Keramikos Glazūros Receptai: Nuo Tradicijų Iki Šiuolaikinių Tendencijų
Keramika - tai ne tik amatas, bet ir menas, turintis gilias istorines šaknis. Nuo senovinių puodų žiedimo iki šiuolaikinių abstrakčių skulptūrų, molis yra medžiaga, leidžianti perteikti įvairias idėjas ir nuotaikas. Šiame straipsnyje apžvelgsime keramikos glazūros receptus ir technikas, įskaitant tradicinius ir modernius metodus, taip pat aptarsime įvairius keramikos dirbinių panaudojimo būdus interjere ir eksterjere.
Molinių Šukių Mozaika: Antras Gyvenimas Keramikai
Molinių šukių mozaika - tai originali ir paprasta idėja, leidžianti papuošti interjerą ar eksterjerą. Vietoj to, kad išmestumėte suskilusius keraminius puodelius, dubenėlius ar plyteles, galite juos panaudoti mozaikos kūrimui.
Procesas prasideda nuo vietos dekoravimui pasirinkimo. Tam puikiai tinka židinio atbrailos, erdvė prie senovinio pečiaus, balkono sienelės, namų slenkstis ar vonios kambario bei virtuvės fragmentai. Pasirinkus vietą, reikės įsigyti gipso, cemento ar kitos stingstančios medžiagos, kuri sudarys mozaikos pagrindą.
Užtepus stingstančią masę ant pasirinktos vietos, į ją įspaudžiamos surinktos šukės. Galite derinti spalvas, dydžius ir formas, kurdami norimą ornamentą, paveikslą ar formą. Ši mozaika gali būti derinama su mozaikinėmis ar paprastomis plytelėmis, ypač jei reikia pakeisti iškritusią grindų ar sienos plytelę.
Šukinės mozaikos nereikėtų padauginti, ja derėtų akcentuoti interjerą, paverčiant mozaiką jo detale.
Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus su bananais
Užuolaidėlė Iš Molio: Funkcionalus Ir Dekoratyvus Elementas
Šis funkcionalus elementas pagaminamas itin paprastai - molio netgi nebūtina išdegti. Įsigiję molio, lipdykite nedideles įvairių formų detales, karoliukus. Kiekvienoje nulipdytoje figūroje padarykite skylutę mediniu smeigtuku, kad išdžiūvusias detales būtų galima suverti.
Nulipdę būsimos užuolaidėlės elementus, palikite juos išdžiūti, po to galite nudažyti, nulakuoti arba palikti natūralios spalvos. Suverkite karoliukus ant pasirinktos virvutės. Pritvirtinę keletą tokių girliandų prie horizontalios virvės arba pagaliuko, galite jas kabinti virš durų, langų ar atskiroms erdvėms atskirti.
Kuo daugiau girliandų, kuo jos tankesnės, tuo ir pati užuolaidėlė išeis tankesnė. Pasitelkę fantaziją, galite prigalvoti ir daugiau girliandos tvirtinimo būdų bei vietų. Norint išgauti prabangesnį sprendimą, karoliukus reikėtų nutepti glazūra ir išdegti. Natūrali molio spalva ir faktūra puikiai dera su natūralaus lino pluoštu.
Paveikslas Molyje: Išraiška Ir Individualumas
Šį molio gaminį jau teks išdegti - tokią paslaugą jums gali suteikti keramikos centrai ar netgi privačios keramikos studijos. Jos pagelbės ir norintiesiems savo gaminį padengti glazūra. Ant medinio paviršiaus iškočiokite molio gabalą ir padarykite pageidaujamo storio „blyną“.
Į molinį paveikslą galite įspausti įvairių augalų - kai darbą įdėsite į degimo krosnį, jie sudegs, bet jų spaudas liks. Taip galima išgauti realistišką augalų motyvą. Taip pat ant molio plokštumos galite įspausti delnų atspaudus, iškildinti reljefą.
