Juozas Erlickas: Gyvenimas ir kūryba
Juozas Erlickas - iš Akmenės rajono kilęs poetas, prozininkas, dramaturgas, satyrikas ir humoristas, kuriantis tiek suaugusiems, tiek vaikams. Jis gimė 1953 m. kovo 3 d. Svirkančiuose, Akmenės rajone, Stalino mirties dieną. Šis sutapimas galbūt ir nulėmė būsimojo poeto gyvenimą: kaip kokiam Don Kichotui stoti į kovą su butaforiniu tautos priešu - valdžia ar kaip narsiajam Robinui Hudui imtis ginti nuskriaustuosius, gal ne veiksmais, bet bent jau žodžiu.
Biografija
1971 m. baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. 1971-1975 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Dirbo gamtos apsaugos instruktoriumi, scenos darbininku Jaunimo teatre, po Atgimimo - „Lietuvos aido“ bei „Lietuvos ryto“ redakcijose, o nuo 1995 m. dirba laikraštyje „Lietuvos rytas“. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1975 m.
Kūrybos bruožai
Viešojoje erdvėje Juozas Erlickas iškyla kaip ryški, ekstravagantiška, juodąjį humorą be perstojo naudojanti asmenybė, kurią, nuodugniau nesusipažinus su rašytojo braižu, nesupratus naudojamos išmonės, galima priimti net kaip įžūlią ir nemalonią. Rašytojas dažnai pasirodo televizijos laidose, įdainuoja savo eilėraščius, duoda šiek tiek keistai atrodančius interviu, kuriuose išjuokia save ar pasaulį.
Kūryboje jis mėgsta komiškai žaisti netikėtais citatų ir aliuzijų deriniais. Šiandieninis Erlicko kūrybos pasaulis groteskiškas. Rašo eilėraščius. Dažno eilėraščio pagrindas - dramatiški subjekto išgyvenimai.
Erlicko vaikystė chronologiškai sutapo su visą Sovietų Sąjungą aprėpusia politika, vadinama atšilimu. Šiuo laikotarpiu gyvenimo sąlygos lietuviams tapo sąlyginiai geresnės: pristabdytas teroras, masiniai suėmimai, daugiau mažiau leistini tam tikri kultūriniai judėjimai, rodomas pakantumas lietuvybei, sušvelninta cenzūra. Visgi Erlicko paauglystės, brandos laikotarpiu esamą konjunktūrą keitė Leonido Brežnevo vykdyta nauja, fundamentaliai nuo atšilimo besiskirianti politika, dažnai vadinama stagnacija, sąstingiu. Šiuo laikotarpiu Sovietų Sąjungos - taigi ir jai priklausančios Lietuvos - raida itin sulėtėjo, vyravo deficitas, kyšininkavimas, plito alkoholizmas, be to vėl griežčiau cenzūruojami meno atstovai. Tauta išgyveno moraline degradacija, visuotiniu susvetimėjimu paženklintą dekadansą. Tad natūralu, jog sąstingio laikotarpiu į tuometinę literatūros padangę žengęs Juozas Erlickas gyvenimo padėtį vaizduoja groteskiškai, jo kūryba persmelkta humoro, kuriuo, pasak literatūros istoriko Lauryno Katkaus, rašytojas „mėgina šokiruoti skaitytoją, pažadinti jį iš apatiškos būsenos“. Vadinasi, į būties absurdiškumą žvelgiama per ironijos prizmę, nes būtent tai padeda išgyventi, susitaikyti su esama realybe. Tai pastebi ir literatūrologas Vytautas Kubilius knygoje „XX amžiaus literatūra“, pažymėdamas, jog „Erlickas taikliai fiksuoja lūžio epochos tipiškas realijas, vertybių pervartas, drumzliną psichologinį koloritą, pridengęs ironija tramdomą pasibaisėjimą, o gal ir neviltį <…>. Erlicko stiliaus originalumas - juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma“. Išjuokdamas socialistinės sistemos išugdytos kultūros nusistovėjusius standartus, Erlickas su ironija bei pesimizmu žvelgia į pokomunistinės Lietuvos aktualijas - valstybės valdymo organus, numenkėjusias vertybes, visuomenės abejingumą, godumą.
