Jėzus laiko ranką virš Marijos ikonografijos: istorija, simbolika ir meninė raida
Švč. Mergelės Marijos ikonografija, kurioje Jėzus laiko ranką virš jos, yra giliai įsišaknijusi krikščioniškoje tradicijoje. Šis straipsnis nuodugniai nagrinėja šios ikonografijos ištakas, simbolinę reikšmę ir meninę raidą, atsižvelgiant į skirtingus istorinius laikotarpius ir kultūrines įtakas.
Ištakos ir ankstyvieji pavyzdžiai
Marijos dangun ėmimo ikonografija pradėjo formuotis vėlyvaisiais Viduramžiais. Žinomi Marijos karūnavimo XIII a. pavyzdžiai. Bizantijoje X-XI a. žinomas pavyzdys, kuomet guli mirusi Marija, o šalia stovintis Jėzus laiko rankose jos sielą, kuri atrodo kaip kūdikėlis. Ši Bizantijos tradicija persikėlė ir į Italija, galima rasti tokių XII-XIII a. Ankstyvesnėms kompozicijoms būdingas aiškus dangaus ir žemės padalijimas, paprastai šias dvi dimensijas skiria debesis, kuris paveikslą dalija per vidurį. Marija yra viršuje, o apačioje rankas į dangų iškėlę apaštalai, praviro kapo kampelis.
Simbolinė reikšmė
Ši ikona atspindi tikėjimą Marijos išaukštinimu ir jos ypatingu vaidmeniu išganymo istorijoje. Jėzaus ranka virš Marijos simbolizuoja jo palaiminimą, apsaugą ir valdžią. Tai taip pat gali reikšti Marijos sielos priėmimą į dangų ir jos karūnavimą kaip dangaus karalienės. Kūdikėlio sielos laikymas rankose yra aliuzija į Marijos užmigimą ir jos paėmimą į dangų su kūnu ir siela.
Marijos vaizdavimo tradicija
Marijos vaizdavimo tradicijai susiklostyti įtakos turėjo Bažnyčia, Šv. Raštas, teologija, liturgika, apokrifai, t. p. kiekvienos šalies civilizacijos ir kultūros raida, o įvairovei - Bažnyčios Tėvų mokslas, t. p. viduramžių literatūra, rankraštinių knygų iliuminacijos, Marijos garsių atvaizdų stebuklus liudijančios knygos (Mariales). Autentiškų Marijos atvaizdų neišliko (šv. Augustinas teigia, kad tikrasis Dievo Motinos atvaizdas nežinomas), pirmieji atvaizdai rasti katakombų dailėje (Šv. Priscilės katakombų freska Marija su Kūdikiu ir pranašu Balaamu, Komodilo katakombų - Marija soste su šventaisiais Feliksu ir Adauktu). Marijos vaizdavimo tradicija susiklostė Bizantijoje, čia Dievo Motinos gerbimas plito ikonų pavidalu - ikona tapo kulto objektu. Nuo 5 a. ikona buvo tapoma pagal griežtą kanoną, susiklostė keli Marijos ikonografiniai tipai: hodegetrija (vaizduota iki pusės, ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų), eleusa (apsiaustu dengianti žmones), blachernitissa (be Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai), nikopoija (sėdinti soste ir laikanti ant kelių Kūdikį) ir kiti. Bizantijos dailėje visuotinai paplitęs Marijos atvaizdas tradiciškai siejamas su 6 a. šv. Luko tapytomis ikonomis. Manoma, viena jų (hodegetrijos tipo) buvo Ton Hodegon bazilikoje, kita (Blacherniotissa) - Blachernų vienuolyne Konstantinopolyje (išliko 27 kopijos, 10 iš jų Romos bažnyčiose). Efeso susirinkimo paveiktas Bizantijos dailėje susiklostė didingas soste sėdinčios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas; su užrašais Mater Maria Dei (Dievo Motina Marija) arba Sancta Dei Genitrix (Šventoji Dievo Gimdytoja); nuo 7 a. jis paplito ir Vakaruose. Ikonos kaip šv. Atvaizdo samprata į Vakarus plito per pirmuosius kryžiaus žygius į Konstantinopolį.
