Paskutinė Vakarienė filmuose: Jėzaus atvaizdai ir interpretacijos
Paskutinė Vakarienė - esminis krikščionybės įvykis, įamžintas daugybėje meno kūrinių, įskaitant ir kiną. Šis straipsnis nagrinėja, kaip Paskutinė Vakarienė ir Jėzaus atvaizdas yra interpretuojami įvairiuose filmuose, atsižvelgiant į istorinį, religinį ir kultūrinį kontekstą.
Slapukai ir anoniminė statistinė informacija
Atkreipiamas dėmesys, kad tinklalapiai naudoja slapukus - nedidelius tekstinės informacijos failus, išsaugojamus kompiuteryje. Šie slapukai renka anoniminę statistinę informaciją, pavyzdžiui, apie svetainės lankytojų skaičių ir geografinę lokaciją. Ši informacija naudojama paslaugų tobulinimui. "Google Analytics" naudojami slapukai renka anoniminę informaciją apie svetainės lankytojų skaičių, geografinę lokaciją ir kt. "Google Analytics" pridėtiems slapukams taikoma "Google Analytics" privatumo politika.
Netikėtas atradimas: "Jėzaus šeimos kapas"
Dokumentinių filmų kūrėjas Simcha Jakobovičius, rašytojas Čarlzas Pelegrinas ir kino režisierius Džeimsas Kameronas sukūrė knygą „Jėzaus šeimos kapas“ bei dokumentinį filmą, kurie sulaukė didelio visuomenės dėmesio. Jie tvirtina, kad Jeruzalėje buvo atrastas Jėzaus Kristaus ir jo šeimos kapas. 1980 m. Jeruzalės priemiestyje Talpiote buvo aptikta senovinė kapavietė su dešimčia osuarijų. Ant šešių urnų buvo užrašai, nurodantys, kad jose ilsisi Juozapo sūnus Jėzus, dvi Marijos, Matas, Juozapas ir Jėzaus sūnus Judas.
Kristus turėjo žmoną?
Mokslininkai atliko DNR tyrimus su pavyzdžiais, paimtais iš osuarijų su užrašais „Jėzus, Juozapo sūnus" ir „Mariamene e Mara" (išvertus iš graikų kalbos „Marija, žinoma kaip ponia“). Tyrimas parodė, kad asmuo Jėzaus urnoje ir asmuo su Marija Magdaliete siejamame osuarijuje nėra giminės. Tyrėjai teigia, jog šis DNR tyrimas įrodo, kad Jėzus ir Marija Magdalietė galbūt galėjo būti sutuoktiniai. Be to, jie galvoja, kad numanomas jų sūnus Judas galėjo būti Evangelijoje pagal Joną minimas „vienas mokinys“, kuris buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės per Paskutinę vakarienę.
Skeptiškas požiūris
Tačiau autoritetingi istorikai ir mokslininkai šio atradimą vertina labai skeptiškai. Archeologas Šimonas Gibsonas jaučia „sveiką skepticizmą" dėl to, kad tas kapas galėjo priklausyti Jėzaus šeimai. Archeologas Amosas Kloneris mano, kad 2 tūkst. metų senumo oloje rasti osuarijai priklauso žydų šeimai, kurios narių vardai tik panašūs į Jėzaus ir jo giminaičių vardus. Bažnyčios atstovai taip pat paneigė šiuos teiginius, teigdami, kad kapavietėje aptiktos urnos, atitinkančios Jėzaus šeimos narių ir bendražygių vardus, yra tik sutapimas.
Taip pat skaitykite: Istoriniai Paskutinės Vakarienės vyno aspektai
Jėzus kine: nuo „Da Vinčio kodo“ iki „Antikristo“
Knyga ir filmas apie Kristaus kapą ir jo šeimą pasirodė po didžiulės sėkmės sulaukusio Dano Brauno romano „Da Vinčio kodas“. Šioje knygoje tvirtinama, kad Marija Magdalietė susilaukė nuo Jėzaus vaiko. Netrukus mūsų ekranus pasieks skandalą sukėlęs Larso von Triero filmas „Antikristas“, manipuliuojantis iš krikščionių religijos pasiskolintais vaizdiniais ir simboliais.