Taip pat skaitykite: Tradicinė lietuviška duona
Esminiai Erlicko kūrybos bruožai yra: ironija; metaforų iškėlimas į buitinę kalbą, kas tik stiprina absurdiškumo jausmą; autoironija; tragikomiška nuotaika; nonsensas, kuris ypač ryškus novelių fabulose, pavyzdžiui, novelėje „Gerą įvaizdį sukurti sunku“, vaizduojančioje paraleliai su atsikuriančia Lietuvos valstybe besikeičiančiu pagrindiniu veikėju - jam pradeda kristi organai, galiausiai iš jo lieka tik širdis. Be kita ko, svarbus rašytojo kūrybos bruožas yra intertekstualumas - teksto ryšys su kitais tekstais. Erlickas dažnai parafrazuojama lietuvių poeziją: Maironį, Martinaitį, Nėrį ir kitus garsius poetus, ypač neoromantikus. Erlickas išjuokia perdėtą jausmingumą, banalią pasaulėjautą, išaukštinančią gamtos išgyvenimą, jautrią meilę, ilgesį; šias būsenas jis sugretina su buitiškumu. Rašytojo kūrybos epicentras - kasdienybės pajauta; kalbantysis - paprastas žmogus. Tiesa, Erlicko kūryba nėra lengvai skaitoma. Nepastebėjus tekstuose glūdinčios potekstės, šie savotiškai numenkėja, lieka pilnai neperskaityti.
Sąjūdžio metais J. Erlickas tapo aštriausiu sovietinės mąstysenos ir elgsenos stereotipų kritiku. Rašytojas pasakoja apie save ir savo gyvenimą su lengvu humoro cinkeliu.
Kūryba
Atlieka dainas savo tekstais, filmuojasi televizijos laidose, dainavo roko operoje. Jo tekstais sukurta daug dainų. Pastatyta pjesių - 1989 m. „Blinkuva“, 1991 ir 1993 m. „Pakeleivingi“.
Bibliografija
- Kodėl?: humoreskos. - Vilnius : Vaga, 1979.
- Raštai ir kt. : humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. - Vilnius : Vaga, 1987.
- Gyvenimas po sniegu : pjesės. - Vilnius : Vaga, 1991.
- Bilietas iš dangaus, arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu: vasara-žiema, per pavasarį, rudenį, Zarasus ir vaikystę: eilėraščiai ne suaugusiems. - Vilnius : Vyturys, 1990.
- Žalias pareiškimas ir kiti eilėraščiai : [vyresniam mokykliniam amžiui]. - Vilnius : Vyturys, 1992.
- Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: eilėraščiai: šimtas giesmelių. - Vilnius : Alma littera, 1995 Kaunas : Spindulys). - 158 p.
- Viršūnės ir kelnės, arba Tūkstantis ir viena naktis su Ezopu : [recenzijos]. - Vilnius : Vaga, 1995 (Poligrafinių paslaugų įmonė).
- Knyga. - Vilnius : Tyto alba, 1996; 1998. - 469 p.
- History of Lithuania : [proza, eilėraščiai]. - Vilnius : Tyto alba, 2000 (Vilnius : Vilspa).
- Aš moku augti: eilėraščiai ne suaugusiems. - Vilnius : Tyto alba, 2003 (Vilnius : Spaudos kontūrai).
- Juozapas. Apreiškimai : 366 / Juozas Erlickas ; surinko beigi spaudai parengė Juozas Erlickas. - Vilnius : Tyto alba, 2003 (Vilnius : Spaudos kontūrai).
- Prisimynimai : [proza, eilėraščiai]. - Vilnius : Tyto alba, 2004 (Vilnius : Vilniaus spauda).