Taip pat skaitykite: Vištos kepimo patarimai Kamado Bono kepsninei
Galiausiai teks pamąstyti, kaip savo kūrinį norėsite pakabinti - padarykite keletą skylučių norimoje vietoje, jei dėsite į rėmelius, jos, žinoma, nėra būtinos. Po išdegimo prie darbo galite priderinti keletą lininių skiaučių ar lininių siūlų. Toks paveikslas dažnai kabinamas virtuvėse, norint pabrėžti lietuviškų motyvų interjerą, kartais koridoriuose jie sukabinami grupuojant, kad neatrodytų padriki. Pakabinti prie židinio ar senovinio pečiaus jie tik sušildys interjerą. Modernumo tokiam kūriniui suteiktų ryškios glazūros ir modernūs raštai, vaizdai.
Taip pat galite iš molio išlipdyti apskritimus, trikampius, kvadratėlius, rutuliukus, juos glazūruoti įvairiaspalvėmis glazūromis ir suklijuoti ant stiklo lakšto. Toks kūrinys taip pat reikalauja apsilankymo krosnyje.
Keramikos Atgimimas Ir Jaunųjų Menininkų Įtaka
XX a. viduryje prasidėjo keramikos atgimimas, populiarūs tapo dekoratyviniai interjero ir eksterjero darbai. Keramika tapo ne tik buitine ar architektūrine, bet ir dekoratyvine. Ir šiandien keramikos dirbiniais puošiamas interjeras ir eksterjeras. Jaunoji menininkų karta atgaivino keramiką, ją paversdami abstrakcionizmu, sumodernino keramikos panaudojimo galimybes, pritaikė šią dailės šaką interjero apipavidalinimo sričiai.
Šiuo metu keramikai turi visišką pasirinkimo laisvę: jie gali gaminti praktiškus dirbinius, dekoratyvines interjero ar eksterjero detales, suvenyrus, papuošalus ir t. t. Molio gaminiai ne tik puošia, bet ir suteikia namams šilumos, jaukumo.
Indrė Svirskaitė: Keramikos Pašaukimas
Indrė Svirskaitė - jauna menininkė, keramikė, teigianti, kad ne ji pasirinko keramiką, o keramika ją. Ilgą laiką šio amato vengusi, galiausiai atrado jį iš naujo. Jaunosios keramikės sodyboje rikiuojasi jos keramikos darbai. Pati keramikė sako, kad ji nuolat ieško jiems vietos, o kai randa - įkurdina kaip akcentus. Kai kurie darbai lauke, o lėkštės, indai, smulkesni darbai - namuose.
Taip pat skaitykite: Kaip kepti lašišą keptuvėje
Indrė sako, kad ją nuo vaikystės traukęs menas. Mokykloje labai domėjosi daile, vėliau ją pasirinko studijoms. O keramika visada buvo šalia. Pradžioje Indrei ji nepatiko, asocijavosi su purvinomis dirbtuvėmis, su rankas ištepančiu moliu. Tiek mokykloje, tiek universitete ji keramikos vengė, nuolatos bandė ją kažkaip apeiti.
Menininkė juokauja, kad keramika glaudžiai susijusi su augalininkyste. Kad ir kaip skirtingai atrodo abi šios sritys, jas jungia vienas dalykas - žemė. Indrė sako, kad jai reikia dar daug ko išmokti, kai ką jau išmoko iš savo patirties, per nuolatinius bandymus. Pavyzdžiui, pradžioje moteris galvojo, kad išdžiūvę molio likučiai jau niekam netinkami, ji juos tiesiog išmesdavo. Tik vėliau sužinojo, kad juos galima sudrėkinus perminkyti ir vėl naudoti.
Pradėjusi dirbti su moliu, Indrė ieškojo savęs ir savo kelio. Dabar Indrės Svirskaitės stilizuoti altorėliai kabo jau ne vienuose namuose, įvairių sodybų medžiuose. Jie netradiciniai, stilizuoti, su palinkėjimais žmogui, šeimai, porai, namams. Gaminu ir mažesnius, ir didesnius altorėlius. Taip pat labai mėgstu gaminti indus namams, kavos puodelius, lėkštutes. Dar viena mano darbelių linija - dekoratyvinės skulptūrėlės ir skulptūros.
