Kada katalikų bažnyčioje šventinama duona ir vanduo: Šv. Agotos dienos tradicijos
Katalikų bažnyčioje yra keletas progų, kai šventinama duona ir vanduo, tačiau viena iš labiausiai žinomų ir tradiciškai švenčiamų yra vasario 5-oji - Šv. Agotos diena. Ši diena skirta prisiminti šventąją Agotą, kuri laikoma saugotoja nuo gaisrų, nelaimių ir ligų. Šią dieną bažnyčiose šventinama duona ir vanduo, tikint, kad jie turi apsauginę galią. Ši tradicija siejama su šventosios Agotos gyvenimu ir stebuklais, kurie įvyko po jos mirties.
Šv. Agotos gyvenimas ir reikšmė
Šv. Agota, kilusi iš Sicilijos miesto Katanijos, gyveno III amžiuje. Pasak legendos, ji buvo nukankinta apie 250-uosius metus dėl tikėjimo į Kristų. Ši aukštos kilmės mergina atsisakė tekėti už miesto prefekto Kvintijano, kuris buvo pagonis ir negarbingas žmogus. Už tai ji buvo įkalinta ir kankinama, tačiau neatsisakė savo tikėjimo. Prefektas įsakė jai nupjauti krūtis, bet naktį pasirodęs šv. Petras užgydė jos žaizdas. Galiausiai, po žiaurių kankinimų, Agota mirė.
Po mirties, Agota tapo gerbiama ir jos kultas greitai išplito. Jos vardas minimas Mišių Eucharistinėje maldoje. VI amžiuje popiežius Simachas Romoje pastatė jos vardo bažnyčią. Agota ypač gerbiama savo gimtinėje Katanijoje. Pasakojama, kad per jos mirties metines išsiveržė Etnos ugnikalnis, o miestiečiai, išnešę Agotos skraistę prieš atitekančią lavą, išgelbėjo miestą. Nuo tada ji tapo ne tik Katanijos globėja, bet ir saugotoja nuo gaisrų bei sunaikinimų.
Duonos ir vandens šventinimo tradicija
Daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, paplito paprotys Agotos dieną šventinti duoną ir vandenį. Tikima, kad šie pašventinti daiktai apsaugo nuo gaisro ir kitų nelaimių. Šis paprotys siejasi su Katanijos išgelbėjimu nuo ugnikalnio lavos. Iki šiol tikima, kad namuose padėjus šventintos duonos gabalėlį galima apsisaugoti nuo gaisro, o šventintas vanduo padeda užgesinti įsiplieskusias liepsnas. Yra ne vienas liudijimas, bylojantis apie šių priemonių galias. Kai kas šv. Agotos duonelę nešiojasi piniginėje kaip apsaugą nuo vagysčių, o vairuotojai šią priemonę vežiojasi su savimi, norėdami išvengti eismo nelaimių.
Istorinės šaknys ir papročiai Lietuvoje
Lietuvoje šv. Agotos kultas yra ypač įsišaknijęs. Nuo seno šv. Agotos dieną šventinta vadinamoji Agotos duona, kuri paskui saugoma namuose, tikint, kad ji gina nuo gaisro. Be to, tikima, kad į gaisro liepsnas įmestas šv. Agotos duonos gabalėliai apsaugos, kad jis nesiplėstų. Suvalgyta šv. Agotos duona saugo nuo ligų. Kai kuriose Lietuvos parapijose šventinamas ir šv. Agotos vanduo.
Taip pat skaitykite: Ramybės laikas pietums Lietuvoje
Šv. Agotos duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai. Nužiūrėtoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsikišama Šv. Agotos duonelės: juk ji apsauganti nuo gyvačių įgėlimo. Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos. Ne viena mama, išleisdama sūnų į armiją (ar dar blogiau - į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink degantį trobesį ir mesdavo į ugnį, nes tikėta, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. O ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių.
Lietuvoje šv. Agota taip pat buvo labai populiari. Retame miestelyje ar kaime nebuvo šv. Agotos skulptūrėlės, kuri paprastai stovėdavo jų pakraštyje, žiūrėdama į priešingą pusę tam, kad išviliotų iš kaimo ar miestelio ugnį. Dažnai šv. Agota stovėdavo ir sodybų koplytėlėse saugodama šeimininko trobesius nuo ugnies nelaimių, neretai jos būdavo laikomos ir trobos viduje. Statydavo jas ir bažnyčių šventoriuose prašant globos ir apsaugos nuo gaisro.
