Margučiai: nuo senovės simbolio iki šventinio stalo puošmenos
Kiaušiniai - produktas, lydintis žmoniją nuo neatmenamų laikų, giliai įsišaknijęs įvairiose kultūrose, mituose bei kulinarijos tradicijose. Nuo senovės Romos iki šių dienų, jie išlieka vienu universaliausių ir plačiausiai naudojamų maisto produktų pasaulyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime įdomius faktus apie kiaušinius, pradedant jų istorija ir simbolika, baigiant maistinėmis savybėmis, Velykų tradicijomis ir įvairiais mitais.
Kiaušinio simbolika ir istorija
Žmonės nuo senų senovės suprato, kad kiaušinis - tai gyvybė, stiprybė. Senovėje žmonės laukdavo pavasario kaip išganymo, daugelis nebeturėdavo jokių maisto išteklių.
Kiaušiniai pradėti valgyti labai seniai. Vištos ir gaidžiai Indijoje buvo prijaukinti dar 3200 m. pr. Kr., tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad prijaukintų naminių paukščių dedami kiaušiniai žmonių reikmėms buvo pradėti naudoti tik apie 1400 m. pr. Kr. Šiaurės Amerikos krantus pirmieji naminiai paukščiai pasiekė tik 1493 m., antrosios Kristupo Kolumbo kelionės metu.
Skirtingose pasaulio dalyse yra valgomi skirtingi kiaušiniai, o pasirinkimą dažnai lemia etninė grupė ir jos supratimas, ką galima valgyti. Senovės romėnai valgė povų kiaušinius, kinai - karvelių. Valgomi būdavo dirvinio sėjiko, kurapkos, kirų ar pelikanų kiaušiniai. Maisto istorijos šaltiniuose pabrėžiama, kad badmečiu buvo valgomi netgi tokių roplių kaip vėžlių ar aligatorių kiaušiniai. Šiandien populiariausi laikomi stručių ir vištų dedami kiaušiniai.
Kiaušinis yra laikomas religiniu simboliu, nuo kurio, anot kai kurių mitų, ir užvirė visatos egzistavimas. Skirtingose kultūrose kiaušinis yra laikomas gyvenimo, gimimo, atgimimo, vaisingumo ir nemirtingumo simboliu. Ypač daug su kiaušiniu susijusių legendų mus pasiekia iš pagonybės ir krikščionybės laikų. Vieni kiaušinius valgydavo norėdami iš jų pasisemti magiškų galių ar padidinti vaisingumą. Kinams, kaip ir europiečiams, kiaušinis simbolizuoja gyvenimą, tiksliau - ateitį. Kinai ir tam tikros pietinės Azijos genčių grupės vištų ir ančių kiaušinius naudodavo ateities pranašystėms.
Taip pat skaitykite: Lietuvos moterų istorijos
Kiaušinis - pagoniškasis Velykų simbolis, pritaikytas krikščionybėje
Kalbant apie tai, kodėl apskritai kiaušinis yra laikomas Velykų simboliu, manoma, jog greičiausiai tai yra susiję su pagoniškomis tradicijomis. Kiaušinis, senovinis naujos gyvybės simbolis, buvo siejamas su pagoniškomis pavasario šventėmis.
Daugumą margučių raštų galima rasti ir kituose meno dirbiniuose, pvz.: gyvybės medis, įvairūs ornamentai iš geometrinių figūrų ar augaliniai, dangaus bei gyvūnijos motyvai, nors yra nemažai vien su margučiais siejamų rašto elementų, kaip paukščio kojelės.
Pagonybės laikais margučiai - gamtos pabudimo, gyvybės, derlingumo, kosmoso, vaisingumo simbolis. Krikščionybės - Kristaus Prisikėlimo, žmogaus dvasinio atgimimo simbolis. Šeimos pagausėjimo laukiant puošdavo kiaušinį širdelėmis, gervėmis, žalčio bei rupūžės simbolika.
Senovėje žmonės laukdavo pavasario kaip išganymo, daugelis nebeturėdavo jokių maisto išteklių. Paprotys marginti kiaušinius daug senesnis už krikščionybę. Laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Tokiu simboliu kiaušinius laikė ir senovės egiptiečiai, žydai, romėnai bei lietuviai. Tai rodo lietuvių paprotys kiaušinius marginti per Jurgines, Sekmines.
Žvelgiant iš krikščionių perspektyvos, Velykų kiaušiniai rodo Jėzaus išėjimą iš kapo ir prisikėlimą. Kiaušinių puošimas Velykoms, pasak kai kurių šaltinių, yra tradicija, kuri siekia mažiausiai XIII amžių.