Indrė gimė ir ilgą laiką gyveno Druskininkuose. Po studijų Vilniuje grįžusi į gimtuosius namus, sukūrė šeimą, o greta ėmė ieškoti galimybių gaminti keraminius gaminius. Ir ne tik juos gaminti, bet ir tobulėti, išsamiau susipažinti su įvairiomis technikomis, ieškoti naujų galimybių, rasti naujų mokytojų, iš jų mokytis. Beieškodama atrado naujai atidarytą amatų centrą Druskininkuose.
Mano tobulėjimas, mokymasis suintensyvėjo, pradėjau mokytis iš patirties. Vieną darbelį darau ilgai: atima laiko galvojimas, ką, kur dėlioti, komponavimas, pusę dienos skiri vien tik tam. Dalis to laiko tenka pakrovimui į krosnį, džiovinimui. Tuomet jau prasideda glazūravimo darbai. Jei gaminį sugalvoju daryti vienspalvį, jį tiesiog pamerkiu į glazūrą ir ištraukiu. Jei detalių daugiau, ir norisi jų spalvotų, reikia kruopštumo: glazūruoti tenka atskirai kiekvieną iš jų.
Glazūros: Stiklo Sluoksnis Ant Molio
Glazūra - stiklo sluoksnis ant molio. Jis skysta kaip grietinė, kartais gaminys į ją pamerkiamas, kartais ja nudažomas. Vienų glazūrų spalva jau aiški, tokia ir bus ant gaminio, o kitos spalvas keičia priklausomai nuo temperatūros, naudojamos galutiniam išdeginimui. Kartais išeina ne tokios, kokių tikiuosi. Kartais gaminys suskyla, būna gaila jį prarasti. Jei skyla dar iki išdeginimo, bet jau išdžiūvęs, jau sudėtinga kažką suklijuoti, bet įmanoma. Jei skyla degimo metu arba vėsdamas - tenka išmesti arba panaudoti kokiai nors kitai kūrybinei idėjai.
Išdrąsėjusi menininkė dabar svajoja išbandyti archajiškus gaminių paruošimo būdus.
Raugo Keramika: Archajiškas Molio Apdirbimo Būdas
Raugo keramika yra vienas iš archajiškiausių molio apdirbimo būdų, kuris šiandien vėl išgyvena renesansą. Šis būdas, kurio ištakos siekia neatmenamus laikus, leidžia sukurti unikalius, ekologiškus ir istoriškai vertingus dirbinius. Raugo keramikos procesas yra unikalus ir reikalauja kruopštumo bei patirties.
Raugo Keramikos Ištakos Ir Esmė
Manoma, kad raugo keramika atsirado žmonėms ieškant būdų, kaip apdoroti molį, kad jis būtų tinkamas naudoti buityje. Tai technologija, kai molinis dirbinys apdirbamas ne glazūra, o raugu. Raugo keramika - tai ne masinė gamyba, todėl kiekvienas puodas nuo kitų skiriasi savo forma.
Technologinis Procesas
Raugo keramikos procesas yra unikalus ir reikalauja kruopštumo bei patirties. Štai pagrindiniai etapai:
- Molio paruošimas: Molį perku vadinamą Kauno raudoną ir į jį įminkau žvirgždą. Taip mano molis būna paruoštas. Dažnai naudojamas Kauno raudonasis molis, į kurį įmaišoma smulkinto žvirgždo, kad dirbinys būtų atsparesnis temperatūrų pokyčiams.
- Formavimas: Nusilipdau indo dugną, o tada formuoju virveles ir jomis „auginu“ indus.
- Džiovinimas ir poliravimas: Kai indas yra pagamintas - džiovinu, ir kiek apdžiūvusį - poliruoju, lyginu paviršių. Išdžiovintas dirbinys poliruojamas, kad paviršius būtų lygus ir paruoštas degimui.
- Raugo paruošimas: Užsimerkiu ruginių miltų, porą dienų tą buzelę rauginu, kol atsiranda malonus kvapas - raugas paruoštas. Raugas gaminamas iš ruginių miltų, kurie fermentuojami kelias dienas, kol įgauna malonų kvapą. Meistras sako, kad raugą reikia pasidaryti, o pirmiausia - nuspręsti, kokį. Sumaišius kvietinius ir ruginius miltus, pasiekiama didesnių kontrastų.
- Degimas: Molio masė turi būti visiškai išdegta, reikia 1300 laipsnių, bet užtenka ir bent tūkstančio. Dirbinys degamas krosnyje aukštoje temperatūroje.
- Apdirbimas raugu: Puodžiaus padarytas gaminys ištraukiamas iš degimo krosnies ir panardinamas į duonos ar miltų raugą. Kuo ilgiau jis laikomas rauge, tuo labiau pajuosta. Ant jo iš ąsočio raugas pilamas, kad ąsotis išsimargintų raštais. Iš karštos krosnies ištrauktas dirbinys panardinamas į raugą.
Raugo Keramikos Privalumai
- Ekologiškumas: Tokie moliniai indai yra ekologiškai švarūs. Naudojamos tik natūralios medžiagos - molis ir raugas.
- Unikalumas: Tai nėra masinė gamyba, todėl kiekvienas puodas nuo kitų skiriasi savo forma. Dėl apdirbimo raugu kiekvienas dirbinys įgauna unikalų atspalvį ir raštą.
- Istorinė vertė: Raugo keramikos dirbiniai ir istoriškai vertingi, ir naudojami buityje. Ši technika siejama su senovės tradicijomis ir kultūriniu paveldu.
Raugo Keramika Lietuvoje
Lietuvoje raugo keramikos tradicijos yra gilios ir puoselėjamos. Šią techniką naudoja daugelis keramikų, įskaitant ir sertifikuotą tautinio paveldo produktų tradicinę amatininkę Kristiną Zazerskienę. Raugo keramikos technologija buvo naudojama ir gotikos laikotarpiu, ypač gaminant virtuvės indus.
Raugo Keramika Šiuolaikiniame Kontekste
Šiandien raugo keramika ne tik puoselėjama kaip istorinis amatas, bet ir pritaikoma šiuolaikiniame dizaine. Keramikai eksperimentuoja su formomis, spalvomis ir raštais, kurdami modernius ir funkcionalius dirbinius. Raugo keramika naudojama ne tik buityje, bet ir kaip dekoratyvinis elementas interjere bei eksterjere.
Edukacinė Veikla
Raugo keramikos populiarinimui svarbi edukacinė veikla. Daugelis keramikų veda kūrybinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiesiems, supažindindami su šio amato subtilybėmis ir skatindami kūrybiškumą.
Amatų Centrai Ir Plenerai
Amatų centrai, tokie kaip „Meniškas kaimas“ Bebrusų kaime, puoselėja tradicines keramikos degimo tradicijas, rengia seminarus ir kūrybines stovyklas. Raugo keramika demonstruojama įvairiuose pleneruose ir festivaliuose. Tai puiki galimybė pamatyti, kaip dirba patyrę meistrai, ir įsigyti unikalių dirbinių. Keramikos dirbtuvės ir kūrybinės erdvės suteikia galimybę kiekvienam išbandyti save keramikos srityje. Čia galima rasti visą reikalingą įrangą ir priemones, taip pat gauti profesionalių patarimų.
Kaip Pasigaminti Raugą Duonai?
Norint pradėti kepti raugo duoną, pirmas dalykas - stipraus ir aktyvaus raugo pasiruošimas. Dažniausiai raugo ieškoma artimųjų rate ir juo dalijamasi, tačiau tai ne vienintelis būdas jo gauti. Raugą labai lengva ir paprasta užsiauginti namuose, prireiks tik trupučio kantrybės, miltų ir vandens.
Kad visas procesas būtų kuo aiškesnis, svarbu suprasti, kas apskritai yra raugas. Jį sudaro miltai, vanduo ir natūraliai apsigyvenančios rauge mielės bei gerosios bakterijos - tiek vienos, tiek kitos į raugą patenka iš aplinkos ir oro, bei natūraliai yra miltuose.
Norint greitesnio rezultato, patariama naudoti ekologiškus miltus, kuriuose bakterijų lieka daugiau, nei įprastuose. Anot jos, be gerųjų bakterijų, aplinkoje bei miltuose galima aptikti ir kenksmingų mūsų sveikatai. Būtent dėl šios priežasties raugą reikia maitinti mažiausiai 7-ias dienas iš eilės ir susidarančių likučių nenaudoti, o tiesiog išmesti. Po 7-ių dienų, rauge nusistovės tik gerosios bakterijos ir jį bus saugu naudoti.
Kasdien prieš maitinant raugą šviežiais miltais, didžiąją dalį senojo raugo reikės nuimti (pirmąsias 7-ias dienas nuimtas raugas išmetamas, vėliau jį galima naudoti kur tik norisi - maišyti į blynų, pyragų ar kitų kepinių tešlą). Tai atliekama dėl to, kad būtų išlaikomas teisingas mielių-miltų santykis ir kasdieniam maitinimui pakaktų tik trupučio miltų.
Pasirinkite indą su dangteliu, kuriame auginsite raugą. Jis turėtų būti šiek tiek didesnis už pusės litro stiklainį. Tinkamiausia medžiaga raugui augti yra stiklas, tačiau tiks ir plastikas.
Pasirinktą indą pasverkite ir jo svorį pasižymėkite, taip bus paprasčiau atlikti kasdienius raugo maitinimus. Pirmąją dieną miltus ir vandenį tiesiog sumaišykite ir palikite. Vėlesnėmis dienomis nuimkite nereikalingą raugą palikdami tik parašytą kiekį (čia ir pravers žinoti stiklainio svorį!), pridėkite miltus ir vandenį ir gerai išmaišykite.
Maitinimus stenkitės kasdien atlikti tuo pačiu metu ir visą laiką raugą laikykite šiltai, pridengę dangteliu (tik neužsukite!). Nuo 7-tos dienos, po maitinimo ir pilno išrūgimo raugą galima perkelti į šaldytuvą ir išimti pamaitinimui vieną kartą per savaitę - užmaišykite taip, kaip 7-tą dieną, leiskite išrūgti ir statykite atgal į šaldytuvą. Pilnai išrūgęs raugas yra tada, kai jis pakyla ir ir pradeda leistis - paviršiuje matysite įdubimą, o vėliau raugas ir visai nusės. Maitinimus tęskite tol, kol raugas rūgdamas pakils mažiausiai dvigubai (dar geriau, jei ir 3-4 kartus).
Nenusiminkite, jei tam pasiekti prireiks daugiau nei 7-ių dienų - tiesiog tęskite maitinimus taip pat, kaip 7-tą dieną ir anksčiau ar vėliau norimą rezultatą tikrai pasieksite! Duonos kepimui geriausia naudoti šviežiai užmaišytą ir pakilusį raugą. Visuomet truputį raugo pasilikite ir jį pamaitinkite, kad nuolat jo turėtumėte.
Maitinimo grafikas:
- Pirma diena: 100 g viso grūdo ruginių miltų, 150 g drungno vandens
- Antra diena: 70 g raugo, 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų, 115 g drungno vandens
- Trečia diena: 70 g raugo, 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų, 115 g drungno vandens
- Ketvirta diena: 70 g raugo, 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų, 100 g drungno vandens
- Penkta diena: 70 g raugo, 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų, 100 g drungno vandens
- Šešta diena: 50 g raugo, 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų, 100 g drungno vandens
- Septinta diena: 25 g raugo, 50 g viso grūdo ruginių miltų, 50 g kvietinių miltų, 100 g drungno vandens
Molio Apdirbimo Technika Su Raugų
Prie puodo, karšto jį išdegus, prisilietus vėsiam raugui, įvyksta reakcijos, puodas apdorojamas technologiškai. Ant jo iš ąsočio raugas pilamas, kad ąsotis išsimargintų raštais. Kuo ilgiau jis laikomas rauge, tuo labiau pajuosta. Tai nėra masinė gamyba, todėl kiekvienas puodas nuo kitų skiriasi savo forma. Tokie moliniai indai yra ekologiškai švarūs. Raugo keramikos dirbiniai ir istoriškai vertingi, ir naudojami buityje. Sumaišius kvietinius ir ruginius miltus, pasiekiama didesnių kontrastų. Meistras sako, kad raugą reikia pasidaryti, o pirmiausia - nuspręsti, kokį.
