Jėzus laužo duoną: reikšmė, simbolika ir reikšmė tikintiesiems

Įvadas

Duonos laužymas yra veiksmas, turintis gilią simbolinę ir dvasinę reikšmę krikščionybėje. Šis paprastas, bet galingas veiksmas primena Jėzaus Kristaus auką, bendrystę su Dievu ir vienybę su tikinčiųjų bendruomene. Šiame straipsnyje išnagrinėsime Jėzaus duonos laužymo reikšmę, remdamiesi bibliniais pasakojimais ir krikščioniškąja tradicija.

Eucharistija: Viešpaties Kūnas ir Kraujas

Eucharistija, dar vadinama Šventąja Komunija, yra vienas svarbiausių sakramentų krikščionybėje. Tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Tikintiesiems tai yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir realus Kristaus buvimas tarp jų. Jėzus, mylėdamas savuosius iki galo, per Paskutinę Vakarienę įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną - Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės - Jo Kraujo taurės. Šis veiksmas buvo skirtas pratęsti kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol Jis vėl ateis.

Eucharistijos šventimo elementai

Eucharistijos šventimas apima kelis svarbius elementus:

  • Dėkojimas Dievui (Eucharistia): Susirinkę tikintieji dėkoja Dievui už Jo dovanas ir meilę.
  • Šventoji Komunija (Communio): Tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis.
  • Šventoji Auka: Tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus.
  • Šventoji ir dieviškoji liturgija: Tai liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu.

Duonos laužymas: Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis

Duonos laužymas yra Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis palaiminta Duona. Per Paskutinę Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Šis veiksmas tapo priminimu apie paskutinį vakarą, kai Jėzus su savo mokiniais valgė prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą.

Viešpaties vakarienės reikšmė

Viešpaties vakarienė yra Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Šis šventimas yra priminimas apie Jėzaus meilę ir auką už žmoniją.

Taip pat skaitykite: Jėzus laiko ranką virš Marijos: simbolizmo analizė

Švenčiausiasis altoriaus sakramentas: Dievo buvimo ženklas

Švenčiausiasis altoriaus sakramentas yra pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota Duona, kuri laikoma tabernakulyje. Vilniaus arkikatedroje tabernakulis įrengtas Švenčiausiojo sakramento koplyčioje. Prie tabernakulio nuolat dega raudonos spalvos amžinoji lempelė kaip ženklas, kad čia saugomas Švč. Sakramentas. Tikinčiajam dera priklaupti arba bent pagarbiai nusilenkti kai jis prisiartina ar praeina pro Švč. Sakramentą.

Eucharistijos svarba tikinčiųjų gyvenime

Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į Jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Eucharistija teikiama šv. Mišių metu kiekvienam Katalikų Bažnyčioje pakrikštytam ir tikinčiajam asmeniui, kuris suvokia esminį skirtumą tarp paprastos duonos ir šv. Duonos.

Pasiruošimas Eucharistijai

Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti:

  • Laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti).
  • Deramai apsirengti.
  • Pagarbiai elgtis.
  • Maldingai nusiteikti.
  • Susikaupti.
  • Gailėtis dėl visų nuodėmių.
  • Pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių ir kunigo pamokslo).
  • Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai.

Dvasinė komunija

Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti. Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu.

Jėzus - pagrindinis Eucharistijos veikėjas

Jėzus Kristus yra pats pagrindinis Eucharistijos veikėjas, Naujosios Sandoros kunigas, pats neregimai vadovaujantis kiekvienam Bažnyčioje vykstančiam Duonos laužymui. Vyskupas ar jo patikėtas kunigas vadinamas liturgijos vadovu, celebrantu.

Taip pat skaitykite: Jėzaus sekėjų bendruomenė

Šv. Mišių apeigos

Šv. Mišios švenčiamos prie vyskupo pašventinto altoriaus, kuris primeną patį Kristų. Apeigos pradedamos Kryžiaus ženklu. Visi žegnojasi ir atsako: „Amen“, o tai reiškia: „Taip, pritariu, remiuosi tuo, kas sakoma, tikiu, tebūna, tai teišsipildo mano ir kitų žmonių gyvenime. Toks atsiliepimas būtinas sąmoningam dalyvavimui apeigose. Liturgijos vadovas pasisveikina: „Viešpats su jumis“. Atsakome „Ir su tavimi“. Jei liturgijai vadovauja vyskupas, jis taria: „Ramybė jums“. Atsakome: „Ir tau, Ganytojau“.Rengdamiesi bendrai švęsti Mišias, prisimename, ką padarėme bloga ar ko gero neatlikome, prašome Dievo atleidimo. Kalbamas Gailesčio aktas („Prisipažįstu…“ ar kt malda.). Nuo seniausių laikų žinomas gailesčio ženklas- mušimasis į krūtinę. Seniau tai būdavo kartojama tris kartus, dabar - vieną. Visi meldžiasi kartu garsiai ir aiškiai. Liturgijos vadovo kreipimasis „Kyrie eleison” - gailestingumo meldimas. Sekmadieniais ir per šventes šloviname Dievą Garbės himnu (lot. Gloria - garbė). Visi kartu garsiai gieda ar kalba. Kunigas taria: „Melskimės“. Po šio kvietimo melstis stoja trumpa tyla, kai kiekvienas mintyse gali išsakyti savo maldavimus. Bendruomenės troškimai šios liturgijos metu išsakomi Dievui. Kunigas perskaito maldą, kurioje perteikiama pagrindinė dienos liturgijos mintis. Maldos metu kunigo ištiestos rankos - tai atsidavimo Dievui ir maldos ženklas. Visi pritaria kunigui tardami: „Amen“ (t.y. „Taip, tebūnie“).Prasideda Žodžio liturgija - Dievo Žodžio klausymas ir atsiliepimas į jį. Visi atsisėda ir įdėmiai klausosi skaitovo, kuris skelbia Dievo Žodį. Sekmadieniais skaitoma ištrauka iš Senojo Testamento, kuriame pasakojama Dievo ir žydų tautos istorija. Pirmas skaitinys ir Evangelija visada yra susieti tos pačios minties. Skaitovas, perskaitęs skaitinį, taria: „Tai Dievo žodis“. Psalmes gieda tam specialiai pasiruošęs bendruomenės narys. Atsakome į tai, ką išgirdome - dažniausiai psalmės žodžiais tariame atliepą. Skelbiamas džiaugsmingas pagarbinimo šūkis Kristui: „Aleliuja“. Šis hebrajiškas kreipinys reiškia: „Šlovinkit Viešpatį“. Per gavėnią jis praleidžiamas ar pakeičiamas, pvz., „Šlovė Tau, Kristau, amžinasis Žodi”. Evangelijos ištrauką skaito vyskupas, kunigas arba diakonas. Jis nulenkęs galvą prašo Dievą nuvalyti širdį ir lūpas, kad vertai skelbtų Gerąją Naujieną. Tai, ką Jėzus kalbėjo ir ką darė, Jo gyvenimą ir mirtį aprašė keturi evangelistai: Matas, Morkus, Lukas, Jonas. Iš jų knygų girdime Gerąją Naujieną. Gali būti smilkalais ir žvakėmis pabrėžiama Evangelijos sklebimo momento svarba ir garbingumas. Evangelijų knyga kryželiu pažymima todėl, kad ji savyje slepia kryžiaus kančios skelbimą. Tariant žodžius ”Garbė Tau, Viešpatie”, mažuoju kryžiaus ženklu kunigo pavyzdžiu taip pat ženkliname kaktą, lūpas ir krūtinę, kad protu Dievo žodį apmąstytume, lūpomis skelbtume ir širdimi priimtume, saugotume. Šie maži kryželiai savo kilme senesni nei mūsų persižegnojimas. Pagal seną paprotį bendruomenė Evangelijos klauso stovėdama. Tai - velykinė laikysena, išskirtinės pagarbos ir pasirengimo vykdyti Evangelijos žodžius ženklas. Evangelija - Geroji Naujiena, kurios klausome pasirengę ją vykdyti. Pabaigus skaityti Evangelijos ištrauką, pranešama: „Girdėjote Viešpaties žodį“. Bendruomenė atsiliepia pagarbos ir džiaugsmo šūkiu: „Šlovė tau, Kristau“. Homilijoje, kurią sako vyskupas, kunigas ar diakonas yra paaiškinami tekstai, kuriuos girdėjome kad geriau suprastume ir galėtume pagal juos gyventi. Visi sėdi ir atidžiai klausosi Šv. Rašto aiškinimo. Tikėjimo išpažinimas kalbamas sekmadieniais ir iškilmių dienomis - kaip atsakas į Gerąją Naujieną. Išpažįstame savo tikėjimą į Dievą Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Tikėjimo išpažinimas yra mūsų pasitikėjimo ir gyvo ryšio su Dievu išraiška. Jis apibendrina pagrindines mūsų tikėjimo tiesas, sustiprina ryšį su Dievu bei su Bažnyčia. Katalikų Bažnyčioje vartojami dviejų formų Tikėjimo išpažinimai: Nikėjos - Konstantinopolio išpažinimas, paskelbtas 381 m., (ilgesnis ir išsamesnis, bendras katalikams, stačiatikiams ir protestantams) ir Apaštalų tikybos išpažinimas, skirtas Krikštui. Visuotinėje maldoje meldžiamės už Bažnyčią, už kenčiančius, už taiką ir tai, kas labiausiai mums rūpi. Maldavimus galima skaityti jau parengtus kitų žmonių arba sugalvoti savus. Visa bendruomenė į maldos prašymus jungiasi vieningu kreipiniu. Visi stovi ir drauge meldžiasi, kartodami visuotinės maldos atliepą. Po Visuotinės maldos vyksta Aukos liturgija, kuri prasideda duonos ir vyno atnašavimu. Duona ir vynas yra ne vien Dievo dovanos, bet ir žmogaus darbo vaisius ir tikinčiųjų auka. Kunigui atnašaujant duoną ir vyną gali būti renkama rinkliava vargšams ir Bažnyčiai. Dažniausiai žmonės aukoja pinigus, kaip jų darbo ženklą. Atnašų procesijoje prie altoriaus gali būti atnešami ir Dievui paaukojami tie daiktai, kurie ateityje bus naudojami Bažnyčios liturgijoje ar bendruomenės bei vargšų labui. Iškilmingose Mišiose gali būti pasmilkomos duonos ir vyno atnašos, altorius, liturgijos vadovas ir bendruomenė. Dėkojimo giesmė baigiasi garbinimo himnu „Šventas, šventas, šventas“. Šis tekstas kilęs iš Senojo Testamento, tris kartus kartojamas žodis pagal hebrajų tradiciją žymi patį aukščiausią būdvardžio laipsnį. Pranašas Izaijas regėjime matė angelus, stovinčius prieš Dievo sostą ir Jį garbinančius (plg. Iz 6, 1-3; Ps 118, 28). Prie šių žodžių prijungti žmonių šūkniai Jėzui įžengiant į Jeruzalę (Mt 21, 9). Pagal seną tradiciją šis iš hebrajų kalbos kilę žodis Hosana neverčiamas. Žodžio prasmė - „ ak, gelbėk, padėk“. Nuo senų laikų šis žodis vartotas kaip džiaugsmo šūkis Dievui ar valdovui pasveikinti. Sekmadieniais ir iškilmių metu šis himnas giedamas, o šiokiadieniais - visų tikinčiųjų kalbamas. Tuo metu visi stovi. Liturgijos vadovas ištiesia rankas virš atnašų ir šaukiasi Šventosios Dvasios. Tai epiklezės (gr. epiklesis - kreipimasis) malda, per kurią Bažnyčia prašo, kad Dievas per Šventąją Dvasią pašventintų duoną ir vyną bei susirinkusius žmones. Šią maldą baigdamas liturgijos vadovas atnašas peržegnoja ir skaitydamas iš Mišiolo aiškiai ir tiksliai atpasakoja Paskutinės Vakarienės įsteigimo aktą. Kristaus žodžiais ir veiksmais atliekama auka, kurią Jis pats įsteigė per Paskutinę Vakarienę, kai davė apaštalams valgyti ir gerti savo Kūną ir Kraują ir liepė jiems tai daryti Jo atminimui. Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju - sudabartinama (t. y. realiai tampa). Po pakylėjimo kunigas visiems balsiai primena, jog visa tai - tikėjimo paslaptis. Kunigas kalba maldą, vadinamą anamneze (gr. anamnesis - atsiminimas). Bažnyčia, vykdydama iš Viešpaties per apaštalus gautą įsakymą, prisimena Kristaus palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą, įžengimą į dangų. Anamnezės malda - dėkojantis Kristaus pagarbinimas, svarbiųjų krikščioniškųjų tikėjimo tiesų išpažinimas, tai maldos už Bažnyčią žemėje (ištariami popiežiaus ir vietos vyskupų vardai), už mirusius ir gyvuosius, visus Mišių dalyvius, bei už vienybę su Bažnyčia danguje. Lietuviškame mišiole įdėtos šešios Eucharistinės maldos vietoje vienos, nuo viduramžių buvusios, vadinamos Romos kanonu. Dabar ji pavadinta „Pirmąja Eucharistine malda". Antroji sukurta persekiojimų laikotarpiu, kai dėl tikėjimo žuvo daug kankinių. Trečioji - naujai sukurta, prisilaikant tradicinių elementų. Ketvirtoji turi savo esmines dalis, paimtas iš rytietiškos šv. Bazilijaus (329-379 m.) liturgijos. Taigi ji yra bendra su Rytų Bažnyčia. Penktoji ir šeštoji Eucharistinės maldos dar vadinamos Susitaikinimo. Eucharistinės maldos pabaigoje Mišių liturgijos vadovas paima lėkštelę su konsekruota Duona ir taurę su konsekruotu Vynu ir pagarbina Dievą didinga formule: „Per Jį, su Juo ir Jame…” Tai iškilmingas Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimas - doksologija (gr. doxalogos - garbės pareiškimas). Bendruomenė, dalyvavusi Eucharistinėje maldoje, dabar ją užbaigia giedodama pritariamąjį „Amen“. Komunijos apeigos prasideda „Tėve mūsų“ malda kurios savo mokinius išmokė pats Jėzus Kristus. Kartu su Juo, kuris tapo mūsų broliu, Dievą galime vadinti Tėvu. Ši malda nuo 4 a. Mišių liturgijoje kalbama tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose. Po „Tėve mūsų” kunigas skaito maldavimus, kurie tarsi išplečia paskutinį Viešpaties maldos prašymą ir pabrėžia intenciją prisiartinti prie Viešpaties stalo, ryžtis būti atviriems Dievui ir broliams bei sesėms. Kaip susirinkusi bendruomenė, prašome ramybės ir kartu jos trokštame vienas kitam. Ramybė, kurią savo mokiniams pažadėjo Kristus, turi lydėti ir mus, Jo įsteigtos Bažnyčios narius. Giedama ar kalbama malda „Dievo Avinėli…”, per kurią Mišių liturgijos vadovas laužo Eucharistinę duoną. Taip vadinamas Jėzus (plg. Jn 1, 29), kuris „kaip avinėlis buvo vedamas pjauti” ir atidavė už mus savo gyvybę. Kristus mus kviečia į puotą, kurioje atiduoda pats save. Jis dėl mūsų tapo laužoma duona, kad mokėtume gyventi dėl kitų. Sulaužoma duona (taip prisimenama, kad nukryžiuotas Jėzus buvo sulaužytas), kad visi galėtume dalytis ir pasisotinti Dievu. Anksčiau viena didele Eucharistine duona dalijosi visi liturgijos dalyviai. Bendruomenės nariai stovi ir kartu taria maldos žodžius. „Štai Dievo Avinėlis…“ - tokia malda liturgijos vadovas kreipiasi į Mišių dalyvius, rodydamas sulaužytą Eucharistinę Duoną. Bendruomenė pagarbiai suklaupusi garsiai ir vieningai atsako: „Viešpatie, neesu vertas, kad ateitum į mano širdį…“ Taip tikintieji paruošia savo širdį Jėzaus Kristaus priėmimui. Duonos ir Vyno pavidalais priimame patį Kristų, susivienijame ne tik su juo, bet ir tarpusavyje. Baigęs dalyti Komuniją, liturgijos vadovas paskaito Pabaigos maldą, per kurią prašoma, kad Švenčiausiame Sakramente priimtas Kristus padėtų mums gyvenime tęsti tai, ką Dievas per liturgiją leido patirti. Sekmadieniais gali būti paskelbiama tai, kas yra svarbu bendruomenės gyvenime. Mišių liturgijos apeigos baigiamos palaiminimu. Dievas pasilieka su mumis, nors šventimas baigtas. Viešpats lydi mus kasdienybėje, kurioje turi vykti tai, ką liturgijoje šventėme. Mūsų gyvenimas ir liturgija - neatskiriami. Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams. Kunigas juos pristato parapijai ir palaimina.

Duonos padauginimo stebuklas: Meilės vertė

Evangelijose juntamas stiprus duonos kvapas. Duona užima labai svarbią vietą Evangelijose. Tačiau Jėzaus požiūris į duoną ne visada yra toks pats, kartais gali pasirodyti net prieštaringas. Dykumoje šėtono gundomas Jėzus sako, jog žmogus gyvas ne viena duona. Kalno pamoksle moko: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite (Mt 6, 25). Bet kartu liepia melstis: kasdienės duonos duok mums šiandien. Pyksta ant minios ir jai priekaištauja: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties (Jn 6, 26). O vis dėlto Jis padaugino duoną, nors niekas Jo to ir neprašė. Kartą Jėzus sako, kad duona nėra svarbi, ir tuojau pat pabrėžia, jog duona yra labai svarbi. Žmogus gyvas ne viena duona, - atsako Jėzus į šėtono gundymą paversti akmenis duona. Jis atmeta ekonominės problemos sprendimą stebuklo pagalba be vargo ir prakaito. Jėzus neketino palengvinti mūsų gyvenimo kelią stebuklais. Duona yra susijusi su veido prakaitu, o ne su stebuklais.Tačiau Evangelijos ištrauka byloja, kad Jėzaus žodis pasiekė krepšio dugną, kuriame gulėjo septyni kepaliukai duonos ir nenumaldoma skaičių tikrovė buvo perkeista. Tūkstančiai duonos kepaliukų buvo pašaukti į būtį Jėzaus žodžio galia. Tačiau Jėzus nenori konkuruoti su kepėjais ir gydytojais, kurių greičiausiai netrūko toje žmonių minioje. Kepėjų ir gydytojų darbui Jis suteikia naują reikšmę ir naują vertę - meilės vertę.

Padėkos malda ir nuosavybės samprata

Duonos padalijimo stebuklas slepia savyje svarbias nuorodas kiekvienam iš mūsų. Jėzus paima į rankas duoną, sukalba padėkos maldą, laužo ir dalija. Šiuose gestuose glūdi krikščioniškos nuosavybės sampratos prasmė. Padėkos malda reiškia absoliučiai aukščiausios Dievo valdžios pripažinimą. Tik Dievas yra Viešpats. Mes nesame viešpačiai. Mes esame kūriniai, kuriems viskas yra patikėta. Mes esame atsakingi už tai, kas mums yra patikėta. Dievas mums viską patikėjo, kad mes gerbtume Jo valią Jo kūriniuose. Mes privalome saugoti, dauginti ir dalyti viską, ką turime. Nuosavybės teisė yra mūsų gyvenimo erdvė, o tai reiškia, kad tai yra visų teisė, ypač tų, kurie nieko neturi. Ši teisė nieko neišskiria, bet visus įpareigoja dalyvauti ir dalytis. Mūsų pašaukimas nėra turėti, bet dalytis. Mes tik tuomet turime teisę įsidėti į burną duonos kąsnį, kai jis, be „firminio“ darbo ženklo, turi dar ir kitą kokybės žymę - meilės ženklą.

Jėzus - Kūnas, paverstas maistu

Jėzus per Paskutinę vakarienę, trokšdamas palikti mums aukščiausią dovaną, paima nuo stalo duoną - tokią pačią duoną kaip kiekviena kita, - pagamintą iš miltų ir žmogaus rankų darbo. Eucharistija, arba duona, kuri tampa Kristaus kūnu - visų žmonių maistu, konsekruoja ne tik gamtos dovanas, bet ir visą žmogaus rankų darbą, jo kančią ir jo meilę. Nepaprastai ryški yra paralelė tarp Jėzaus padalytos duonos ir Jo paaukoto kūno. Jeigu duona tampa Jo Kūnu, tuomet Jo Kūnas yra maistas. Maistas - tai reiškia kažkas, kame yra gausu gyvybiškai svarbios energijos, kartu kažkas, kas yra pasisavinama. Jėzus taip atsidavė žmonėms, kad jie galėtų Jį pasisavinti, Jį „suvirškinti“. Jėgos, kuriomis mus Jėzus apdovanoja ir kurios mūsų pasisavintos ir suvirškintos tampa mūsų gyvybe, yra perėjusios per žemę. Jėzaus meilė yra dieviška, bet mus išgelbėja tik tada, kai tampa žmogiška, pereidama per Jo žmogišką širdį, Jo vargą, Jo prakaitą, Jo rūpestį. Visą šią žmogišką substanciją nepailstamai transformuojamą į meilę Jėzus paėmė iš žemės ir jos dovanojamo maisto. Jėzus tą duoną, kurią paima nuo Paskutinės vakarienės stalo tam, kad perkeistų į savo Kūną, yra valgęs kiekvieną dieną per trisdešimt savo gyvenimo metų. Ši duona stiprino Jo kūną. Kiekvienas žmogus valgydamas kažkokį maistą gali pasakyti, kad šis maistas taps jo kūnu, kadangi jis iš tiesų asimiliuoja šį svetimkūnį į save. Tuo tarpu Jėzus padaro kažką visiškai skirtingo, nors tai ir yra susiję su maistu, kurį Jis pats valgė iki pat Pakutinės vakarienės dienos. Todėl Eucharistija, kurią mes valgome, mus įpareigoja. Duona, kurią Jėzus laikė savo rankose per Paskutinę vakarienę, atspindėjo visą duoną, kuri trisdešimt metų maitino Jo Kūną, vėliau paaukotą ant kryžiaus. Todėl ir ta duona, kurią mes gauname iš Jo rankų Eucharistijoje, įpareigoja mus mąstyti apie mūsų kasdienę duoną. Jėzus savo meile duoną, kurią lietė žemėje, pavertė savo Kūnu. Šis Kūnas tapo mūsų maistu, kad mes, Juo maitindamiesi, galėtume perkeisti į maistą savo broliams ir seserims viską, ką turime ir kas esame. Tas, kas maitinasi Jo Kūnu, yra įpareigotas Jo pavyzdžiu dauginti duoną alkaniems, nusivylusiems, išduotiems žmonėms. Tik veido prakaitu pelnyta ir visiems išdalyta duona yra žmogaus meilės broliams sakramentas.

Duonos laužymas Emauso kelyje: Atsivėrusios akys

Pavargę, nusivylę, apgauti žmonės, taip kaip Emauso mokiniai, keliauja šio pasaulio keliais. Iš jų pavogė Jėzų. Jie Jo neranda nei knygose, nei nežemiškose tikrovėse. Jėzų jie sutinka prie stalo laužydami duoną. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų (Lk 24, 30-31). Kun. Degančios širdys, keliu žengiančios kojos (plg. Žinia Pasaulinės misijų dienos proga (2023 m.).

Taip pat skaitykite: Filmai apie Paskutinę Vakarienę

#

tags: #Jėzus #laužo #duoną #reikšmė

Populiarūs įrašai: