti - sulaukus dienos pietų ar vakarienės laiko. Konstitucijos pr.

tags: #kepykla #cukraine #vokiska #konditerija #istorija

Populiarūs įrašai: