Karaliaus pyragas: mitai ir tikrovė

Šiame straipsnyje panagrinėsime karaliaus pyrago sąvoką, susitelkdami į istorinius kontekstus, propagandos įtaką ir klaidingus įsitikinimus. Aptarsime populiarų mitą apie Mariją Antuanetę ir jos tariamą repliką apie pyragus, taip pat panagrinėsime, kaip šis mitas buvo naudojamas politiniams tikslams. Be to, aptarsime kitus aspektus, susijusius su maisto kultūra ir istorija Lietuvoje ir pasaulyje.

Marijos Antuanetės „pyragų“ mitas

Apie nukirsdintąją Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę sklando pasakojimas, kad kai jai buvo pranešta, jog paprasti žmonės badauja, nes neturi duonos, karalienė tik gūžtelėjo pečiais ir patarė: „tai tegul valgo pyragą!“. Trumpas atsakymas į šį klausimą yra toks: tikrai ne. Marija Antuanetė, paskutinioji ikirevoliucinės Prancūzijos karalienė, sužinojusi, kad Paryžiaus valstiečiai yra tokie vargšai, kad negali sau leisti duonos, nesakė „tai tegul valgo pyragą“.

Iš pradžių buvo teigiama, kad Marija Antuanetė pasakė: „Qu'ils mangent de la brioche“, kas reiškia „tegul jie valgo brijošę“. Vis dėlto šis hiperbolizuotas vertimas nekeičia esmės, bent jau propagandiniu požiūriu - jis vis dar rodo, kad Prancūzijos karalienė buvo arogantiška ir nesiskaitė su darbininkų klase. Valdant tokiems beširdžiams aristokratams, vidutinio Prancūzijos piliečio padėtis niekada nepagerės! Tegyvuoja revoliucija!

„Marija Antuanetė niekada nesakė šių žodžių ar ko nors panašaus, - teigia Claremont Graduate universiteto (JAV) profesorė Denise Maior-Barron, kurios tyrimuose analizuojami šiuolaikiniai Marijos Antuanetės asmenybės vaizdiniai. - Kalbant apie Liudviką, jis matomas visuose filmuose, kuriuose vaizduojama Marija Antuanetė, tačiau vaizduojamas kaip klusnus, apgailėtinas sugyventinis. „Prancūzijos revoliucijos sumanytojai sunaikino Prancūzijos monarchiją, nuolat puldami ir galiausiai sunaikindami svarbiausius jos simbolius - Prancūzijos karalių ir karalienę“, - pasakoja D. Maior-Barron.

Propagandos vaidmuo

„Klaidinga citata Marijai Antuanetei buvo priskirta ne XVIII amžiuje, o per Trečiąją Prancūzijos respubliką nuo 1870 m., kai buvo vykdoma kruopšti istorinės praeities rekonstrukcijos programa“, - teigia D. Maior-Barron. Šimtmetį po jos šalis blaškėsi tarp monarchijų ir respublikų, o kiekviena pusė, be ginkluotų susirėmimų, kariavo propagandinį karą.

Taip pat skaitykite: Trijų Karalių pyragas

Moterų vaidmuo revoliucijoje

Nors Liudvikui XVI sėdint soste moterys toli gražu nebuvo išlaisvintos, teoriškai buvo įmanoma, kad karalių ar kitų svarbių pareigūnų žmonos ir meilužės galėtų turėti valdžią, nors ir neoficialiai. Tačiau revoliucionieriai stengėsi dar labiau išstumti moteris. Marija Antuanetė nebuvo vienintelė moteris, kuri neteko galvos per pirmąjį Prancūzijos perėjimą prie respublikos. „Olympe de Gouges, parašiusi „Moterų ir pilietės teisių deklaraciją“, taip pat buvo giljotinuota“, - sako R. Gildea. Prancūzijos revoliucijos preambulėje Marija Antuanetė buvo kaltinama, kad turi per daug valdžios savo vyrui, - aiškina R. Gildea.

„Brijošės“ citatos kilmė

Tiesą sakant, citata apie „brijošę“ net nebuvo originali ir buvo naudojama prieš kitas kilmingas moteris. Filosofas ir rašytojas Jeanas-Jacques'as Rousseau, kurio kūryba vėliau turėjo įtakos revoliucijai, 1767 m. „Tegul valgo brijošę“ iš pradžių randama viename iš jo romanų, kuriame jis šią frazę priskyrė vienam iš savo išgalvotų personažų, priklausančių XVIII a. Prancūzijos aristokratijai, teigia D. Maior-Barron.

Marijos Antuanetės grėsmė respublikonams

Tačiau Marijos Antuanetės atveju karalienės šmeižikus galėjo motyvuoti ne tik grynas seksizmas - ji taip pat kėlė labai realią grėsmę respublikonams. Prieš ištekėdama už Liudviko, Marija Antuanetė gimė galingoje Habsburgų Austrijos karališkojoje šeimoje. „Kai šios jėgos įsiveržė į Prancūziją, Marija Antuanetė buvo laikoma išdavike“, - aiškina R. Gildea.