Šv. Agotos atvaizdai
Liaudies skulptūroje įprasta šv. Agotą matyti su duona. Ji vaizduojama viena, stovinti, kartais - ant postamento, dažnai vilkinti kilmingos moters rūbais, vienplaukė arba su gėlių vainiku ar karūna ant galvos, basa. Iki XIV a. Šv. Agotos atributai buvo pergalingos kankinystės simbolis - palmės šakelė ir kryžius, vėliau ji pradėta vaizduoti laikanti ant lėkštės nupjautas krūtis, su žnyplėmis, knyga, skraiste, liepsnojančiu pastatu ar duona.
Šv. Agotos vardu pavadinta Radviliškio apskrityje esančio Vadaktų miestelio bažnyčia. Šių maldos namų didžiajame altoriuje kabo jų globėjos - Šv. Agotos paveikslas. Kasmet čia vyksta ir Šv. Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo mažojoje bazilikoje galima pamatyti ir Šv. Agotos kankinės altorių. Jame saugomas nežinomo XVIII dailininko darbas, kuriame kankinė Agota vaizduojama stovinti kalvos peizažo fone, tamsių debesų properšoje, nutviekstoje saulės. Liškiavos Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje iškilęs Šv. Agotos koplytstulpis. Apskritai šiai šventajai koplytstulpių mūsų šalyje yra pastatyta daug.
Kitos vasario mėnesio šventės ir tradicijos
Pirmoji vasario savaitė liturginiame kalendoriuje yra ypatinga, nes joje viena po kitos seka kelios svarbios šventės ir minėjimo dienos.
Taip pat skaitykite: Mėnulio kalendorius ir kopūstai
Grabnyčios
Vasario 2-ąją minimos Grabnyčios - Jėzaus paaukojimo Dievui šventė. Pagal žydų įstatymą, pagimdžiusi moteris keturiasdešimt dienų negalėjo artintis prie šventyklos, o keturiasdešimtąją turėjo atlikti apsivalymą ir paaukoti nustatytą auką. Šią dieną prisimenamas Marijos apsivalymas ir Jėzaus susitikimas su seneliu Simeonu. Mišių metu kunigai pašventina žvakes, kurias tikintieji parsineša į namus ir, esant reikalui, uždega prie mirštančio žmogaus, taip pat per šermenis ar mirties metines. Grabnyčia arba grauduline vadinamą žvakę senoliai uždegdavo savo namuose ir artinantis audrai arba perkūnijai, nes buvo tikima, kad tai apsaugos nuo galimos nelaimės.
Šv. Blažiejaus diena
Vasario 3-iąją maldomis pagerbiamas šv. Blažiejus. Bažnyčiose aukojamos šventosios mišios ir atliekama speciali liturginė apeiga, apsauganti nuo kaklo ir gerklės ligų. Sarkramentalija atliekama kiekvienam norinčiajam, paliečiant jo kaklą dviem sukryžiuotomis žvakėmis. Tokiu būdu prašoma šv. Blažiejaus užtarimo bei apsaugos. Ši tradicija siejama su vyskupo ir kankinio atliktu stebuklu, kuomet išgelbėjo berniuką, kuriam gerklėje buvo įstrigusi ašaka.
Tikėjimas ir liaudiškas pamaldumas
Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis ir ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Galbūt. Bažnyčia nei vieno neverčia, o tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais, kaip šv. Agotos duona. Tačiau nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Juk “kiekvienas palaiminimas - tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų” (KBK 1671).
Svarbu pabrėžti, kad nei Grabnyčių, nei šv. Blažiejaus žvakės, nei šv. Agotos duona nėra magijos įrankiai - nereikia iš šių ženklų tikėtis ypatingos magiškos pagalbos ir besąlygiškos apsaugos. Tačiau šie pašventinti daiktai yra simboliai, primenantys apie Dievo globą ir kviečiantys melstis bei prašyti Jo pagalbos.
Taip pat skaitykite: Kaip rauginti kopūstus
tags: #kada #šventinama #duona #ir #vanduo #katalikų