Kiaulių maras ir kitos gyvūnų keliamos grėsmės: nuo Afrikos iki Lietuvos
Gyvūnų auginimo vietose knibždėte knibžda įvairių mikroorganizmų, įskaitant virusus, bakterijas ir parazitus, kurie gali sukelti užkrečiamąsias ligas. Kai kurie iš šių sukėlėjų yra svarbūs tik tam tikroje bandoje, tačiau kiti gali sukelti didelių nuostolių ne tik konkrečiame ūkyje, bet ir visos šalies fermose. Itin pavojingos užkrečiamos ligos greitai plinta ir sukelia rimtų pasekmių socialinėje, ekonominėje bei sveikatos apsaugos srityse. Nustačius tokias ligas, apribojamas gyvūnų ir žmonių judėjimas, uždraudžiama prekyba gyvūnais ir gyvūniniais produktais, izoliuojama dalis ar visa šalies teritorija.
Šiuo metu prie labai pavojingų susirgimų priskiriama 15 ligų, įskaitant snukio ir nagų ligą, vezikulinį stomatitą, vezikulinę kiaulių ligą, galvijų marą, smulkių atrajotojų marą, infekcinę galvijų pleuropneumoniją, mazgelinį dermatitą, Rifto slėnio karštinę, mėlynojo liežuvio ligą, ožkų ir avių raupus, afrikinę arklių ligą, klasikinį kiaulių marą (KKM) ir afrikinį kiaulių marą (AKM). Pastarosios dvi yra pavojingos, labai užkrečiamos virusinės kiaulių ligos.
Klasikinis kiaulių maras (KKM)
KKM yra užkrečiama ir ekonomiškai labai nuostolinga virusinė kiaulių liga. Žmonėms šios ligos virusai nepavojingi, serga tik gyvūnai. Anksčiau ši liga buvo plačiai paplitusi pasaulyje, tačiau daugelis šalių sėkmingai ją įveikė. Vis dėlto, nė viena šalis nėra 100 proc. apsaugota nuo pakartotinio viruso patekimo. Pavyzdžiui, 1997-1998 m. šios ligos protrūkis Olandijoje išplito ir apėmė 400 bandų. Apie 12 mln. kiaulių buvo sunaikinta, o bendros likvidavimo išlaidos siekė 2,3 mlrd. JAV dolerių.
Lietuvoje 1990-1992 m. buvo užregistruoti pavieniai ligos atvejai rytinėje šalies dalyje, tačiau susirgimas neišplito. Nuo 1993 m. Lietuva priskirta prie laisvų nuo klasikinio kiaulių maro šalių. Vis dėlto, pernai KKM nustatytas vienoje „Saerimner“ įmonės veislinėje fermoje Panevėžio rajone. Nors liga buvo sėkmingai likviduota ir iš fermos neišplito, preliminariais skaičiavimais, patirta 1 mln. Lt nuostolių.
KKM paplitęs Azijoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Šia liga naminės kiaulės neserga JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir daugumoje Vakarų ir Centrinės Europos valstybių. Tačiau kiaulių marą sukeliantis virusas vis dar aptinkamas kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos dalyse gyvenančių laukinių šernų organizmuose, o tai gali kelti grėsmę naminėms kiaulėms.
Taip pat skaitykite: Receptai su kiaušinio formos moliūgais
KKM sukėlėjai ir jų plitimas
Klasikinį kiaulių marą sukelia Flaviviridae šeimos, Pestivirus genties virusai. Kiaulės ir šernai yra vieninteliai šių virusų natūralūs šeimininkai. Šie virusai labai susiję su atrajotojų pestivirusais, kurie sukelia galvijų virusinę diarėją ir vadinamąją pasienio ligą avims.