Vakarų Europos sakralinėje dailėje, kitaip nei Rytų Bažnyčioje, Marijos vaizdavimo šaltiniu tapo ne tik Šv. Raštas, bet ir legendos (Aukso legenda) bei apokrifinė 3-4 a. literatūra (Jokūbo protoevangelija, Marijos gimimo evangelija ir kita), kurios davė impulsą Marijos gyvenimo istorinių siužetų įvairioms interpretacijoms. Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją - kaip į dangiškąją Mergelę, Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdikio aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikė idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų, atspindinčių pasaulietinio humanizmo idealus. Vakarų Bažnyčioje susiklostė keliolika Marijos ikonografinių tipų (dauguma - viduramžiais). Seniausiu laikomas iš Rytų perimtas Marijos didybės (Maesta) ikonografinis tipas. Jis vaizduotas Rytų bazilikų apsidėse, viduramžių katalikų katedrų timpanuose ir ankstyvojo renesanso altoriuose. Šiam tipui artimi vėlesni Švč. Mergelės Marijos Dangaus Karalienės (Regina Coeli), Dievo Motinos su šventaisiais ir donatoriais (Sacra Conversazione) ir Išmintingiausios Mergelės (Virga Sapientissima) ikonografiniai tipai. Dauguma ikonografinių tipų susiklostė viduramžiais, bet jie plito netolygiai. Vieno ar kito ikonografinio pavyzdžio plėtotę skatindavo nauja doktrina, Bažnyčios visuotinės šventės paskelbimas, aktyviai veikiančios vienuolijos. Nuo viduramžių plito Skausmingosios Dievo Motinos atvaizdai (Mater Dolorosa), jų plėtrai įtakos turėjo Kölno sinode 1423 paskelbta Septynių Dievo Motinos sopulių visuotinė bažnytinė šventė. Šiam ikonografiniam tipui artimas Gailestingosios Dievo Motinos (Mater Misericordiae) paveikslas. Viduramžiais susiklostė ir pranciškonų skatintas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos (Immaculata) ikonografinis tipas. Jis išpopuliarėjo 17-18 a., 1708 popiežiui Klemensui XI Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbus visuotine bažnytine švente. Riterių kultūra, Giesmių giesmės interpretacijos suformavo Marijos rožių sode įvaizdį. Siužetiniai kūriniai, vaizduojantys Marijos gyvenimo istorijos momentus, dažniausiai paremti Šv. Rašto tekstu (Apreiškimas, Marijos apsilankymas pas Elžbietą, Šventoji Šeima, Bėgimas į Egiptą ir kita). Daugelis siužetų remiasi 3-4 a. apokrifine literatura ir legendomis (gimimas, įvesdinimas į šventyklą, Marijos ir Juozapo sužadėtuvės, vainikavimas, Ėmimas į dangų ir kita).
Taip pat skaitykite: Jėzaus sekėjų bendruomenė
Renesansas ir potridentinis laikotarpis
Marijos dangun ėmimo vaizdavimas labiausiai suklestėjo XV-XVI a., jį vystė Renesanso meistrai. Potridentinėje Bažnyčioje Marija tampa pergalės prieš erezijas simboliu, yra itin išaukštinama. Kadangi protestantai kritikavo pamaldumą Marijai, katalikybėje tuo metu jos ikonografija tiesiog sužydėjo. Itin reikšmingu laikomas Ticiano Marijos dangun ėmimas, šis atvaizdas padarė didelę įtaką daugumai garsių Italijos menininkų. XVI a. A. Karačio atvaizdai išplito ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Šie darbai darė įtaką Rubensui, Gvido Reni. Šiuose darbuose glūdi ištakos to, ką matome pasaulio ir Lietuvos bažnyčiose.