Taip pat skaitykite: Nuo senovės iki šių dienų: ruginės duonos kelionė
Vienas iš šio papročio paaiškinimų yra tas, kad bažnyčia draudė valgyti kiaušinius per Didžiąją savaitę, bet vištos šiuo laikotarpiu ir toliau juos dėdavo, tad anuomet dekoruojami būdavo būtent tie Didžiosios savaitės kiaušiniai. Taip žmonės pažymėdavo atgailos ir pasninko laikotarpio pabaigą, o paskui valgydavo per Velykas kaip šventinį valgį.
Stačiatikių tradicijoje raudonai dažomi kiaušiniai simbolizuoja Jėzaus ant kryžiaus pralietą kraują, bet daugelis tautų margučius dažo įvairiomis ir skirtingas reikšmes turinčiomis spalvomis, margina saulę ir kitus dangaus kūnus vaizduojančiais piešiniais, augaliniais motyvais ir liaudiškais ornamentais.
Margučiai Lietuvoje ir pasaulyje
Tikėtina, jog lietuvių tauta margučius perėmė iš slavų, nes latviai jų nežino. Margučių tradicijos neturi ir Vakarų Europos tautos, nors spėjama, kad kai kurios tą paprotį yra turėjusios.
Margučiai yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir kone visose slavų tautose: Lenkijoje, Ukrainoje, Gudijoje, Čekijoje.
Vis tik tiksliau nuspėti, kelintą šimtmetį skaičiuoja kiaušinių marginimo tradicija, galima remiantis archeologiniais radiniais, pažymi Asta Valiukevičienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie sekmadienio kepsnio ištakas
„Vykdant archeologinius tyrinėjimus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje randama margučius primenančių šukelių. Pavyzdžiui, Gedimino pilies teritorijoje rasti akmeninis ir kaulinis kiaušiniai, taip pat molinio, glazūruoto kiaušinio šukės iš XI-XIII a. O seniausios ornamentuotų stručio kiaušinių šukės, datuojamos 3 tūkst. metų prieš Kristų, rastos Arabijos pusiasalyje“, - pasakoja A. Valiukevičienė.
Lietuvoje seniausi margučiai rasti Gedimino kalne, XIII a.: akmeniniai, keramikiniai, kauliniai. Sunku nustatyti margučių kilmę, bet, aišku, kad tai labai senas paprotys.
„Dauguma lietuvių yra girdėję mitą apie deivę Paukštę, kuri padėjo kosminį kiaušinį, o šiam sudužus radosi gyvybė. Iš kiaušinio baltymo pasiliejo vandenys, iš trynio susitvėrė žemė, o iš suskilusio lukšto - visa, kas gyva. Senosios Europos laikotarpį tyrinėjantys archeologai atkasa Deivės paukštės statulėlių iš laikotarpio, siekiančio 5-6 tūkst. m. prieš Kristų. Tai gali būti šio mito užgimimo laikotarpis“, - teigia tautodailės specialistė.
Pasak A. Valiukevičienės, deivės Paukštės mitą mušdami kiaušinius atkartojame per kiekvienas Velykas: „Tradiciškai dauždami margutį į margutį mes „paleidžiame“ gyvybę tam, kad patys būtume gyvybingi, sveiki ir stiprūs, metai būtų geri, o gamta po žiemos vėl užgimtų gyvenimui.“
Daugelis velykinių tradicijų yra susijusios su gamtos ciklu. Nors pirmieji kiaušiniai pradėti marginti daug anksčiau nei susiformavo krikščioniškos vertybės, su margučiais siejamos ir sakralios Velykų šventės tradicijos. Pirmasis sumuštas margutis paprastai yra nulupamas ir kaip kalėdaitis per Kūčias padalinamas kiekvienam prie Velykų stalo sėdinčiam šeimos nariui.
„Su margučiais susijusių tradicijų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, ridenti margučius ir varžytis, kieno kiaušinis nuriedės toliausiai, „kiaušiniauti“, t. y. Velykų dieną svečiuotis pas kaimynus, laukti dovanų iš Velykės, dar vadinamos Velykų bobute, ar išmargintą kiaušinį užkasti kiemo kampe, taip tikintis derlingų ir gerų metų“, - pasakoja tautodailės specialistė.