Virusai neatsparūs aukštai temperatūrai, 71°C temperatūroje sukėlėjai išlieka gyvi apie minutę, 37°C - nuo 7 iki 15 dienų, tačiau mėnesiais išlieka gyvybingi šaldytuvo temperatūroje (4°C) ir daugiau kaip 3 metus užšaldytoje mėsoje. Konservuotoje ar rūkytoje mėsoje išlieka 17-180 ar net daugiau dienų, priklausomai nuo technologinio proceso. Jei gyvūnai neplatina šių virusų, jie aplinkoje neišlieka, juos neigiamai veikia drėgmės trūkumas ir ultravioletiniai spinduliai. Kiaulių garduose gali išlikti iki 4 savaičių, ypač šaltuoju metų laiku. Nugaišusių gyvūnų irstančiuose organuose virusai randami dar 3-4 dienas, tačiau išlieka ilgiau kaip 15 dienų kraujyje ar kaulų čiulpuose.
Sergančios kiaulės su krauju, sekretais ir ekskretais (įvairios ištakos iš snukio, akių, šlapimas, išmatos ar sperma) platina virusus į aplinką. Svarbu pažymėti, kad užsikrėtusios kiaulės virusus pradeda platinti dar iki matomų klinikinių požymių pasireiškimo. Lėtine liga sergančios kiaulės ir persistentiškai infekuotos virusus platina nuolatos arba protarpiais keletą mėnesių. Kiaulės užsikrečia suėdusios užkrėstų pašarų ar įkvėpusios virusų. Taip pat gali užsikrėsti tiesioginio ar netiesioginio kontakto metu, per gleivines, konjuktyvą ir pažeistą odą, per lytinius takus ar dirbtinio apsėklinimo metu. Užsikrėtusios paršavedės gali atvesti persistentiškai (nuolatos) užkrėstus paršelius. KKM virusai dažnai išplinta, kai kiaulės šeriamos termiškai neapdorotomis maisto atliekomis. Kiaulidėse virusai išplatinami tiesioginio ir netiesioginio kontakto būdu su apyvokos daiktais, mechaniškai juos gali pernešti vabzdžiai, paukščiai ir kiti naminiai ar laukiniai gyvūnai. Aerogeniniu keliu (oru su dulkėmis ir pan.) virusai plinta tik labai trumpus atstumus, tačiau susidarius tam tikroms sąlygoms gali išplisti nuo 250 m iki 1 kilometro.
KKM požymiai
Ligos inkubacinis periodas (laikas nuo užsikrėtimo iki matomų klinikinių požymių atsiradimo) trunka nuo 2 iki 15 dienų, priklausomai nuo virusų virulentiškumo (patogeniškumo laipsnis), užsikrėtimo būdo ir dozės. Tačiau kartais dėl silpnai išreikštų klinikinių požymių bandose ši liga išlieka nepastebima 2-4 savaites ar net ilgiau.
KKM klinikiniai simptomai gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo virusų padermės, kiaulių amžiaus ir imlumo. Virulentiškos virusų padermės sukelia ūmią KKM ligos eigą, mažiau virulentiškos - lėtinę infekciją su silpnai išreikštais klinikiniais požymiais arba besimptomes infekcijas. Nors anksčiau vyravo labai virulentiškos virusų padermės, šiuo metu dauguma protrūkių yra sukeliami vidutinio virulentiškumo virusų. Vyresniems gyvuliams dažniau negu jauniems pasireiškia ryškūs ir stipriai išreikšti simptomai.
Taip pat skaitykite: Prieskoniai Vietoj Krapų
- Ūmios eigos KKM: Tai sunkiausia (piktybiškiausia) šios ligos forma. Sergant ūmia forma, labai pakyla kūno temperatūra, kiaulės buriasi į būrį, silpsta, joms būdingas apatiškumas ir mieguistumas, sumažėjęs apetitas, konjunktyvitai, vidurių užkietėjimas, po kurio jos gali pradėti viduriuoti. Kartais sutrinka judesių koordinacija, kuri progresuoja į parezę. Kai kurios kiaulės gali vemti geltona mase, kurioje matyti tulžies pėdsakų, gali sutrikti kvėpavimas. Gali pakisti pilvo, šlaunų vidinės pusės, ausų ir uodegos odos spalva, oda tampa raudonos, violetinės (dėl deguonies stokos) spalvos. Ūmia eiga sergančios kiaulės dažniausiai gaišta per 1-3 savaites.