Lietuviškasis kontekstas
Lietuvoje ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu buvo itin paplitusi rytietiška švento atvaizdo (ikonos) samprata. Vėlesni 16 a. antros pusės-17 a. Marijos atvaizdai liudija stačiatikiškosios (bizantiškosios) ir Vakarų ikonografijos bei plastinės raiškos sinkretiškumą (Senųjų Trakų, Merkinės, Šiluvos, Tytuvėnų ir kitų bažnyčių Dievo Motinos paveikslai). Veikiama stačiatikiškos ir katalikiškos kultūrų, Marijos vaizdavimo tradicija įgijo vietinių bruožų. Po Tridento susirinkimo ikonografinės ir meninės raiškos požiūriu sakralinėje dailėje įsivyravo vakarietiška samprata. Itin daug Marijos gyvenimo siužetų ir ikonografinių schemų sukurta sekant garsių italų dailininkų kūriniais. Visuotinai paplito Apreiškimo, Ėmimo į dangų, Nekaltojo Prasidėjimo, Marijos vardo paveikslai. Vienuolijos ir brolijos paskatino Skausmingosios Dievo Motinos, Rožinio, Šv. Karmelio kalno Marijos (Škaplierinės), Marijos Belaisvių Vaduotojos vaizdavimo plėtrą.
20 a. sakralinės dailės, kartu ir Marijos vaizdavimo, plėtra buvo neintensyvi, jos nepagyvino nei Katalikų veikimo centro Meno sekcijos (įkurta 1928), nei Šv. Luko cecho veikla (1923-32), nei Bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti draugija (įkurta 1933). 2-4 dešimtmetyje tradicinės bažnytinės dailės kūrinių, dažniausiai skirtų remontuojamoms ar naujoms bažnyčioms, sukūrė dailininkai P. Kalpokas (Švč. Mergelės Marijos pasirodymas Vytautui Didžiajam prieš Vorkslos mūšį, apie 1926, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Kaune), A. Galdikas (Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija 1922, Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune), J. Mackevičius, A. Aleksandravičius (Pieta 1926, Aleksoto kapinėse). Daugiau kūrinių Marijos tema sukurta 4 dešimtmetyje. Estampų sukūrė T. Kulakauskas, V. K. Jonynas, J. Kuzminskis, piešinių - J. Mikėnas, L. Strolis, P. Tarabilda, tapybos kūrinių - A. Galdikas, A. Valeška, V. Mackevičius, B. Macutkevičius, vitražų projektų - S. Ušinskas, skulptūrų - P. Aleksandravičius ir D. Tarabildienė. Atkūrus nepriklausomybę atgijo bažnytinė dailė. Sukurta Marijos ikonografijos vitražų, monumentalių figūrinių kompozicijų Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose (K. Morkūno vitražai Vilkaviškio katedroje, A. Kmieliausko freska Lietuvos Pieta 1991, Rainių Kančios koplyčioje). Sakralinėse visuomeninėse erdvėse pritaikyta pavienių kūrinių (N. Vilutytės freska‑sgrafitas Aušros Vartų Madona 2004, Dievo Gailestingumo bažnyčioje Vilniuje, P. Juškos Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai 2001, Šimonių bažnyčioje, A. T. Tuminaitės‑Kučinskienės batika Pasaulio Motina 1991, Šv. Kazimiero bažnyčioje Naujojoje Vilnioje; A. Kmieliausko Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi 2004, Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, R. Sipavičiūtės aplikacija Maloningoji 1992, Lietuvos Respublikos Seimo Baltojoje salėje, S. Kuzmos Pieta Sausio tryliktosios aukoms Antakalnio kapinėse Vilniuje, 1995). Marijos vaizdavimo tradicija gaji tautodailėje, daugiausia tapyboje ir skulptūroje. Stebuklingais laikomi Marijos paveikslai: Trakų (Dievo Motina 16 a.), Šiluvos (Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu), Aušros Vartų Vilniuje (Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina, abu 17 a. pradžia), Žemaičių Kalvarijos (Švč. Mergelė Marija 17 a.), Pivašiūnų (Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda 17 a. vidurys), Krekenavos (Dievo Motina).