Maisto kultūros pokyčiai Lietuvoje

Pasak istorinių šaltinių, miestiečiai, kurių buvo ne tiek jau ir daug, ir kaimo gyventojai iki maždaug 1918-ųjų valgė labai skirtingą maistą. Todėl, pasibaigus karui, Lietuva daugiamyliais žingsniais ėmė vytis Europą - atradome naujus produktus, naujas ūkio ir verslo šakas. Pokyčiai atėjo ne tik į prezidentų ar žinomų žmonių, bet ir visų lietuvių virtuves.

„Vyksta sparti visuomenės modernizacija, ir virtuvėje šie pokyčiai labai ryškiai matosi. Ilgą laiką ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje svarbiausia buvo ne skaniai pavalgyti, bet - tiesiog, kad būtų ko pavalgyti. Kai atsiranda žymiai efektyvesnis ūkininkavimas, atsiranda ir maisto improvizacijos. Būtent tarpukariu atsiranda vadinamoji daržovių propaganda, randasi pirmieji vegetarizmo daigai ir kitos naujovės. Lietuvoje pastačius cukraus fabriką, prasideda ir desertų kultūra“, - apie didžiausius pokyčius mūsų šalies virtuvėje pasakoja istorikas dr. Norbertas Černiauskas. Anot jo, su lietuviškos spaudos paplitimu, atsiranda ir patarimai šeimininkėms, receptų knygos. „Apskritai, prasideda šeimininkavimo kultūra - virtuvė tampa savotiška laboratorija, kur žmogus gali atsiskleisti, o ne tik vykdyti savotišką lažą“, - kalba N. Černiauskas.

Taip pat skaitykite: Kaip gaminti Karališką Napoleoną

Nors savo kasdienybės neįsivaizduojame be kefyro, grietinės, varškės sūrio, šie produktai mūsų virtuvėje yra gana nauji. „Kefyras ir ledai yra visiška naujovė. Mūsų pieno centras, pieno pramonės gigantas, pradėjo populiarinti ledų gamybą, pieno barus, kurie buvo labai populiarūs Kaune. Beje, tuo metu buvo labai populiarus ir šūkis „sukiaulinkime Lietuvą“, - tvirtina istorikas.

Dovanojimo istorija ir reikšmė

Per tūkstantmečius keliaujantis žmogus, jau senų senovėje, įkėlęs koją į kitas gentis, atnešdavo jų valdovams dovanų - draugiškų ketinimų įrodymą. Dovanojimo ritualas buvo labai svarbus jau senovės Graikijoje. Ten gimė gimtadienio dovanos tradicija. Tikėta, kad įteikdamas dovaną kitam, gali perduoti savosios galios, jog apdovanotasis būtų stipresnis ir jam būtų lengviau išgyventi šiame pasaulyje. Įdomu, kad graikai žinojo, kas yra gimtadienio pyragas su žvakutėmis. Per gimimo dieną Elados gyventojai sukviesdavo visus draugus ir gimines, juos dosniai vaišindavo ir galiausiai visi valgydavo „tortą“, padabintą žvakėmis. Pastarųjų tikslas buvo toks pat, kaip ir šių laikų - atnešti jubiliato norų išsipildymą.

Dovana graikų mitologijoje

Graikijoje dovana buvo labai svarbi ir net mitologijoje gausu įvairių pavyzdžių, iš kurių mes galime pasimokyti ir šiandien.