A. Valiukevičienė priduria, kad daugelio velykinių tradicijų ištakas galima rasti gamtos ciklo reikšmingume. Pavasarį į žemę ne tik sugrįžta šviesa ir šiluma, bet ir stiebiasi nauji žolynai, peri paukščiai: „Prieš daugybę tūkstančių metų gyvenusiam žmogui pavasaris reiškė ir paukščių kiaušiniais papildytą maisto racioną, savotišką atgaivą kūnui po jį išsekinusios žiemos. Be to, laukinių paukščių kiaušiniai dažnai yra margi, taškuoti, todėl primena dabartinius margučius.“
Velykinis margutis - ne tik stalo puošmena, bet ir šimtmečius iš kartos į kartą užkoduotuose raštuose perduodama žinia. Margutis dažniausiai kokiu nors ornamentu (dažnai paukščio pėdutėmis) dalijamas pusiau. Spiralė, žalčiukai - interpretuoja ritmišką dangaus kūnų slinktį, judėjimą.
Kiaušinių ridenimas ir ieškojimas
Kiaušinių ridenimas yra jau tradicija tapęs ne tik Lietuvoje, bet ir JAV Baltuosiuose rūmuose. Šiose lenktynėse kasmet pirmadienį po Velykų vaikai Baltųjų rūmų pievelėje stumia papuoštus, kietai virtus kiaušinius. Pirmasis oficialus Baltųjų rūmų kiaušinių ridenimas įvyko 1878 m., kai prezidentu buvo Rutherfordas B. Hayesas. Šis įvykis neturi religinės reikšmės, nors kai kurie žmonės laikė, kad kiaušinio ridenimas yra akmuo, blokuojantis Jėzaus kapą, nuritusį ir vedantį į Jėzaus prisikėlimą.
Taip pat Jungtinėse Valstijose tarp vaikų populiarus Velykų žaidimas - margučių ieškojimas: kiaušiniai išslapstomi, o vaikai rungiasi, kuris daugiau jų surinks.
Pirmoji dama Lucy Hayes, 19-ojo JAV prezidento Rutherfordo B. Hayeso žmona, dažnai minima kaip tradicinio margučių ridenimo Baltuosiuose rūmuose pradininkė. 1878 m. ji pakvietė vaikus su tėvais ateiti ridenti atsineštų kiaušinių ant Baltųjų rūmų vejos ir nuo tada šis renginys antrąją Velykų dieną čia vyksta kasmet.
Kai kurių istorinių šaltinių teigimu, Hayesai Baltųjų rūmų pievelę margučių ridenimui atvėrė jau kitais metais, 1877-aisiais, kai paties prezidento to paprašė vienas mažas berniukas.
Velykų simboliai: ne tik margučiai
Velykų tradicijos ir simboliai laikui bėgant keitėsi ir vystėsi, o kai kurie iš jų gyvuoja šimtmečius. Nors krikščionims Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė, daugelio Velykų tradicijų Biblijoje nėra.
Margučių puošyba, manoma, siekia bent XIII amžių, o kai kuriose pasaulio šalyse vykstančio Velykų parado apeigos turi dar senesnes šaknis. Kitos tradicijos, pavyzdžiui, velykiniai saldainiai, yra tik vienas iš modernesnių šios ankstyvos pavasario šventės priedų.
Velykų zuikis
Be margučių marginimo ir jų ridenimo yra ir daugiau velykinių tradicijų, papročių ar simbolių. Pavyzdžiui, vienas iš tokių - Velykų zuikis. Iš kur jis atsirado?
Biblijoje neužsimenama apie ilgaausį, trumpauodegį padarą, kuris Velykų sekmadienį pristato papuoštus kiaušinius gerai besielgiantiems vaikams. Nepaisant to, Velykų zuikis tapo iškiliu svarbiausios krikščionybės šventės simboliu. Tiksli šio mitinio žinduolio kilmė neaiški, tačiau triušis yra senovinis vaisingumo ir naujos gyvybės simbolis.
Teigiama, kad ryškiausią pasaulietinį krikščioniškos šventės simbolį - Velykų zuikį - į Ameriką atvežė vokiečių imigrantai, atsivežę čia ir savo istorijas apie kiaušinius dedantį kiškį.
Pasak kai kurių šaltinių, Velykų zuikis pirmą kartą atvyko į Ameriką 1700-aisiais kartu su vokiečių imigrantais, kurie apsigyveno Pensilvanijoje ir pervežė kiaušinių dėjimo kiškį, vadinamą „Osterhase“ arba „Oschter Haws“. Vokiečių vaikai kūrė lizdus, kuriuose šis padaras galėjo dėti savo spalvotus kiaušinius.