Kauno Bernardinų Švč. Dievo Motinos paveikslas
Kauno Bernardinų konvento archyve yra jau minėto bernardinų vienuolio Alekso Maceinos 1670 m. stropiai surašyta “Tikra ir nuoširdi šviesių asmenybių reliacija apie Švenčiausiosios Mergelės stebuklingąjį atvaizdą, kuris yra mūsų bažnyčioje. Pradžioje jis vaizdžiai aprašo ankstesnį, 1655 m. įvykį;: “Kai Maskva atakavo, tas paveikslas buvo išvežtas iš Kauno į Raudonę, į dvarą Šviesiausiojo Jo Malonybės pono Jeronimo Krišpino Kiršenšteino, šiuo metu LDK iždininko. Toje koplyčioje pamaldų metu, būtent tą valandą, kurią maskolius Vilnių užgrobė, aiškiai matė paveikslą verkiantį pats Jo Malonybė, ir pati Jos Malonybė, ir Jų Malonybių sūnus, ir kiti. Pats Jo Malonybė tai žodžiu sąžiningai paliudijo, būvant daugybei garbingų asmenų, ir prie manęs, neverto kunigo, kai buvau pas jį Raudonėje. Viešpaties metais 1670 rugpjūčio 25 dieną.” Cituotas tekstas liudija, kad anuo metu Marijos paveikslas buvo itin branginamas. Prieš 1655 m. rusų invaziją Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, kaip anksčiau minėta, šį paveikslą kartu su kitais vertingiausiais daiktais iš vienuolyno išvežė paslėpti į Raudonės dvarą. O išsamiame 1670 metais parvežtų daiktų sąraše minimi Dievo Motinos ir Kūdikio figūras dengę sidabro aptaisai (trumpai apibūdinta Marijos suknelė - sukienka srebrna gladka), taip pat dvi karūnos ir 23 sidabrinės plokštelės. Šie faktai, t. y. sidabro aptaisai, saugoję paveikslo šventumą ir liudiję jo stebuklingumą taip pat, kaip ir votai (sidabrinės plokštelės - pamaldumo ženklai) rodo, kad jau XVII a. pirmoje pusėje Švč.
1669 m. stebuklus pradėjęs užrašinėti subgvardijonas Maceina tą dokumentą pavadino “Sequuntur Miracula”. Stebuklai smulkiu rankraštiniu šriftu surašyti devyniuose puslapiuose, jie stropiai fiksuoti iki 1676 metų (paskutinis įrašas datuojamas 1706 m.). Dažniausiai tai nepaprasti išgijimai. Pavyzdžiui, 1670 m. ponia Agnietė Aleksandra Simanavičienė, “pasiaukojusi Švenčiausiajai Mergelei tame paveiksle”, pasveiko ir paaukojo sidabrinę plokštelę. 1670 m. maldomis nuo nepakeliamų danties skausmų prieš Kalėdas išsigelbėjo ponas Mykolas Rudzianskis, kuris taip pat paaukojo sidabrinę plokštelę. 1671 m. ponia Magdalena, kuriai iki “išprotėjimo” skaudėjo galvą, “raudojo priešais stebuklingąjį paveikslą ir nuo to laiko jokio galvos skausmo nekentėjo. Kaip padėką sidabrinę galvutę paaukojo”. Kauno bernardinų Švč. Dievo Motinos paveikslo, apie 350 metų išbuvusio toje pačioje bažnyčioje, kultas ir stebuklingumas vaizdžiai atskleidė gilų pamaldumą į Švč. Mergelę šiame atvaizde ir parodė maldingumo formų įvairovę, ypač būdingą XVII amžiaus antrai pusei ir XVIII amžiui. Be to, tai pats bizantiškiausias Švč.
Taip pat skaitykite: Filmai apie Paskutinę Vakarienę
Stebuklingojo paveikslo istorija
Šis Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios Dievo Motinos paveikslas po jos uždarymo 1950 m. ilgam išnyko iš visų akiračio, ir tik 2001 m. pagaliau vėl sugrįžo į altorių - šįsyk į Arkikatedrą baziliką. Jo atradimo istoriją glaustai būtų galima papasakoti taip: paveikslą 1978 metais surado kun. kan. Algimantas Kajackas. Rūpindamasis 1978 m. atgautos Švč. Trejybės bažnyčios meno kūriniais, pradėjo jų ieškoti. Sužinojęs, kad 1962 m. šią bažnyčią uždarius, dauguma jų buvo perkeltos į Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, visur ir viską apžiūrėjo. Deja, pavyko rasti tik šv. Pranciškaus Asyžiečio statulą iš didžiojo altoriaus ir apnykusią drobę su nežinomu Marijos atvaizdu, be rėmų numestą rūsyje ant žemės. Įrėmintas ir sutvarkytas, šis Marijos paveikslas Kauno kunigų seminarijoje per dešimtmetį kabėjo klierikų kambaryje. 1992-1993 metais, tyrinėdama Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios interjero įrenginius ir puošybą, buvau “iki ausų” panirusi į bernardinų konvento archyvo studijas; ypač parūpo šio konvento bažnyčios malonėmis garsėjęs Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Būdama įsitikinusi, kad toks paveikslas negalėjo pražūti, ėmiausi jo ieškoti. Kan. Kajackas, paklaustas, ar seminarijoje nėra kokio nors senoviško, neįprasto ir nežinomo Marijos atvaizdo, parodė dar 1978 metais atrastą atvaizdą. Jį pamačiusi iš karto supratau, kad galų gale atsirado! Tačiau tik šaltinių, literatūros, ikonografijos bei natūros studijos leido šį paveikslą identifikuoti, t. y. Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorija atkurta iš rankraštinių šaltinių. Jis minimas Bernardinų konvento archyve (pirmą kartą - 1669 m.), o nuo XIX a. pradžios iki XX a. vidurio - Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios vizitacijų aktuose ir inventorių aprašuose (paskutinį kartą - 1939 m.). Pirmąsias žinias apie šį paveikslą pateikia jau minėtasis Aleksas Maceina 1670 m. reliacijoje: “Tas Švč. Dievo Motinos atvaizdas nutapytas stebuklingosios Čenstakavos pavyzdžiu. Kas jį tapė ir kas mūsų bažnyčiai dovanojo, ir kaip seniai jis pas mus, išklausti netgi iškaršusių žmonių negalime. Tas Švč. Mergelės paveikslas prieš karą su Maskva turėjo ypatingą koplyčią bažnyčios mūrinės sienos viduryje, nuo griovio įėjus į bažnyčią - kairėje pusėje.” Koplyčios, kaip minėta, būta šiaurinės sienos viduryje, ji ten galėjo būti įrengta XVI a. Bernardinų konvento mecenatas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas Švč. Dievo Motinos paveikslą ir kitus pačius brangiausius daiktus prieš 1655 m. rusų invaziją iš vienuolyno buvo išvežęs paslėpti į Raudonės pilį. 1669 metais, tuoj po trečio gaisro, Kauno žemės ūkio teisėjo Oborskio lėšomis pradėta Švč. Mergelės Marijos koplyčios renovacija; taigi koplyčia išliko ankstesnėje vietoje. Apie 1679 metus paveikslas, užbaigus jos atnaujinimo darbus, sugrąžintas į altorių. XVIII a. viduryje koplyčios vietoje įrengtas dabartinis įėjimas į bažnyčią. Taigi veikiausiai apie tą patį laiką Švč. Dievo Motinos paveikslas iš buvusios koplyčios perkeltas į didįjį altorių. Jį ten esant mini ne tik 1804 m. Bernardinų bažnyčios vizitacijos aktas, bet ir visi paskesni turto aprašai, baigiant 1861 m. XIX a. pabaigoje Marijos paveikslas iš didžiojo altoriaus buvo perkeltas į kuklesnį Šv. Onos altorių ir pakabintas jo antrame tarpsnyje. Kadangi dėl didumo kūrinys ten netilpo, drobę apkarpius, buvo kiek sumažintas. 1939 m. Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos turto aprašas liudija, kad aptariamasis paveikslas, “apvilktas metaliniais rūbais”, tebėra Šv. Onos altoriaus antrame tarpsnyje. Tačiau išlieka mįslė, kada ir kaip Švč. Dievo Motinos paveikslas pateko į Šv.