- Poūmės eigos KKM: Dažniausiai sukelia vidutinio virulentiškumo KKM virusai. Jų sukelta liga taip pat gali sirgti vyresnės kiaulės. Eiga panaši į ūmią, tačiau simptomai silpniau išreikšti, o karščiavimas gali trukti 2-3 savaites. Kai kurios kiaulės gali persirgti ir išlikti gyvos, kitos per mėnesį nugaišta.
- Lėtinė (chroninė) eiga: Sukeliama mažo virulentiškumo virusų arba dalinį imunitetą turinčiose kiaulių bandose. Pradinėse stadijose ligos eiga gali būti panaši į ūmią ir poūmę, kai sumažėja apetitas, pakyla temperatūra, pastebimas apatiškumas, diagnozuojama leukopenija (baltųjų kraujo kūnelių sumažėjimas, gyvuliai tampa imlūs kitoms infekcijoms), pasikartojantis viduriavimas ar konstipacija (vidurių užkietėjimas). Kiaulės paprastai per kelias savaites pasveiksta, tačiau po kurio laiko joms vėl pasireiškia vieni ar kiti simptomai (pasikartojantis karščiavimas, anoreksija, nykimas, lėtas augimas, odos pažeidimai). Lėtinės eigos atvejais simptomai gali pasireikšti, paskui pranykti kelioms savaitėms ar mėnesiams. Virusai gali paveikti tik kelias kiaules bandoje. Jos išgyvena 1-3 mėn., tačiau anksčiau ar vėliau gaišta. Kai kada veislinėse bandose mažai virulentiškos virusų padermės sutrikdo tik reprodukcijos funkcijas, ir tai būna vienintelis ligos požymis. Paršavedes gali ištikti abortas, jos gali atvesti mumifikuotus, silpnus, išsigimusius ar negyvus paršelius. Paršeliai gali būti normalios išvaizdos, tačiau persistentiškai užsikrėtę.
Sergamumas ir mirtingumas kiaulių bandose yra didelis, kai liga ūmi, mirtingumas gali siekti 100 procentų. KKM galima įtarti, kai kiaulėms pasireiškia septicemijos požymių ir pakyla temperatūra, ypač jei kiaulės buvo šeriamos termiškai neapdorotomis maisto atliekomis, buvo naudojami neįprasti ar nauji biologiniai produktai ar į bandą atvežti nauji gyvuliai. Tačiau be laboratorinių tyrimų KKM atskirti nuo kitų infekcinių ligų yra nepaprastai sunku. Šią ligą reikia skirti nuo afrikinio kiaulių maro, kiaulių nefropatijos ir dermatito sindromo, nujunkytų paršų nykimo sindromo, hemolitinės naujagimių ligos, kiaulių reprodukcinio ir respiratorinio sindromo, apsinuodijimo antikoaguliantais ar druska, Auješkio ligos ir parvovirusų infekcijos. Jei vaisius gimdoje užsikrečia atrajotojų pestivirusais, kurie sukelia galvijų virusinę diarėją ir vadinamąją pasienio ligą, gali pasireikšti KKM būdingi požymiai.
Afrikinis kiaulių maras (AKM)
Afrikinis kiaulių maras (AKM) - dar viena virusinė liga, kuri labiausiai paplitusi Afrikos kontinente. Tai labai užkrečiama liga, plinta žaibiškai tiesioginio ar netiesioginio kontakto būdu. Virusai išlieka ilgą laiką kiaulienos produktuose ir aplinkoje, gali išplisti tarp laukinių kiaulių (Suidae) ir Ornithodoros genties erkėse. Nuo šios ligos nėra nei gydymo, nei vakcinų. Virusų padermės gali būti labai virulentiškos, todėl gaišta visos užsikrėtusios kiaulės. AKM yra rimta problema Afrikos šalyse, liga pasireiškė taip pat Europoje, Pietų Amerikoje ir Karibų jūros regione. Tai labai daug nuostolių padaranti liga. Ispanijoje ir Portugalijoje nuo 1960 m. AKM taip išplito, kad tik per 30 metų pavyko ją likviduoti. Dėl stiprių ligos protrūkių Maltoje ir Dominikos Respublikoje, šių šalių kiaulių populiacijos buvo išnaikintos. Kiaulininkystės pramonėje vykstantys pokyčiai ir didėjanti globalizacija didina AKM riziką. Ir klasikinis, ir afrikinis kiaulių maras šiais metais pasireiškė Rusijoje.
AKM sukėlėjai ir jų plitimas
Ligą sukelia AKM virusas, priklausantis Asfivirus genčiai. Šiems virusams imlūs Suidae (kiaulių) šeimos gyvūnai: naminės kiaulės, šernai, afrikinis karpotis (Phacochoerus africanus), krūmininė kiaulė (Potamochoerus porcus), didžioji miškinė kiaulė ir pekarinių (Tayassu spp.) šeimos atstovai. Virusai labai atsparūs aplinkos poveikiui: kraują laikant 4°C temperatūroje, virusai išlieka 1,5 metų, kambario temperatūroje išmatose - apie 11 dienų, mažiausiai mėnesį - užkrėstuose kiaulių garduose bei keletą metų užšaldytoje mėsoje.
Plinta tiesiogiai kontaktuojant su sergančiais gyvūnais ir netiesioginio kontakto būdu per įvairius apyvokos daiktus, drabužius, transportą ir pan. Virusus platina erkės (įkandus erkei). Kiti kraujasiurbiai vabzdžiai, uodai ir musės, virusus gali pernešti mechaniškai. Piktmusės (Stomoxys calcitrans) didelį virusų kiekį gali nešioti apie 2 dienas. Virusai gali būti visuose audiniuose ir kūno skysčiuose, bet ypač didelė koncentracija susikaupia kraujyje. Aplinka gali būti labai užkrėsta, kai kiaulės skrodžiamos, kai jos kovoja ir sužeidžia viena kitą ar viduriuoja su krauju. AKM inkubacinis ligos periodas trunka apie 5-19 dienų, jei užsikrečiama tiesioginio su sergančiomis kiaulėmis kontakto metu, bet gali trukti mažiau kaip 5 dienas, jei gyvuliai užsikrečia nuo erkių.
Ligos klinikiniai požymiai panašūs į KKM. Afrikiniu maru sergančios kiaulės dar gali viduriuoti su krauju. Paprastai imliose naminių kiaulių bandose užsikrečia visos kiaulės. Mirtingumas, priklausomai nuo virusų padermės, gali būti nuo 0 iki 100 procentų.
Taip pat skaitykite: Daugelis žmonių ir kiaušiniai: ryšys
Klasikinio ir afrikinio kiaulių maro profilaktika
Gydymo nuo šių ligų nėra, o nuo AKM nėra ir vakcinos. Prognozuojama, kad artimiausiu metu ji ir nebus sukurta. Nuo KKM virusų vakcinos jau yra sukurtos, ir kai kuriose šalyse jas leidžiama naudoti. Tačiau reikia pažymėti, kad taikant vien vakcinavimą KKM likviduoti praktiškai neįmanoma. Vakcinacija taikoma tik kaip pagalbinė priemonė tam tikromis sąlygomis.
Kadangi ir KKM, ir AKM yra labai užkrečiamos ligos, sergančios ir užsikrėtusios kiaulės ar šernai turi būti tinkamai sunaikinti (vadovaujantis regioninės VMVT nurodymais). Labai svarbu kuo greičiau šias ligas diagnozuoti ir neleisti joms išplisti į laukinių gyvūnų populiacijas. Įtarus šias ligas, privaloma kuo greičiau kreiptis į vietos aptarnaujantį veterinarijos gydytoją arba Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnus.
Ligos likvidavimas yra labai nuostolingas dėl naikinamų kiaulių ir taikomų apribojimų. Aplink ligos židinį mažiausiai 3 km spinduliu nustatoma apsaugos zona ir 10 km spinduliu priežiūros zona. Ypač svarbūs ir griežti reikalavimai taikomi apsaugos zonoje. Ligos židinyje visos kiaulės naikinamos, apsaugos zonoje visi kiaulių ūkiai stebimi, draudžiamas naminių gyvūnų judėjimas (išskyrus VMVT nustatytais atvejais), gyvulių parodos ir pan. Praėjus 30 dienų po užkrėstų ūkių pirminio valymo ir dezinfekcijos, galima atlikti laboratorinius tyrimus ligos likvidavimui patvirtinti.
Lietuva į Rusijos rajonus, kuriuose nustatytas klasikinis ir afrikinis kiaulių maras, kiaulių ir kiaulienos produktų neeksportuoja. Be to, pastaruoju metu sustiprinta kontrolė pasienio veterinarijos postuose ir Lietuvos kiaulių ūkiuose. VMVT atlieka naminių ir laukinių gyvūnų stebėseną dėl klasikinio kiaulių maro Lietuvoje.
Pavojai, tykantys Lietuvos miškuose
Lietuva - ne Afrika, kur laisvėje laksto liūtai, o upėse grobio tyko krokodilai. Vis dėlto Lietuvos gyvūnija nėra skurdi ir tam tikrų pavojų ji taip pat kelia. Lietuvoje gyvūnai žmogų užpulti gali nagais, ragais, dantimis, o tokių, kurie leistų nuodus, žinduolių tarpe nėra.
Šernai yra vieni pavojingiausių gyvūnų Lietuvoje. Šernė labai gina vaikus, todėl žmogus, kuris atsidūrė ne vietoje, gali stipriai nukentėti. Pastebėjus išknistas šernų buveines reikėtų vengti tokių vietų, ypač kai nutirps sniegas. Taip pat reikėtų vengti šernus ir šerti. Yra buvę, kad rujos metu nukentėjo žmonės.
Taurusis elnias turi daug jėgos, todėl žmogų gali sužaloti ne tik su kanopomis, bet ir ragais. Vis dėlto miške taurieji elniai be priežasties žmogaus nepuls, taip gali nutikti tik tuomet, jei žmogus įsiverš į elnių buveinę.
Lietuviškuose miškuose gyvena ir lūšių. Tiesa, jų populiacija šiuo metu siekia tik iki 100 atstovų. Nors miške sutikti lūšį retas reiškinys, taip nutikus, verta atsiminti, kad ji gali taip pat žmogų sužeisti. Jeigu žmogui nutiktų toks dalykas, kaip susidurti akis į akį su lūšimi, ji gali užpulti.
Žmogui miške aptikus vilką, tikėtina, kad jis pirmiausiai nuo žmogaus bėgs, tačiau būna tokių, kurie puola pirmi. Vilkas turi instinktą medžioti, žmogaus nemedžioja, bet gali užpulti ir ne rujos metu, nes jis plėšrūnas.
Lapės žmogui gali įkasti sirgdamos pasiutlige, tačiau iš principo lapei žmogaus puolimas nebūdingas. Retas atvejis, kad ji pultų žmogų.
Mažiausiai pavojingi gyvūnai
Statistika rodo, kad nuo uodo įkandimo platinamos maliarijos kasmet miršta apie 2 mln. žmonių. Į dešimtuką įeina uodas, kobra, Australijos medūza, ryklys, o liūtas pasirodo tėra penktas. Tiesa, lietuviai dėl šio mažo „niekadėjo“ gali būti ramūs - uodai Lietuvoje maliarijos nenešioja.
Lygindama pavojus tykančius Afrikos ar Amerikos žemyne su grėsmėmis Lietuvoje, galima teigti, kad mūsų šalis šiuo aspektu itin saugi. Neturime tiek gyvūnijos kiek Afrikoje ar Pietų Amerikoje, kurioje knibžda ir roplių, ir plėšrūnų. Pas mus yra trys gyvačių rūšys, bet tai vis tiek ne toks kiekis kaip ten.
Pietų Afrikos Respublika (PAR): kontrastų šalis
PAR - tai tviskantys dangoraižiai ir dvokiantys lūšnynai, aptvertos pensininkų teritorijos ir nacionaliniai parkai, aukštesnės rasės atstovais už juodaodžius save laikantys baltaodžiai ir deimantų kasyklos, nuostabūs vaizdai ir siautėjantys vagys. PAR didelis nedarbas, kiekvienoje sankryžoje išvysi šlamštą pardavinėjančių, elgetaujančių žmonių. Baltaodžiai PAR sudaro apie 10 proc. gyventojų.