- Bajorų: proza.
- Kad būtų linksma: eilėraščiai.
- Troleibusinės novelės; Kelionė traukiniu: apsakymai.
- Mano meilė stikliniais kaliošais: misterija: keturių sparnų, su aušrine ir pašvaiste: poezija, drama, proza.
- Ateinu su šaukštu: istorija: poezija, proza.
- Išeinu iš krašto: fantasmagorija: devyni ratai.
- Kaip išgyventi Lietuvoje?: gyvojo klasiko Juozo Erlicko ir teptuko virtuozo Vytauto Jurkūno vadovėlis.
- Kalendorius. Ar gali būti, kad ir mes gyvename mūsų laikais.
- Bijau varlės: eilėraščiai visam žmogaus gyvenimui.
- Pranašystės. Mylimieji. Pranašystės.
- Juodas vienas: vaizdai, ženklai, pranašystės: albumas.
- Lėkit, baltieji!: albumas.
- Pauzė: albumas.
- Rytoj būsiu geras: albumas.
- Ant visų kelių: albumas.
- Mano pasakos: vaizdo įrašas.
Įvertinimas ir apdovanojimai
1997 m. J. Erlickas gavo Nacionalinę premiją.
Erlickas ir visuomenė
Šiais laikais turbūt retas nežino, kas yra Juozas Erlickas. Poeto, Nacionalinės premijos laureato, dainininko ir dainų autoriaus, dabar net TV žvaigždės vardas mirga ir mirga spaudoje. Bet tik kas keturiasdešimt penktas pagalvoja, kokios yra rašytojo šlovės priežastys. Gyvojo klasiko (beje, klasiku pasiskelbė jis pats, o visi patikėjo) gyvenimas apgaubtas paslapties šydu ir tik kur ne kur, pro kandžių praėstas skyles, galime pamatyti niekada viešumoje nesišypsantį Juozapo veidą. Kaip jis pats kartą pasakė: „Nesišypsau, nes nenoriu atrodyti įtartinai”.
Taip pat skaitykite: Pomidorų sriuba: geriausi receptai vaikams
Erlickas, gimęs Stalino mirties dieną, buvo visai nemielai nusiteikęs sovietinės santvarkos atžvilgiu ir savo nepasitenkinimą pradėjo reikšti dar vaikystėje. Tada jaunasis rašytojas atėjo į šeštadieninę talką nešinas žaisliniu kastuvėliu ir kibirėliu. Su šiais darbo įrankiais jis stovėjo rikiuotėje šalia savo klasės draugų, ir, kaip pamena mokyklos direktorius, jo laikysena bei veidas rodė didžiulį susikaupimą. Nuo to laiko Erlickas, puikiai suprantąs politinių žaidimų absurdą, ėmė kritikuoti valdžią subtiliu, ne visiems suprantamu būdu: kūrė kūrinius su daugiakopėmis potekstėmis ir taip šifravo savo nepasitenkinimą valdžia. Tiesa, pasitenkinimo valdžia jis nepradėjo jausti ligi šiol, todėl vis dar slepia įvairias antipolitines idėjas po vaikiškais eilėraštukais. O tuos kūrinius, kurie nėra skirti neužaugusiajai kartai ir kuriuose, aišku, kas nors irgi slypi, pasirašo kiek abstraktesniu Juozapo vardu. Turint omenyje, kad šiuo metu valdžioje nėra labai pasakiška ir stabilu, nėra ko stebėtis, kad šio sarkazmo klasiko žvaigždė savo zenitą pasiekė būtent dabar. Juozo Erlicko kūryba puikiai atspindi dažno tautiečio širdyje slypintį nepasitenkinimą valdžia. Tautai seniai reikėjo žmogaus, kuris išdrįstų pasakyti tai, ką jie visi galvoja. Įvairiais Lietuvos gyvenimo etapais Jis yra tas, kuris aršiausiai kritikuoja valdžią, valstybės valdymo aparato veiklą savo kūryboje paverčia viduramžiška kvailių švente. („Yra šalis… Dažnas jo herojus „trečias brolis”, išėjęs į Lietuvą laimės ieškoti, tampa prezidentu ar vidaus reikalų ministru.
Sigito Parulskio nuomone, šią opoziciją galima susieti su Juozo baime, kitaip tariant, pavadinti Eurofobija. Erlickas kaip bado ir maro, o gal net labiau, bijo Europos, jos sąjungos ir NATO. TV laidoje „Pagauk kampą” jis kartą pasakė, kad ir jo gyvenamasis rajonas Fabijoniškės, ir jis pats niekur eiti nesiruošia. Ir labai džiaugiasi, kad visa Lietuva išeina, mat jam daugiau vietos liks. Visi rašytojo tekstai yra įsprausti į tam tikrus kontekstus: politinį jau aptarėme, kitas būtų kultūrinis, o tiksliau tos kultūros nebuvimas šiuolaikinėje visuomenėje, kurį žiauriai, bet tiksliai galima pavadinti tiesiog asocialumu. Tipiniai Erlicko herojai: pagyvenęs provincialas, mokslo ir kultūros visaip siekęs, “i anei jokiu būdu” negalįs jos gauti, džiovininkas - intelektualas, kuriam kultūros jau seniai virš galvos, ir vidutinio amžiaus politikas, kuris prie kultūros nuo gimimo nedera. Alkoholis ir kirvis, blogiausiu atveju, peilis ar kilpa yra pagrindiniai tūlo piliečio darbo įrankiai, tuo pačiu ir dažniausiai naudojami Erlicko simboliai. Alkoholis - neatsiejama šių laikų lietuvio gyvenimo dalis, kirvis - visų problemų sprendimas.
Ruošdama šį pranešimą pastebėjau, kad Juozo Erlicko kūryboje įžvelgti šviesų spindulėlį nėra lengva, netgi pasakyčiau sunku. Tada ir uždaviau sau retorinį klausimą: „Negi viskas Lietuvoje taip jau blogai? ”. Jau mačiau mintyse pritariamai linksintį klasiko veidą, bet staiga prisiminiau Juozo Erlicko lyriką vaikams. Tą mažą dalį jo kūrybos, kur nėra jokios politikos (bent iš šalies neįžvelgsi), kur nėra jokios Europos, tik paprastas kaimo peizažas ir po kojomis besiraitantis sliekas. Sąmoningai nepasakiau, kad ten nėra skausmo. Skausmo ten apsčiai, bet jis toks neforsuotas, tikras, nuoširdus, toks lyriškas. Todėl ima atrodyti, kad jis geras, nes tai neatsiejama kiekvieno gyvenimo dalis. Man labai įdomu, kur politinių marazmų sugraužtame Erlicko kūne slepiasi tas vaikiškumas?
O tai jau būtų visai kita tema, meilė klasiką, tiksliau, jo kūrybą aplanko labai retai, žymiai dažniau jo mūza tampa Tėvynė Lietuva, nei paprasta moterų giminės atstovė. Sigitas Parulskis sako, kad tai dar viena Juozo baimė. Bet, būdamas, kaip pats sako, senoviškų pažiūrų katalikiškos pakraipos tarybinis žmogus, jis vis tiek parašo keletą eilėraščių apie meilę. Vulgariuosiuose eilėraščiuose meilės tema greičiau pavirsta paprasta aistra, yra gvildenama viešai, buitiniame fone, su begale buitinių detalių. Lyriškieji yra žymiai romantiškesni, dažnai juose nėra žodžio meilė, bet jausmą galima įžvelgti poteksčių klostėse. Mano nuomone, kitaip nei vulgarieji, šie eilėraščiai yra susieti su paties autoriaus jausmais ir išgyvenimais. Sentimentalumo ten gal truputėlį ir trūktų, bet autorius nėra linkęs verkšlenti ir liūdėti.
Taip pat skaitykite: Modernūs cepelinai