Manoma, kad krikščioniškoje Europoje paprotys kiškį ar triušį sieti su Velykomis atsirado maždaug XVII a. protestantiškose teritorijose, o plačiai paplito XIX amžiuje. Pasakojama, esą Velykų zuikis ne tiktai deda kiaušinius, bet ir juos nuspalvina ir išslapsto. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis vaikams Velykų rytą taip pat palieka pintinėlių su dovanomis - žaislais ir saldainiais. Bet kai kuriose Europos šalyse margučius vaikams atneša kiti gyvūnai. Šveicarijoje tradiciškai tai daro gegutė, Vokietijos žemėje Vestfalijoje - lapė, o Lietuvoje - Velykų Bobutė.
Ilgainiui paprotys paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose, o Velykų rytą pasakiško triušio pristatomomis dovanomis tapo ne tik spalvoti kiaušiniai, bet ir šokoladas bei kitokie saldainiai ir dovanos, lizdus pakeitė papuošti krepšeliai. Be to, vaikai dažnai palikdavo zuikiui morkų, jei jis išalktų nuo nuolatinio šokinėjimo.
Velykų ėriukas
Dar vienas glaudžiai su Velykomis siejamas gyvūnas - ėriukas. Ėriena yra tradicinis Velykų maistas. Krikščionys Jėzų vadina „Dievo Avinėliu“, nors ėriukas per Velykas taip pat turi ištakas ankstyvose Paschos šventėse.
Egzodo istorijoje Egipto žmonės patyrė daugybę baisių marų, įskaitant visų pirmagimių sūnų mirtį. Izraelitai savo durų staktas dažydavo paaukoto ėriuko krauju, kad Dievas „apeitų“ jų namus. Į krikščionybę atsivertę žydai tęsė tradiciją per Velykas valgyti ėrieną. Istoriškai ėriena buvo viena iš pirmųjų šviežios mėsos, kurią galima įsigyti po ilgos žiemos be skerstinų gyvulių.
Velykų ėriukas siejamas ir su Šventuoju Raštu („Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“, Jn 1, 29), ir su gyvūnų aukojimu senovės Izraelyje.
Pirmieji krikščionys padėdavo ėriuko mėsą po altoriumi, ją laimindavo ir tada valgydavo švęsdami Velykas. Nuo XII a. Velykomis užbaigiamas gavėnios pasninkas ir tuomet valgomas specialiai šiai progai palaimintas toks maistas kaip kiaušiniai, kumpis, sūriai, pyragai ir saldumynai.
Kaimyninėje Lenkijoje pagrindinė Velykų stalo puošmena - velykinis avinėlis iš sviesto. Jeigu kunigas šventina Velykų stalą, ant jo būtinai turi būti toks avinėlis. Jį būtina visą suvalgyti. Tradicija gaminti Velykų avinėlį iš Lenkijos išplito ir į kitas šalis.
Lietuviškos Velykų tradicijos
Vis tik didžioji dauguma lietuvių nėra linkę labai eksperimentuoti ir pamiršti senąsias tradicijas. Namų puošimas, kiaušinių marginimas, ridenimas ir daužymas yra pagrindinės didžiosios pavasario šventės tradicijos, kurios ne tik nepamirštamos, bet ir lietuvių labai vertinamos bei suteikia ypatingos šventinės nuotaikos.
Maždaug du iš penkių lietuvių Velykoms puošia savo namus bei šventinį stalą, naudodami viščiukų ar kiškučių statulėles. Panašus skaičius žmonių puošybai renkasi skintas ir vazonines gėles, o apie penktadalis tautiečių kartu su šeima kasmet gamina velykinį medį, ant kurio kabina margučius ar kitas dekoracijas.
Įdomu ir tai, kad daugelis lietuvių per Velykas neužsisėdi prie stalo ir leidžiasi į veiklas su šeima ir artimaisiais. Didžioji dauguma gyventojų organizuoja margučių stiprumo varžytuves, maždaug kas antras ridena kiaušinius, o beveik ketvirtadalis renka gražiausius margučius. Užsienyje plačiai žinomas šokoladinių kiaušinių slėpynių kieme žaidimas Lietuvoje dar ne itin populiarus, jį žaidžia tik 5 proc.
Kiaušiniai kulinarijoje
Kiaušiniai yra vieni iš plačiausiai galimų panaudoti produktų. Tai - puikus baltymų šaltinis, kuris gali būti ruošiamas daugybe būdų. Jie gali būti verdami, kepami, įdaromi, arba tapti prancūziško kišo, pudingo ar morengo sudėtine dalimi. Pirmieji kiaušinį, kaip puikią tirštinančią medžiagą, įvertino senovės egiptiečiai ir senovės romėnai.