Lietuviai pervažiavo ne vieną lūšnynų rajoną. Pro šiukšlynuose, smarve skendintį rajoną reikėjo važiuoti ir iki Nelsono Mandelos namuko Vilakazi gatvėje Johanesburge, kuriame kadaise gyveno 27 metus kalėjęs, vėliau Nobelio premija apdovanotas pirmasis demokratiškai išrinktas PAR prezidentas. Johanesburgas išdygo mažiau nei per šimtmetį ir pagal augimo tempą yra pirmas miestas pasaulyje. Kadaise juodaodžiams reikėjo specialių dokumentų, leidžiančių jiems įeiti į baltųjų kvartalus. Būtent tokį dokumentą sudegino N.Mandela.
Nacionalinis parkas, kur gyvūnai gyvena laisvėje, lietuvius sužavėjo. Zebrai, bizonai, stirnos, vietos elniai, liūtai, žirafos, šernai, krokodilai, įvairiausi paukščiai, begemotas, raganosis. Jos vyras vietos restorane ryžosi paragauti krokodilienos. Žmonės gali aplankyti ir deimantų kasyklą, kur buvo rastas didžiausias deimantas pasaulyje. Kasykla turi griežtas taisykles: įleidžiami lankytojai tik nuo 16 metų. PAR žiemą dienos temperatūra siekia apie 11-13 laipsnių ir nuolat šviečia saulė. Naktį retkarčiais temperatūra nukrenta iki nulio.
Keiptaune suvažiuoja žmonių iš visos PAR, daug turistų iš JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Nyderlandų. Miestas dūzgia nuo žmonių gausos, restoranai pilni. Nuostabus vaizdas atsiveria nuo lygaus kaip stiklas Table (Stalo) kalno. Durbane bananus žmonės skina žalius, nes prinokusius tuoj pat nuraško beždžionės, kurių daug kaip valkataujančių kačių. Pretorijoje tėvai nusipirko namuką senjorams skirtoje teritorijoje. Ta vieta griežtai saugoma, aptverta, yra sargybinių postai, pakeliami užkardai. Ten tylu ramu, yra ligoninė, centras, kur senjorai valgo ir bendrauja, biblioteka. Teritorijoje gyvena apie 300 žmonių. Keliautojai iš Lietuvos neaplenkė moderniai įrengto „Žmonijos ištakų“ muziejaus. Kai kurių šalių, taip pat ir PAR, mokslininkai tvirtina, kad žmonijos ištakos - Afrika.
Kiauliniai (Suidae)
Kiauliniai (Suidae) - poranagių (Artiodactyla) būrio, neatrajojančiųjų (Nonruminantia) pobūrio žinduolių šeima. Jai priklauso 5 gentys ir 8 rūšys. Snukis pritaikytas žemei knisti, jo gale yra šnerves apsupantis kremzlinis diskas, kurį remia knyslės kaulas. Patinų viršutinės iltys išlinkusios į šonus ir į viršų. Liemuo storas, kojos trumpos, plonos, keturpirštės, kaklas trumpas. Oda stora, apaugusi šeriais. Uodega plona, judri, dažniausiai su retu kuokštu.
Šernai (Sus) paplitę Eurazijoje, Šiaurės Afrikoje. 4 rūšys (Europoje gyvena tik šernas). Nykštukinis šernas (Sus salvanius) paplitęs Pietų Azijoje, mažiausias iš kiaulinių šeimos, masė 6,5-9,5 kilogramo. Krūmyninės kiaulės (Potamochoerus) paplitusios Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir Madagaskare. 1 rūšis - krūmyninė kiaulė (Potamochoerus porcus). Rausvai ruda, masė iki 80 kg, ausų galuose turi po kuokštą ilgų plaukų. Gyvena drėgnuose miškuose, ypač paupiais. Didžiosios kiaulės (Hylochoerus) gyvena Afrikos atogrąžų tankynėse. 1 rūšis - didžioji miškinė kiaulė (Hylochoerus meinertzhageni), didžiausia iš kiaulinių šeimos. Masė iki 275 kilogramų. Neknisinėja, rupšnoja žoles, krūmus. Karpočiai gyvena Afrikos savanose; 1 rūšis. Babirusos (Babyrousa) gyvena Sulawesi (Indonezija) ir gretimose salose; 1 rūšis - babirusa.
tags: #i #serna #panasus #gyvunas #pietu #afrikoje