Ikonografiniai tipai ir stilius
Po įvairiapusiškai ištirto paveikslo restauravimo atsiskleidė beveik autentiškas vaizdas: raiškūs subtiliais ochrų pustoniais nutapyti Švč. Dievo Motinos ir Kūdikio Jėzaus veidai, brangakmeniais ir perlais puoštos karūnos, auksu švytinčios aureolės aplink galvas. Šis Švč. Mergelės Marijos paveikslas priklauso ankstyviausiam bizantiškajam Hodegetrijos ikonografiniam tipui. Marija pavaizduota stovinti; ant kairės rankos Dievo Motina laiko vaikelį Jėzų, kuris dešine ranka laimina, o kairėje turi Evangelijų knygą. Mūsų paveikslas išsiskiria Mariją dabinančių juvelyrinių dirbinių turtingumu. Ypač stebina perlų, kuriais dekoruoti ir drabužių elementai, gausa. Viena vertus, perlai turi puošybinę paskirtį, kita vertus, svarbesnė yra jų simbolinė kalba. Ne mažiau iškalbinga Marijos krūtinę dabinanti turtinga kompozicija iš įvairių juvelyrinių dirbinių: tarp šešių skirtingo pynimo susuktų ir sunertų grandinių įsiterpia po du perlų ir brangakmenių vėrinius ir vienas vėrinys iš perlų ir tuščiavidurių metalo karolių. Gi papuošalas su iš visų žalių akmenų gražiausiu ir vertingiausiu didžiuliu smaragdu kompozicijos centre iš karto patraukia dėmesį. Po juo kabo graikiškasis kryžius, apipintas grandinėlėmis ir puoštas brangakmeniais. Dauguma juvelyrinių dirbinių yra senoviški; be to, čia veikiausiai pavaizduoti ir tie papuošalai, kurie XVI - XVII a. I pusėje buvo padovanoti Čenstakavos ikonos originalui. Todėl šitoks aprangos dekoras kaip visuma galėjo atsirasti XVI a. pabaigoje. Šiame kūrinyje Švč. Dievo Motinos bei Kūdikio galvas vainikuojančios ir brangakmeniais išdabintos karūnos yra nutapytos. Apskritai marijinių atvaizdų karūnavimo praktika Europoje visuotinį pobūdį įgauna tik XVII a. pradžioje. Taigi tuo pačiu metu nutapytas Kauno bernardinų paveikslas priklauso Čenstakavos Dievo Motinos ikonos sekinių grupei, atsiradusiai XVI a. pab. - XVII a. Paveiksle gausu bizantinės dailės apraiškų: aprangoje, veiduose, taip pat fono bei figūrų vaizdavime. Bizantijos estetikos dėmesys šviesai ir spalvai kaip svarbiausioms meninės ir simbolinės raiškos priemonėms tobuliausiai atsiskleidžia tapyboje. Bizantinė tapyba persmelkta šviesos, kad ir neegzistuoja koks nors aiškiai apibrėžtas šviesos šaltinis. Tokio šaltinio funkciją bizantinės dailės kūriniuose atlieka auksuotų fonų, aureolių ir nimbų sistema (auksas - irealios, anapusinės šviesos simbolis). Glotnus, grynas aukso švytėjimas tarsi perkeldavo anų laikų žiūrovą į kitą, žemiškajam pasauliui tolimą, dvasinių esybių sferą. Panašų vaizdą regime mūsų Švč. Mergelės Marijos paveiksle. Ir čia plokščias auksinis fonas (buvęs be ornamentų), ir auksu spindinčios dangiškųjų personažų aureolės simbolizuoja amžinąją šviesą (abiem atvejais kuriama sąlygiška erdvė). Taigi šiai XVII a. pradžioje nutapytai Hodegetrijos kompozicijai būdinga archajiška statika, tam tikras sąlygiškumas ir simboliškumas.
Kiti Marijos ikonografijos pavyzdžiai
Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas
Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas pačioje XVIII a. pradžioje buvo įtaisytas iliuziškai tapytame altoriaus retabule pietinės navos galinėje sienoje. Lietuvoje tai būta vieno ankstyviausių šio tipo kūrinių, vėliau to amžiaus viduryje pertapyto; deja, dabar išlikę tik abiejų “optinių” retabulų (taip jie vadinami šaltiniuose) neryškūs fragmentai. Paveikslas neteko savo buvusio modernaus aniems laikams altoriaus XIX a. pabaigoje. Tuomet toje sienoje iš zakristijos į bažnyčią įrengus neogotikines duris, iliuziškai tapytas retabulas ne tik smarkiai nukentėjo, bet ir buvo uždažytas. Todėl Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas buvo perkeltas į prie pirmojo pilioriaus stovintį altorių; čia jis kabėjo iki 1950 metų, vėliau “klaidžiojo” nežinia kur, nuo 1971 m.
Ankstyvoji altorinė ikonografija gali būti siejama su autentiškais jo portretais (seniausiame visafigūriame, nutapytame apie 1222 m. Subiaco vienuolyne, jis be nimbo ir be stigmų stovi apsivilkęs tamsiu abitu, susijuosęs virve su trimis mazgais - nežinomas dailininkas matė Pranciškų kaip asketišką ir džiugią vienuolišką figūrą). Nuo XIII a. ketvirtojo dešimtmečio šv. Dailininkai nuo Cimabue, Giotto ir Simone Martini, per El Grecco, Peter Paul Rubens, Rembrandt van Rijn iki šių dienų savaip šlovino šv. Pranciškaus mistinę meilę Kristaus kryžiaus kančiai. Toje nenutrūkstančioje dailininkų eilėje yra ir tapytojas Jonas Bielinskis, XVIII a. Veržlus ir santūrus stovinčio šv. Pranciškaus atvaizdas užpildo negilią pusapskritę nišą, atgaivindamas ilgai puoselėtą šitokią šventųjų vaizdavimo tradiciją ypač skulptūroje (pavyzdžiui, Lorenzo Bernini šv. Bibianos statula Romoje 1626 m.). Vienuolis nutapytas laikantis anksčiau aprašytos ikonografinės schemos, tačiau esama niuansų: abitas rudos spalvos, prie virvės (trys jos mazgai simbolizuoja tris vienuoliškus įžadus: neturto, skaistumo ir klusnumo) prikabintas rožinis. Visas Pranciškaus dėmesys sutelktas į Nukryžiuotąjį; tai gili Kristaus kančios meilė, kurios vaizdinė išraiška čia - nebyli malda, amžina jungtis; tai šviesiausia paveikslo vieta. Gyvastingame kūrinyje nejusti išorinės įtampos; priešingai, gelminė energija išsiveržia į paviršių pirmiausia per labai kontrastingą šviesokaitą ypač tapant kūnus, kai gilūs tamsūs šešėliai, gretinami su apšviestomis dalimis, priverčia jį “vibruoti”. Paveiksle ne mažiau svarbūs į jo audinį darniai įterpti lotyniški tekstai. Du angeliukai, apsisiautę mėlyna ir raudona skraistėmis, laiko juostą su įrašu: TRES ORDINES HIC ORDINAT / Trijų ordinų įkūrėjas. Šv. Pranciškaus Asyžiečio laikomos knygos viršelyje yra ilgesnis įrašas: Mažesniųjų brolių gyvenimo taisyklės: Brolis Pranciškus prižada klusnumą ir pagarbumą Viešpačiui, Popiežiui ir Romos Bažnyčiai. Sk. 1. Smarkiai nukentėjęs kartušo įrašas vietomis buvo neįskaitomas. 1992 m. jį rekonstravo Mindaugas Strockis: Tikrasis atvaizdas šv. brolio Pranciškaus Serafiškojo su tokio pavidalo abitu, kurį visam laikui nustatė pranciškonų ordinui, atliktas pagal tą, kuris yra Vatikane, Šviesiausio Viešpaties Popiežiaus Benedikto autoritetu patvirtintas. Taigi pastarojo įrašo tekstas patikina mus, kad Kauno Bernardinų konvente Šv.
#
Taip pat skaitykite: Paskutinė Vakarienė: svarbiausi aspektai
tags: #Jėzus #laiko #ranką #virš #Marijos #ikonografija