  1. Prometėjo dovana - ugnis. Didžiausia dovana, kada nors įteikta žmonijai, įsikūrusi legendoje apie Titaną Prometėją. Nenorėjęs gyventi viršūnėje tarp debesų su kitais, gerti nektarą, valgyti ambroziją ir be saiko linksmintis, jis praleido daug laiko Žemėje tarp žmonių. Stengėsi, kad kiekvieno rytojus būtų gražesnis. Prometėjas nuoširdžiai gailėjo varganų Žemės gyventojų, kurie neturėdami ugnies, gyveno urvuose, slapstėsi olose, neturėjo tinkamo maisto ir nuolat šalo. „O kad tik jie turėtų ugnį“ - mąstė Titanas - „Jų gyvenimas būtų daug gražesnis, galėtų bent jau sušildyti save ir pasigaminti maisto“. Nuėjęs pas Dzeusą, Prometėjas paprašė pagalbos žmonėms, o kai galingasis dievas nesutiko jos duoti, bijodamas, kad tada žmogus taps stiprus ir protingas kaip jie, Titanas pavogė ugnies kibirkštėlę ir atnešė į Žemę. Sušildė žmones, išmokė juos statyti būstus ir gamintis įrankius. Žinoma, dabar Prometėjas siejamas su šviesos atnešimu, Titanu, padovanojusiu žmonijai tą kuriančiąją ugnį, idėją. Istorijos moralas? Vertink pačią gaunamos dovanos idėją, nes ją ištraukti iš pasąmonės klodų kainuoja daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
  2. Trojos arklys. Tikriausiai, teko girdėti posakį „danajų dovana“. O ar žinai, koks dovanojimo ritualas po tuo slypi? Tai ne kas kita, kaip žymusis Trojos arklys, klastinga dovana, pražudžiusi miestą. Daugiau nei dešimt metų danajai niekaip negalėjo užimti Trojos ir parsivesti gražuolės Helenės (kaip ji atiteko Pariui, jau kita istorija) į savus namus, pas teisėtą vyrą. Vyrai jau buvo bepasiduoda, kai išmintingasis Odisėjas sugalvojo pragaištingą dovaną miestui ir Atėnei - didžiulį arklį. Po nakties, nieko neįtariantys trojėnai pamatė atsitraukiančius graikų laivus ir, nepaisydami žynio perspėjimų, įsitempė didžiąją dovaną į miestą. Nežinojo, kad viduje slepiasi graikų kariai, kurie tokiu apgaulingu būdu paėmė visą miestą. Danajų dovana pragaištinga ir savanaudiška. Bet tokia karo specifika. Ko galima pasimokyti iš šios istorijos, tai kad dovana turi būti gerai apgalvota ir pritaikyta konkrečiai situacijai.
  3. Atėnės dovana miestui. Ar žinai iš kur Atėnai gavo savo pavadinimą? Tai sena daili istorija, susijusi su nuostabia dovana. Kai pirmasis miesto karalius Kekropsas (pusiau žmogus, pusiau gyvatė!) rinkosi miesto globėją, jis paprašė atnešti miestui kuo vertingesnę dovaną. Dėl miesto globėjo titulo varžėsi jūrų dievas Poseidonas bei išmintingoji Atėnė. Pirmasis su dovana pasirodė Poseidonas. Jis smeigė savo šakėmis į žemę ir ištryško šaltinis. Tiesa, jo vanduo buvo sūrus, tad nelabai naudingas miestui. Po jo sekė Atėnė. Deivės dovanojimo ritualas buvo kažkuo panašus, ji įbedė savo ietį į žemę, priklaupė ir pasodino ten alyvmedį - taikos ir klestėjimo simbolį. Moralas? Dovana privalo būti suasmeninta. Galbūt austrė jūroje būtų apsidžiaugusi sūria Poseidono dovana, bet Atėnams reikėjo visai ko kito. Lygiai taip pat dabartiniame pasaulyje reikia džiuginti žmones dovanomis - duoti tai, ko jiems reikia, ko trokšta ir apie ką svajoja. O kaip darome šiandien?
  4. Apdovanotoji Pandora ir jos smalsumo „dovana“. Po to, kai Prometėjas pavogė žmonėms ugnį, istorija tuo nesibaigė, supykęs Dzeusas sugalvojo, kaip nubausti ne tik Prometėją, bet ir Žemės gyventojus. Jis įsakė dieviškajam kalviui Hefaistui pagaminti iš molio moterį - gražią kaip deivę, bet pražūtingą žmonijai. Kai meistras įkvėpė Pandorai gyvybės, sugūžėjo dievai su savomis dovanomis; dėl to ir vardas Pandora reiškia „visų apdovanotoji“. Ji buvo ištekinta už Prometėjo brolio, paskirta jam it kokia gimtadienio dovana, bei atvykdama atsinešė su savimi skrynutę, su užrašu „Neatidaryta“. Ak, ta moteriška prigimtis, tas smalsumas. Pandora pravėrė skrynią ir visos joje besislėpusios ligos, nelaimės, prakeiksmai išlėkė lauk. Išsigandusi mergina užtrenkė skrynutę. Po to ji išgirdo tylų prašymą paleisti - tai buvo viltis. Manai, kad iš šios istorijos nieko negalima pasimokyti apie dovanas? Viskas tamsu ir niūriu? Klysti! Juk yra viltis.
  5. Mažytė gyvybės dovana Tesėjui. Pasak legendos, kerštaudamas už sūnaus mirtį, Karalius Minas paskelbė karą Atėnams ir, jį laimėjęs įsakė, kad kas devyneri metai septyni jaunuoliai ir septynios šio miesto merginos, būtų atsiunčiami paaukoti pabaisai Minotaurui (pusiau jaučiui, pusiau žmogui). Atėjus trečiajam aukojimui, didvyris Tesėjas pasisiūlė užmušti siaubūną, laikomą klaidžiame, Dedalo pagamintame labirinte. Niekas dar nebuvo iš jo išėjęs gyvas. Gražuolė Mino duktė Ariadnė pamilo jaunuolį ir įteikė jam mažytę, tačiau pergalę atnešusią dovaną - siūlų kamuoliuką. Eidamas labirintu, Tesėjas jį vyniojo ir grįždamas nepaklydo. Tokia nedidelė dovana, tik siūlų kamuoliukas, tačiau tąkart ji prilygo gyvybės kainai.

Taip pat skaitykite: Gardus trapios tešlos pyragas

tags: #karaliu #pyragas #wikipedia

Populiarūs įrašai: