Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: įkvepiančios praeities ir dabarties moterų istorijos
Knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ pristato 100 skirtingų Lietuvos moterų istorijų. Tai pasakojimas apie stiprybę, savitumą ir jėgą keisti stereotipus. Autorės siekė įkvėpti, informuoti ir kelti pilietiškumo jausmą, atskleidžiant Lietuvos istorijos sodrumą ir ryžtą kurti pokyčius.
Kriterijai renkantis asmenybes
Knygos sudarytojos atidžiai rinkosi, kurių asmenybių gyvenimai verti knygos puslapių. Lietuvoje yra nesuskaičiuojama gausybė moterų, tačiau ne visos jos vienodai žinomos viešojoje erdvėje. Autorės bendradarbiavo su leidykla „Dvi tylos“, lygių galimybių plėtros centru, sekė įvykius ir klausinėjo draugų, bičiulių bei kolegų.
Viktorija Urbonaitė teigia, kad pasaulyje nėra liniuotės, pagal kurią būtų galima vertinti, kas vertas patekti į knygos puslapius, todėl sąrašas yra subjektyvus ir nebaigtinis. Moterų vardus siūlė leidykla, autorės, aprašytosios moterys, skaitytojai ir aplinkybės. Buvo siekiama parodyti kuo įvairesnį profesijų ir hobių spektrą, pasakoti apie vertybes ir drąsą. Pusė knygos moterų šiandien garsina Lietuvos vardą tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Autorėms tai buvo didžiausia dovana, nes su kai kuriomis galėjo susipažinti gyvai ir kalbėtis.
Kam skirta knyga?
Knyga dedikuojama mergaitėms, tačiau ją skaityti, vartyti ir klijuoti lipdukus gali visi. Nei lyties, nei amžiaus apribojimo nėra. Istorijos parašytos taip, kad suprastų ir mažas, ir paaugęs skaitytojas. Vertybės, tokios kaip tikrumas, nuoširdumas, atvirumas, meilė, rūpestis ir drąsa, yra universalios ir nepavaldžios nei amžiui, nei lyčiai.
Viktorija Urbonaitė teigia, kad nors istorijos tinka skaityti ir berniukams, ir vyresniems skaitytojams, knyga pavadinta „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“, siekiant suteikti balsą lietuvėms moterims - tiek iš praeities, tiek iš dabarties. Mažai mergaitei šios istorijos bus kaip pasakos, o vyresnės perskaitys gilesnius dalykus. Autorė tikisi, kad mamos ir tėčiai, perskaitę istoriją dukrai ar sūnui, vėliau pasidomės apie ją plačiau.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Ar gali tokios knygos tikėtis ir berniukai?
Viktorija Aprimaitė teigia, kad tikėtis galima visko ir labai džiaugtųsi, jei atsirastų knyga ir apie Lietuvą kuriančius vyrus. Kiekvienas žmogus, sekantis savuoju keliu, yra vertas būti aprašytu. Svarbiausios istorijos yra dar nepapasakotos, todėl reikia pasakoti apie šešėlyje paliktus žmones. Knygoje norėta bent dalį Lietuvą kuriančių moterų įžodinti ir įvaizdinti, parodyti jų galingumą ir drąsą kurti pokyčius.
Viktorija Urbonaitė mano, kad tai tik laiko klausimas, kada kas nors parašys knygą ir berniukams. Vis dėlto, berniukams taip pat reikėtų žinoti istorijas apie Lietuvos moteris. Laisvoje Lietuvoje, kur vis dar egzistuoja moters paauklėjimas fiziniu ir psichologiniu smurtu, ugdyti turime ne tik mergaites, bet ir berniukus. Knyga draugiškai pasakoja apie didžias moteris, parodo, kad kiekviena užaugusi mergaitė tokia gali būti, o kiekvieno berniuko sesė, draugė ar būsima žmona verta pagarbos ir palaikymo.
Koks knygos tikslas?
Viktorija Aprimaitė teigia, kad visų pirma norima parodyti, kokia sodri šalis esame savo istorija, kiek jėgos turime nepalikti ir nenusisukti. Autorė nori padrąsinti mažuosius skaitytojus svajoti ir priminti vyresniems skaitytojams apie svajones, kurias kažkada padėjo į paskutinį stalčių. Visos šios moterys yra pavyzdys, kaip mažais žingsniais galime pasiekti Everestus, tapti mokslininkėmis, rašytojomis, arboristinėmis, pilotėmis, motociklininkėmis, keliautojomis ir bet kuo.
Viktorija Urbonaitė tiki, kad knyga bus ne tik padrąsinimas ir įkvėpimas, bet ir įgalinimas būti tvirtomis ir laimingomis Lietuvos dukromis. Tokia puokštė lietuvių moterų kelia pasididžiavimo savo šalimi jausmus, nes jos yra gražios, protingos, šviesios ir išmintingos.
Įsimintiniausia istorija
Viktorija Aprimaitė negalėtų išsirinkti vienos vienintelės istorijos, nes jos visos tokios vienos ir nepasikartojančios. Rašymo laikotarpyje norėjosi kuo mažiau lyginti istorijas viena su kita, moteris viena su kita ar veiklas, pasiekimus. Visos aprašytos moterys yra vienintelės ir nepasikartoja.
Taip pat skaitykite: Tautos kalba Balkanuose: apžvalga
Viktorija Urbonaitė teigia, kad kiekvieną istoriją rašė gerbdama ir mylėdama aprašomą moterį, todėl kiekvienas pasakojimas buvo išjaustas, išnešiotas, subrandintas, apgalvotas ir brangus. Autorė norėjo surasti kokią nors kiekvienos moters gyvenimo detalę, kažką, kas būdinga tik jai, kas kartą rasti naują pasakojimo būdą. Visos moterys - dabartinės ir istorinės - žavėjo, stebino ir įkvėpė.
Moterų teisės ir mergaičių auklėjimas
Viktorija Aprimaitė mano, kad visais laikais moteris buvo laikoma aukščiausiu grožio įsikūnijimu, tačiau ne kaip meno kūrėja. Tik 1971 metais buvo iškeltas klausimas, kodėl iki tol nebuvo žymių moterų dalininkių. Dabar, 2020 metais, mes tikrai labai daug pajudėjome į priekį. Didžiojoje dalyje kultūrų mes galime rinktis profesijas ir gyvenimo būdą, galime kurti, galime drąsiai kalbėti ir diskutuoti. Dar galime toli eiti lygių galimybių temoje.
Viktorija Urbonaitė teigia, kad pagarba moteriai kaip lygiaverčiam asmeniui vis labiau tampa norma, bet negalime apsimesti, kad jau viską pasiekėme, kad daugiau dirbti nereikia. Žmogaus ir moterų teisės yra labai trapus dalykas. Kai šiandien moterys garsiai išsako savo nuomonę, pastovi už save, tai ji tą daro ir už visas kitas moteris, o ypač - už mergaites, kurios yra mūsų ateities moterys.
Bendri bruožai vienijantys moteris
Viktorija Aprimaitė teigia, kad visos moterys vienijamos meilės žmogui, žinioms, pasauliui, namams ir veiklai.
Viktorija Urbonaitė mano, kad pagrindinis bruožas yra mokslo siekimas. Ne tuščių svajonių vaikymasis, bet labai realus ir disciplinuotas darbas. Išsilavinimas yra ta šaknis, be kurios nevyksta tikri pokyčiai, nes tik taip įdiegiamas kritinis aparatas, tik taip suteikiamos plačios ir gilios žinios, paremtos faktais.
Taip pat skaitykite: Duonos riekės pasirinkimo gairės
Kada sėkmę pasiekti buvo sunkiau?
Viktorija Aprimaitė teigia, kad nei šlovė, nei sėkmė nebuvo pagrindas ar siekiamybė moterims, kurias aprašėme. Daugelis knygos herojų nesuprato, kodėl jos turėtų būti knygoje. Derinimo procese ne vienai moteriai reikėjo aiškiai argumentuoti, kodėl būtent ji. Šiandien dalį istorinių moterų mes laikome tikromis drąsuolėmis, tačiau tuo metu jų darbų visuomenė negalėjo laikyti didžiais. Už juos jos buvo kalinamos, engiamos, užgauliojamos ar net deginamos.
Viktorija Urbonaitė mano, kad sėkmės ir šlovės siekimas yra keistas reikalas. Daugybės lietuvių moterų istorijos parodė, kad drąsūs, išmintingi ir rizikingi žingsniai daromi ne dėl pagyrimų, diplomų, televizijos kamerų ar ąžuolo vainikų. Moterys darė žygdarbius ir tylius darbus todėl, kad tikėjo, jog tai jų kelias, o ne dėl to, kad po mirties joms pastatytų paminklus. Šiandienos moterys neria į savo veiklas ne dėl dėmesio gatvėje ar iliuzinių patiktukų socialiniuose tinkluose, bet dėl to, kad joms įdomu, kad jos kitaip neįsivaizduoja savo gyvenimo.
tags: #pramanai #ateityje #vienos #dienos #istorija