Kinematografo žvilgsnis į religiją
Kinas negali paleisti religijos. Jam jos reikia. Kinas neturi savo mitologijos, iš kurios galėtų semtis įkvėpimo. Jo mitologija - išvestinė, kylanti iš Vakarų civilizacijos kultūrinės tradicijos, kuri buvo sukurta ant judėjų ir krikščionių pasaulėžiūros pamatų. Todėl kine apstu religijos apraiškų: idėjų, vaizdinių ir simbolių, pasiskolintų iš religinio diskurso. Religija duoda kinui siužetus ir temas, suteikia mąstymo ir matymo kategorijas. Kinas ir jo kritika tebemanipuliuoja nuodėmės ir atpirkimo, kaltės ir atgailos, rojaus ir pragaro, dvasingumo ir transcendencijos sąvokomis.
Luiso Buñuelio suformuotas religijos kritikos kanonas
Kine paprastai taikoma organizuotos, institucinės religijos sąvoka. Kai kalbama apie religiją, turima galvoje Bažnyčia, tiksliau, jos institucinis matmuo. Luiso Buñuelio religijos kritikos kanonas remiasi aiškia logika: neįmanoma kritikuoti to, ko nėra. Geriausia kritikuoti tai, kas reprezentuoja religiją, t. y. Bažnyčią. Vaizduodamas markizą de Sade’ą kaip Jėzų Kristų jis kritikuoja ne Jėzų Kristų (o per tai Dievo idėją), bet manipuliavimą Jėzumi Kristumi (Dievo idėja) siekiant naudos (ką, jo akimis, daro Bažnyčia).
Bergmano dievoieška
Ingmaras Bergmanas paliko neišdildomą pėdsaką kino istorijoje. Rimtos kino analizės lauką jis perkėlė į žmogaus santykio su Dievu klausimą, nagrinėdamas jį aštriai ir profesionaliai. Kitaip nei Buñuelio, kurio filmuose dominuoja religinės institucijos kritika, Bergmano kūryba yra pažymėta religijos doktrinos kritikos. Savo filmais nerasdamas Dievo, Bergmanas nepalieka erdvės ir religinei doktrinai, kurios ašis ir yra Dievo idėja.
„Išrinktieji“: serialas apie Jėzų ir jo sekėjus
Šis 8 filmų serialas yra apie tai, kaip Jėzus šaukia, išsirenka ir nuostabiai keičia žmonių gyvenimą, kaip šie atsiliepia ir tampa misionieriais. Serialas yra vizualine Šventojo Rašto meditacija. Anksčiau žiūrint filmus apie Jėzų atrodė, kad Jis buvo vaizduojamas kaip „daugiau Dievas nei žmogus“ arba „daugiau žmogus nei Dievas“. Šiame seriale Jėzų vaidinantis aktorius Roumie vaizduoja jį labai taikų.
Taip pat skaitykite: Klasikinės Vakarienės kopijos
Paskutinės vakarienės vaizdavimas kine
Filme „Jėzus“ Paskutinė vakarienė buvo vaizduojama ne prie stalo, kaip mums įprasta, o ant grindų. Filme „Viridiana“ elgetos susėda už stalo kaip Leonardo da Vinci paveiksle „Paskutinė vakarienė“. Filme „Kristaus kančia“ Caviezelis vaizduoja Jėzų daugiausia sutelkdamas dėmesį į Kristaus kentėjimą kančioje, su įsiterpiančiais kai kuriais mokymų fragmentais ir didžiaisiais įvykiais - Paskutine vakariene, Kalno pamokslu ir kt.
Paryžiaus olimpinės žaidynės ir „Paskutinės vakarienės“ parodija
Paryžiaus olimpinėse žaidynėse įvyko „Paskutinės vakarienės“ parodija, kurioje dalyvavo „drag queens”. Šis pasirodymas sukėlė dešiniųjų pasipiktinimą.
Kiti Jėzaus atvaizdai kine
- „Evangelija pagal Matą“ (1964 m.): Režisierius P. Pasolini nesistengia idealizuoti, romantizuoti ar mistifikuoti Jėzaus gyvenimo istorijos.
- „Jėzus“ (1979 m.): Filme Jėzus vaizduojamas kaip itin įtaigus ir spinduliuojantis ramybe.
- „Didingiausia visų laikų istorija“ (1965 m.): Filme Jėzų norėta parodyti žemišką, artimą žiūrovui, neišryškinti jo dieviškos prigimties.
Taip pat skaitykite: Kas yra Paskutinės Vakarienės Bendruomenė?
tags: #paskutinė #vakarienė #filmas #Jėzus #nuotraukos