Meistrų Patarimai
Ant tokio molio blyno dedame medžio, krūmo, žolės lapą ir įkočiojame į molį. Apipjaustome peiliu lapo kraštus pageidaujamu būdu - lygiai su lapu, paliekant atstumą apie 1 cm, išpjaunat lėkštės formą/apvaliai ar kt. Lapą galima pakelti ant kojyčių - apvalių burbuliukų ar trikampių. Tepame glazūrą teptuku tapšnodami, kur reikia pavalydami drėgna kempinėle. Lėkštė vėl degama spec. Antrą kartą lėkštė degama su glazūra paprastai atskirai nuo biskvito (pirmą kartą degamas molio gaminys). Išdegtos lėkštės dugne reikia priklijuoti baldams skirtus lipdukus, kad molis nepraižytų baldų paviršių.
Keramikos Dirbtuvės: Tradicijos Ir Modernumas
Tęsdami pažintį su Upytės kraštu apsilankėme Tradicinių amatų centre. Čia turėjome unikalią galimybę atsigręžti į senąsias tradicijas ir aplankyti išskirtines keramikos dirbtuves. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, ką gali padaryti įgudusios menininko rankos.
Keramikas puodžius pripažįsta, kad pirmasis prisilietimas prie molio atėjo gan vėlai. R. Galiauskas kurį laiką dirbo keramikos įmonėje, buvo atsakingas už pardavimą. „Man patiko žiūrėti, matyti, jausti, - prisipažįsta R. Galiauskas. Tąsyk jis po truputį pradėjo gaminti puodus ir pats. - Mano pasirinkimas sąmoningas - nenorėjau nieko kopijuoti, todėl gaminius darau iš baltojo molio, dekoruoju juos pigmentais. Piešiu arba gramdau ant pigmento paukščius, žalčius - tai, kas egzistavo lietuvių tradicijose. Specialiai įnešiau ir spalvų, nes jų Lietuvoje labai mažai.
Anot R. „Kol kas esu savo kely, bet dar ieškau, pradedu jausti, - sako. „Būna dienų, kai molis neklauso. Tada tiesiog atsitraukiu“, - tvirtina. „Iš karto visko nematai - veiksmas vyksta dalimis. Matai formą, vėliau - dekorą, tada stebi džiūvimo procesą, vėliau glazūruoji, bet iš tiesų tu nieko nežinai. Ir taip viskas iki pat paskutinio etapo“, - pasakoja R.
Meno vadovas, keramikas ir skulptorius 43-ejų Audrius Gokas savo darbe taiko įvairias technikas ir to moko kitus jau daugiau nei dvidešimt metų. „Aukštakrosnies technika pati meiliausia, nes ji sudėtingiausia ir rimčiausia, - sako jis. Ir paaiškina kodėl: - Tai krosnis, reikalaujanti labai daug dėmesio. Degama apie 16-20 valandų, o temperatūra pasiekia 1 300 laipsnių. Ši technika pasižymi ir paslaptingumu: pelenus nešanti liepsna nežinia kaip išpuoš dirbinį.
A. Gokas neslepia, kad keramika yra brangus malonumas. Keramiko ir skulptoriaus pažintis su moliu įvyko gerokai anksčiau, nei jo kolegos R. Galiausko. Būdamas 20-ies jis apsilankė draugų dirbtuvėse ir pirmą kartą prisilietė prie molio. A. „Tai - ir mano duona, ir laisvalaikis. Iš Panevėžio kilęs menininkas turi nedideles dirbtuves, jose ir gimsta įvairūs meno kūriniai.
Senieji puodžiai naudodavo grikių, žirnių, kopūstų, bulvių raugą. Karštas, bet nepasiekęs 1000 laipsnių gaminys replėmis trumpam išimamas iš krosnies ir panardinamas į raugą. Dabar amatininkai ir menininkai naudoja baltojo molio masę arba indą dengia baltu angobu. Menininkai pasakojo, kad juodoji keramika - pats seniausias molio degimo būdas, o Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, išsaugojusi juodosios keramikos amatą.
R. Galiauskas pasakojo, kad keraminis gaminys degamas žemėje sumūrytoje krosnyje. „Krosnies temperatūrai pasiekus tūkstantį laipsnių keramika yra išdegusi ir švyti. Tada kaminas uždengiamas plokšte, užpilamas žemėmis. Sumažinus žarijų, į pakurą dedamos smalinės malkos. Jos užpilamos žemėmis ir taip sustabdomas oras. Taigi prasideda parą trunkantis rūkimo procesas.
Edukacinių programų vedėjas R. Galiauskas pažymi, kad čia atsipalaiduoja ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. „Viskas priklauso nuo pačių vaikų, kokio jie temperamento, iš kokios aplinkos atėję, - pasakojo keramikas. - Kartais jaučiamas didelis kontrastas: mokytojai skundžiasi vaiko energingumu, tačiau čia jis atsipalaiduoja ir kartais padaro neįtikėtinų kūrinių.
R. Galiauskui pritaria ir kolega, meno vadovas A. Gokas. „Mums nėra svarbus lipdymo rezultatas - be to, greitai jo ir negausi. Norint nulipdyti ką nors gražaus reikia mokytis bent jau keletą metų. O toks lipdymas, kuriuo mes užsiimame čia, yra tarsi meditacija. Jeigu duodame vaikams laisvą temą, jie nulipdo labai įspūdingų darbų. Būna taip, kad vienas visai nieko nenulipdo, o kitas - nuostabų kūrinį. Tai gali būti arklys su karieta su vežiku ir skryniomis.
Keramikos Istorija Lietuvoje
Lietuvoje jau nuo IV a. pr. m. e. buvo paplitę rankomis lipdyti, mažai degti puodai. Nuo X a. pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau XIII a. galima kalbėti apie puodininkystę, kaip amatą Lietuvoje. Puodininkystė labiausiai buvo išsivysčiusi Žemaitijoje.
Naudojamų buityje dirbinių forma priklausė nuo jų paskirties. Kai kurių iš jų forma labai pastovi, kitų gana įvairi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju ji labai racionali. Lietuvoje iš keramikos dirbinių labiausiai buvo paplitę indai maistui ruošti, vartoti ir laikyti bei žaislai. Indai maistui ruošti - puodai, keptuvės (žąskepės) ir aguonmalės. Visi šie indai mažiausiai puošti. Prie indų maistui laikyti priskiriamos puodynės, dviausiai, ąsiniai buteliai. Gausiausiai buvo puošti indai maistui paduoti ir dirbiniai interjerui. Puošnūs ąsočiai, dubenys, puodukai, sviestinės, druskinės skirti svečių stalui. Interjero gaminiai - vazonai, vazos, žvakidės - turėjo namams suteikti jaukumo. Todėl šie dirbiniai puošti labiau ir jų forma įdomesnė. Svarbi vieta buvo skiriama moliniams žaislams. Jie itin paplitę kaimuose.
Keramika priskiriama prie seniausių žmogaus ūkinės veiklos rūšių. Pirmieji dirbiniai iš molio datuojami dar VI a. pr. m. e. - Azijos regione, o Lietuvoje - apie 4 000 metų pr. m. e. Tai buvo primityvūs lipdyti rankomis indai, apdeginti ant laužo, kad būtų tvirtesni ir nelaidūs vandeniui.
tags: #kaip #pasigaminti #glazūrą #keramikai #receptai