Manoma, kad kiaušinių virimo technika atsirado po to, kai jau buvo išmokta kiaušinius kepti. Pirmieji kiaušinius įdarinėti ir gardinti prieskoniais pradėjo senovės romėnai. Pirmasis kietai virto ir įdaryto kiaušinio receptas buvo išspausdintas tik viduramžių Europoje. Tuo metu kiaušiniai buvo įdarinėjami razinomis, sūriu ir saldžiais prieskoniais.
Šįkart pusryčiams siūlome puodelį kavos ar arbatos ir …. istoriją apie vieną geidžiamiausių lėtųjų pusryčių patiekalų - Benedikto kiaušinį.
Benedikto kiaušiniai: kilmė ir populiarumas
Kaip manote, ką tokio reikia padaryti, kad tam tikru būdu pateiktus kiaušinius pavadintų tavo vardu? Logiškas atsakymas - sukurti receptą, kuris išpopuliarėtų visame pasaulyje. Tačiau nors Benedikto kiaušiniai ir išpopuliarėjo, iki šiol nėra vienos aiškios jų kilmės versijos. Dažniausiai sutariama tik dėl vieno - Benedikto kiaušiniai tikrai gimė Amerikoje.
Vis dėlto, galite sutikti net ir tokią versiją, kad prie šio recepto prisidėjo popiežiaus Benedikto XIII „dieta“, kuomet jis ėjo iš proto dėl kiaušinių su skrebučiais. Juos dvasininkas sugalvojo pagardinti citrininiu padažu. Visgi šis popiežius įėjo į istoriją ne kaip Benedikto kiaušinių išradėjas, o kaip popiežius, uždraudęs kardinolams nešioti perukus.
Nuo dvasinių dalykų vėl grįžkime į virtuvę ir iš Vatikano keliaukime į XIX a. Ameriką. Šio amžiaus 7 dešimtmetyje veikė „Delmonico’s“ - vienas pirmųjų viešų restoranų. Manoma, kad jo nuolatinė lankytoja ponia LeGrand Benedict, kartą užsukusi pietums, nerado nieko, kas jai dar nebūtų atsibodę, todėl paprašė šefo sukurti kažką naujo. Jos nenorėjęs nuvilti šefas sugalvojo Benedikto kiaušinius. Receptas buvo užfiksuotas ir šefo 1894 metais išleistoje knygoje.
Tačiau negalime pamiršti ir to fakto, kad Benedikto kiaušiniai nėra paprastas pusryčių patiekalas. Jį įprasta valgyti būtent vėlyvųjų, dar kitaip - lėtųjų, pusryčių arba bruncho metu. Ir negalvokite, kad mes esame labai modernūs tai darydami. XIX a. pabaigoje gyvenę amerikiečiai jau „atrado“, kad galima linksmintis ne tik namuose, bet ir viešose vietose iki paryčių, o po tokių linksmybių labiausiai ir norisi vėlyvųjų sočių pusryčių. Taigi, Benedikto kiaušiniai atitiko visus kriterijus, kurių reikia išrankiam skoniui patenkinti, ir tapo populiariu valgiu.
Pasakojama, kad vieną 1894 metų rytą Lemuelis Benedictas, turtingos šeimos palikuonis, kankinosi nuo sunkių pagirių. Dar reikėtų pasakyti, kad šis ponas Benediktas buvo vedęs operos solistę, o tais laikais tai buvo gana skandalinga, ir mėgo lankytis smuklėse. Be to, jis garsėjo kaip iš tiesų dosnus žmogus, todėl žmonės jį mėgo, nepaisant jo statuso. Tad vieną rytą nuo pagirių kenčiantis vyras užsuko į „Waldorfo“ viešbutį Niujorke ir savijautai pagerinti užsisakė skrebutį su sviestu, traškios šoninės bei du be lukšto virtus kiaušinius su olandišku padažu. Legendinis „Waldorfo“ šefas Oscaras Tschirky, anksčiau dirbęs jau minėtame „Delmonico’s“ restorane, buvo taip sužavėtas ingredientų derinio, kad įtraukė šį patiekalą į savo pusryčių meniu, tik traškią šoninę pakeitė kumpiu, o duonos skrebutį - angliška mieline bandele. Beje, šis šefas laikomas tikru pionieriumi Amerikos virtuvėje - jis taip pat sukūrė ir garsiąsias Valdorfo salotas.
tags: #istorija #apie #kiaušinius